Mama, kuri rašo tinklaraštį – visiškas standartas Vakarų šalyse. Pas mus šią tradiciją pradėjo Austėja Landsbergienė, prieš 9 metus sukūrusi Austėjos blogą (kaip pati sako, Belgijoje gimus ketvirtai dukrai tinklaraščiu buvo patogu pasakoti savo patyrimus draugams, artimiesiems).
Dabar mamos tinklaraštininkės turi savo specializacijas – vienos rašo apie lavinimą, kitos – apie daiktus ir madas, trečios dalinasi sielos virpesiais.
EMOCINĖ DIENORAŠČIO VERTĖ – NEĮKAINUOJAMA
Austėja Lansbergienė
Austėjos blogo įkūrėja, augina 4 vaikus
Austėjos blogas yra sulaukęs ir 30 000 lankytojų per dieną.
Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių šeimoje auga Augustas Gabrielius, Vilhelmas Konstantinas, Morta Sofija ir Gertrūda Elena.
Prieš 9 metus, kai laukiausi Getrūdos Elenos, gyvenome Belgijoje. Tuo metu rašiau disertaciją, įstojau į podoktorantūrines studijas Briuselio universitete ir dar rašiau knygą „Augame kartu“. Spaustuvei knygą atidaviau penktadienį, o pirmadienį gimė Gertrūda. Vis dėlto tas laikotarpis buvo tikrai laisvas, nes studijos ir rašymas nėra įsprausti į laiko rėmus nuo 8 iki 17 val. Tad šį tą nuveikiau.
Lietuvoje tuo metu buvo keli tinklaraščiai, tačiau ne šeimos/švietimo tema. Kartą pasikalbėjome apie tai su Gabrieliumi. Paieškojau tokių tinklaraščių ne Lietuvoje. Patiko. Brendo mintis kažką panašaus daryti.
Tad taip – Gabrieliaus padrąsinta, jam padedant, – ir pradėjau rašyti tinklaraštį. Dizainą susėdę susidėliojome tą patį vakarą su Gabrieliumi, o programuoti nieko ten nebuvo ką – pasirinkome nemokamą platformą ir dariau tai, ką ji leido daryti.
Pirmasis įrašas buvo apie Gertrūdos Elenos gimimą, ir jis buvo parašytas 2008 rugpjūčio 13 dieną, praėjus porai savaičių po jos gimimo, tad tinklaraščiui jau tuoj dešimtmetis!
Pradžia buvo lengva, nes idėja buvo paprasta: gyvename ne Lietuvoje, namiškiai nori žinoti, kuo mes gyvename, tad visų pirma tai buvo dienoraštis seneliams bei draugams. Antra, man nuolat rašydavo draugės įvairiais vaikų auginimo klausimais. Pastebėjau, kad rašo ne tik draugės, bet jau ir draugės su savo draugių klausimais, o tie klausimai itin dažnai kartodavosi. Tad antroji priežastis rašyti tinklaraštį buvo laiko taupymo sumetimais: parašau kartą ir jau galiu siųsti nuorodą, kai kas nors vėl to paties užklausia.
Gyvendama Belgijoje parašydavau į tinklaraštį vos ne kiekvieną dieną. Įsteigus „Vaikystės Sodą“ teko dirbti dieną–naktį, tad rašymui nebeliko net naktų. Prieš tuos devynerius metus tinklaraštis buvo labai aktualus, be to, jo populiarumas augo kaip ant mielių, tai ir mano motyvacija augo.
Dažniausiai naktimis ir rašydavau, nes, na, dienos darbai baigiasi, gali susikaupti ir prisėsti.
Ar dabar dar darome įrašus? Labai gerai, kad klausimą pateikėte daugiskaita, nes jau ne vienerius metus Austėjos blogas yra „Vaikystės Sodo“ tinklalapio dalis, ten publikuojame mano, mokytojų, kitų komandos narių straipsnius, interviu, įdomias naujienas. Kurį laiką itin populiari buvo „Darbelių“ rubrika, tačiau, išpopuliarėjus Pinterest, jos populiarumas sumažėjo, tad nutraukėme.
Kai ką įkeliame, nes norime, jog išliktų (socialiniuose tinkluose taip neišlieka), kai ką tiesiog dėl to, kad matome – kaip organizacija – vertę. Bet jau net nebe aš įkeliu, turime žmogų, kuris administruoja mūsų tinklalapius, kartu ir Austėjos blogą.
Tad šiandien Austėjos blogas yra mažiau asmeninis, tačiau labiau profesinis – ten tikrai galima rasti daug lobių, kai ieškoma informacijos apie priešmokyklinį bei pradinį ugdymą.
Vieni populiariausių įrašų vis dar yra apie amžiaus tarpsnių ypatumus, apie pradėjimą lankyti darželį, apie „rožinį marą“ (kodėl mergaitės kartais taip pamėgsta rožinę spalvą) ir apie stereotipus. Man pačiai mieliausi įtašai, žinoma, tie, kuriuose yra mano vaikai, – juos visus paprašiau išsaugoti.
Tinklaraščio rašymas man, visų pirma, užaugino storą odą. Kadangi skaitytojų buvo itin daug, jų buvo visokių, tad ir komentarų tekdavo sulaukti visokiausių. Išmokau atsakyti kantriai, pagarbiai, tačiau išmokau ir ištrinti, užblokuoti – o tai iš pradžių buvo labai sunku daryti. Sakyčiau, tai buvo geriausia klientų aptarnavimo ir komunikacijos mokykla.
Antra, iš tiesiog mamos-edukologės tapau viešu žmogumi, ir žmonės pradėjo atpažinti mane, vaikus.
Šiandien gal jau net atrodo neįtikėtina, bet pirmasis pokalbis namuose apie viešumą bei apie vaikų nuotraukų publikavimą vyko būtent dėl mano tinklaraščio. Prisimenu, lankėmės Izraelyje, ir ten sutikta viena ponia visiškai netikėtai, pamačiusi mane su sūnumi, paklausė, kur kiti vaikai. Tinklaraštis didele dalimi paruošė visą mūsų šeimą viešumui, tad buvo daug lengviau apsiprasti, kai vyras apsisprendė dirbti nebe diplomato, o politiko darbą.
Dabar turiu tų metų dienoraštį, jo emocinė vertė yra milžiniška, o profesiškai tinklaraštis man leido įsitvirtinti kaip gebančiai populiariai bei suprantamai rašyti apie edukologijos mokslą (švietimą, pedagogiką, tėvystę, šeimą). Nepaprastai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie to, jog Lietuvoje būtų pradėta kalbėti apie švietimą, tėvystę bei apie tai, ką sako XXI amžiaus mokslas. Ir, žinoma, labiausiai esu dėkinga tiems, kurie skaitė, palaikė ir vis dar skaito, – tinklaraštis didele dalimi būna gyvas tol, kol žmonės juo domisi. Kai sako, kad mano blogas įkvėpė, aš visada galiu pasakyti, kad jausmas yra abipusis.
TINKLARAŠTIS SU ASMENINĖMIS REKOMENDACIJOMIS
Sotera Šveikauskaitė, Babyblog tinklaraštininkė, augina dukrytę Aretę.
BabyBlog „Facebooko“ paskyra turi 44 000 sekėjų
Atvirai sakant, tikrai neplanavau pradėti rašyti tinklaraščio, bet viskas išėjo natūraliai, nes dukrytę vargino ligos, alergija, todėl teko pradėti labai atsakingai ir išsamiai domėtis produktais, jų sudėtimi, daug skaityti internete. Draugės klausinėjo manęs patarimų, todėl man kilo mintis sukurti tinklaraštį, kad galėčiau savo atradimais dalintis ne tik su draugėmis, bet su platesne auditorija.
Mano blogo ypatumas yra nuoširdžios, trumpos rekomendacijos.
Nemėgstu ilgų tekstų nei pati skaityti, nei rašyti. Juk mes, mamos, esame labai užsiėmusios, neturime daug laiko skaitymui ir „sėdėjimui internete“, todėl reikia viską pateikti trumpai ir aiškiai, paminėti svarbiausius pliusus ir minusus.
Testuoju daugybę prekių – ir tas, kurias nusiperku pati, ir tas, kurias atsiunčia išbandyti įvairūs gamintojai. Neslėpsiu, kasdien sulaukiu daugybės pasiūlymų išbandyt prekes. Bet, deja, ne viską galiu aprašyti ir rekomenduoti. Kadangi tinklaraštis yra daugiausiai apie vaikams skirtas prekes, net širdis neleistų rekomenduoti prastų produktų, kurie galbūt vienaip ar kitaip galėtų pakenkti sveikatai, arba mama išleistų jiems paskutinius pinigus.
Produktus išbandau pati, o tinklaraštyje reiškiu tik nuoširdžią savo asmeninę nuomonę. Dėl šios priežasties aš tikiu, kad įgijau mamų pasitikėjimą savo sąžiningumu.
Rašau ne tik apie prekes ir paslaugas, bet ir apie savo pačios – kaip mamos – kasdienybę. Tokios žinutės gimsta spontaniškai ir jos sulaukia daugiausia susidomėjimo. Pvz., vaikas suverčia kažkaip įdomiai kambarį – nufotografuoju, parašau trumpą komentarą ir įkeliu į puslapį. Paskui žiūriu – keliasdešimt tūkstančių peržiūrų. Arba vakar viename prekybos centre nusipirkau netikėtai puikius džinsus už 11 eurų – sakau pasidalinsiu ir su mamomis, kad kokie smagūs ir nebrangūs džinsai. Galvoju, bus puiki rekomendacija ir joms. Vėl matau: daugiau nei 50 000 peržiūrų.
Visai neseniai pradėjau filmuoti ir neilgus, linksmus vaizdelius iš savo gyvenimo. Juose parodau savo mamišką kasdienybę, pasijuokiu pati iš savęs. Pastebėjau, kad tokie filmukai susilaukia ir labai didelio mamų dėmesio. Jos atpažįsta savo pačių gyvenimą ir rutiną. Tad tokie pozitivūs filmukai pakelia nuotaiką, leidžia suprasti, kad esame ne vienos, kad dauguma iš mūsų tikrai nenuobodžiaujame, su vaiku likusios namie. Ir kad vadinamosios motinystės atostogos visai nėra jau tokios ir atostogos.
Tinklaraštis šiuo metu yra ne tik mano hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Tai natūralu – didžioji dauguma pasaulio blogerių užsidirba rašydami tinklaraščius. Ir tai yra visiškai normalu, juk kiekvienas blogeris įdeda daug darbo, nes, norint sukurti kokybišką ir gerą turinį, turi skirti tikrai nemažai pastangų, rašyti komentarus, atsakyti į žinutes, daryti kokybiškas nuotraukas, filmuoti, montuoti vaizdelius. Aš pati esu beveik visada su telefonu ir nuolat pažiūriu, kas naujo mano tinklaraštyje. Bet yra labai svarbu tai, kad blogeris uždirbtų pinigus už savo kokybišką darbą, nuotraukas, o ne už „parduotą“ savo nuomonę ir savo sekėjų pagaudinėjimą. Šito aš visiškai netoleruoju. Nuoširdumas, sąžiningumas yra svarbiausi gero blogerio bruožai.
Bet yra ir tamsioji interneto pusė, kai, pvz., mano nuomonė nesutampa su kitų mamų nuomonėmis. Pati mamų auditorija yra ganėtinai sudėtinga – didelė dauguma moterų turi labai tvirtą nuomonę arba yra pavargusios ir galbūt šiek tiek jautresnės. Todėl tu joms gali arba labai patikti, arba tavęs gali nekęsti.
Yra dar tokių jautrių temų, tarkime, saldumynų ar pieno mišinukų vartojimas, kur be diskusijų neapsieisi. Pirmaisiais metais reaguodavau šiek tiek jautriau į neigiamus komentarus, bet dabar išmokau to neimti į širdį. Visiems neįtiksi ir nepatiksi. Internetas priverčia užsiauginti storesnę odą.
Šiuo metu vis dar esu „motinystės atostogose“, auginu dukrytę, studijuoju, bet galvoje verda begalės idėjų, kurias noriu realizuoti. Nenoriu būti visą gyvenimą tik blogere, noriu nuveikti kažką daugiau. Dabar rašyti tinklaraštį man labai patinka, čia galiu atsiplaiduoti ir pabėgti nuo rutinos.
TARSI ASMENINIO GYVENIMO DIENORAŠTIS
Ieva Driukienė, kinų kalbos specialistė, DirbuMama tinklaraštininkė, augina 3 sūnus.
Per mėnesį puslapį DirbuMama aplanko 10 000 skaitytojų
Tinklaraštį „Dirbu Mama“ pradėjau rašyti prieš 8 metus, besilaukdama antrojo sūnaus, būdama motinystės atostogose. Tuomet buvo vos kelios tinklaraščius rašančios mamos, o tinklaraštis – dar palyginti nauja idėja.
Mane įkvėpė geros informacijos lietuviškai stygius ir „Austėjos blogas“ – norėjau ir tebenoriu skleisti motinystės žinias ir skatinti visuomenės sąmoningumą.
Senovės Graikijoje oratoriai, norėdami pasidalinti savo idėjomis, kalbėti lipdavo ant statinių. Tinklaraštis man yra būtent tokia statinė – priemonė pasidalinti savo nuomone, įžvalgomis, viešai pasidžiaugti atradimais ar kitų išmintingų ir smagių žmonių laimėjimais. Kartais tinklaraštis būna kaip asmeninio gyvenimo dienoraštis, įvykių archyvas. Turiu galybę pradėtų, bet nepaskelbtų tekstų, taip pat ilgiausią temų, kuriomis noriu parašyti, sąrašą. Pamažu imu įsisąmoninti, kad kaip visko neperskaitysi, taip ir neparašysi visko. Tekstai spausdinami tie, kurie labiausiai skauda, kirba, nesitveria neparašyti.
Man smagiausia dalintis savo vaikų juokingais pasakymais. Juos vadinu „Savaitės anekdotais“, kaip kokioje TV ar radijo rubrikoje. O šiaip labiausiai džiugu, kai koks rimtas straipsnis randa atgarsį, atsiranda komentarų ar net kyla diskusija. Stengiuosi, kad tokių straipsnių mano tinklaraštyje būtų kuo daugiau.
Kiek laiko skiriu tinklaraščiui, neskaičiuoju. Bet kaip ir šeimai, taip ir tinklaraščiui – vis atrodo, kad skiriu per mažai. Esu užimtas žmogus. Dirbu keliuose darbuose, organizuoju darbus kitiems, esu savanorė „La Leche“ lygoje (žindymo pagalba ir informacija), mielai dirbu savanore kituose vienkartiniuose projektuose, įsijungiu į veiklas vaikų ugdymo įstaigose, lydžiu vaikus į būrelius, organizuoju šeimos atostogas, laisvalaikį, šventes.
Jeigu tinklaraštis kalbėtų plačiųjų masių mėgstamus dalykus, ko gero, galėtų skelbti masėms aktualius reklaminius skydelius ir iš to gyventi. Tačiau „Dirbu Mama“ yra ne toks. Į mane dažnai kreipiasi kokios nors įmonės, norėdamos pareklamuoti savo produktą, mums jį padovanodamos, tai tiek tos materialinės naudos. Tačiau turiu savo vertybes, etikos normas, kurių laikausi gyvenime ir teigiu tinklaraštyje, todėl ne visas dovanas priimu. Dėl tos priežasties tinklaraštyje nėra ir reklaminių skydelių – negaliu leisti ten produktų, kurie gaminami ar reklamuojami neetiškai, kenkia žmogaus ar visuomenės sveikatai ir pan.
DAR VIENA KŪRYBOS FORMA
Ilona Kačerauskienė, tinklaraščio Svajojantys debesys įkūrėja, 4 vaikų mama:
Iš prigimtis esu kūrybingas žmogus, nuolat imuosi tai vienos, tai kitos veiklos. Natūralu, kad gimus dukrai, norėjosi įnešti spalvų į buitį. Ėmiau siuvinėti kryželiu, vėliau užliejo dekupažo banga, įtraukė skrebinimas ir fotografija. Mano hobis tapo išbandyti vis ką nors naujo. Kilo noras pasidalyti savo atradimais ir darbais su kitais. Vieną dieną tiesiog ėmiau ir sukūriau tinklaraštį. Kiekvienas kūrinys atsinešdavo ir tekstą, taip po truputį tinklaraštis ėmė pildytis, atsirado skaitančių, norinčių daugiau ar pasiilgstančių, kai įsivyraudavo kelių mėnesių tyla. Ir tikrai buvo laikas, kai visai nerašiau. Mėgavausi kūryba, nuo rašymo atitraukdavo darbai.
Bet laukiantis ketvirtojo vaikučio, tinklaraštis gimė iš naujo, taigi turiu pripažinti, kad didžiausi mano įkvėpėjai buvo ir yra šeima – mano vyras ir vaikai. Ir, aišku, kaip be draugų, kurie skaito, taiso klaidas bei ragina nenustoti dalintis išgyvenimais.
Esu iš tų žmonių, kurių galvose nenutrūkstamai sukasi minčių dialogai. Jei kada teko klausytis dūzgiančio bičių avilio, tai suprasite, kaip jaučiuosi. Tas mintis reikia kažkur padėti. Dienoraštis buvo geriausias mano draugas paauglystėje. Laikui bėgant, buvau visai jį pamiršusi, tačiau, vis labiau besigilindama į save, pradėjau rašyti vėl. Supratau, kad popieriuje suguldytos mintys padeda greičiau rasti sprendimus iškilusioms problemoms, nuramina galvoje vykstančius dialogus. Taip kai kurie tekstai atsiranda ir tinklaraštyje.
Rašydama negalvoju apie laiką. O kartais laikas pats padiktuoja, kada turiu rašyti. Pabundi vidury nakties ir negali užmigti, vis ta pati situacija sukasi galvoje, imi ir užrašai. Arba ryte žiūri į savo miegančius vaikus, ir mintys pačios skrenda. Aišku, ant popieriaus viską užrašyti daug paprasčiau, o štai įkelti į tinklaraštį ne visada taip paprasta. Juolab kad pirmiausia namie esu mama 24/7. Todėl tinklaraštyje išgyvenimai ar pasidalinimai kūryba atsiranda tada, kai užmiega mažiausias, o trečiasis ramiai užsižaidžia. Dar neteko parašyti tinklaraščio įrašo vienu prisėdimu. Būna, pradedi pirmadienį, o baigi penktadienį, arba visą dieną vis lakstai tarp kompiuterio ekrano ir buities reikalų. Nespaudžiu savęs, nes kitaip šeimoje sutrinka pusiausvyra.
Žinau, kad ne viena mama, kaip ir aš, atsiduria panašiose situacijose. Mus visas retsykiais užplūsta vienatvė, beviltiškumo jausmas, mes pavargstame, bet kitaip ir neįmanoma. Būti mama – didis darbas.
Tad rašau, nes noriu dalintis. Dalintis kūrybiniu džiaugsmu, kad galėčiau įkvėpti kurti. Dalintis dienos išgyvenimais, kad kasdienybėje atrastume stebuklų. Dalintis jausmais ir emocijomis, kad galėtume vienas kitą palaikyti, net jei esame skirtingose ekrano pusėse. Tikiu minties galia ir žinau, kad nebūtina būti šalia, kartais užtenka siųsti laimės mintis kitam.
MANO MALONUMO PROJEKTAS
Aistė Jurė, tinklaraščio Ilgoji Ū autorė, augina 5 metų dukrelę Ūlą.
Ilgoji Ū „Facebooko“ paskyra turi apie 10 000 sekėjų, Instagram – 6 000.
Kai gimė dukra, buvau 24-erių. Visuomet norėjau turėti vaiką anksti, todėl Ūlos atsiradimas buvo itin lauktas ir planuotas. Buvimą jauna mama įsivaizdavau kitokį, nei paprastai nušviesdavo mūsų žiniasklaida, televizija, net ir socialiniai tinklai. Turbūt pagimdžiau pirmoji iš draugių, todėl sektinų pavyzdžių artimoje aplinkoje buvo nedaug.
Pamenu, kad tuo metu interneto portaluose skaitomumo rodiklius mušdavo straipsniai apie tai, kokios nukvėšusios yra supermamytės, einančios su savo irzliais vaikais į restoranus, koncertus ar net į paplūdimius ir gadinančios aplinkiniams nuotaikas. O socialiniuose tinkluose pasityčiojimo objektu virsdavo mamų keliamos nuotraukos su vaikų laimėjimais, kurie atseit ne tik kad niekam neįdomūs, bet ir apskritai teršia naujienų srautą.
Tokiame fone džiaugsmas nauju mamos statusu šiek tiek apkarsta. Todėl labai norėjau pakeisti tą vienpusišką mamos įvaizdį ir parodyti, kad motinystė gali būti įvairi. Tokia buvo viena iš tinklaraščio atsiradimo priežasčių, kuri, mano manymu, visai neblogai suveikė. Tai patvirtina gražūs žodžiai iš dar vaikų neturinčių tinklaraščio skaitytojų. „Užsinorėjau vaikų!“ – man yra didžiausias komplimentas.
Tinklaraštis visų pirma man naudingas kaip savaitgalio nuotraukų archyvas, dizainerių drabužių ar žaislų nuorodų sąrašas, dovanų gidas, kai ateina laikas aplankyti draugus su vaikais, ir t.t. Vis pajuokauju, kad esu pati ištikimiausia savo tinklaraščio skaitytoja. Jei tik ko prireikia, – iškart einu pažiūrėti, ką apie tai rašiau.
Tinklaraštis mane supažindino su auksinių rankų žmonėmis – dizaineriais, iliustratoriais, vaikų knygų autoriais, kurių, gali būti, kitomis aplinkybėmis nebūčiau sutikusi.
Esu pasižadėjusi sau, kad tinklaraštis – mano malonumo projektas, todėl niekada jame nerašysiu apie tai, kas man neaktualu. Tad ir temos kyla tarsi savaime – nemažai jų susijusios su Ūlos amžiaus aktualijomis, kitos – man pačiai kelia smalsumą. Tik laiko viskam aprašyti – per mažai, temų turiu prisirašiusi mažiausiai metams į priekį.
Tiesa ta, kad tinklaraščio rašymą turiu įsprausti tarp savo darbo reklamos agentūroje, magistro studijų ir laiko su mylimiausiais. Taip ir darau – užuot žiūrėjusi serialą ar perskaičiuosi kelis knygos puslapius, parašau įrašą. Galiu tai daryti bet kur – kavinėje per pietų pertrauką ar vonioje, kol Ūla pliuškenasi.
Ar galima iš tinklaraščio pragyventi? Nežinau, nes nebandžiau. Teoriškai tokia galimybė yra. Ypač tuomet, kai turi daug skaitytojų, kurie įtikintų reklamos užsakovus, jog tavo tinklaraštis – gera scena pristatyti produktą ar paslaugą. Tik tuomet kyla vertybinių klausimų, ar tie produktai asmeniškai tau priimtini. Be to, ir skaitytojai pastebi užsakytus įrašus, jiems darosi mažiau įdomu, krinta pasitikėjimas tinklaraštininku, į tai atkreipia dėmesį ir reklamdavys.
Geriausios draugystės tarp tinklaraštininkų ir prekės ženklų įvyksta tuomet, kai jos pagrįstos abipuse simpatija. O tai nutinka ne taip jau ir dažnai. Mano manymu, daug priimtinesnis būdas užsidirbti iš tinklaraščio – „išauginti“ prekę ar paslaugą, kuri remtųsi tinklaraščio rašymo patirtimi. Paprasčiausi pavyzdžiai – maisto tinklaraštininkui išleisti receptų knygą arba rašančiam apie madą imtis stiliaus konsultacijų.
Turbūt daugiausia komentarų sulaukęs mano įrašas – „10 visiškai naujų lietuviškų vardų“. Seniai galvojau apie tai, kad, pavyzdžiui, tauras, eglė, aušra ir rūta buvo tik galvijas, spygliuotis, paros metas ir augalas, kol kažkas taip nepavadino savo vaikų. Šitos minties įkvėpta per vasarą perverčiau Lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyną ir atrinkau žodžius, kurie, mano manymu, turi potencialo tapti vardais. Juos ir pasiūliau skaitytojams.
TINKLARAŠČIO RAŠYMAS TURI TERAPINĮ POVEIKĮ
Apie tinklaraščių fenomeną – šeimos psichologė Erika Kern
Susilaukus vaikų, atsiranda didesnis poreikis grupuotis
Mes esame bendruomeniški ir sutverti būti bendruomenėje, todėl žmogui būdingas poreikis grupuotis ir jungtis. Kai tik atsiranda bendras bruožas, iš karto žmonės ima jausti potraukį bendrauti su tą patį bruožą turinčiais kitais žmonėmis. Taip pat nutiks su žvejais ant ledinio ežero, taip pat nutiks su šunų vedžiotojais, tad nieko keisto, jei tas pats nutinka ir susilaukus vaikų.
Kitas dalykas – į grupes mes jungtis linkę tuomet, kai jaučiame nerimą ar grėsmę, mat taip iš karto pasijaučiame saugiau, ir nenuostabu, kodėl – juk grupėje yra saugiau. Vaikų auginimas, ypač pirmo vaiko, kelia labai daug nerimo, kurio jokiomis knygomis nenumalšinsi. Paprastai dalinimasis savo patirtimi su panašią patirtį išgyvenančiais – vienas sveikiausių ir geriausių pagalbos ir nerimo mažinimo metodų, tad mamų grupavimasis – tiesiog sveikas būdas mažinti nerimą, plėsti ir gerinti savo žinias ir įgūdžius apie vaikų augimą ir auklėjimą, na ir malonumas būti tarp „tokių pačių“.
Tinklaraščių fenomenas
Augindama vaikus nereta mama tarsi atranda naują erdvę savo kūrybiškumui vystyti, kurios gali būti nelabai turėjo iki tol. Vaiko auginimas yra kitoks, nei dauguma kitų darbų, ypač verslo pasaulyje. Vaiko auginimo nepaspausi, nepaskubinsi, nepaforsuosi. Nori nenori turi įsigilinti į situaciją. Tai reikalauja kitokio požiūrio, kitų įgūdžių, gal iki tol mažai naudotų ir mažai vystytų, tad jie, „gavę erdvę“, ir skleidžiasi.
Tinklaraščio ar užrašų rašymas, kaip ir dienoraščio rašymas, turi terapinį poveikį. Skaitymas irgi gali turėti terapinį poveikį (vadinamoji biblioterapija), tad tinklaraščių fenomenas yra abipusiai naudingas – ir toms mamoms, kurios rašo, ir toms, kurios skaito.
Kai kurios mamos visai tuo nesidomi
Ne visos mamos nori jungtis į naujas grupes, nes ne visos jaučiasi vienodai, – ne visoms didžiausias interesas yra vaikai, net kai jie maži, ir ne visoms reikia kitos grupės, nei jau turima draugų grupė ar šeima.
Juk ir į visokias bendrijas, draugijas jungiasi ne visi. Tarkime, ligoniai, kurie turi palaikančių artimųjų ir draugų grupę, bus mažiau linkęs jungtis į ligos pagrindu sukurtą grupę, nes socialinio palaikymo poreikis bus patenkintas.
Mamų tinklaraščiai ne ilgaamžiai
Mamų interesai keičiasi kartu su augančiu vaiku, ir mamos susidomėjimas „vaikų temomis“ tipiškai yra didžiausias tuomet, kai vaikas mažas, o santykis su vaiku reikalauja didžiausio įsitraukimo (emocinio ir intelektinio). Šis susidomėjimas pamažu silpnėja vaikui augant, kai mamos santykis su vaiku tampa laisvesnis, reikalauja mažesnio emocinio įsitraukimo.
Jei mama rašytų tinklaraštį visą gyvenimą, tikrai galvočiau, kad kažkas su ta mama negerai. Mama turi užaugti kartu su vaikais, ir, vaikams suaugus, turi domėtis kitais dalykais, ne vien vaikais. Nemažai suaugusių (ir ne tik jaunų) žmonių kenčia nuo to, kad jiems nepavyksta tarytum iki galo užaugti, nes jų tėvai (dažniau mamos) niekaip patys neužauga ir elgiasi su savo suaugusiu vaiku, kaip su nesavarankišku, nesuaugusiu žmogumi, kuriuo nuolatos reikia rūpintis, kurį reikia gelbėti ir globoti, kuris privalo atsiskaityti (dažnai skambinti, lankyti).
Paprastai tokių mamų vaikai – nelaimingi suaugusieji, tad kiekvienai mamai linkėčiau galimybės užaugti kartu su vaikais, turėti savo asmeninių interesų, juos vystyti ir skleisti, savo gyvenimo nepaskiriant ir nepaaukojant vaikams.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
