Didysis Elenos gyvenimo projektas: „Dukrytės visiškai skirtingos, juokaujame, kad tikriausiai net ne giminaitės“

Mergaitėms dabar pusantrų

„L‘Officiel Lithuania“ prodiuserė, dainininkė Elena Puidokaitė-Bruzgulienė sako dabar šiek tiek pavydinti draugams, kurių vaikai jau dideli ir gali keliauti. Kelionių per pandemiją Elena labiausiai ir pasiilgo. Bet jų šeimoje dabar toks etapas, kai „keliauti“ tenka paskui bėgiojančias dvynukes Liuciją ir Elžbietą. Mergaitėms dabar pusantrų, o vyriausiai dukrai Saulei penkiolika. Elena pasakoja unikalią savo motinystės patirtį.  

Elena, ar jūsų giminėje yra buvę dvynių?

Gimus Liucijai ir Elžbietai sužinojau, kad giminėje tikrai būta dvynių, bet tolimesniame rate. Niekada anksčiau negalvojau, kad būtent man teks lauktis dviejų vaikelių iš karto. Mūsų mergytės atsirado dėl pagalbinio apvaisinimo, tad buvo tikėtina, kad vaikeliai bus du. Žinoma, niekas negalėjo duoti jokių garantijų, kad dvi ir pavyks išnešioti. Kaip nebuvo garantijų, kad apskritai pavyks pastoti. Buvau girdėjusi istorijų, kad šeimos bando penkis kartus ir vis tiek negali susilaukti vaikų. O mūsų atveju viskas pavyko iš pirmo karto! Žinoma, užplūdo įvairiausios emocijos. Ne tik euforija, bet ir galybė baimių: ar pavyks išnešioti? Ar gims sveikos? Su tomis baimėmis reikėjo kovoti, o vyras ramino, kad viskas bus gerai, kartojo, kaip mums pasisekė. Jo nuraminimą ir palaikymą jaučiau kiekvieną laukimosi dieną, jaučiu ir dabar.

Ar šis nėštumas labai skyrėsi nuo pirmojo, kai prieš penkiolika metų susilaukėte dukros Saulės?

Šįkart žinojau, kad turiu labai saugotis, nes nėštumas galėjo nutrūkti bet kuriuo etapu. Tik po trijų mėnesių atsikvėpiau kiek lengviau. Nenorėjau galvoti apie blogiausią, jei pradėsi galvoti apie visus dalykus, kurie gali nutikti, tikriausiai galima ir išprotėti. Sau pasakiau: visas tas projektas nepaprastai didelis, sudėtingas, neįveikiamas, nerimastingas, todėl jį reikia suskaidyti į mažesnes užduotis. Buvo gydymosi etapas. Paskui bandymų pastoti etapas. Rezultato laukimo etapas. Vėliau buvimas su savo kūnu, su savo mintimis ir žiūrėjimas, kas iš to bus.

Fiziškai šio nėštumo pradžia atrodė tokia pati, kaip ir su vienu vaikeliu, tik laukdamasi Saulės buvau jaunesnė, o daugiau skirtumų kaip ir nebuvo. Jie prasidėjo antroje nėštumo pusėje. Dvynukės pilve ėmė sparčiai augti, didėjantis jų svoris spaudė visus vidaus organus, tino kojos, išsivystė preeklampsija. Tai nebuvo kažkas, kas nutiko man kitaip negu visoms besilaukiančioms moterims, – daug kas susiduria su panašiomis problemomis. Dėl sveikatos būčiau išnešiojusi ilgiau, jei ne užsikrėtimas kovido virusu. Iš pradžių užsikrėčiau aš, po kelių dienų vyras, dar vėliau – Saulė…

Tai įvyko 33-ąją nėštumo savaitę. Lietuvoje tuo metu buvo pradėti skiepyti vyresnio amžiaus žmonės, bet nėščios moterys dar ne. Po kelių dienų ar savaičių tas procesas prasidėjo, tik aš jo nebesulaukiau… Iš pradžių maniau, kad kovidu prasirgsiu gana paprastai: tiesiog buvo pakilusi temperatūra, labai skaudėjo gerklę. Tačiau kai jau turėjo atlėgti, mano būklė pradėjo staigiai blogėti, ėmė trūkti oro.

Paskambinau savo gydytojai, liepė išsikviesti greitąją pagalbą ir kuo skubiau važiuoti į ligoninę. Tikėjausi, kad vaikeliai kuo ilgiau pabus manyje, kad spėtų subręsti, bet situacija blogėjo taip staigiai, kad rinktis nebuvo iš ko, – teko atlikti cezario operaciją. Aš savo mergytes išgirdau, bet jų nepamačiau – kūdikius iš karto išnešė į reanimaciją. Jos gimė mažytės, viena 1850, kita – 1450 gramų. Abi gimė užsikrėtusios kovidu. Ko gero, tai buvo pirmi naujagimiai Lietuvoje, kurie gimė jau sergantys šia liga. Iki tol būta kovidu užsikrėtusių gimdyvių, bet jų vaikeliai gimdavo sveiki. O mano organizme viruso koncentracija, matyt, buvo tokia didelė, kad vaikų neapsaugojo net placenta. O galbūt aš užsikrėčiau kokia nauja, agresyvia viruso atmaina?

