Kaip dvynukės išmoko užmigti „sleep training“ metodu

Dovilės šeima

Išsimiegokite, kol galite, – tikriausiai vienas dažniausių patarimų, kuriuos išgirsta būsimi tėveliai. O jei laukiate dviejų, o ne vieno kūdikio?

Kaip prisikrauti kuo daugiau valandų į miego banką? O jei įspūdingo dydžio pilvas neleidžia patogiai išsimiegoti dar kūdikėliams negimus?

Mūsų dvynės dukrytės gimė labai netikėtai, pusantro mėnesio anksčiau, nei planuota. Dieną dar jaučiausi puikiai, o brėkštant rytui jau turėjome mažulytes, sunkiai kvėpuojančias ankstukes.

Dideliam mūsų džiaugsmui, mergytės stiprėjo kiekvieną dieną, tad ligoninėje užsibuvome tik tris savaites.

Dar nėštumo metu perskaičiau Ginos Ford knygą apie dvynukų dienotvarkę, dienos ritmą ir jaučiausi puikiai pasiruošusi. Tikėjausi, kad nurodytos dienotvarkės laikymasis jau savaime užtikrins ramų miegelį. Deja, kaip smarkiai aš klydau…

***

Kaip pasirodė realybėje, ta Ginos Ford siūloma dienotvarkė nė iš tolo netiko mano mergytėms, – jos buvo piktos ir akivaizdžiai nenorėjo nei miegoti, nei keltis siūlomu laiku. Tada vėl puoliau domėtis ir ieškoti to, kas tiktų būtent joms. Norėjau, kad mergaitės laikytųsi vienodo ritmo, būtų pailsėjusios ir geros nuotaikos. Todėl vėl skaičiau, domėjausi, kol atradau subtilų derinį tarp rekomenduojamų būdravimo laikų ir individualių vaikų poreikių, jų rodomų nuovargio ženklų skaitymo.

Atradus tinkamus būdravimo laikus, dienos ritmas tapo lengvas ir nuspėjamas. Visada žinojau, kada vaikai miegos, kada galime ar negalime kažkur išsiruošti. Greičiausiai, auginant dvynukus, aiški dienotvarkė yra reikalingesnė, tačiau tikiu, kad ir su vienu vaikeliu ji įneša daugiau saugumo vaikams ir ramybės mamai.

***

Tačiau pagrindinis iššūkis, ypač nuo 6 mėnesių, tapo nakties miegas. Nuo gimimo dėl mažo svorio žadintos žįsti kas tris valandas, mano mergaitės tiesiog nebemokėjo miegoti ilgiau, o pabudusios sunkiai užmigdavo – nemokėjo sujungti miego ciklų. O dar naujų tėvų baimės: lėkdavom prie lovytės vos suverkus, nešdavome į kitą kambarį, kad tik nepažadintų sesės, supome, nešiojome ir kitaip „gadinome“ vaikų miego įpročius. Kol galų gale su vyru pradėjome miegoti skirtinguose kambariuose: jis – su viena dukra, aš – su kita. Visi vakarai buvo užimti vaikų migdymo, greitos vakarienės ir budėjimo prie jų miegančių, kad vos pabudusias galėtume iškart raminti. O per naktį dar begalė nubudimų, nešiojimo, supimo. Abu išvargę, nemiegoję, pikti. Mažai kas džiugino. Nejau tokiais persitempusiais tėvais svajojome būti?

***

Aš dar numigdavau dieną, o vyrui tekdavo eiti į darbą. Kai vieną kartą prasitarė, kad vos neužmigo prie automobilio vairo, labai išsigandau ir supratau, kad vaikštome labai jau plonyčiu ledu. Tiesiog nebegalime rizikuoti savo šeima. Išeitis – mūsų mergaitės turi išmokti užmigti ir miegoti savarankiškai. Tuo labiau kad joms pačioms akivaizdžiai trūko kokybiško, nepertraukiamo nakties miego: dienomis buvo irzlios, pradėjo prastėti ir dienos miegas, migdymas vakare reikalavo vis daugiau pastangų.

***

Informacijos apie mokymą užmigti savarankiškai (angl. sleep training) iš pradžių ieškojau lietuviškai, tačiau greitai supratau, kad pas mus ši tema yra savotiškas tabu. Užklaususi apie tai dvynukų mamų grupėje, buvau išbarta, kad ruošiuosi virkdyti vaikus, o mamos pasakojo siaubingas istorijas, kaip jų vaikučiai nemiegojo iki trejų, penkerių metų, o  jos pačios buvo nuvargusios, alpo nuo išsekimo ar nuolat buvo piktos. Kalbant su kitomis mamomis, tai net buvo pateikiama kaip „natūrali būsena“ auginant vaikus, guodžiantis tuo, jog kažkada pagerės.

Negalėjau tuo patikėti – kada gi mes pradėjome tikėti, kad nemiegojusi ir pervargusi mama gali būti gera mama? Bent jau aš vaikštinėjau nuolatinio pervargimo šešėlyje, ir tikrai sau nepatikau bei labai stokojau taip reikalingos ramybės. Žinoma, žmonės skirtingai susidoroja su miego trūkumu, galbūt kažkam pakanka trumpai nusnūsti dienos metu, tačiau net ir moksliniai tyrimai patvirtina, kad neišsimiegojimas ir fragmentuotas miegas neigiamai veikia ne tik nuotaiką, bet ir visą imuninę sistemą, atmintį bei regą. Tikslas juk ne tik išsimiegoti, tikslas – kokybiškai leisti laiką su vaikais, gebėti sąmoningai reaguoti, atliepti jų emocinius ir fizinius poreikius!

***

Mano nuostabai daugiausia pagalbos ir palaikymo sulaukiau iš visiškai nepažįstamų užsieniečių mamų, su kuriomis bendravau „Facebooko“ kūdikių miego grupėse. Palyginti su lietuviškomis grupėmis, pagrindinis skirtumas buvo ypatinga pagarba kito situacijai ir nuomonei be smerkimo ar pašaipos. Nuostabu, kad kitoje planetos pusėje gyvenančios moterys noriai ir labai jausmingai dalijosi savo patirtimis, pateikė daug klausimų, patarė, kaip geriausiai pasiruošti, kad vaikai kuo lengviau išmoktų savarankiškai miegoti. Iki menkiausių smulkmenų aptarėme tinkamiausią tam dienotvarkę, pasiruošimo miegui ritualus, kaip pasiruošti man pačiai ir vyrui, kaip miego pasikeitimus aptarti su vaikais.

Beje, pastaroji dalis yra be galo svarbi! Paties mokymosi metu jos nuolat teiravosi, kaip sekasi, siuntė palaikymo žinutes ir atsakinėjo į visus netikėtus klausimus. Dėl laiko skirtumo patarimų sulaukiau ir vidury nakties. Kitas didžiulis privalumas, jog grupių yra daug, tad galėjau pasirinkti artimiausią mano pačios požiūriui ir vertybėms.

***

Balandžio pirmosios naktis buvo pirmoji, kai visa šeima pirmą kartą išmiegojome visą naktį. Tuo metu mergaitėms buvo 10 mėnesių. Taip į mūsų šeimą atėjo ramus miegas. Žinoma, buvo ir bus dar visokių naktų, pabudimų dėl dygstančių dantukų, tiesiog pabudimų. Tačiau išmiegotos naktys iš esmės pagerino ne tik atmosferą namuose, bet akivaizdžiai pasikeitė ir dukrytės. Jos tapo linksmesnės, ryte atsibunda su šypsenomis ir jau pasiruošusios siausti. Dienos miegas pamažu grįžo į nusistovėjusį ritmą, o vakarinis migdymo ritualas įgavo ramybės bei tapo malonus visiems. Mes su vyru irgi galėjome pasimėgauti vakarais kartu ir parsikraustyti į šeimyninę lovą.

***

Mūsų šeima ne tik atrado ramų miegą ir susigrąžino darnius santykius. Sukaupta patirtis ir žinios paskatino mane giliau studijuoti vaikų miegą, kad galėčiau padėti kitoms šeimoms neatsidurti situacijose, reikalaujančiose labai nelengvų sprendimų. Jei būčiau žinojusi tiek, kiek dabar, tikėtina, kad būčiau tiesiog išsaugojusi ramų vaikų miegelį nuo pat jų gimimo. Dabar aš irgi patariu mamoms minėtoje miego grupėje ir pradėjau studijuoti Tarptautiniame motinystės ir tėvystės institute, kad tapčiau sertifikuota miego konsultante. Žinoma, iki to dar laukia ilgas kelias, tačiau mano patirtys skatina mane kalbėti apie vaikų miegą, išsklaidyti daugybę su migdymu susijusių mitų, patarti tėvams, ką jie turi žinoti, kad parinktų savo kūdikiui ir savo šeimai tinkamiausią dienotvarkę. Juk daug smagiau auginti vaikus tuomet, kai esame geriausia savo paties versija.

Pagarbiai Dovilė Šafranauskė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − septyni =

Kitos temos: