Trynukai – geriau, nei laimėti aukso puodą

Neseniai fotografė Inga Deksnė asiuntė keletą trynukų nuotraukų – gal prireiktų žurnalui iliustruoti. Pajutome priklausomybę nuo tų užburiančių vaizdų – vis atsidarydavome tai vieną, tai kitą nuotrauką ir niūriausia diena nušvisdavo.

Šiuo fotoreportažu siunčiame Jums geros nuotaikos siuntinuką. Patirtimi dalinasi keturios trynukų mamos. Trys iš jų (Justina, Alina ir Inga) susidraugavo kartu gulėdamos Santariškių neišnešiotų naujagimių skyriuje.

GERIAUSIA, KAS MUMS NUTIKO GYVENIME

Pasakoja Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo (8 mėn.) mama Justina

Justinos šeima

Justinos šeima

Trumpai apie šeimą: Vilniečiai Justina (34 m.) ir Ramūnas (44 m.) Klyviai augina trynukus Mykolą, Gabrielių ir Rapolą iš kurių du yra identiški dvyniai. Ramūnas turi du vyresnius vaikus – Gabiją (17 m.) ir Vakarį (14 m.). Justina šiuo metu motinystės atostogose, Ramūnas turi verslo konsultacijų įmonę.

Kai pradėjau lauktis, mums sakė, kad bus dvynukai. Kad bus trys, sužinojome tik vėlesnių apžiūrų metu. Galima sakyti, kad apsidžiaugėme santūriai. Žinoma, su situacija reikėjo apsiprasti, ir žinia dalinomės labai atsargiai, tik su artimiausiais šeimos nariais, kurie labai palaikė, nors turbūt ne ką menkiau ir jaudinosi.

Nėštumas nebuvo paprastas, nes du berniukai augo vienoje placentoje. Jau nuo pirmųjų mėnesių reikėjo ypač prisižiūrėti ir nepervargti. Negalėjau skristi lėktuvu, tad teko atsisakyti turėtų lėktuvo bilietų ir suplanuotos kelionės į Aziją.

Mus prižiūrėję specialistai gana anksti nustatė, kad visi trys – berniukai. Iš pradžių dar galvojome, kad gal apsiriko, nepamatė (ypač to tikėjosi močiutės), bet gydytojų nuomonė nesikeitė, todėl apsipratome ir mes.

Ligoninėje prieš gimdymą gulėjau tik dvi dienas, viskas prasidėjo savaime ir gerokai ankščiau nei tikėjomės. Vaikučių susilaukėme 31 nėštumo savaitę. Mykolas gimė 2000 g, Rapolas – 1700 g, Gabrielius – 1300 g.

Tik atvykusi į Neišnešiotų naujagimių skyrių Santariškių vaikų ligoninėje iš karto pasiklausiau, ar čia yra dar trynukų? Dideliam mano džiaugsmui, jų buvo dar net du „komplektai“. Vienų trynukų mama Inga (kuri irgi pasakoja savo patirtį šiame straipsnyje) buvo mano palatos kaimynė, ir mes dažnai naktimis susimojuodavome maitindamos vaikus. Kartu skaičiavome kiekvieną suvalgyta mililitrą, o vakarais – vaikučių priaugtus gramus. Mintinai mokėjome savo vaikų svorius ir tai, kiek gramų jie per dieną paaugo.

Grįžus namo pirmus kelis mėnesius tvarkėmės savarankiškai, paskui daug padėjo didieji vaikai, mano mama ir Ramūno sesuo.

Mūsų berniukai labai aktyvūs, naktį nori kelis kartus valgyti, o ir čiulptukai jiems dažnai iškrenta, tad tenka keltis po keliasdešimt kartų. Pamiegoti, matyt, pavyks, kai vaikai paaugs. Kol kas tai – misija neįmanoma.

Beje, berniukus nuo gimimo rengiame skirtingai, juos laikome asmenybėmis, kurios turi savo charakterį, savo norus ir poreikius. Nuo pirmos dienos jie turi skirtingas loveles bei atskirą savo kambarį.

Visų berniukų charakteriai skirtingi. Mykolas mėgsta dėmesį, todėl dažnai jo garsiai reikalauja. Namuose jo mėgstamiausia vieta – virtuvė, kur šeimininkauja kartu su tėčiu. Gabrielius, nors ir mažiausias, labai aktyvus berniukas, mėgsta kompaniją, nors gali pabūti ir vienas, jei kuo nors susidomi. Rapolas niekada neverkia, visada susiranda užsiėmimą, labai ramus ir draugiškas berniukas. Vos prieini, jis plačiai šypsosi, kalbinamas balsu juokiasi.

Tarpusavyje jie kol kas tik pradeda bendrauti. Dažniausiai susikauna dėl to paties žaislo. Kad ir kiek žaislų būtų ant kilimėlio, būtinai visiems prireikia vieno. O visiems iškilusiems nesusipratimams turime slaptą ginklą – drakoną. Šis žaislas gelbsti visomis situacijomis: ir kai norisi miegučio, ir kai ko nors nepasidalina.

Visos mūsų dienos dabar lekia žaidžiant su vaikais ant kilimo. Laisvalaikio beveik neturime, o kai turime kelias laisvas valandas, abu su vyru skubame į sporto klubą ar skaitome knygas. Turime vieną nepaprastai gerą draugę, kuri išleidžia mus „romantiškų vakarų“, tuomet skubame į kokį mėgstamą restoraną ar kiną.

Trynukai – tai, matyt, geriausia, kas mums nutiko gyvenime, tai geriau, nei laimėti aukso puodą.

AMERIKIETIŠKI KALNELIAI

Pasakoja Marko, Mato ir Miglės (8 mėn.) mama Alina

Alinos šeima

Alinos šeima

Trumpai apie šeimą: Alina (29 m.) ir Deivydas (29 m.) Liučvaičiai iš Vilniaus susituokę jau 10 metų. Abu dirba finansų srityje – Alina iki vaikų priežiūros atostogų dirbo buhaltere, Deivydas šiuo metu dirba vyr. ekonomistu, taip pat turi individualią mokymų veiklą. Trynukai – pirmieji šeimos vaikai.

Kad laukiamės net trijų,sužinojome jau per pirmąjį vizitą pas gydytoją. Aš išsigandau, o Deivydui viskas pasirodė natūralu, džiaugėsi, kad visi vaikai užaugs kartu. Gydytojai nuolat gąsdino, kad nėštumas, besilaukiant trynukų, yra rizikingas, tad nenorėjome garsiai ir daug džiūgauti. Kokios lyties gims vaikučiai, sužinojome 12 savaitę, per apsilankymą pas genetikę. Ji nedrąsiai spėjo, kad bus du berniukai, o dėl trečiojo lyties abejojo. Kad turėsime mergaitę, patvirtino tik nėštumo pabaigoje.

Nėštumas buvo gana lengvas, dirbau iki pat gimdymo atostogų dienos. Niekuo nesiskundžiau, tik pilvas augo, atrodo, ne dienomis, o valandomis. 25 savaitę atrodžiau taip, kaip kitos – paskutinėmis nėštumo dienomis. Gulėti ligoninėje teko vieną kartą – dėl ankstyvosios nėščiųjų cholestazės, o antras atsigulimas į ligoninę subrandinti vaikų plaučiukus baigėsi gimdymu. Nėštumas truko lygiai 7 mėnesius, o nėštumo metu priaugau tik 14 kilogramų.

Mažyliai gimė apie 1400, 1800 ir 2000 g, tad teko mėnesį pagulėti Santariškių neišnešiotų naujagimių skyriuje. Iš ligoninės išėjome, kai abu berniukai svėrė apie 2 kg, o mergaitė apie 2,5 kg. Labai džiaugiuosi, kad pirmąjį mėnesį ligoninėje palatoje su manimi ir vaikučiais kartu gyveno ir Deivydas. Jo pagalba buvo neįkainojama.

Iš ligoninės su vaikais grįžome į neseniai įsigytą ir suremontuotą butą, kuris, deja, buvo planuotas gyventi tik su vienu vaiku. Bet kol kas telpame, o mus pralinksmina „vaiko“ kambarys–vaikų darželis, kuriame tik vaikų lovytės, vystymo stalas ir žaislai.

Kiek „rankų“ reikia apšokinėti trynukams? Visiškai užtenka dviejų, svarbu, kad jos būtų mylinčios ir globojančios. Dienomis trynukais rūpinuosi viena, o vakarais ir savaitgaliais padeda vyras. Retkarčiais atvažiuoja anūkais pasidžiaugti ir seneliai.

Inos Deksnės nuotr . www.indexphotography.lt

Ingos Deksnės nuotr . www.indexphotography.lt

Nuo pat pirmųjų dienų vadovaujamės knygos „Sveiko kūdikio dienotvarkė“ patarimais, tad vaikams įvedėme dienotvarkę, kurios iki šiol gana griežtai laikomės. Taip ir mums, ir vaikams yra aišku, kada jie valgys, kada miegos, o kada žaisime. Griežta miego ir maitinimo dienotvarkė pateisino visus lūkesčius. Maitinimo procesas gana paprastas, ypač tvarkantis abiem: mama rūpinasi pienu, tėvas – sauskelnėmis, o po to įvyksta masinė puota, kurios metu vaikai prižiūrimi prilaikant buteliukus.

Kai paklausia, kiek trynukams visko reikia, atsakymas labai paprastas – tiek, kiek vienam kūdikiui, tik padauginus iš 3. Sauskelnių apie 15 vienetų per dieną, o 800 g pieno mišinio skardinės užtenka dviems dienoms. Dabar dar papildomai reikia daržovių, košių, o netrukus reikės ir mėsytės.

Aplinkiniai sako, kad mūsų berniukai labai panašūs, na o mergaitę iš karto atpažįsta. Mums vaikai atrodo labai skirtingi. Skiriasi jų charakteriai, balso tembras, žvilgsnis. Markas gana ramus, dažniausiai žvalgosi, stebi brolį ir sesę, tyrinėja aplinką, jo pats mėgstamiausias užsiėmimas – valgyti. Matas smalsus ir aktyvus, ropoja, bando stotis, jam visada viską reikia pasiekti ir paimti. O Miglė visa į mamą – dėl ko nori, dėl to ir įsižeidžia, žodžiu, „su charakteriu“.

Jie jau stebi vienas kitą, bando paliesti, atimti vienas iš kito žaislus, kartais šypsosi vienas kitam ar pačiauška. Aktyvusis Matas vis bando užlipti ant brolio ir sesės.

Dienos lekia greitai, atrodo, tik spėjai pamaitinti, žiūrėk, jau pietų miego metas, paskui  – vėl maitinimas, žaidimai, ir jau ateina vakaras.

Geriausia „romantika“ šiuo metu – kai vakarais sumigdę vaikus susėdame pažiūrėti filmo arba kartu gaminamės valgyti. Džiaugiuosi, kad vienas kitą kartais išleidžiame į „laisvę“. Vyras važiuoja vakarais į treniruotes, varžybas (žaidžia grindų riedulį, yraLietuvos grindų riedulio federacijos valdybos pirmininkas), o mane išleidžia pažaisti su draugais į protų kovas arba pasivaikščioti po parduotuves.

Kadrai iš Ingos Deksnės fotosesijos

Svajojome apie daug vaikų, tik negalvojome, kad gausime visą būrį iš karto. Labai gera stebėti, kaip jie auga, keičiasi, bendrauja vienas su kitu. Nors nuotaikų kaitos sunku išvengti, o gyvenimas tapo lyg pasivažinėjimas neprognozuojamais amerikietiškais kalneliais, vis dėlto tiek staigūs posūkiai, tiek statūs nusileidimai ir pakilimai jau tapo įprasta smagiausios gyvenimo patirties dalimi!

ĮPRATOME BŪTI DĖMESIO CENTRE

Pasakoja Saulės, Jorio ir Vakario (8 mėn.) mama Inga

Ingos Šeima

Ingos Šeima

Trumpai apie šeimą: Inga (29 m.) ir Romualdas (30 m.) Kuzborskai gyvena Vilniuje, augina pirmagimius trynukus. Inga dirba grupės vadove tarptautinėje kompanijoje, Romualdas – IT saugumo specialistu tarptautinėje kompanijoje.

Vaikai buvo planuoti, tačiau kiekis nustebino ir mus pačius. Iš pradžių gydytoja matė dvynukus, o po savaitės pasimatė dar viena širdelė. Čia tai buvo šokas! Iš pradžių apsidžiaugiau, po to išsigandau, po to – daug domėjausi, kaip reikės gyventi, ir supratau, kad viskas įmanoma. Kai pasisakėme savo tėvams, draugams, kolegoms, jie negalėjo nuslėpti nuostabos. Siaubą matome tik dabar, kai jau vaikštome viešumoje, tačiau tik nepažįstamųjų veiduose.

Nėštumas buvo ne iš lengvųjų – pirmą pusę daug pykino, antrą pusę buvo sunku dėl vis sunkėjančio kūno, augančio pilvo, tinstančių kojų – priaugau 30 kg. Pagimdžiau lygiai 7 mėnesių (31 sav.). Visą nėštumą gydytojai spėjo, jog gims dvi mergaitės ir  berniukas, tačiau lemtingąją birželio 4–ąją sulaukėme staigmenos – 2 berniukų ir 1 mergaitės. Dar gulėdama ant operacinio stalo paklausiau, „ar tikrai?“. Saulė gimė didžiausia – 1830 g, Joris 1440 g, o Vakaris 1750 g. Gulint reanimacijoje, teko skubiai rinkti berniukišką vardą – taip atsirado Joris.

Ingos trynukai

Ingos Deksnės nuotr . www.indexphotography.lt

Su kitomis šio straipsnio herojėmis susipažinau Santariškių naujagimių skyriuje. Visi praleidome ten gerą mėnesį, o paskui tą pačią savaitę išsivažinėjome po namus. Iki šiol bendraujame! Ligoninėje slaugės ir gydytojai puikiai mus paruošė, išmokė, kaip visus tris vaikus vienu metu maitinti iš buteliukų. Grįžus mums, nebuvo sunkiau nei ligoninėje, o kai reikėjo, susitvarkydavau ir viena. Daug pagalbos sulaukiu iš savo mamos, ji supermočiutė, viena susitvarko su trimis, mane išleidžia sportuoti ar šiaip reikalų tvarkyti. Turiu pagirti ir draugus, esame dažnai lankomi, vaikai gauna daug dėmesio.

Mūsų vaikai nėra identiški, todėl juos gan lengva vieną nuo kito atskirti. Nors kai užmauname kepurytes, akimirkai ir mums kyla klausimas, – kur kuris? Charakteriai aiškiai skiriasi jau dabar. Saulė daug šypsosi, nuo pat gimimo verkia tik esant reikalui, šliaužioja po kambarį ir jau dabar tikrina, kas kaip veikia, už kur galima patraukti, ką pastumti. Ji dažniausiai ir visą naktį išmiega. Jei tik ją vieną turėtume, tai nė nesuprastume, kas čia sunkaus tuos vaikus auginti. Joris, gimęs mažiausias, dėmesio reikalauja daugiausiai. Užtat valgo bene geriausiai, matyt, labai nori užaugti. Vis išmoksta naujų garsų ir visus jais juokina. Neužmiega, kol lovytėje nenubėga įsivaizduojamo maratono. Naktį dažnai tenka pasiguldyti jį šalia, tuomet gaunu veido masažą. Na, o Vakaris yra pats aktyviausias. Jo neįmanoma tiesiog pervystyti ar perrengti, jis visus daiktus, esančius aplink, iškilnoja, verčiasi, sukasi, spardosi. Labai žavus berniukas, moka prajuokint ir užkrėsti gera nuotaika.

Trys šeimos, auginančios trynukus, bičiuliajasi. Nuotraukoje – 9 vienodo amžiaus trynukai

Trys šeimos, auginančios trynukus, bičiuliajasi. Nuotraukoje – 9 vienodo amžiaus trynukai

Ilgą laiką neatrodė, kad jie kontaktuoja, bet dabar vis dažniau pastebime, kaip bendrauja, liečia vienas kitą, kartais muša, kartais juokiasi balsu vienas kitam. Neišvengiame situacijų, kai verkia visi trys, bet verksmu vienas kito jie neužkrečia, net keista. Būna, vienas garsiausiai verkia, o kiti du ramiai miega.

Kol kas mūsų dienos vienodos: pienas, žaidimai, voliojimaisi ant grindų, košės, laukas, miegas. Kol vaikai maži, o už lango šalta, mažai kur einame. Vakarais, kai vaikai miega, galime sau leisti pažiūrėti filmą – tik reikia retkarčiais pribėgti ir paduoti čiulptuką.

Daugiavaikiais būti įdomu, nors kartais ir vargina. Dauguma sako – vienu vargu visus tris užauginsite. Yra tiesos. Jau įpratome būti dėmesio centre, o vėliau, manau, bus tik įdomiau. Juk trys – tai jau kompanija, vaikai visada turės su kuo žaisti.

NAMIE MES DIRBAME, O DARBE ILSIMĖS

Pasakoja Arono, Jono ir Jorio (6 mėn.) mama Viktorija

Viktorijos šeima

Viktorijos šeima

Trumpai apie šeimą: Viktorija (28 m.) ir Jonas (27 m.) Rusiniai, be pusės metų trynukų, turi ir vyresnį sūnų Arminą (5 m.). Šeima gyvena Kauno raj., Karmėlavoje.

Jau 7 savaičių echoskopijos metu gydytoja pamatė, kad užsimezgė trys gyvybės. Ši žinia mus tikrai šokiravo, važiuodami iš echoskopijos apžiūros su vyru buvome tokie nustebę, kad visą kelią tylėjome ir nežinojome, ką vienas kitam pasakyti. Pirmą naktį nepavyko užmigti, vis sukome galvas, kaip bus toliau. Pirmai pasakėme mano mamai, ji labai apsidžiaugė ir sveikino, vėliau pasakėme vyro mamai – ji nepatikėjo. Sakė, „vaikai, nejuokaukit“, teko parodyti išrašą iš echoskopijos, tik tada suprato, kad tai ne juokai.

Buvo daug gąsdinimų dėl rizikingo nėštumo, bet nusiteikėme optimistiškai, stengėmės negalvoti apie tai, ką prognozavo gydytojai. Kas dvi savaites tyrė ultragarsu, tad matėme, kad vaikučiai auga kuo puikiausiai. Jau maždaug 12 savaičių mums pasakė, kad laukiamės berniukų.

Vaikučius išnešiojau 34 savaites, buvo daromas planinis cezario pjūvis. Aronas svėrė 1900 g, Jonas 1980 g, o Joris 2040 g. Pati priaugau 16 kg.

Po gimdymo teko pagulėti ligoninėje dvi savaites. Trynukai greitai išmoko patys valgyt, kvėpuoti, svoris augo gerai, todėl mus greitai išleido namo. Mūsų vyresnysis sūnelis Arminas vis kartodavo, kad „vienas man, kitas tėčiui, o trečias mamai“, sakydavo, kad Jonelis yra jo kūdikis, nors nė nesugebėdavo jo atpažinti…

Pirmosiomis dienomis namuose buvo tikrai sunku, nes vaikai buvo supainioję dieną su naktimi. Dienomis miegodavo daug, kartais tekdavo maitinti miegančius. O kai ateidavo naktis, prasidėdavo smagumai. Blogiausia, kad du paimi palaikyti, pačiūčiuoti, o trečio nėra kaip. Tas trečiasis, netelpantis ant rankų, neleisdavo pamiršti, kad turime trynukus.

Maitinti kurį laiką lengvai pavykdavo, o prasidėjus pilvuko pūtimams, buvo baisu. Kokiomis tik pozomis mes jų nemaitinome… Praėjus „pilvukams“, vėl viskas ėjosi puikiai, na o dabar matome pirmų dantukų požymius, tad maitinant tenka vėl pasikankinti. 5 mėnesius pavyko trynukus maitinti savo pienu, reikėdavo tik šiek tiek primaitinti mišinuku.

Išeinant į svečius ar aplankyti babos, stengiamės vaikus rengtis vienodai, o namie… skirtingi drabužėliai padėdavo mums greičiau atpažinti, kuris yra kuris! Nupirkti visus vienodus drabužėlius, pasirodo, yra iššūkis, nes dažniausiai randame tik po du vienodus vienetus.

Mūsų trynukai yra identiški, tad grįžę iš ligoninės susidėjome korteles, kas kur miega, ir guldydavome į jų vietas, kad nesupainiotume. Žinoma, išmokome juos atpažinti, bet reikėdavo gerai pasižiūrėti. Dažniausiai painiodavome Jorį su Aronu. Vėliau vienas tapo stambesnis, kitas – liesesnis, tapo lengviau atpažinti. Galų gale, jau ir charakteriai pradėjo matytis. Aronas – linksmuolis, jį užtenka tik užkalbint, ir balsu juokiasi. Joris – rimtuolis, tenka ji ilgai kalbinti, viską stebi net suraukęs antakius. O Jonukas – jautruolis, jei kas verkia, tai ir jis greitai susigraudina. Jam ir dantukų kalimasis yra skaudžiausias, net pakyla temperatūra.

Šiuo metu su vyru pradėjome dirbti kas antrą dieną (kai dirbu aš, jis būna su vaikais, o kai dirba jis, būnu aš). Mums dar padeda auklė.

Trynukai jau nuo 7 val. ryto atsikėlę būna labai energingi, pavalgę miegoti greitai neina, tad dažniausiai būna gultukuose arba vartosi ant patiesaliukų. Laisvalaikio nelabai turime, kaip juokaujame su vyru, – šiuo metu mūsų poilsis ir laisvalaikis yra darbas.

Na ne paslaptis, niekada neplanavome turėti tiek vaikučių. Sakydavome, du būtų idealu, o jei dar būtų buvusi porelė, berniukas ir mergaitė, tai dar nuostabiau. Sunkiausiomis akimirkomis kalbėdavomės apie tai, kad nelabai suprantame, kodėl būtent mums Dievulis davė trynukus, bet kad ir kaip sunku būna, vis tiek džiaugiamės, kad juos turime. Labai juos mylime ir dabar nė neįsivaizduojame, kaip būtų, jei jų nebūtų.

Įspūdinga Ingos Deksnės fotosesija

Su vyresniuoju broliu

Su vyresniuoju broliu

12

Pirmosios savaitės

16

Parengė Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki + 7 =

Kitos temos: