Sūnus gimė tik iš septinto karto
Mūsų skaitytojai Gražina Tiškienė – 7 vaikų mama. Iš eilės gimė šešios mergaitės ir tik paskutinis pagrandukas, kurio jau nebelaukė ir nebesitikėjo, pasirodė esąs išsvajotas sūnelis. „Kad ir ką sakytų žmonės, kad vaikų lytis nesvarbu, mūsų šeimai buvo svarbu. Net ir mano mama vis primindavo: kada gi tu pagaliau pagimdysi tikrą anūkėlį? Jau nekalbant apie giminių susibūrimus ar kaimynų juokus, kad mes sugebame „daryti“ tik mergaites. Susilaukti sūnaus man buvo labai svarbu psichologiškai“, – sako Gražina.
Redakcija nuvyko į Sližių kaimą Ukmergės rajone išklausyti istorijos, kaip po tokio būrio dukrų šeimai neužgeso viltis susilaukti sūnelio…
Svajojo apie keturis vaikus
Gražina su savo būsimuoju vyru Alvydu susipažino aštuntoje klasėje. Išdraugavo ketverius metus, ir Gražina pati ėmė raginti, kad jie apsigyventų kartu. Mat norėjo greičiau ištrūkti iš tėvų namų, kur tėtis mėgdavo išgerti. Gražina galvojo, kad sukūrusi savo šeimą, ji bus kur kas laimingesnė. Susilauks su Alvydu vaikučių. Mintyse vis įsivaizduodavo, kad turės tris-keturis („vieną mamai, kitą tėčiui, trečią Tėvynei“). Ji pati iš trijų vaikų šeimos. Jei tuo metu kas būtų pasakę, kad bus lemta pagimdyti septynis vaikus, ji būtų nepatikėjusi.
Pirmosios dukrytės Jurgitos susilaukė labai jauna, vos 17-os. Prisimena, jog pirmąjį kartą jiems su vyru buvo visiškai tas pats, kokios lyties gims vaikelis. Alvydas net prašė: „Tik pagimdyk tu man dukrytę“. Iš tiesų gimė dukrytė, ir visi buvo labai laimingi. Kai po metų ėmė vėl lauktis, jau pagalvodavo, kad dabar gerai būtų berniukas, augtų porelė. Tačiau Dievulis ir antrą davė mergaitę. Tėtis ją suskubo įregistruoti savo dievinamu Kristinos vardu, kad žmona ir uošvė nepavadintų savaip (jis norėjo, kad Kristina būtų pavadinta jau pirmagimė, bet uošvė įkalbėjo per Jurgines gimusią mergaitę pavadinti Jurgita.)
„Buvome jauna šeima su dviem vaikais, kai gavome pasiūlymą keltis gyventi ir dirbti į kitą gyvenvietę.
Du mėnesius lankiau kursus, įgijau melžėjos kvalifikaciją, kad galėčiau dirbti fermoje. Atrodė, tuo metu mums nieko netrūko, bet aš naujoje vietoje taip ir neprigijau. Be galo ilgėjausi gimtųjų vietų, savo kaimo.
Įkalbėjau vyrą susikrauti daiktus ir grįžti į gimtinę. Čia gavome ne pirmos jaunystės medinį namuką šalia fermų, kurį valdžia dar pažadėjo suremontuoti. Atrodė, ko dar bereikia, dabar jau galima pagalvoti ir apie sūnel“, – pasakoja Gražina Tiškienė.
Tuo metu giminėje buvo labai daug netekčių ir nelaimių, tad Gražinos naujiena, kad ji vėl laukiasi, buvo vienintelė gera žinia. Su vyru tąkart jau tikrai tikėjo, kad trečias pagaliau gims sūnus. Tada ultragarso dar nebuvo, ir lytis būsimiems tėvams išlikdavo paslaptimi iki pat gimimo akimirkos. Tiškų laukė „siurprizas“, kad ir trečioji – mergaitė. Ją pavadino Jolita.
Receptai iš laikraščių ir žurnalų
Laiminga Tiškų šeima
Gražina dar nebuvo praradusi vilties susilaukti berniuko. Jos hobis – įvairūs laikraščiai ir žurnalai, tad patarimų ieškodavo juose. Gražina visą gyvenimą prenumeruoja mėgstamą spaudą. Anais laikais populiariame „Moters“ žurnale ji rasdavo nemažai straipsnių, kaip susiplanuoti vaikelio lytį. Buvo rašoma, kad norint susilaukti berniuko, reikia valgyti daug žuvies. Tačiau Gražina jos labai nemėgo… Kitos teorijos buvo pagrįstos žmogaus organizmo ciklais. Neva kas 4 metai pasikeičia žmogaus kraujas, ir jei pataikai pastoti, kada kraujas „naujas“, tada tikrai gali tikėtis berniuko. Skaičiavo Tiškai ir tuos kraujo atsinaujinimo ciklus, o skaičiavimų rezultatas – ketvirtoji dukrytė Renata, šiemet jau einanti į dvyliktą klasę.
„Po ketvirto vaiko apie motinystę daugiau jau nebegalvojau. Atrodė, savo gyvenimo planą įvykdžiau, pagimdžiau keturis vaikus, gana“.
Be to, ketvirtasis nėštumas buvo labai komplikuotas – kai Gražina buvo 7 mėnesyje, įvyko baisi avarija azoto gamykloje, o nuodingų medžiagų debesis atnešė ir iki to kaimo, kur gyveno Tiškai. Ketvirtoji dukrytė gimė žaizdota odele, silpna, o gimdama dar sužeidė ir mamą. Gydytojai pasakė, kad Gražina daugiau nebegalės turėti vaikų.
„Pirmuosius metus mano Renata kabojo tarp gyvenimo ir mirties – buvo silpnutė, viskam alergiška, nuolat sirgo. Sykį net prašiau Dievo: „Dieve, arba duok jai sveikatos, arba pasiimk pas save, nes nebegaliu matyti to vaiko kančių“, – prisimena Gražina. Tačiau mergytė išsikapstė, o augdama pasirodė besanti didžiausia nutrūktgalvė ir išdykėlė, kaip berniukas.
Vyras – kaimo juokelių objektas
Gražina sako, jog jai buvo skaudu, jog nepavyko pagimdyti sūnaus ne tiek dėl savęs, kiek dėl vyro. Nes visi kaimo vakarėliai ar giminių šventės būtinai baigdavosi tema: „Na ir kaip tau taip pavyksta vien mergaitės?“. Kaimynai duodavo liaudiškų patarimų, kad norint susilaukti sūnaus, reikia su kirviu rankose vaikytis apie trobą pliką bobą. Žinoma, Tiškai šio „recepto“ nebandė. Kiti visažiniai sakydavo:
„Jei vyras nėra tarnavęs armijoje, jis niekada nesusilauks sūnaus“. Alvydui tikrai neteko tarnauti armijoje. Gražina, išgirdusi, kad vyrai jau ima „traukti per dantį“ jos vyrą, ateidavo į pagalbą su kokiu anekdotu ar juokeliu, kad jos mergaitės ne vien vyro, bet ir kaimynų „nuopelnas“.
Matyt, mintis apie sūnelį dar nebuvo visiškai apleidusi keturių dukrų mamos, nes mintyse ji buvo išrinkusi vardą ir sūneliui. Žinojo, ji kada susilauktų berniuko, pavadintų jį Jonuku.
Nesisaugant – dar dvi dukros
Kadangi gydytojai buvo pasakę, kad daugiau vaikų moteris nebegalės turėti, jie su vyru ir nesisaugojo.
Bet netrukus sužinojo, kad po širdimi vėl užsimezgė gyvybė. Nors ir kaip bandė išklausti gydytojos, ko šį kartą ji galėtų lauktis, gydytoja diplomatiškai išsisukdavo: „Tiksliai nežinau, gal ir berniuko, o gal mergaitės…“ Tąkart gimė dukrytė Raminta.
Gražina sako, jog ji niekada nebijodavo nei nėštumų, nei gimdymo – iki paskutinės dienos dirbdavo, o pajutusi sąrėmius, pasikindydavo arklį, į vežimą susodindavo vaikus, prie vežimo pririšdavo melžiamas karves, ir su visu „turtu“ išvažiuodavo pas mamą, gyvenančią už poros kilometrų. Žinodama, kad vaikais ir ūkiu pasirūpins mama, pati išsikviesdavo „Greitąją“ ir rami išvažiuodavo gimdyti. „Nei vyras, nei aš neturime vairuotojo teisių, tai mums automobilį atstoja arkliukas. Kaimo žmonės, pamatę pilną vežimą, kalbėdavo: „Matyt, Tiškienė vėl gimdyti susiruošė, kad taborą mamai išveža“, – juokiasi Gražina.
Vienas iš sunkiausių šeimos išgyvenimų buvo kumelės mirtis, kai bėgdamas arklys susižeidė koją, o po savaitės ir mirė. Tiškai nebeteko ne tik darbo jėgos, bet ir transporto priemonės, savojo „golfuko“. Tada naują arklį įsigyti padėjo „Bėdų turgus“.
O šeštoji dukra gimė mamai labai panorėjus. Gražina pasakoja, kaip jos pažįstama vis ateidavo į svečius su mažu kūdikiu, ir ji pati net su skausmu pajuto, kad ilgisi mažo kūdikėlio… Tikėjosi, kad pagaliau pavyks susilaukti sūnelio. O gimė Karolina. Tada pirmą kartą gimdyme dalyvavo ir tėtis. Gimdymas praėjo labai greitai ir sklandžiai.
Buvo padėtas taškas
Po šešių dukrų Gražina tikrai mintyse padėjo tašką, kad daugiau vaikų nebus. Užteks vargti, reikia bent truputį pagyventi ir sau. Kaip tyčia, televizijos loterijoje Tiškai išlošė kelionę dviems į Gran Kanariją. Net prie Baltijos jūros nebuvę daugiavaikiai iš pradžių sutriko: kaip čia paliksi ūkį, vaikus? Jau svarstė, kad laimėjimą reikėtų parduoti. Įsikišo ir Gražinos mama: ,,Vaikeli, kur tu važiuosi į kitą pasaulio kraštą, geriau padovanok savo kelionę broliui, kaip tik šiais metais švenčiančiam keturiasdešimtmetį. Jis jau pasaulio matęs, žinos, kaip elgtis, ne taip kaip jūs su Alvydu“.
Tačiau dukros kategoriškai liepė važiuoti į kelionę patiems tėvams. Jau paaugusios mergaitės pažadėjo pasirūpinti ir gyvuliais, ir vaikais, kad tik tėvai bent kartą gyvenime turėtų tikras atostogas. „10 dienų gyvenome kaip rojuje – ir maistas, ir gėrimai nemokami, viešbutis gražiausias, o dar išlaidoms loterijos rengėjai davė 1000 eurų. Pirmą kartą pamačiau, kad mano vyras moka būti galantiškas. Kai eidavome į restoraną pietauti, Alvydas pristumdavo man kėdę, lipant laiptais paduodavo ranką – kaip gyva tokių mandagybių nebuvau patyrusi. Tačiau vos iš kelionės negrįžau viena! Mums bevaikštant pakrante, banga nuplovė mano gyvenimo draugą, laimė, kad Alvydas nenuskendo, kažkaip išplaukė“, – pasakoja Gražina apie klastingą jūrą.
Kai Tiškai grįžo iš kelionės, kaimynai vėl ėmė „traukti per dantį“ – tikriausiai iš Gran Kanarijos parsiveža įsčiose sūnelį, juk tiek daug laisvo laiko tenai turėjo… Juokai ir liko juokais, nes Gražina jau buvo rimtai nusprendusi „baigti“ su vaikais. „Keletą metų su vyru net ir miegodavome atskirai. Kažkaip susiklostė savaime, kad mūsų Raminta yra bailiukė, bijo viena užmigti, tad ji pradėjo miegoti su manimi, vyras kitame kambaryje. Tačiau viską „sumaišė“ dukros Kristinos vestuvės. Buvo daug svečių, nebuvo visų kur apnakvinti, tad mudu su vyru sugulėm į vieną lovą. Ir argi ne likimo ironija, kad po tų vestuvių aš vėl pradėjau lauktis“, – sako Gražina.
Buvo nusprendusi nutraukti nėštumą
Nuo pat jaunystės Gražina lankosi pas tą pačią gydytoją ginekologę. Su kiekvienu nėštumu ji eidavo pas gydytoją džiugi, tačiau šįkart nuėjo tvirtai apsisprendusi nebegimdyti. „Gydytoja, man jau 41-eri, turiu šešis vaikus, ir sveikata jau nebe ta. Pirmą kartą arteinu pas jus, apsisprendusi nebegimdyti“, – sakė moteris. Tačiau gydytoja pasielgė labai išmintingai: padariusi ultragarso nuotrauką (tada nėštumas buvo vos 6 savaitės), ji pasakė, kad duoda beveik 100 procentų, kad šįkart gims berniukas. Tą nuotraukėlę Gražina iki šiol saugo šeimos albume. Žinoma, iš kelių milimetrų dydžio taškučio nepaprastai sunku spręsti, kokios lyties vaisius, tačiau gydytojos žodžiai krito į širdį. O jei tikrai dabar berniukas, jos viso gyvenimo svajonė, jos Jonukas?
„Jei gydytoja būtų apsirikusi, ir būčiau susilaukusi septintos dukros, būčiau gydytoją padavusi į tesmą“, – juokauja moteris. Tačiau nėštumo viduryje ultragarsas tikrai patvirtino, kad šįkart bus berniukas. Gražina sako, jog septintasis nėštumas niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių: ją taip pat pykindavo nuo kvapų, taip pat šeimynai kepdavo blynus, nosį įkišusi į skarelę ar apykaklę, kad nereikėtų užuosti blynų kvapo.
Vasaros viduryje gimė išsvajotas sūnelis. Vyras ir vėl dalyvavo gimdyme, tačiau gimdymui užsitęsus ir prasidėjus komplikacijoms, jau norėjo „nešti muilą“. Tačiau pavyko įkalbėti, kad liktų, tad tėtis pats pirmas galėjo paimti ant rankų išsvajotąjį sūnų. Jonuką teko pavadinti dviem vardais – Jonu Mindaugu, nes vyresniosios dukros užprotestavo, kad Jonas negražu, ir jos broliuką vadina Mindaugėliu.
Berniuką auginti sunkiau
Išauginusi šešias dukras, Gražina manė, kad jau viską išmano apie kūdikius, bet susilaukusi sūnaus pasijuto vėl kaip jauna nepatyrusi mamytė. Gimdymo namuose vaikelis ištisai verkdavo, o mama negalėjo suprasti, kas jam yra. Tik panaudojus dujų vamzdelį, berniukui nustojo skaudėti pilvuką ir jis nurimo. Tuo dujų vamzdeliu teko naudotis dar ir grįžus į namus.
„Kai atėjo išrašymo iš ligoninės diena, aš vos neverkiau. Bijojau važiuoti namo, kad nesusitvarkysiu su sūneliu“, – pasakoja Gražina. Pagaliau į moterų karalystę atkeliavo dar vienas vyras. Gražina sako, jog auginant mergaites, namuose susikaupė tiek daug lėlių, kad joms teko skirti net atskirą kambarį. Ji prisimena, kaip Kalėdų Senis vienais metais įmetė per kaminą 4 lėles keturioms tuo metu augusioms mergaitėms. Dukrytės šaukė, kad Kalėdų Senis nupėdavo krosnį baltais padais, nes pro duris išeiti negalėjo, jos užrakintos.
Tiškų namuose iš tiesų karaliavo moteriška dvasia – mergaitės mokėsi siūti ir siuvinėti žurnalo loterijoje laimėta siuvimo mašina. Jos kartu su mama dainuodavo kaimo etnografiniame ansamblyje, ravėdavo ir prižiūrėdavo darželius prie namų. Nors, žinoma, ir mergaitės prikrėsdavo pokštų. Gražina iki šiol negali pamiršti, kaip ji paliko namuose miegančias tris dukrytes, o pati paryčiais išėjo į fermą melžti karvių.
Žinojo, kad tikrai grįš, kol mergaitės pradės busti. Tačiau pati mažiausia ėmė verkti, pažadino dvi vyresnes. Vyresnėlės nesugalvojo nieko kito, kaip įdėti kūdikį į krepšį ir per sniegą nuvilkti iki fermos, pas mamytę. Tą vaizdą pamačius, Gražinai net plaukai ant galvos pasišiaušė. Kitą kartą dukra pabandė pasikvėpinti tėčio odekolonu, ir išpurškė ant savęs visą buteliuką. O paskui uždegė degtuką ir apsvilo ne tik plaukus, bet ir antakius ir blakstienas. Grįžusi iš miesto, mama vos negavo infarkto. O padūkusioji Renata net su sugipsuota koja sugebėdavo įsikarti į aukščiausią sodo medį…
„Tarp mergaičių ir berniukų yra daug skirtumų. Man auginant Jonuką viskas kitaip. Jis judresnis negu sesės. Mergaitėms mūsų šeimoje dantukai pradėdavo dygti nuo 9 mėnesių, Jonukui – nuo 5. Sesės pradėdavo vaikščiori gerokai virš metų, brolis pirmus žingsnelius žengė 9 mėnesių. O jau valgo viską, ką bepaduosi – jam nereikia siūlyti, parodyk šaukštą, ir jau atbėga“, – sako 7 vaikų mama.
Pagaliau išsipildė Gražinos gyvenimo svajonė padovanoti vyrui sūnų. „Aš esu labai dėkinga savo vyrui, kad per tuos metus jis nė karto neparodė esąs nepatenkintas, kad augina dukras. Atvirkščiai – didžiuodavosi, kad turi tokį būrį mergaičių, sakydavo: „Aš kaip gaidys tarp vištų“.
Bet, žinoma, ūkiškai gyvenančioje šeimoje dar vienos vyriškos rankos kada nors tikrai pravers.
Ginta Liaugminienė
Virginijos Sankalienės nuotr.
„Mamos žurnalas“
