Visos dvynukus auginančios šeimos sutiks: tai labai nelengva.
Atlikėja Katažina Zvonkuvienė įsitikinusi, kad į jų šeimą dvynukai atėjo ne šiaip sau. Sako, jei būtų gimęs vienas vaikelis, ji greičiausiai nebūtų pristabdžiusi gyvenimo tempo ir susidėliojusi prioritetų, kas gyvenime svarbiausia.
Greičiausiai būtų vaikelį visur su savimi nešiojusi „po pažasčia“ ir bėgusi per kasdienybę įprastu tempu. Tačiau beveik prieš ketverius metus gimę dvynukai Kornelija ir Donatas išmokė labai svarbių gyvenimo pamokų.
Katažina, tai ko jus išmokė dvynukai?
Visų pirma – nuleisti perfekcionizmo kartelę žemiau ir nereikalauti iš savęs visko padaryti tobulai. Aš pati gal ir nejaučiu, tačiau mane pažįstantys žmonės sako, kad iki vaikų gimimo buvau tikra perfekcionistė. Viskas man turėjo būti padaryta laiku ir gerai. Jei pašte neatsakyta žinutė – būtinai turiu atsakyti, jei pažadėtas koks susitikimas, interviu, per galvą versiuosi, bet viską sąžiningai atliksiu. Iš pradžių taip bandžiau gyventi ir gimus vaikams. Stengiausi, kad visi namų kampai blizgėtų, vaikų drabužėliai būtų spindintys, vaikai apšokinėti, iš anksto suplanuoti koncertai neatšaukti. Gimus vaikams, gana anksti grįžau į koncertinę veiklą. Su tuo tobulybės siekimu tiek save nualinau, ne fiziškai, bet psichologiškai, kad kartais jausdavau, kad jau riba.
Teko peržiūrėti savo gyvenimo prioritetus ir susidėlioti iš naujo, kas man tikrai labai svarbu, o kas gali palaukti, kas nėra taip svarbu. Matyt, Dievas duoda mums tokių išbandymų, kurie mus augina, daro brandesnius. Tikriausiai vienas vaikelis manęs nebūtų sustabdęs.
Kornelija ir Donatas eina į darželį. Ar sunku buvo išleisti, ar lengvai vaikai jame adaptavosi?
Į darželį išleidome, kai jiems buvo 1 metai ir 9 mėnesiai. Taigi jau beveik dvejus metus jį lanko. Esu linkusi neatsigręžti atgal ir nesakyti, kad padariau kažką blogai, galbūt išleidome per anksti. Bet pirmieji metai buvo nežmoniškai sunkūs. Žiemą jie ištisai sirgo. Tie, kurie augina dvynukus, supras, kaip tai būna, – nespėja išgyti vienas, suserga antras, ir taip užburtas ratas. Dažniausiai pirma virusus pasigaudavo Kornelija, o Donatėlis paskui. Donatas yra visiškai tėvo kopija, jo imunitetas atsparesnis, o Kornelija kaip aš – ji gyvsidabris, išeikvoja daug savo energijos bendraudama, dažniau ir suserga. Aš jaudindavausi, nors stengdavausi šito nerodyti. Į koncertinius turus važiuodavau po bemiegių naktų, nes sloguojantys ar karščiuojantys vaikai sunkiau kvėpuoja, dažnai prabunda, verkia. Palikdavau sergančius tai Deivydui, tai savo sesei, tai auklei, tai močiutei… Kaip ir kiekviena normali mama, grauždavau save, kad neslaugau jų, nes turiu dirbti.
Bet darželis atnešė ir daug gražių išgyvenimų. Labai norėjau, kad vaikai lankytų būtent valstybinį darželį. Nesu nusistačiusi prieš privačius, bet norėjau, kad paragautų paprasto žemiško gyvenimo, suprastų, ką reiškia pritapti, išmokti dienotvarkės. Jie labai norėjo į darželį, tik būdavo labai sunku rytais prižadinti.
Sakydavome: „Nevalgysi – neisi į darželį.“ Tai vaikams atrodė kaip bausmė. Donatas mažiau mėgsta kompaniją, bet sesė jį įtraukia. Vaikų charakteriai visiškai tokie, kaip mūsų su Deivydu. Kai mes susipažinome, neslėpsiu, sunkiai įsivaizdavau, kad tai bus mano gyvenimo vyras, atrodė, mes per daug skirtingi. Bet, matyt, mes papildome vienas kitą.
Mūsų vaikai yra tarsi mūsų pačių dvyniai: Kornelija – mamos, Donatas – tėčio. In ir jang. Vienas – ramumo įsikūnijimas, kuriam nieko daug nereikia, jis toks „savyje“. Donatėlis, pavyzdžiui, klauso dainelių ir tarsi nekreipia dėmesio, jų nemato, o paskui atkartoja gaida į gaidą tiesiog idealiai. Jis niūniuoja atkartodamas net pragrojimus, kur koks muzikos instrumentas skambėjo.
O Kornelijai reikia kompanijos, dėmesio.
Nuėjome į bažnyčią – ji visiems šypsosi, ją reikia pagirti, pastebėti. „Ja pierwsza,“ – sako. („Aš pirma“.) Nuvažiavome į svečius pas draugų šeimą, išsitraukė paspirtuką, važiuoja su vyresniais vaikais neatsilikdama. Ji jau kalba trim kalbomis – lenkų, lietuvių, rusų, šiek tiek bando ir anglų. Donatas kalba dar nedaug.
Ne veltui sakoma, kad mergaičių raida kur kas lenkia berniukų?
Mūsų atveju tikrai lenkia – kalbėjimas, sauskelnių atsisakymas, higienos įgūdžiai. Kornelijai visi tie procesai vyksta kur kas anksčiau ir lengviau. Jai pasireiškė ir trejų metų krizė, teko tartis net su darželio psichologe. Donatėliui ta krizė praėjo nepastebimai. Žinoma, ir jam kartais užeina koks ožys, bet daug rečiau.
O po trejų metų krizės įvyko didelis šuolis, Kornelija tarsi akyse išaugo, ir ne tik fiziškai. Žinoma, ir fiziškai, nes šį pavasarį kojytė padidėjo dviem dydžiais, ir pats kūnelis sutvirtėjo, užmigusios į lovą jau nebepanešu, kviečiu į pagalbą Deivydą. Bet ypač augimo šuolis pasireiškia elgesyje, ji labai protinga, viską supranta, jau galime tartis.
Koks buvo karantino laikas jūsų šeimai?
Minusas buvo tik vienas – vaikai vis sakydavo: ką mums veikti?
Reikėdavo pasukti galvą, kuo juos užimti. O pliusų buvo daugybė. Galų gale įsijaučiau į tikros mamos, žmonos, namų šeimininkės vaidmenį, kuriam įprastame gyvenime nelieka laiko. Tvarkiausi, valiau, gaminau.
Ruošiau valgyti ir Deivydui į darbą. Tiek prie puodų nesu gyvenime stovėjusi, bet labai didžiuojuosi, kad per karantiną padėjau Deivydui numesti 10 kilogramų. Kartą pamatęs save nuotraukoje iš šono, užsispyrė mesti svorį, o aš labai entuziastingai palaikiau. Per karantiną net pakontroliuodavau: jei matydavau, kad vakare jau nori atsipjauti kokio batono, sustabdydavau.
Kažkada prieš vestuves abudu metėme svorį, bendradarbiaudami su mano pažįstama dietologe ir sporto trenere. Jis tada numetė 20 kilogramų, aš keletą. Nuo to laiko suvokiau principą, kaip reikėtų maitintis, kad gautum visų reikalingų medžiagų ir nestorėtum. Esminis dalykas – nevalgyti vakarais.
Vieni gulasi 10 vakaro, kad lengviau ištvertų tą nevalgymą. O mes kartais ir trečią nakties atsigulame.
Adrenalinas, stresas, koncertai, nebaigti darbai studijoje… Pavalgius šeštą vakaro, gana sunku atsilaikyti neužkandus, tad stengiamės nevalgyti bent po aštuntos vakaro. Ir tai vakarienei būna kokie du virti kiaušiniai ar daržovių salotos su lašiša, varškė su kefyru. Pietums valgome ne padažus, o gabaliuką mėsos, žuvies su daržovėmis. Tų daržovių gali būti daug.
