Monika (32 m.) ir Povilas (32 m.) – 4 pametinukų tėvai. Per 4,5 metų gimė Anikė (beveik 6 m.), Vincentas (4,5 m.), Juozapas (3 m.) ir Etelė (1,5 m.). Monika motinystės „atostogose“ jau 6 metus.
Kai Monikos draugėms, auginančioms vieną ar du vaikus, būna labai sunku, jos sako – pagalvojame apie tave, nes tu juk augini 4. Tačiau Monika nemano, kad jos našta kuo nors ypatinga. „Mums auginti daug vaikų yra nuotykis! O nuotykio esmė tokia, kad jo nesuplanuosi ir nesuvaidinsi, turi būti atviras ir viskam pasirengęs, bet tikėtina, jog iš to išeis labai gerų dalykų“, – sako jauna moteris.
Monika, ar turėti keturis pametinukus buvo išankstinis planas?
Niekuomet nebuvau vadinamoji „natūrali mama“, kuri labai norėtų užsiimti su vaikais, juos pastebėtų ar trokštų turėti. Viskas gimė iš gero santykio su vyru. Supratau, kad su šituo žmogumi noriu turėti vaikų ir būtent su tokiu vyru jų galima turėti daug. Tad mūsų vaikai visi planuoti ir norėti, tik mums buvo nesvarbu, ar jie gims po metų, ar po dvejų. Kaip išeis taip, tad juokiamės, kad ir išėjo.
Abu norėjome didelės šeimos, juolab kad gimus pirmagimei Anikei pasirodė, jog vaiką auginti lengva! Turėjau laisvo laiko, kurio nesinorėjo švaistyti, tad su vyru nutarėme, kad daug efektyviau ir prasmingiau būtų susilaukti antro ir auginti vaikus kartu.
Netrukus pradėjau lauktis Vincento, tačiau ši patirtis nebebuvo tokia džiugi. Laukiantis buvo nustatyta diagnozė – gastrošizė. Tai vaisiaus būklė, kad žarnynas formuojasi išorėje, nes pilvo sienoje yra plyšys.
Tokių vaikelių likimas miglotas, niekas negali pasakyti prognozės, kol vaikas negimė. Žinojome, kad gimus vaikučiui reikės operacijos. Jautėmės gana ramūs, nes visi kiti tyrimai buvo geri, o fiziniai trūkumai, mūsų akimis, yra mažiausias blogis. Šį kartą negalėjau gimdyti pati – dėl vaikučio ligos man atliko skubią cezario pjūvio operaciją, kadangi planuotos operacijos termino vaikelis nesulaukė. Gimusio sūnaus man net neparodė, susuko ir skubiai išvežė į kitą gatvės pusę – Vaikų ligoninės Naujagimių intensyvios terapijos skyrių. Kai vyras pozityviai nusiteikęs po poros valandų nuėjo aplankyti sūnaus ir paklausti, kada jį išleis namo, gydytojai nustebo: „Mes nesame tikri dėl jo gyvybės, o jūs klausiate, kada išleisime namo“. Tik tada supratome situacijos rimtumą.
Kai gimė brolis, Anikei buvo 1 metai ir 4 mėnesiai – nebuvo paprasta ją palikti namuose ir ligoninėje slaugyti Vincentą. Sūnus ištvėrė ne vieną operaciją, tačiau puikiai atsilaikė, pateisino savo vardą, reiškiantį „nugalėtojas“, kurį buvome išrinkę dar prieš besilaukdami jo.
Beje, kai sūnus gimė, pasakėme, kad jo vardas Vincentas, bet slaugytoja pasiūlė nerašyti vardo ant kortelė, nes „nežinia, ar išgyvens“. Mes laikėmės savo – patvirtinome, kad tikrai išgyvens ir liepėme įrašyti vardą. Žinoma, iki visiško Vincento pasveikimo laukė ilga kelionė, teko kovoti su didžiule mažakraujyste, kai hemoglobinas buvo nukritęs žemiau kritinės ribos, gulėjome ligoninėse dėl įvairiausių dalykų. Pirmieji metai buvo nelengvi.
