Teresa Bortkevič per karantiną dirbo intensyviosios terapijos skyriuje kovido ligonių slaugytoja. Būdavo sunku, kai daug ligonių taip ir nepasveikdavo, kai kiekvienos dienos statistiką ženklino mirtys. Mediko darbe ypač aiškiai suvoki gyvybės ir mirties ribas.
Tačiau Teresos ir Vladyslavo gyvenime karantinas pateikė ir džiugios statistikos. Gimė iškart du! Danielius ir Davidas. Šeimoje auga 12 metų Emilija, 10 metų Augustina, 8 metų Samuelis, 6 metų Faustina ir 4 metų Benjaminas. Didelę šeimą Teresa su vyru priima kaip didelę gyvenimo dovaną.
Teresa, dar vienas vaikelis jūsų šeimoje buvo planuotas?
Po penktojo vaiko, Benjamino, daugiau vaikų lyg ir neplanavome. Juo labiau kad paskutinis gimdymas nebuvo labai sklandus, gydytojai įtarė gimdymo traumą, Sūnelis buvo išvežtas į intensyvios priežiūros skyrių, antrą dieną po gimimo prasidėjo plaučių uždegimas… Meldėmės, kad viskas būtų gerai, ir mūsų maldos buvo išgirstos. Beveik tarp visų mūsų vaikų yra 2 metų skirtumas. O po Benjamino praėjo 2, paskui 3 metai… Ir supratome, kad vėl ilgimės namuose kūdikėlio, vėl norime patirti tą gimimo stebuklą. Praėjusią vasarą buvome viename festivalyje, kur tiek daug nuostabių šeimų, kur kas didesnių nei mūsų, auginančių 10 ir net 16 vaikų. Bendraudamas su tokiomis šeimomis supranti, kad to džiaugsmo nesumažės, jei vaikų bus daugiau.
Ir mūsų vaikai ėmė klausinėti, o mes kada turėsime broliuką ar sesutę? Visi aplinkui laukiasi, gimsta vaikeliai. Kadangi visa šeima norėjo kūdikio, ėmėme jį planuoti.
Jau iki vestuvių mes žinojome apie natūralų šeimos planavimą. Mes tikime, kad viskas Dievo rankose, bet mums tas planavimas pasiteisino. Mūsų vaikai suplanuoti net mėnesių tikslumu. Po pirmojo vaiko gimimo dvejus metus galėjau būti apmokamose motinystės atostogose. Tam, kad atostogos nesibaigtų ir galėčiau toliau auginti vaikus, suplanavome antrą vaikutį. Jis gimė lygiai po dvejų metų. Ir net lytį pavyko „suplanuoti“ – pirmos norėjome mergaitės, antro berniuko… Trečias vaikelis gimė dar po dvejų metų, ketvirtas – irgi po dvejų. Tik ketvirtą ir penktą mūsų vaikus skiria treji metai.
Tie, kurie sako, kad natūralus planavimas netikslus, tikriausiai ne visu šimtu procentų jo laikosi. Jeigu truputį laikaisi, truputį nesilaikai, jis gali ir nepasiteisinti. Bet net Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad toks planavimo būdas pats saugiausias šeimai. Mes su vyru vedame natūralaus planavimo kursą šeimoms, kurios domisi šiuo metodu.
Kartą su Vladyslavu pakalbėjome, kad keistas skaičius – 6 vaikai šeimoje. Gražesnis būtų 7. Matyt, ir prisikalbėjome – kai nuėjau pas gydytoją, ji įjungė monitorių ir šyptelėjo. Mintyse pagalvojau, kad greičiausiai mato du. Taip ir buvo. Su ta naujiena grįžau namo, parodžiau vyrui echoskopo nuotrauką. Jis iš pradžių nesuprato, kuri čia vaikučio galvytė. Aš sakau: abi. Kai vaikai sužinojo apie nėštumą, šokinėjo iš džiaugsmo, o kai pasakėme, kad du, tai išvis gerai.
Ar neišvargino nėštumas, nešiojant du?
Fiziologinė nėštumo pusė priklauso nuo žmogaus būdo. Jei labai sureikšmini tą būseną, gal ir sunku. O šiaip kas čia gali būti sunkaus? Juk į šulinį vandens eiti nereikia, vystyklų skalbti – irgi. Mūsų senelėms ir prosenelėms buvo sunku auginti, o mes turime visus patogumus: vandenį, šildymą, internetą, vienkartinius vystyklus. Nėštumo nelaikau kažkokia iškirpta iš gyvenimo dalimi.
Jei už vaikus stengčiausi viską daryti pati, nemokyčiau jų savarankiškumo, galbūt ir būtų sunku auginti tokį būrį. Bet mūsų vaikai savarankiški, jiems nereikia nieko paduoti ant lėkštutės.
Nešiodama dvynius, priaugau tik 10 kilogramų. Žinoma, laukdamasi labai žiūrėjau, ką valgau, kad nepriaugčiau nereikalingų kilogramų ir nebūtų sunku judėti. O dabar, po gimdymo, sveriu mažiau, negu iki nėštumo. Man pačiai buvo įdomu, kaip jausiuosi, nešiodama du vaikelius. Tačiau iš tiesų nėštumas labai nesiskyrė nuo ankstesnių. Jei nebūčiau žinojusi, kad pilvelyje du, tikriausiai nebūčiau ir supratusi.
Laukėmės visa šeima – vaikai mokėsi nuotoliniu būdu, per pertraukas pribėgdavo paglostyti pilvelio, pažiūrėti, ar broliukai spardosi. Juokinga būdavo stebėti kaip jie ten, pilvelyje, žagsi. Pavyko išnešioti beveik iki pat numatyto laiko ir pagimdyti natūraliai.
Ir pats gimdymas nebuvo sunkus. Dar sekmadienį dalyvavome novenoje (katalikų liturgijoje tai pamaldos didžiųjų švenčių išvakarėse), o pirmadienį prasidėjo gimdymas. Iki pietų vaikams padėjau ruošti pamokas, vyras dalyvavo nuotoliniame susirinkime, o 12 valandą pajutau, kaip nubėgo vandenys, ir iškart prasidėjo sąrėmiai. Vyrui baigėsi susirinkimas – ir tiesiu taikymu į gimdymo namus. Gyvename užmiestyje, taigi pusvalandis kelio iki gimdymo namų. Dokumentuose įregistruota, kad atvykau 16.15, o pirmo vaikelio gimimo laikas 16.17. Tik užėjau į gimdyklą, ir užgimė. Vyras vos spėjo nukirpti virkštelę.
Buvau girdėjusi, kad gimstant dvynukams, pirmasis vaikelis nededamas mamai ant krūtinės tol, kol neužgimsta antrasis. Bet mūsų atveju pirmagimio niekur išnešti nereikėjo, nes broliukas užgimė po 8 minučių. Mažesnio svorio Davidas (2180 g) gimė pirmasis, o 3300 g sveriantis Danielis – antrasis. Abu priglaudžiau prie krūtinės ir buvau tokia laiminga, kad viskas gerai, vaikučiai kvėpuoja, verkia ir tokie skirtingi. Tas tris paras gimdymo namuose praleidome tarsi geriausiose atostogose. Su vyru juokavome: pagyvensime tarsi viešbutyje, pažiūrėsime filmų.
O kaip atrodė pirmos dienos grįžus į namus?
Man iki šiol džiaugsmas, kad jie yra du, didesnis už vargą. Dvynukus maitinu po vieną, pirmomis dienomis teko pavargti, kol išmoko taisyklingai žįsti, o dabar jau viskas gerai. Tiesa, atidžiau stebiu vaikų svorį, važiuojame ir pas gydytoją, kad stebėtų, ar gerai auga. Vis dėlto du išmaitinti – tai ne vieną, visada yra nerimo, ar jiems užtenka pieno. Mus gąsdino, kokios bus sunkios bemiegės naktys, bet kol kas nieko tokio nėra. Jie dar tokie mažyčiai, pamaitini ir miega. Ir naktį keliasi tik pavalgyti. Gerai, kai šalia yra vyras ir padeda buityje. Namuose labai daug pagalbininkų, visi nori panešioti, pervystyti, vyresnėlė dukra viską daro su malonumu. Vaikai net pešasi, kuris pagulės su kūdikiu ar jį panešios. Vyresnieji vaikai per zoomą mokytojams rodo broliukus. Pasidžiaugia, pasigiria.
Kas išrinko dvynukams vardus?
Vardus rinkome dar nėštumo metu. Vieną kartą vyras sako: bus Davidas ir Danielis. Man tie vardai pasirodė gražūs, bet nutarėme palaukti, kol vaikeliai gims, ir pažiūrėti, ar vardai jiems tinka. Kai gimė, galų gale nusprendėme, kad taip ir liks, nes jau buvome pripratę prie tų vardų.
Danielius ramesnis. Broliukų ir išvaizda skirtinga – vienas šviesesnis, kito plaukučiai tamsesni. Vienas daugiau priauga, kitas nelabai nori priaugti svorio, todėl ir stebime akyliau.
Teko suruošti dvigubą kraitelį?
Gerai, kad turime didelę šeimą ir didelę bendruomenę, beveik nieko nereikėjo pirkti. Jau turėdavome kokį daiktą, o mums dar skambindavo ir klausdavo, ar nereikia. Atsirado žmonių, kurie atidavė savo dvynukų išaugtas lovytes. Turime dvi nešynes ir dvynukų vežimėlį. Beje, vieną dvigubą vežimėlį mes turėjome patys iš ankstesnių laikų, kai augo pametinukai. Pamenu, pirkome nenaują, mums reikėjo sportinio vežimėlio, o ankstesni šeimininkai padovanojo ir du lopšius. Dabar viskas atrodo tarsi likimo ženklai, o tada tiesiog paėmėme, nors ir nebuvo lopšiai reikalingi.
Kadangi gyvename nuosavame name, vietos užtenka, o automobilį jau senokai pasikeitėme į mini autobusiuką, kuriame telpa 9 žmonės. Taigi dabar automobilio salonas bus visiškai užpildytas!
Ar jau teko kur nors išvažiuoti su visa šeima?
Aš labai mėgstu vairuoti, man tai kaip hobis. Vairavau iki pat nėštumo pabaigos. Ir visiems mūsų vaikams patinka važiuoti automobiliu. Tik įsėdame, – mažiukai ir užmiega.
Pirmą savaitę su visais septyniais vaikais važiavome į mišias! Aš lyg ir nesiruošiau, bet visa šeima apsirengė, pajutau, kaip labai noriu ir aš su jais. Vyras sako: važiuojame. Nors kitiems žmonėms gal ir keistai atrodė mūsų būrys, dar karantino metu, bet aš su kūdikiais mišias prabuvau už altoriaus, ramioje vietoje. Vaikeliai miegojo, o man buvo proga padėkoti Dievui už tai, kad viskas laimingai baigėsi, kad esame sveiki. Mūsų gyvenimo būdas yra neatsiejamas nuo tikėjimo.
Pirmąją savaitę įvyko ir šeimos fotosesija pas fotografę Anną. Kitų vaikų nesame įamžinę tokių mažyčių, tad šįkart norėjosi turėti atminimui pirmąsias broliukų dienas.
O kai vaikams suėjo 3 savaitės, surengėme jų krikštynas. Laikas kaip tik sutapo su Šventosios dvasios švente, 10 valandą vakaro iki vidurnakčio vyko mišios, ir jų metu buvo pakrikštyti mūsų dvynukai. Vyresnieji berniukai patarnavo mišioms, buvo labai gražu ir jautru. O krikšto tėvus rasti nebuvo vargo, turime labai daug gerų draugų. Jie suorganizavo ir krikštynų šventę.
Mes su vyru manome, kad vaiką pakrikštyti reikia kuo anksčiau, kad vaikas gautų apsaugą. Kam laukti metus ar ilgiau?
Karantino metu jūsų didelė šeima tikriausiai nesijautėte nei izoliuoti, nei nuobodžiaujantys?
Karantinas mums buvo tarsi malonus stabdis, sulėtinęs gyvenimą. Visi buvome namuose, o vaikams taip patiko nuotolinis mokymas, kad norėtų visą laiką taip mokytis. Net muzikos mokyklos pamokos vyksta nuotoliniu būdu. Iš praktinės pusės labai patogu – nereikia vežioti į pamokas ar būrelius, per pertraukas vaikai išbėga palakstyti į kiemą, pašokinėti ant batuto.
Dar karantinas išmokė į gyvenimą žvelgti filosofiškiau. Dirbdama Santariškėse su kovido ligoniais, suvokiau, kad niekada nežinai, kada Dievas tave pasikvies. O jeigu į tavo namus ateina gyvybė, – reikia džiaugtis.
Nors į daugiavaikes šeimas žiūrima įvairiai, mums svarbiau ne žmonių kalbos, o mūsų laimė, mūsų vaikai, mes stengiamės juos auklėti, prižiūrėti, mokyti.
Kai ryžtamės turėti daug vaikų, mes, tėvai, tikrai negalime garantuoti, kad visus aprūpinsime būstais ar kitomis gėrybėmis. Net ir suteikę išsilavinimą negalime garantuoti, kad pagal profesiją vaikas gaus sėkmingą darbą, jam seksis dirbti. Negalime pažadėti, kad gyvenime niekada nesudegs namai. Bet galime pažadėti, kad net sudegus namams, nereikės likti gatvėje, nes bus broliai ir seserys.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Annos Jankunec, Studio Smile
„Mamos žurnalas“