Per karantiną daug laiko buvome visi kartu, ir tai buvo nuostabu. Mes ir dainavome, repetavome, dalyvavome projekte „Dainuokime kartu“, vaikai muzikavo su mumis. Donatas bandė mušti būgną, Kornelija grojo savo gitaryte. Aišku, trūko bendravimo su draugais, artimaisiais, bet tą laiką išnaudojome nuotoliniam mokymuisi, vaikai atlikdavo darželio atsiųstas užduotėles, aš tobulinau anglų kalbą online.
Ar vaikų mityba kuo nors ypatinga?
Jie apetitu nesiskundžia. Donatas išrankesnis maistui, su juo sunkiau susitarti, jei toks maistas buvo vakar, šiandien jis jau nenorės. Vaikams gardžiausi naminiai vištienos kotletukai, per karantiną įpratinau valgyti juodą duoną. Donatas nemėgsta daržovių, bet šiek tiek prasiplėtė ir šis racionas.
Džiaugiuosi, kad jie mielai valgo grikius, makaronus. Kai valgo patys, vis reikia paraginti, nes užsižaidžia. Aš kartais būnu griežtesnė, bet leidžiu pasimėgauti ir saldumynais, pavyzdžiui, Kinder šokoladukais. Tikrai nesilaikau to principo, kad vaikas per dieną gali suvalgyti tik vieną saldainį. Per atostogas pajūryje apskritai visi išėjome iš ritmo. Leisdavome nemiegoti pietų miego, kasdien valgyti ledus ir ryte ilgai nesikelti. Iš pradžių mane dar graužė sąžinė, kad nepaisome įprastos darželio dienotvarkės, bet paskui sugebėjau atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis atostogomis.
Ar laikotės kokių auklėjimo teorijų?
Protingomis teorijomis ir knygomis nustojau žavėtis suvokusi, kad visi gyvena savo gyvenimą.
Atsimenu, kažkada laukėme svečių, o buvome ką tik grįžę iš kaimo, vaikai murzini, patys daiktais apsikrovę.
Karštligiškai puoliau kažką tvarkyti, perrenginėti vaikus, kol Deivydas man pasakė: „Ar tu nori parodyti, kad mes gyvename geriau, negu mes iš tikrųjų gyvename?“ Taip, yra parodomasis gyvenimas instagramuose, feisbukuose, kur rodome savo geriausias puses. Tai sėkmingai darau ir aš pati. Bet tai gyvenimo žaidimas, o realybė kitokia, gal ne visiškai priešinga tai parodomajai pusei, bet tikrai ne tokia nublizginta.
Kita vertus, o kas žino, kaip reikia gyventi? Ilgai idealu laikiau vieną savo draugę, kuri sėkmingai ištekėjo, puikiai sutarė su vyru, sekmadieniais eidavo į bažnyčią, pasistatė namą, augino vaiką, įsigijo šunį… Tokia svajonių šeima, o prieš kelerius metus sužinau, kad skiriasi, – ir sunku patikėti, kodėl?
Matyt, kiekvienoje šeimoje yra visko, ir tik mes patys geriausiai žinome, ko norime iš gyvenimo. Todėl kuriant šeimą pridovanotų gyvenimo būdo knygų net neskaičiau. Nors gavau jų kokias aštuonias – atsiverčiau, pasklaidžiau, ir padėjau. Kažkieno sukurtos gyvenimo teorijos – ne man.
Geriausi patarėjai auginant ir auklėjant vaikus yra artimi žmonės, jų pavyzdžiai – kai ką perimu iš draugių šeimų, iš sesers, mamos.
Turiu pažįstamą, kuri laikosi teorijos, kad niekada vaikui negalima sakyti „ne“. O aš manau, kad reikia sakyti, vaikas turi suprasti, kas galima, kas negalima. Aš pati augau sovietmečio sąlygomis, kai tų suvaržymų, tų „negalima“ buvo per daug. Aš to stengiuosi vengti. Aiškinu vaikams, kad gražiai elgtis, tarkime, bažnyčioje verta ir dėl to, kad kiti žmonės bus patenkinti, jiems bus gera būti šalia. Vaikus auklėju intuityviai, širdimi.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
