Tęsiame straipsnių ciklą apie naują kūdikių auginimo metodiką – pagarbiąją tėvystę. Tekstų autorė – pagarbiosios tėvystės filosofijos lektorė, projekto www.pagarbitevyste.lt; @pagarbitevyste įkūrėja Dovilė Šafranauskė. Dovilė augina 2 metų dvynukes Sofiją ir Tėją.
Į paskaitą apie kokybišką laiką Kristina užsuko trumpam ir visai ne dėl pačios paskaitos.
Ji fotografė. Keli kadrai ir skubės pas namuose jos laukiančius vyrą ir keturmetį sūnų.
Pasislėpusi už fotoaparato, viena ausimi nugirdo pirmuosius sakinius, kurie ne tik paskatino išklausyti paskaitos iki galo, bet ir netikėtai suteikė naujos kokybės bendravime su sūnumi. Bet apie tai kiek vėliau. O dabar – apie laiką.
Laiko mes visi turime vienodai. Gaila, bet jo nei nusipirksi, nei nusipieši. Kiek jo praleidžiame su savo vaikais, priklauso nuo situacijos, galimybių ir noro. Vis dėlto svarbu ne tai, kiek valandų ir minučių skiriame vaikams, daug svarbiau tai, kiek jie patys jaučiasi jų gavę. Gal net ne paties laiko, o labiau ryšio, dėmesio ir žinojimo, jog jie mums rūpi.
RIE pagarbios tėvystės filosofija nuo pirmųjų dienų su kūdikiu skatina išskirti dvi laiko sąvokas: kokybiškas laikas kažko siekiant ir kokybiškas laikas nieko nesiekiant. Tačiau susipažinsime ir su daugiau skirtingo laiko galimybių vaikams augant.
Kokybiškas laikas kažko siekiant
Tai laikas, kuomet su vaiku užsiimame veikla, turinčia tikslą. Tokio laiko pavyzdžiai gali būti įprasta rūpinimosi kūdikiu veikla: maitinimas, sauskelnių keitimas, maudymas ar nagų karpymas. Kartais šis laikas asocijuojasi su kažkuo, ką norėtume prašokti kuo greičiau ir keliauti prie kur kas malonesnių užsiėmimų (ir jūs kažkodėl prisiminėte sauskelnes?).
Tačiau palūkėkite, ar šis laikas mažiau svarbus nei žaidimai? Anaiptol, juk tai vienos iš intymiausių akimirkų, kuomet mūsų rankos liečia kūdikius, o akių žvilgsniai susitinka. Ar rankų prisilietimai bus skubūs ir nekantrūs? O gal tausojantys ir lėti, apgaubiantys vaikus nedalomu dėmesiu, rūpesčiu ir švelnumu, bei patvirtinantys, jog jie yra saugūs šiame pasaulyje.
Tai tartum būtinas pareigų laikas, kurį galime pakylėti į kokybišką, ryšio su savo mažyliu laiką. Besimėgaudami procesu, pakvieskime kūdikį dalyvauti jo priežiūros veiklose, tarkime, sauskelnių keitime. Žiūrėdami jam į akis lėtai pasakokime, ką po ko darysime. Stabtelkime, kūdikio žvilgsnis nukrypo – kas patraukė jo dėmesį? O! Tai saulės zuikutis ant sienos, blankus atspindys nuo kremo dėžutės dangtelio. Teks neryškus, kad gali sudominti tik tą, kuris jį mato pirmą kartą.
Mažylis vėl žiūri mums į akis. Jis žino, kad mes čia. Nusišypsokime ir lėtai tęskime mūsų laiką.
Vaikams paaugus, darželis, darbas tartum nukanda didesnę dienos laiko dalį, palikdamas skubotus rytus ir vakarus, tačiau dabar net ir tai negali pasiglemžti kokybiško laiko akimirkų. Ir tebūnie tai maudymas, lėtai braukiant muilo putas mažylio nugara, ar pokalbis prieš miegą, į kurį neįsiterpia mintys apie nebaigtus darbo projektus.
Kokybiškas laikas nieko nesiekiant
Kaip kontrastas tikslą turinčioms veikloms kokybiškas laikas nieko nesiekiant neveda į apčiuopiamą rezultatą. Šis laikas ir yra rezultatas.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tai laikas, kuomet žaidžiame su vaikais.
Tačiau iš tiesų tai laikas, kai žaidžia vaikai, o mes, sutelkę visą savo dėmesį, juos stebime ir tampame kukliais jų žaidimo asistentais. Taip, perskaitėte teisingai, ne iniciatoriais, veiklos siūlytojais, net ne žaidimo partneriais, o tiesiog stebėtojais. Tai laikas, kuomet leidžiame vaikams žaisti patiems, laisvai pasirinkti veiklas ir būdus jas vykdyti. „Leiskite vaikui būti scenarijaus autoriumi, režisieriumi ir aktoriumi jo paties žaidime.“, – Magda Gerber.
Būtina tokio laiko sąlyga – sutelktas mūsų dėmesys ir buvimas šalia. Taip tyliai stebėdami savo vaikus, nekartą nustebsime. Dažnai jų žaidimai primena tikrus mokslinius eksperimentus, kuomet išbandoma daugybė būdų į nedidelę dėžutę įtaisyti akivaizdžiai per didelį kamuoliuką ar nuosekliai patikrinama, kuris pirštelis telpa kiaurasamčio skylutėse.
Taip galėsime geriau pažinti jų būdą ir temperamentą, matydami, kaip jie reaguoja į nesėkmes, kokius renkasi sprendimus ar kokiu būdu pažįsta daiktus: ardo, o gal pirma paglosto ar padaužo į grindis?
O jei vaikai mėgina mus įtraukti į veiklą? Įsitraukime, tačiau jų sąlygomis, ne mūsų iniciatyva. Jei mums padavė kaladėlę, palaikykime ją. Visai nebūtina statyti bokšto. Paprašė paskaityti knygelę, leiskime vaikui pasirinkti, kur skaityti, versti puslapius, o gal skaityti nuo pabaigos ar pakeisti veiklą tik įpusėjus istorijai. Juk tai jų knygelė ir skaitome jiems!
Užlipo ant didelės dėžės, prašo nukelti? Neskubėkime, lėtai atsisėskime šalia ir padrąsinkime įveikti šį iššūkį patiems.
Taip, tai užtruks tikrai ilgiau nei tiesiog nukelti, o be mūsų parodymo vaikas galbūt net keletą dienų nepastebės nedidelio mygtuko ant naujo sunkvežimio, kurį paspaudus užsidega lempos. Tačiau tai bus jo atradimai! Žaidime, kuriame mes nerodome, kaip žaisti „teisingai“, vaikai mokosi kūrybiškai spręsti iškilusias problemas, prisiimti atsakomybę, daryti pasirinkimus, lavinti vaizduotę ir jaučia vidinį pasitenkinimą savais atradimais.
Laikas atskirose veiklose
Betgi, be vaikų priežiūros ir žaidimų, dar yra įvairių pareigų, sakysite jūs. Tikrai taip! Gal ne visai atitinkantis kokybiško laiko su vaikais sąvoką, tačiau dėl to ne ką mažiau svarbus ir reikšmingas – laikas, kai leidžiame vaikui užsiimti savomis veiklomis, o mes užsiimame savosiomis.
Tai metas, kai kūdikiai apžiūrinėja savo rankas ar antklodės raštą, kai kiek vyresnis mažylis susitelkęs tyrinėja kamuoliukus ar tiesiog svajoja. Tai net ir tas laikas, kuomet vaikai užstringa nuobodulio burbule iki susigalvoja kitą įdomia veiklą. Ir čia mūsų dalyvavimo tikrai nereikia. Patikėkite, ir vaikai kartais nori nuo mūsų pailsėti, susitelkti savame minčių sraute. Neatimkime to, norėdami užpildyti kiekvieną mažylio minutę.
Paradoksalu, tačiau vis besitęsiant kūdikių lavinimo siautuliui, toks laikas, kai tiek tėvai, tiek vaikai užsiima savomis veiklomis, užuot suteikęs pasitenkinimą, dažnai sukelia tėvams abejonių savimi ar net kaltės jausmą. Ir visai be reikalo!
Tikrai nėra būtina ir net fiziškai įmanoma išlaikyti sutelktą kokybišką dėmesį visą dieną. Nuo pat mažumės suteikdami sau, pirmiausia sau, erdvės užsiimti kitomis veiklomis ir leisdami kūdikiui užsiimti pačiam, skatiname jo fantaziją, ir labai tikėtina, jog vyresniame amžiuje išvengsime bambėjimo: „Neturiu ką veikti“. Tad, jeigu matote, jog mažasis įsižaidė, leiskime jam žinoti, kur būsime, jei mūsų prireiks, ir pirmyn į suaugusiųjų pasaulį.
Kokybiškas laikas bendroje veikloje
Jei atrodo, kad vaikai visą dieną užsiima linksmais žaidimais, o mes turime dar pasirūpinti ir nuobodžiomis pareigomis ar namų ūkio veikla, tikriausiai niekada nesusimąstėte, kaip skirtingai mes ir mūsų mažieji suprantame namų ruošos darbus. Maži vaikai (nuo 1,5 iki 2 metukų) prigimtinai yra itin smalsūs ir linkę prisijungti prie suaugusiųjų darbų. Pagrindinis motyvatorius – mažųjų noras kuo daugiau būti šalia savo tėvų bei užsiimti bendra veikla.
Ir, žinoma, jie neturi jokio išankstino nusiteikimo, kad indaplovės iškraustymas yra nuobodesnis nei piešimas ar dėlionė.
Tačiau būkime realistai, mažieji nori padėti, tačiau dažnai tai sukuria tik dar daugiau netvarkos. Todėl neretai susigundome atsisakyti tokios pagalbos, norėdami viską nudirbti greitai ir judėti prie įdomesnių veiklų. Prisimenate, apie tai jau kalbėjome straipsnio pradžioje, ir vėl kažkur skubame… O vaikai, nuolat girdėdami, kad šie darbai ne jiems, anksčiau ar vėliau tuo patiki.
Daugelyje Rytų, Pietų Amerikos šalių tėvai elgiasi visai priešingai: pirmiausia jie kuo dažniau leidžia kūdikiams žiūrėti, kaip jie užsiima namų ruoša, pasakodami, ką ir kodėl daro, rodydami iš arčiau vieną ar kitą objektą, palūkėdami, kol šie jį apžiūrės, ir tik tada judėdami toliau. Vaikams paaugus, kviečia būti šalia ir pamažu, bežaidžiant skatina atlikti vis sudėtingėjančias užduotis. Taip paversdami namų ruošos darbus ne būtina ir nemalonia, o tiesiog natūralia dienos dalimi, kurios metu galima ne tik kažką nuveikti, bet ir pabendrauti tarpusavyje.
Didesniems vaikams susijungimas bendrai veiklai dažnai tampa atvirumo laiku, kai netikėtai galime išgirsti tai, kas vaikus neramina, arba tai, ko jiems nedrąsu paklausti kitomis aplinkybėmis. Tai paaiškinama visai paprastai – kai susitelkiame į fizinę veiklą, atsipalaiduoja protas, o veikla kartu tampa tikrų tikriausiu kokybišku laiku.
Ypatingas laikas
Vaikams ūgtelėjus (nuo 2,5–3 metų), kokybišką laiką nieko nesiekiant galime kilstelėti į naują lygmenį ir paversti jį ypatingu laiku, net paskolinti jam patį gražiausią – savo vaiko vardą, tarkim Sofijos laikas ar Ypatingasis Bernardo laikas.
Šis laikas nuo kito laiko su vaiku pirmiausia skiriasi savo aiškia struktūra, taisyklėmis, abipusiu pasiruošimu bei nuspėjamumu.
Tai laikas, kuomet iš anksto sutartą laiko periodą vaikui skiriame savo šimtaprocentinį nedalomą dėmesį, kartu užsiimdami bet kokia JO pasirinkta veikla. Ir vaikas tai žino, planuoja ir tokio laiko laukia.
O kad būtų aiškiau, išskirkime pagrindines Ypatingo laiko taisykles:
Tokio laiko atsiradimą aptarkime su vaiku. Tiesiog pasakykime, kad tai bus tik jūsų laikas kartu, kuomet sutiksime su bet kokia jo pasiūlyta žaidybine veikla (žinoma, sveikas protas niekur nedingsta ir saugumas visuomet pirmoje vietoje).
Aptarkime galimų veiklų rėmus, kad netektų kas kart važiuoti į žaislų parduotuvę.
Nuspręskime, kada toks laikas pasikartos, kad vaikas žinotų, kada tikėtis: kasdien, savaitgalį ar kaskart susidarykime savaitės planą. Žinodamas, kada toks laikas bus, vaikas jo laukia, ruošiasi, vyresnieji net iš anksto apgalvoja ar „pataupo“ įdomias veiklas.
Šis laikas yra ribotas. Jis turi aiškią pradžią ir pabaigą, tad patartina naudotis laikmačiu ar žadintuvu. Nėra taip lengva visiškai susitelkti į veiklą su vaikais neribotą laiką, todėl pradėkime nuo tiek, kiek manome, jog įstengsime išlaikyti susitelkimą būti čia ir dabar. Pradėti galima nuo 5 ar 10 minučių. Vaikui augant, įprastai toks laikas ilgėja, tačiau retėja jo dažnumas. Vyresni vaikai gali patys paprašyti tokio laiko, jei pasijunta vieniši ar jų gyvenime kažkas įvyksta. Tokį laiką galime inicijuoti mes, jei jaučiamės nutolę ar pastebime pasikeitusį vaiko elgesį, daugiau agresijos ar pykčio.
Šiam laikui turime pasiruošti ir sau viduje nuspręsti, jog niekam neleisime mūsų išblaškyti. Nei telefonui, nei būtiniems reikalams (gamtiniais pasirūpinkime iš anksto), nei mintims apie darbą ar atsakymams į partnerio klausimus. Susilaikykime net nuo įprato mamiško gebėjimo einant iš vieno kambario į kitą prigriebti skalbinius (juk pakeliui) ar stumtelėti pakrypusį paveikslą. Visa tai palauks. Dabar – YPATINGAS LAIKAS.
Šio laiko veiklas renkasi tik vaikas, o mes prisijungiame su maksimalia pozityvumo ir visiško pritarimo injekcija. Nes tai nėra geras metas priminti apie tinkamas manieras, namų darbus ar kažkokius mūsų lūkesčius. Taip pat nereikalingos ir mūsų idėjos ar kritika dėl to, ką ar kaip vaikas pasirinko veikti.
Ir tai ne laikas skirtas mokymuisi. Nebent pats vaikas nuspręstų kitaip.
Kadangi šis laikas turi aiškią pabaigą, nuskambėjus žadintuvui (ar kitam aptartam signalui), sukurkime jam efektingą užbaigimo ritualą. Gal tai bus juokingas gestas ar net šokis, kažkas, kas šiek tiek pralinksmintų, jei užpultų liūdesėlis dėl tokio smagaus laiko pabaigos.
Jokiu būdu šis laikas negali būti naudojamas kaip apdovanojimas ar bausmė: jei elgsiesi, kaip aš noriu, laikas bus, o jei ne – nebus. Jei jau nusprendėme, kad toks laikas taps mūsų šeimos dalimi, manykime, kad vaikai turi jam prigimtinę teisę, kuri negali būti atšaukta.
Patikėkite, toks Ypatingas laikas kartu su kaupu atperka mūsų prapuolimus darbe ar buityje. Tai laikas, kai mūsų vaikai jaučiasi priimti, mylimi ir matomi. Laikas, kai puoselėjame tikrą gilų tarpusavio ryšį.
Būtent nuo reguliaraus tokio laiko leidimo kartu galime pradėti spręsti vaikų elgesio iššūkius, priešinimąsi aptartoms taisyklėms arba sunkius pasikeitimų laikotarpius. O čia, kurį laiką skyrus nedalomo dėmesio, žiūrėk, jau ir nebėra ką spręsti.
Tiesa, galima pastebėti, kad pradėjus šio laiko tradiciją, iš pradžių gali būti šiek tiek keista ir nejauku, kaip tai ir nutiko Kristinos šeimoje. Pamenate, ji apie Ypatingą laiką pirmą kartą išgirdo paskaitoje ir kartu su renginio nuotraukomis išsinešė namo ir idėją – išbandyti Ypatingą laiką.
„Pirmą kartą papasakojus Bernardui apie Ypatingą laiką ir pasiūlius jį išmėginti, abu buvome labai laimingi ir įsitraukę. Tiek mums su vyru, tiek Bernardui tai buvo WOW! Ir tada nuskambėjo žadintuvas. Bernardas labai nuliūdo, mane užplūdo sumišimas, man buvo skaudu, kad mano vaikas liūdi. Atrodė, gal tuomet nereikia tos pabaigos, skirkime daugiau laiko, jei tai kelia tiek nemalonių jausmų…
Bet prisiminiau vieną iš akcentų, išgirstų paskaitoje. Šis laikas toks intensyvus, kad pabaiga reikalinga tam, jog galėtume kokybiškai jam susikaupti. Taip pat aiški pabaiga moko mano vaiką, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Ir nors kartais pabaiga nėra maloni, Bernardas mokosi susitvarkyti su tomis emocijomis. Taigi dabar, jau nusistatydami žadintuvą, aptariame, kad laikas baigsis, susitariame, kiek jis truks. O jam pasibaigus juk nešokame nuo kėdžių, galime pabaigti žaidimą, susidėti daiktus ir natūraliai pereiti prie kitų veiklų.
Taip žingsnis po žingsnio prisijaukinome Ypatingą laiką kartu, ir Bernardas nevengia man apie jį priminti pasakydamas, kaip jis jo laukia. O man šios 30 minučių atnešė lengvumo. Atrodo, visuomet skyriau daug dėmesio savo sūnui, tačiau ar jis buvo tiek kokybiškas kaip dabar? Tikrai ne. Juk ir vyras užkalbindavo, ir telefonas į rankas pakliūdavo ar koks neatidėliotinas darbas įsiterpdavo. Dabar ne tik pamiršau kaltės jausmą, jei dėl kažkokių reikalų negaliu žaisti su Bernardu jam prašant, bet ir žinau, kad atėjus Ypatingam laikui skirsiu jam kur kas kokybiškesnio dėmesio, nei besiblaškydama tarp pareigų ir noro pažaisti.
O Bernardas mus nustebino savo kūrybiškumu. Kiek netikėtų žaidimų jis susigalvoja ir kaip jie keičiasi. Jau buvau ir kate, ir šuniuku, o pastaruoju metu jam labiau patinka žaisti su raidžių kortelėmis. Matau, kaip keičiasi mano vaikas, kaip jis susikaupia, užtikrintai renkasi veiklas, nesiblaško, greitai priima sprendimus. Tarsi būna pasiruošęs, nes žino, kad šis laikas ribotas, ir stengiasi jį išnaudoti. O jam pasibaigus, vis lengviau tęsia žaidimus savarankiškai. Jis vienturtis, tad natūralu, kad ir kitu metu jam reikia dėmesio, bendravimo, tačiau jam aišku, kad tėvai neturi visuomet žaisti kartu. Tai arba Bernardo, arba mūsų Ypatingo laiko reikalas.
Tam tikra prasme man tai tapo ir kokybišku laiku su savimi. O namuose Ypatingas laikas įvedė daugiau struktūros ir aiškumo – kas gi šiuose namuose atsakingas už žaidimą.“
Kai vaikų daugiau
Sutinku, kad turint namuose daugiau vaikų, kokybiško ar Ypatingo laiko sąvokos skamba tarytum prabanga. Tačiau tuomet šis laikas yra dar svarbesnis ir vertingesnis. Juk kiekvienas norime bent trupučio nedalomo mylimiausių žmonių dėmesio ir ryšio su jais. To jausmo, kai esi svarbesnis už visus kitus pasaulio reikalus. Net už instragramą!
Žinoma, kuo daugiau namuose vaikų, tuo daugiau tėvams reikia kūrybiškumo sukuriant tokį laiką. Trijų vaikų mama pasakojo, kad ji tikslingai guldo miegoti visus vaikus skirtingu metu, kad kiekvienam besiruošiant miegoti, galėtų skirti TIK jam savo nedalomą dėmesį. Ji pradeda nuo jauniausio, kad tuo tarpu vyresnieji pabūtų kartu. Kitose šeimose tėvai sugalvoja įvairių laiko pasiskirstymo struktūrų, kuomet mama ir tėtis „keičiasi“ praleisdami laiką su vaikais.
Tik nesuklyskite galvodami, kad vyresniems vaikams Ypatingo laiko jau nebereikia. Dažnai net atvirkščiai. Mažieji mėgaujasi ne tik tėvų, bet ir vyresnių brolių ir seserų dėmesiu, o vyresnieji tartum jau patys gali savimi pasirūpinti. Ne visai. Dar ne. Neatsisakykime pasinerti į Ypatingą laiką su paaugliu. Jei tikrai pasiseks, galime būti pakviesti ten, kur kitu atveju net norėdami neįsibrautume – į jo pasaulį.
Auginant dvynukus (trynukams ar ketvertukui tinka taip pat), į kasdienį Ypatingą laiką galima juos kviesti kartu, tačiau taip dažnai, kaip tik galime tai suorganizuoti, sukurkime ir kiekvieno asmeninį Ypatingą laiką. Tai nuostabi proga ne tik skirti nedalomo dėmesio, bet ir pažinti kiekvieno jų asmenybes be brolių ar sesių šešėlio. Kaskart net ir trumpam išėjusi kažkur tik su viena iš savo dukryčių, jaučiuosi taip, lyg man būtų suteikta galimybė žvilgtelėti į jos sielą.
Valandomis ir minutėmis laiko turime visi vienodai. Ir nors ne visuomet galime pasirinkti, kur ir kiek norime jo praleisti, tik mes sprendžiame, KAIP praleisime laiką su savo vaikais. Kaip nedalomu dėmesiu kuo dažniau patvirtinsime jiems savo meilę, jog jie mums iš tiesų rūpi ir kad esame pasiruošę priimti tai, kas jiems įdomu, be skubėjimo, savo nuostatų ir vertinimo.
„Mamos žurnalas“