Paprastai tokios patirtys užkerta norą susilaukti dar vaikų, bent jau taip greitai. Jūs nebijojote?
Nesistengiame visko savo gyvenime sukontroliuoti. Kai neturi 100 proc. patvirtinto lūkesčių plano į priekį, nereikia gyventi įsitempus, kad tik tą planą įvykdytum. Tikime, kad tik kai kas priklauso nuo mūsų, tačiau didžiuma dalykų gyvenime įvyksta taip, kaip turi įvykti. Kai sau neprisiimi visos garbės gyvenime, kartu nepriimi ir visos naštos – ir gyventi tuomet paprasčiau.
Pamenu, gulėjau su Vincentu sanatorijoje, o jau tuomet laukiausi Juozapo (4 mėnesius).
Pamačiusi, kad žindau Vincentą, gydytoja nustėro: „Jūs nejuokaukite – laukiatės ir dar maitinate, tai siaubas, nepateisinama šitaip save kankinti ir eikvoti!“ Ką galėjau jai atsakyti – visų nėštumų metu jaučiausi puikiai, niekada savęs nesaugojau, daug svorio nepriaugdavau, nėštumo metu žindžiau, ką reikėjo, tą dariau. Išbraukus pirmuosius mėnesius, kai pykindavo, ir paskutinių savaičių nepatogumą, kai kildavo rūgštis, per nėštumus jaučiausi gerai ir galėjau pasirūpinti tiek savimi, tiek vyru, tiek vaikais. Gimdyti irgi sekėsi puikiai. Per cezarį gimė tik Vincentas, visi kiti – natūraliai ir gana greitai.
Beje, iš jokio gydytojo neišgirdau pastabos, kad po cezario patariama 2 metus nesilaukti, nes trečiąjį vaiką gimdžiau praėjus metams ir 8 mėnesiams. Matyt, pasikeitė metodika ir požiūris. O gal gydytojai pamiršo.
Cezario patirtis buvo labai nemaloni, tačiau esu dėkinga už ją – tai gera galimybė palyginti, koks nuostabus dalykas yra natūralus gimdymas. 100 kartų geriau negu operacija.
Taigi, kai Anikei buvo lygiai 3 metai, o Vincentui beveik 2 metai, gimė Juozapas, o dar po pusantrų metų atsirado Etelė.
Ketvirtas vaikas – jau išsiskyrimas iš minios, tarsi peržengta riba.
Pamenu, kai laukėmės trečio vaiko, vyras pasakė: „Kokia mūsų mergaitė, mes jau žinome. Koks mūsų berniukas, mes taip pat žinome. Bet koks bus trečias – tai nepaprastai įdomu“. Lygiai tas pat laukiant kiekvieno vaiko, mums tiesiog labai įdomu.
Keturi pametinukai nėra kasdienybė, tačiau su neigiamu požiūriu tiesiogiai nesame susidūrę. Gal gyvename teisingame burbule. Žinoma, jauni žmonės, kurie neaugina vaikų (ir, pavyzdžiui, neplanuoja), nesupranta – kam mums tiek jų reikia? O tie, kurie turi 1–2, stebisi, kaip mes išgyvename. Ne viena draugė yra sakiusi: „Kai man žiauriai sunku, pagalvoju apie tave. Jei tu su keturiais gali, tai aš su dviem irgi galėsiu“. Jeigu mano pavyzdys kam nors yra paguoda, įkvėpimas, susižavėjimas, – tai puiku. Mane tai motyvuoja pačią. Nes jeigu jie galvoja, kad aš galiu, tada aš tikrai privalau galėti!
Praeina metai, namie atsiranda naujas vaikas – ką išgyvena vyresnieji?
Vaikučiai labai maži, kad iškiltų kokių nors psichologinių dramų ar reakcijų dėl naujo nario. Mes patys natūraliai priėmėme šią šeimos dinamiką, jos perdėtai nesureikšminome, manau todėl ir vaikams tai atrodė visiškai natūralu. Vyresnieji didelio pavydo nerodė, juk naujagimis tik valgo ir miega – tuo metu galima kuo puikiausiai užsiimti su kitais vaikais, net priešingai – visuomet domėdavosi atsiradusiu nauju kūdikiu, rodė dėmesį bei norą juo rūpintis.
Auginti 1 vaiką ir auginti 4 yra didelis skirtumas, tačiau, nors laiko pertekliumi pasigirti negaliu, su kiekvienu vaiku jaučiuosi vis laimingesnė. Tai nereiškia, jog patiriu tik gerus jausmus, bet žvelgdama į juos, jų bendravimą bei ryšį, suprantu, kokie nuostabūs mūsų vaikai, ir kaip gera juos keturis auginti.
Visi tokie skirtingi, bet kartu ir tokie ypatingi bei įdomūs, galbūt tik per retai jiems tai pasakau. Mano galva, ypač žvelgiant iš šiandieninės kultūros perspektyvos, didelis privalumas, jog vaikai, augdami didelėje šeimoje, išmoksta prisitaikyti tiek prie esamų aplinkybių, tiek vieni prie kitų, nes tiesiog nebus visuomet taip, kaip tu nori, dažnai bus tiesiog taip, kaip geriausia visiems.
Su vyru juokiamės – gyvenime reikia daryti tai, kas geriausiai sekasi, o vaikai mums sekasi tikrai neblogai, kodėl gi tuomet to nedaryti?
Nesinori nutraukti tokios šventinės kalbos, tačiau nejau viskas taip lengva?
Žinoma ne, būna visokiausių momentų, ir dar visokesnių jausmų. Tai didžiulis krūvis, tiek emociškai, tiek fiziškai, dažnai aplanko ir didelis nuovargis, bet mes mėgstame pasverti – ar mums labiau sunku, ar labiau verta, ir atsakymas visuomet toks pat – labiau verta.
Iki vaikų gimimo dirbau Krizinio nėštumo centre konsultante (esu baigusi sielovados magistro studijas Klaipėdos universitete), teko ne kartą konsultuoti moteris, kurios laukiasi trečio ar ketvirto ir nesiryžta gimdyti. Kai kalbame apie nenorėtą, neplanuotą, nelauktą nėštumą, kuris moteriai (porai, šeimai) sukelia asmeninių sunkumų, susiduriame su terminu „krizinis nėštumas“. Krizinį nėštumą lemia įvairios naujai atsiradusiai gyvybei nepalankios aplinkybės, o šį terminą išgirdę žmonės mintyse susikuria paveikslą, kad čia, matyt, kokia 16 metų mergina, kuri pastojo po nesaugaus sekso su atsitiktiniu partneriu. Tačiau didžioji dalis moterų, kurios nori nutraukti nėštumą, yra kur kas brandesnės, maždaug 25–35 metų, turinčios tam tikrą pagrindą po kojomis: vyrą, 1 ar 2 vaikus, namus su paskola, viskas stabilu, aišku, patogu, ir staiga – tas trečias, kuris netelpa į susikurtos „gyvenimo programos“ rėmus. Tai stipriai išmuša iš vėžių, dažnai poros klausia savęs – ar sugebėsiu? Ar užauginsiu? Ar galėsiu išlaikyti dar vieną vaiką?
O jūs, prieš pakviesdami naują gyvybę, suskaičiuodavote, kiek reikės papildomų lėšų?
Ne, niekada neįvardinome vaiko išlaikymo pinigais. Jeigu paklaustumėte, kiek išleidžiu vienam vaikui, negalėčiau atsakyti. Kai turi daugiau vaikų, savaime susitaupo, kalbant apie vaikų daiktus, rakandus, kuriuos jie perima vienas iš kito. Išgirstu „vaiko sauskelnėms per mėnesį išleidžiu šimtus, kiek visko būčiau nusipirkęs“. O aš nežinau, kiek išleidžiu sauskelnėms, tačiau ir nemanau, jog su tais šimtais būčiau ką nors įspūdingo nuveikusi. Taip, galima nuvažiuoti į daugiau kelionių, daugiau daryti dėl savęs, bet mes ir taip keliaujame, važiuojame, skrendame, patiriame nuotykių. Pavyzdžiui, Legolende Danijoje esame buvę kelis kartus, vaikams ten labai patinka, tad su nauju šeimos nariu tenka apsilankyti vis iš naujo. Jaučiamės, jog gyvename visavertį gyvenimą, ir nors mūsų tempas kur kas lėtesnis, nei viską darytume, turėdami mažiau vaikų, vis tiek gebame daug dalykų sutalpinti savo dienose, savaitėse, metuose, tik spėk suktis.
Žinoma, apie susiruošimą, apsirengimą bei išėjimo iš namų toną su keturiais mažais ir reikliais žmonėmis būtų galima ir atskirą straipsnį parašyti. Tiesa dar vienas praktinis niuansas – šešių asmenų šeima netelpa į standartinį penkiavietį automobilį, tad, prieš gimstant Etelei, teko įsigyti autobusiuką. Esu ne kartą sulaukusi klausimų, ką aš vežioju tokioje mašinoje? Atsakymas paprastas – vaikus, o kur nors važiuodami mieste, dažnai pasinaudojame A+ juostos teikiama privilegija.
Daug šeimų dejuoja, kad sunku auginti vieną vaiką, ką jau kalbėti apie du. Jūs sakote, kad nesunku auginti 4. Kur paslaptis?
Jokios paslapties nėra, svarbiausia – žmogaus asmenybė ir buvimo pasaulyje būdas. Jeigu žmogus iš esmės linkęs būti nepatenkintas, vis nori kažko daugiau, tikėtina, kad vaikus auginti jam bus labai sunku. Nes taip ir yra – esi nuo jų priklausomas, tavo tempas visada lėtas, tam reikia kantrybės, nervų, kurie anksčiau ar vėliau pasibaigia ir gali „lygioje vietoje“ vaikus apšaukti.
Į įžvalgą, kad vaikų gausa sugadina vyro ir moters, kaip poros, santykius atsakyčiau – santykiai su vyru yra tokie, kokius juos susikuri dar iki vaikų gimimo. Su vyru turime kelis argumentus, kurie mums labai padeda, kai būna sunku.
Pirma – suvokimas, kad mažų vaikų auginimas yra tik etapas – jie užaugs.
Antra – tikėjimas, kad jeigu Dievas davė 4 vaikus, vadinasi, duos ir jėgų jiems užauginti. Kitos išeities juk ir nėra, reikia susiimti ir ramiai išbūti.
Trečia – prioritetas, kad šeimoje svarbiausi yra tėvai, o tik paskui vaikai. Kodėl? Pasak mano vyro, mes be vaikų juk išgyventume, o vaikai be mūsų – niekaip.
Todėl reikėtų tėvų santykius kelti į pirmą vietą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad su vyru turite susikibę už rankų romantiškai vaikščioti valandų valandas. Bet rodyti vienas kitam dėmesį, domėtis vienas kitu kasdieną – būtina. Na ir ketvirta – humoras. Būna situacijų, kurios atrodo nekontroliuojamos, kai visi 4 klykia, pešasi, rėkia, neklauso, nes tai tiesiog labai žmogiška. Tuomet, jei tik pavyksta, pasižiūrime vienas į kitą ir pradedame balsu juoktis, ko gero, geresnio recepto ir nėra.
Auginant vaikus, man pačiai tenka keistis – mokytis neperspausti, nenorėti visko čia ir dabar, nustoti siekti efektyvumo, ir tai nuolatinis procesas. Kai dar neturėjau vaikų, mėgdavau prikišti į dieną begales darbų, veiklų, kurių net fiziškai neįmanoma įgyvendinti. Tai mėgstu ir dabar, nes esu rezultato žmogus, tačiau turiu sustoti ir sau priminti, jog su vaikais taip neišeis arba bus daug nelaimingų ir pavargusių. Nors aplankyti muziejus, eiti į parką, su kuo nors susitikti tiek man vienai su visais keturiais, tiek visai šeimai drauge yra įprasta.
Mūsų gyvenime, greta visos tos laimės, apie kurią kalbame, yra ir labai daug toli gražu neidealių momentų. Jais stengiamės dalintis savo instagramo paskyroje –@adventures_are_calling. Čia galima pamatyti daug mūsų kasdienybės, ir, nors šiuo metu dar gyvename Vilniuje, esame kraustymosi į kaimą kitame Lietuvos gale procese, tad nutarėme šia savo kelione pasidalinti. Pati paskyra yra vyro idėja, jam atrodo, jog dalintis savo patirtimi viešai svarbu, kad žmonės pamatytų įvairesnių gyvenimo galimybių, pavyzdžiui, kažkas augina keturis vaikus ir ne tik kad išgyvena, bet dar ir jaučiasi gyvenantis puikiai. Ir jei tai kažkam atrodo įdomu, ar gali kažką įkvėpti, ar padrąsinti, ar suteikti gramą vilties, – valio, mūsų darbas jau atliktas.
Vyras užaugintas labai patriotiškai. Jis kilęs iš partizanų šeimos, kurios didžioji dalis žuvo jaunystėje kovodami už Lietuvos laisvę, jam svarbu mūsų šalies ateitis, tad, jo nuomone, pirmiausia valstybė turėtų skatinti šeimas turėti daugiau vaikų. Jeigu vis didinamos išmokos ar kiti materialiniai dalykai neskatina žmonių auginti piliečius savo šaliai, galbūt juos motyvuos mūsų šeimos pavyzdys.
Per šešerius metus motinystės atostogų nepasiilgote darbo?
Dažnai sulaukiu šio klausimo. Paties darbo nepasiilgau – nebuvo nė dienos, kad pagalvočiau – noriu į darbą. Tačiau visiškai suprantu moteris, kurios trokšta greičiau grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, nes patvirtinu – eiti į darbą daug kartų lengviau negu auginti vaikus namie. Darbe turi savo užduotis, kurias atlieki ir ramia galva eini namo. Namuose tu visada esi čia ir dabar, darbui nėra galo, o ir rezultato dažnai nematyti. Be to, tu negali visko palikti ir uždaręs duris išeiti. Bet aš darbo nepasiilgau, iš to darau išvadą, kad man auginti vaikus yra gerai.
Ko labiausiai pasiilgote iš laikų „iki vaikų“? Ką pirmiausia padarysite, kai vaikai paaugs?
Apie tai per daug nemąstau, nes tada lengviau judėti į priekį, – nuolatinis galvojimas apie tai, ko tu neturi, stabdo. Labiausiai dabar norisi rytais ilgiau pamiegoti. Esu vakaro žmogus, ir kai vaikai užmiega, mano diena tik prasideda – atrodo, tiek reikalų! Štai, pavyzdžiui, vakar nuėjau miegoti 2 valandą nakties, o pirmieji vaikai kelias 6–7 val. ryto.
Nesvajoju nuvykti viena pati į Luvrą ir ilgai stovėti spoksodama į meno kūrinius. Man daug smagiau viską daryti su savo vaikais ir dėl jų. Matydama, kaip spindi jų akys patiriant nuotykius drauge, kiek daug dalykų jie sužino, kiek visko išmoksta ir kaip dedasi atmintin, esu laiminga. Ši laimė man atperka ilgus išsiruošimus, daiktų krovimą, užkandžių ruošimą bei visa kita. Žinau, jog užaugę jie prisimins tuos momentus, kai buvome kartu, kur ėjome ir ką veikėme. Nors, tiesą pasakius, to laiko, kuomet jie užaugs, laukiu atsargiai. Taip, būdami tik dviese su vyru galėsime įgyvendinti pasiučiausias idėjas, kad ir apvažiuoti Europą motociklais, nes dabar tai tiesiog neįmanoma, tačiau tuomet tikriausiai labai ilgėsiuosi to meto, kai vaikai buvo maži ir mieli iki dangaus.
Ačiū už gražias mintis.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Nastios Saliy
Susiję straipsniai