Dobiliuko Foto

Po cezario patekau į pooperacinę palatą, tą laiką pamenu kaip per miglą. Po paros visos mano organizmo veiklos pradėjo atsisakinėti. Kas pusvalandį: nustojo veikti kepenys, inkstai, plaučiai… Atrodo, tarsi kas kištuką ištrauktų iš elektros tinklo, ir viskas užgestų. Prireikė ventiliuoti plaučius, tad mane panardino į dirbtinę komą. Joje išbuvau 10 dienų. Tai ilgas laiko tarpas. Atsimenu, kad pabudusi kurį laiką dar negalėjau kalbėti, bet mintyse skaičiavau, kad po gimdymo greičiausiai praėjo 2 dienos. Taip gydytojams ir pasakiau: „Aš prieš dvi dienas pagimdžiau, vežkite mane pas vaikus“. Pamenu, kaip susirinkę gydytojai pasižiūrėjo vienas į kitą – kažkas turėjo pasakyti, kad praėjo ne pora dienų, o visos dešimt, iš kurių aš nieko neprisimenu.

O kaip tuo metu sekėsi mergytėms?

Joms sekėsi geriau, negu man, išskyrus tai, kad gimė mažo svorio. Dukrytės buvo didžiausi motyvatoriai man kuo greičiau sveikti. Dabar pasakoju ir pati graudinuosi prisiminusi tą laiką. Mano atvejis ligoninėje buvo pripažintas stebuklu, nes to gydytojai dar nebuvo matę, kad gimdyvė su dviem užsikrėtusiais vaikais liktų gyvi.

Tas 10 dienų, kol aš buvau komoje, mažylės irgi buvo izoliuotos kitame korpuse, jų negalėjo lankyti net tėtis. Vyrą leisdavo tik iki palatos durų, tada sesutės telefonu nufilmuodavo inkubatoriuje gulinčias dukrytes ir perduodavo jam. O Tadas, atspausdinęs nuotraukas, perduodavo į mano palatą. Juk reanimacijoje negalėjau naudotis mobiliuoju telefonu – ten jis neleidžiamas. Buvau atskirta ne tik nuo pasaulio įvykių, bet ir nuo savo šeimos, vyro, vaikų.

O gyvai pirmą kartą dukrytes pamačiau po gerų 2 savaičių. Kai jas perkėlė iš intensyviosios priežiūros skyriaus į mažiau intensyvią palatą, kartu leido būti vienam iš tėvų. Iš pradžių buvo tėtis. Tadui tai nauja patirtis, juk jam tai pirmi vaikai, ir iš karto tokia sudėtinga situacija. Gerai, kad padėjo ir globojo nuostabus ligoninės personalas. O kai jau atsistojau ant kojų, tada pasilikau su mergaitėmis ligoninėje aš.  Ligoninėje praleidome apie mėnesį, kol tikrai įsitikinome, kad jos priauginėja svorio. Priaugtus gramus žymėdavau ryte ir vakare, užrašydavau ir kiekvieną suvalgyto pienelio gramą. Abiem mergaitėms rašiau pedantiškus dienynus. Žinoma, mūsų atveju jos nepriaugo iki vidutinio naujagimio svorio, bet gydytojai išleido į namus matydami, kad joms viskas gerai.

Jos visiškai skirtingos, juokaujame, kad tikriausiai net ne giminaitės

Ar dvynukės panašios savo išvaizda ir charakteriu?

Jos visiškai skirtingos, juokaujame, kad tikriausiai net ne giminaitės. Viena kaip gimė didesnė, taip visą laiką ir pirmauja ūgiu bei svoriu. Dabar jų svorio skirtumas 2,5 kilogramų, o ūgio – 4 centimetrai. Žmonės sako, kad Elzytė panaši į mane, o Liucija – tėčio kopija. Jau nėštumo metu žinojau, kad jos bus neidentiškos dvynės.

Kokie didžiausi dvynių auginimo iššūkiai?

Reikėjo rasti tinkamą dienos ritmą, kad jos kartu valgytų, žaistų ir miegotų. Yra tėvų, kurie renkasi neturėti dienos režimo ir viską daro pagal vaiko norus, bet mums toks atvejis būtų kosmosas. Perskaičiau ir išklausiau daug patarimų, bendravau su miego konsultante Dovile Šafranauske, kuri pati augina dvynukes. Mums pavyko įvesti dienos ritmą, sesutės viską daro kartu, per pusantrų metų buvo vos pora atvejų, kai jos buvo išsiskyrusios, ir tik todėl, kad vienai reikėjo pas gydytoją.

Mūsų situacijoje didelis palengvinimas buvo tai, kad kiti šeimos nariai galėjo aktyviai įsitraukti į mažylių priežiūrą, nes jos buvo maitinamos mišinėliais. Man neteko jų maitinti pačiai, nes organizmas buvo labai apnuodytas, todėl gydytojai nusprendė stabdyti laktacijos procesus vaistais, nes nebūčiau galėjus maitinti savo pienu. Būtų reikėję kelių mėnesių kol mano pienas būtų tinkamas maistas kūdikiams. Nusprendėme, kad nesikankinsiu nusitraukinėdama, o priimsiu situaciją tokią, kokia ji yra. Iš buteliuko mergytes galėdavo pamaitinti ir tėtis, ir mano mama ar net mano močiutė. Čia geroji šios situacijos pusė.

Pirmus metus abu su vyru buvome tėvystės atostogose. Darbinė veikla sugrįžo pamažu. Kadangi patys dirbame savo versle, rūpėjo, kaip sekasi komandai. Kartais norėdavosi išeiti į darbą vien dėl to, kad būtų proto mankšta, kad atsitrauktum nuo namų, pakeistum aplinką.

Šiuo metu jau visiškai įsitraukiau į darbus, turiu nuostabią auklę, jei reikia, padeda ir artimieji. Randu laiko pasportuoti, stengiuosi nepersidirbti, neprisiplanuoti daugybės darbų vienai dienai.

Dar tokie maži žmogučiai, o jau viską supranta – man tai kažkoks stebuklas

Kuris vaikų auginimo etapas sudėtingiausias jums?

Kai esi viename etape, tai atrodo, kad jis ir yra sudėtingiausias. Lauki, kol ateis kažkas kito. Puikiai pamenu, kaip laukiau, kol jos apsivers. Tada – kol atsisės, kol atsistos, kol pradės vaikščioti. Atsimenu, instagrame pamačiau vieno vaikelio  pirmuosius žingsnius ir pagalvojau, kad maniškėms iki to dar šviesmečiai. Atrodo, iki mokyklos jos sėdės ant kilimo… Ir staiga per vieną dieną viskas pasikeičia! Ir tavo vaikas žengia pirmuosius žingsnius! Tu jau nebeprisimeni, kaip buvo prieš tai. Viena dvynių mama parašė „Dabar tau šakės!“ Tada pagalvojau, kodėl taip keistai juokauja, bet paskui supratau, ką ji turėjo omeny. Dvynukės laksto į skirtingas puses, ne veltui yra posakis, kad dvynių tėvai tampa žvairi. Dabar mūsų namuose labai linksma, jos laksto, stumdo baldus, juokiasi viena iš kitos. Kartais sugalvoja kažkokį sąmokslą, krečia išdaigas. Dar tokie maži žmogučiai, o jau viską supranta – man tai kažkoks stebuklas. Smagus etapas tai matyti, stebėti jas kiekvieną dieną. Jau pradeda tarti pirmus skiemenis, suprantame, kada įvardina mamą, kada tėtį ar sesę. Rodo į uogą ir sako „auga“. Jau galime suprasti, ko jos nori.

Kurį laiką atrodė, kad filmukai ir pasakos pusantrų metų vaikams dar nėra įdomu, bet dabar jos nuolat klauso liaudies dainelių rinkinio „Tili dūda“. Jei nori, kad sesės pabūtų vienoje vietoje ir kiek nurimtų, tai įjungi bet kokią dainą iš „Tili dūda“,  ir visada suveikia! Protestuoja, jei namuose skamba kitokia muzika. Norėtų be galo klausytis tik savo tilidūdų. Mačiau, kad mieste vyksta „Tili dūdos“ koncertai, ko gero, reikės pirkti bilietus ir eiti. Tai bus pirma kultūrinė išvyka.

Kokios gražiausios akimirkos jūsų šeimos gyvenime?

Mane labai džiugina ryšys su šeima: su mergaičių močiute, promočiute. Laikomės tradicijos savaitgalį susitikti pietų. Anksčiau eidavome pietauti pas mano močiutę, dabar dažniau visi susirenka pas mus, nes taip patogiau. Mano 87-erų metų močiutė atneša iškepusi kotletų ar kokių skanumynų, kad man nereikėtų rūpintis. Ji labai myli vaikus. Atsimenu, kai gimė Saulė, sakė, kad labai norėtų pamatyti, kaip ji auga. Paskui labai norėjo sulaukti mano vestuvių. Kai pradėjau lauktis dvynukių, močiutė sakė: „Kad tik nenumirčiau, kol jos gims“. Pamatė ir dvynukes, ir jų krikštynas, ir, tikiuosi, dar ilgai matys, kaip jos auga.

Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko Foto

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du + 8 =

Kitos temos: