Septynios dukros: ar Verbylų šeima vienintelė Lietuvoje, auginanti 7 mergaites?

7 dukros

Gal būti, kad Verbylų šeima vieninteliai Lietuvoje taip apdovanoti mergaitėmis

„Septynios dukros“ – taip vadinasi vilnietės Ingridos Verbylienės tinklaraštis. Neseniai 7 dukrų mama paskelbė ieškanti likimo draugų – auginančių ne mažiau nei 7 sūnus arba dukras. Kol kas neatsiliepė niekas. Gal būti, kad Verbylų šeima vieninteliai taip apdovanoti mergaitėmis.

Trumpai apie šeimą:

Mama Ingrida (39 m.) – žemės ūkio mokslų daktarė, ūkininkė.

Tėtis Mindaugas –  informacinių technologijų įmonės direktorius, laisvalaikiu veda IT būrelį vaikams Riešėje.

7 dukros: Kotryna (18 m.), Barbora (13 m.), Gertrūda (11 m.), Eleonora (8 m), dvynės Teodora ir Dorotėja (5,5 m.), Henrieta (1 m.).

Su 7 dukrų mama Ingrida kalbamės apie nestandartinės šeimos kasdienybę.

 Gimsta tik dukros

Ingrida, dukrų vardai labai iškilmingi, papasakokite, kaip juos rinkote?

Vardų rinkimas mūsų šeimoje turi tam tikrą sistemą – turi būti galūnė „a“, varde turi būti raidė „r“, tokį vardą turėjo turėti kuri nors karalienė. Taip pat vardas turi būti šventas. Visi buvo šventi, iki pat paskutiniosios merginos, kuri pati atsinešė tokį vardą, todėl dar papildomai gavo šventą vardą. Daugumą vardų išrinkau aš, kai kuriuos kartu. Kai kurie vardai trumpinami, bet merginos nemėgsta, kai jas vadini trumpiniais.

Ar su vyru esate iš gausių šeimų?

Mano vyras Mindaugas yra iš 4 vaikų šeimos, turi dar tris jaunesnes seseris, o aš turiu tik vieną sesę. Vyrauja moteriška linija. Dvi vyro sesės turi dukras, o mano sesė turi berniuką ir mergaitę.

2018 m. vasarą bus 20 metų kaip mes susituokę. Susituokėme jauni, bet juk yra patarlė „Nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs“. Kol kas ir nesigailime (juokiasi). Susipažinome diskotekoje, o tuokėmės dėl to, kad norėjome gyventi kartu, bet galimybių išsinuomoti būsto nebuvo. Susituokus tokia galimybė atsirado.

Kiek vaikų su vyru planavote, kai susituokėte?

Vyras planavo turėti septynis vaikus, ir aš apie tai žinojau. Aš tikrai tiek neplanavau (juokiasi). Pirmas gimdymas buvo labai sunkus, truko ilgai, kūdikis buvo didelis, todėl teko kirpti, paskui siūti. Nelabai noriu prisiminti. Po tokio sunkaus gimdymo visai nebenorėjau vaikų, penkerius metus jų daugiau ir neturėjome, o paskui nusprendėme dar kartą pabandyti.

Gal būti, kad Verbylų šeima vieninteliai taip apdovanoti mergaitėmis

Labiausiai visi „nusivylė“, kai ir dvynės gimė mergaitės

Nuo kurios mergaitės jau tikslingai mąstėte apie berniuką?

Mes tikslingai turbūt niekada nemąstėme apie berniuką ir jo neplanavome (bent jau aš). Neplanavome – tai reiškia, kad nebandėme kažkokių specifinių pastojimo būdų ir netradicinių metodų, kurių galima rasti internete. Aš kartais peržiūrėdavau tuos patarimus, bet, paskaičiavus pagal kitų merginų gimimo metus, nieko teigiamo neišeidavo. Manau, kad visi tie metodai yra daugiau laimės dalykas.

Apie berniukus vis spėliojo mūsų artimieji, kurie sakė, kad kitas tai jau tikrai bus berniukas, ir jie buvo neteisūs (juokiasi). Labiausiai visi „nusivylė“, kai ir dvynės gimė mergaitės, nes jei būtų buvę berniukai, būtų išlaikomas šioks toks balansas.

Ar kai laukdavotės, prašydavote, kad tyrimas ultragarsu parodytų lytį, ar palikdavote tai kaip staigmeną iki gimdymo?

Pirmi du nėštumai buvo daugiau „siurpriziniai“, nes lankydavausi pas tą pačią gydytoją, kuri nesakydavo, ką ten mato, o aš primygtinai ir neklausinėdavau. Vėliau, pakeitus gydytoją, viskas būdavo paprasčiau. Nebuvo nė karto, kad atliekanti tyrimą gydytoja būtų apsirikusi lytį.

Tiek nėštumų ir gimdymų – didžiulė akušerinė patirtis. Ar visi gimdymai buvo vienodi, mergytės – vienodo svorio, žindymo patirtis identiška?

Visi gimdymai buvo gana skirtingi. Sunkiausias gimdymas buvo pirmas, trumpiausias – antrasis, o sudėtingiausias ir daugiausiai sveikatos kainavęs – dvynių, nes pirma iš dvynių gimė natūraliai, o antra užsiskersavo, pečiu užrėmė gimdymo takus ir po visokių bandymų apsukti kūdikį, teko daryti cezario pjūvį. Manau, kad senais laikais tokia gimdymo eiga galėjo baigtis tragiškai. Tai vienintelis cezario pjūvis iš 6 gimdymų. O kadangi pirmoji dvynė gimė natūraliai, tai, galima sakyti, kad tik viena dukra iš 7 gimė atlikus cezario operaciją.

Gimdymai vyko skirtingose ligoninėse, daugiausiai (tris) gimdymus teko priimti Vilniaus gimdymo namams, o kiti vyko Jokūbo ligoninėje (šios jau nebėra), Antakalnio, Santariškių ligoninėse.

Vyras dalyvavo visuose gimdymuose, išskyrus cezario pjūvį. Ir, patikėkite, niekada gimdant neapimdavo jausmas, kad tai rutina. Kūdikio atėjimas visada stebuklas, paėmus ant rankų naują kūdikį visada norėdavosi verkti.

Svoriai buvo skirtingi, buvo ir sunkesnių, ir lengvesnių kūdikių. Sunkiausios buvo ketvirta (4300 g) ir pirma (3960 g), o lengviausia –  antra (3180 g), jei neskaičiuotume dvynių. Žindymo trukmė irgi nevienoda, nes laukdamasi beveik visų merginų (išskyrus paskutinę) visada studijavau ir dieniniame, ir neakivaizdiniame skyriuje, o laukdamasi dvynių studijavau doktorantūrą (esu dėkinga doktorantūros darbo vadovei, kad sudarė sąlygas dirbti, mokytis ir rašyti disertaciją namuose). Tad žindymas dažnai priklausydavo ir nuo sesijų. Būdavo ir taip, kad vyras atveždavo kūdikį žindyti į universitetą.

7 dukros

„Mes neturime berniukiškų mergaičių, jos visos mergaitiškos, tačiau kai kurios yra karingo charakterio“, – sako mama

Kaip jūsų kūnas ištvėrė tiek iššūkių?

Norint turėti kūdikį, turi kažko atsisakyti – dalies grožio, dalies plaukų, gal kelių dantų, formų. Manau, kiekvienai moteriai teko su tuo susidurti. Aš irgi nesu išimtis, tačiau nepasakyčiau, kad nuostoliai buvo labai dideli, o jei ir yra tų nuostolių,  pavyzdžiui, cezario pjūvio randas, tai turėdama jį žinau, kad turiu gyvą vaiką.

Kadangi beveik nuolatos turime kūdikį, tai dėmesio sau kaip ir nelieka. Labiausiai svajoju… išsimiegoti bent vieną naktį. Visą naktį! Kai jau labai noriu laiko sau, išsitraukiu knygą arba mezginį, bet tai ilgai netrunka, nes tuoj kažkam prireikia mano dėmesio.

Kaip vis daugėjant vaikų keitėsi jūsų būstas. Gal prisimenate ir laikus, kai teko pasispausti?

Mums jau ir dabar mūsų būstas mažokas, tačiau galimybės pakeisti į didesnį neturime, o turbūt ir neturėsime, nes šis yra pirktas su paskola, o turint tokią didelę šeimą, kitos paskolos mums jau niekas neduos. Norėčiau būsto be paskolos, bet tada jau turbūt reikia laimėti aukso puodą (juokiasi).

Iš pradžių gyvenome kartu su mama jos bute, vėliau buvome išsinuomoję butą, tada pirkome butą su lengvatine paskola, o dabar jau 11 metų gyvename kotedže, į jį atsikraustėme turėdami tris vaikus, o dabar turime septynis.

Kiek kambarių reikia mergaitėms? Kaip jas sugrupavote kambariuose?

Gerai būtų turėti kiekvienai merginai po kambarį, nes kai namuose mūsų tiek daug, reikia žmogui turėti asmeninės erdvės, tačiau kol kas tik trys merginos turi po nedidelį nuosavą kambarį, dvynės turi bendrą kambarį, o kitos dvi merginos, tarp jų ir kūdikis savo atskiro kambario neturi. Galėtų gyventi po dvi, bet didžiosios nenori gyventi su mažomis.

Papasakokite apie mergaitiškas ir berniukiškas mergaites. Jos juk skiriasi?

Mes neturime berniukiškų mergaičių, jos visos mergaitiškos, tačiau kai kurios yra karingo charakterio.

Kaip kitaip tokioje didelėje žmonių minioje išsikovotum dėmesio sau? Visos, kol mažos, mėgsta sukneles, sijonus, segtukus, lėles, o tik vėliau atsiranda kelnės. Visų skirtingas judrumas, savarankiškumas, tačiau visos nori būti mergaitėmis… Net mažiausioji Henrieta, kuri dar neturi plaukų, jau žino, kur reikia segti plaukų segtuką.

Kaip tėtis jaučiasi tarp 7 princesių?

Mūsų tėtis pagal Zodiaką – Mergelė, todėl labai tinka moteriškai kompanijai. Su didžiosiomis merginomis tėtis diskutuoja rimtomis temomis, o mažąsias pakilnoja, ir joms to užtenka. Tėtis taip pat kuria merginų fotografijų metraštį, seka, kad visos šventės būtų užfiksuotos nuotraukose.

Tėčio dėmesio ir pagyrų daugiausiai sulaukia mažosios, nes jos tų pagyrų išsiprašo, demonstruodamos sukneles arba rodydamos piešinius.

Mes neturime berniukiškų mergaičių, jos visos mergaitiškos, tačiau kai kurios yra karingo charakterio

Kasdienybę Ingrida aprašo „Facebooko“ dienoraštyje „Septynios dukros“

O kaip jums sekasi atlaikyti tokią moterišką energetiką?

Kartais atlaikyti moterišką frontą sekasi sunkiai, nes, jau turėdamas vieną ar du vaikus, tu turi išspręsti jų mažas ir dideles problemas, o čia tiek visokių amžiaus tarpsnių, nuo kūdikių iki jau beveik suaugusio žmogaus. Turbūt sunkiausia yra su paaugliais, nes tas amžius jiems patiems sunkus, o dar tėvai jų nesupranta. Stengiuosi išgirsti visas, tačiau manau, kad tikrai ne visada išgirstu, arba išgirstu tik tas, kurioms jau tikrai blogai.

Kai susikaupia kokia opi tema, parašau apie ją „Facebooko“ dienoraštyje „Septynios dukros“. Su mamomis padiskutuojame, ir žinau, kad aš ne viena turiu tokių problemų.

Gal dėl „balanso“ auginate vyriškos lyties katinus ir šunis?

Mes išlaikome moterišką energetiką ir su naminiais gyvūnais. Iš 5 gyvūnų yra tik vienas vyriškos lyties, bet ir tas kastruotas.

Turime 2 šunis ir 3 katinus. Tik vienas šuo veislinis – vokiečių aviganis, o visi kiti beveisliai. Šunys jau gana seni, jiems 10–11 metų, o katinus gavome „dovanų“, kai pasiėmėme nuo kelio sužeistą, besilaukiančią katę. Gyvūnai visų bendri.

Atrodote žavi ir atsipalaidavusi, nematyti nei įtampos, nei nuovargio Jūsų veide… Kur šaknys?

Gal gerai maskuojuosi? Kai klausia, kaip atsipalaiduoju, aš atsakau, kad neįsitempiu, tačiau stresas turbūt daugelio daugiavaikių mamų palydovas. Tai vaikas susirgo, tai vaikas nevalgo, kai kažką skauda, tai susimušė, tai negavo, tai nerado… Ir gerai, jei tai tik mažos bėdos, dėl kurių nereikia kreiptis į medikus ar specialistus. O buvo tikrai visaip…

Labiausiai padeda mano mama, ir aš jai labai dėkinga už tai. Ji šiuo metu dėl pasikeitusių aplinkybių ir ligos gyvena pas mus, tai ir dalį buities darbų perima ant savo pečių. Vyro tėvai irgi padeda, ypač per vaikų atostogas. Jie su malonumu pasikviečia paviešėti merginas pas save. Visos telpa, po kelias vienoje lovoje.

Ar ryžtatės visa šeima kur nors išjudėti?

Turime devynvietį automobilį. Dažniausiai visa šeima važiuojame pas senelius į Elektrėnus, ten paprastai švenčiame ir Kūčias bei Kalėdas.

1–2 kartus per metus važiuojame prie jūros į Karklę. Nuomojame namelį kempinge arba važiuojame su sava palapine.

Važiuojame grybauti, bet jau ne visa šeima, nes yra nemėgstančių grybų arba mėgstančių grybus, bet nemėgstančių grybauti. Į užsienį kol kas dar neteko kartu keliauti, nes visą laiką turime mažų vaikų arba kūdikių ir tolimoje kelionėje tikriausiai būtų sunku. Į tolimesnes keliones mes važiuojame dviese su vyru.

Susitikimus su draugais planuojame šiltuoju metų laiku, geriausiai gamtoje, kur yra daugiau vietos vaikams.

Kokios dydžio jūsų sriubinis puodas?

Vidutinio dydžio, 5–6 litrų, tačiau ne visi tą dieną valgo sriubą, tai kartais net ir lieka kitai dienai. Dažniausiai gaminu pati, kartais – mano mama. Vyras gamina retai, o vyriausioji dukra gamina tik sau, nes ji veganė, ir nesutampa mūsų skoniai.

Merginos labiausiai mėgsta blynus, varškėčius, jei reikia rinktis tarp mėsos ir salotų, renkasi mėsą. Taip pat mėgstami įvairūs pieno produktai.

Gaminu apgalvojusi, ko yra šaldytuve, savaitės valgiaraščio tikrai neplanuoju.

Kaip dėl drabužių, batų, kuprinių, žaislų?

Sudėtingiausi laikotarpiai būna besikeičiant sezonui ir kai, ištraukus iš dėžių batus, striukes, paaiškėja, kad niekas netinka, tai per dideli, tai per maži. Tenka pirkti. Kai ką perkame, kai kas lieka nuo kitų merginų, kai ką atiduoda mano sesės, kai ką užsisakome šventėms, gimtadieniams.

Beje, yra išlikę nemažai suknelių, kurias pirkome dar pirmagimei.

Dvynėms stengiuosi pirkti vienodus daiktus, nes jos taip nori, o kitoms svarbu kažkas asmeniško, būtent jai.

Kaip elgiatės per virusų sezonus? Ar turite metodų, kaip apsaugoti dukras vieną nuo kitos, kai kuri nors suserga?

Stengiuosi nesureikšminti nedidelių slogų ar kosulių. Šiais metais nusprendėme, kad neleisime dvynių į darželį, nes, kol aš namie su kūdikiu, gali ir jos namie pabūti, todėl ir serga mažiau. Didesnės merginos serga retai, bet jeigu jau pasitaiko stipresnis virusas, tai dažniausiai perserga visos paeiliui, mažai kuri atsilaiko.

Papasakokite, kaip, turėdama tokį būrį vaikų, dar sugalvojote įsukti augalų verslą?

Ūkis – kol kas dar tik mini verslas, tai daugiau savo šeimai auginamas maistas, kurio nereikia pirkti iš parduotuvių, o perteklius yra parduodamas jau susidariusiam ūkio gerbėjų ratui, kuris susiformavo rašant ūkio dienoraštį. Dalis tų žmonių tapo draugais. Esu įsiregistravusi ir medelyną, kuriame auginami retesni dekoratyviniai augalai. Ūkis ir medelynas irgi yra vieni iš atsipalaidavimo būdų, nors tai daug fizinio darbo reikalaujantis užsiėmimas, bet atpalaiduoja emociškai.

Ūkyje dirbame daugiausiai dviese su mama. Merginos kol kas padeda tik retkarčiais, labiausiai kartu į ūkį mėgsta važiuoti mažosios, bet pagalbos iš jų kol kas mažai.

Geriausia dovana man – sėklos, sodinukai, inventorius. Labiausiai mėgstu levandas ir rožes.

Kokie žvilgsniai jus lydi, kai išeinate į miestą, į kavinę, parduotuvę?

Retai vežamės visus vaikus į parduotuvę. Tiksliau, gal niekada taip dar nebuvo. Jei važiuoju viena, imu daugiausiai keturias. Kaip išsirenku, kurios važiuos?  Paklausiu, kas važiuos, ir atsiranda norinčių (kartais ir neatsiranda).

Ar manote, kad jau padėtas taškas?

Niekada nesakyk niekada.

Ko palinkėtumėte mamoms, kurios zurzia nusiplūkusios, nors augina 2 vaikus?

Tas laikas, kai vaikas mažas, labai greitai praeina, todėl mėgaukitės tuo laiku. Jei nusiplūkėte, pailsėkite ir vėl plūkitės.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 3 = trys

Kitos temos: