Kviečiame skaityti straipsnių ciklą apie pagarbiąją tėvystę, kurį parengė dvynukių Sofijos it Tėjos (2 m.) mama ir Pagarbios tėvystės filosofijos pradininkė Lietuvoje Dovilė Šafranauskė.
Autorė Dovilė Šafranauskė, www.pagarbitevyste.lt
Motinystės blaškos zona
Besilaukdama aš labai daug skaičiau. Skaityklą prie lovos kas kelias savaites papildydavo nauja knyga su svarbiausiais patarimais, kaip „susitvarkyti“ su kūdikiu, jau nekalbant apie interneto puslapius ir tinklaraščius. Įvertinus faktą, kad laukiausi dvynukių, patarimai, kaip efektyviau išdėlioti vystymo reikmenis, kad greičiau pakeisčiau sauskelnes, atrodė ypač įžvalgūs. Taip, tai aš vadinau pasiruošimu dukryčių atėjimui.
Tuomet atrodė, jog man pavyks užtikti paslaptį, kuria su manimi pasidalins interneto platybių tinklaraštininkė ar „Amazon“ skaitomiausių knygų autorė, drąsiai savo knygose teigianti, jog aprašytų patarimų laikymasis garantuoja instagraminę mamystę. Dabar turiu kukliai prisipažinti, kad iš tiesų mėginau rasti įsivaizduojamas virveles, kurias tvirtai laikydama rankose galėsiu kontroliuoti būsimą nenuspėjamą ateitį. Ir ne, patarimai ką ir kaip daryti, man visai neatrodė keisti. Juk daug metų mus įvairiai moko daryti, planuoti, spręsti, o ne būti ir mėgautis.
Ar didžiąją dalį tuo metu skaitytos literatūros šiandien mesčiau į šiukšlių dėžę? Gal ir ne, matyt, toks buvo mano virsmo mama kelias. Mokymasis priimti ir džiaugtis dalykais, kurių negaliu kontroliuoti, džiaugtis pasikeitimų tėkme ir vis mažiau mėginti viską sutalpinti į pačios nusibrėžtas ribas. Stengtis daryti mažiau, stebėti daugiau, o mėgautis – dagiausiai, kaip sakė išmintingoji RIE pagarbiosios tėvystės filosofijos siela, Magda Gerber.
Mamystei persiritus į antrąjį pusmetį, taip, taip, būtent tada, kai, nepaisant visos perskaitytos išminties, realybė visai nepanašėjo į kažką kontroliuojamo, aš jaučiausi tiesiog visiškai persitempusi ir pametusi ryšį su savo vidine nuojauta. Kur jau ten pirmą kartą tapus mama atsilaikyti prieš nesustabdomą patarimų skersvėjį: vaikas verkia – nepatenkinai poreikių, bet ne, nenešiok, nes išleps ir nemaitink, kada papuola, bet tikriausiai verkia, nes alkanas. Neverkia? Tada reikia lavinti, juk nenori praleisti imliausio laikotarpio! Na bent jau Mocarto klausyti, jei jau iki būrelio per daug sunku su dviem…
1 principas. Lėtai. Dar lėčiau
Sukantis tarp nesibaigiančių mamos reikalų, vienas pirmųjų Magdos Gerber patarimų – sulėtinti tempą – skambėjo beveik utopiškai. Juk aš ir taip vargu viską spėju, kur jau ten lėčiau! Vis dėlto kai, besirūpinant mažylėmis, vis primindavau sau: „lėčiau, dar lėčiau…“, pastebėjau, kaip bendra įvykių eiga mūsų namuose taip pat ėmė lėtėti. O lėtai atlikdama įprastus veiksmus, ėmiau pastebėti tai, kas skubos metu tiesiog praslysdavo pro akis. Kaip keičiant sauskelnes mergytės reaguoja į mano prisilietimus, kaip jos susidomi visai netikėtais objektais, o apžiūrėjusios juos vėl tarsi grįžta atgal, kaip luktelėjusi aš sulaukiu jų reakcijos į mano prašymą ištiesti ranką, kad lengviau įmaučiau rankovę. Įprastas rūpinimasis mažylėmis virto kokybišku, nedalomo dėmesio laiku, o ne tiesiog mėginimu kuo greičiau įvykdyti būtinas priežiūros užduotis.
Kūdikių akimis, pasaulis yra be galo aktyvi vieta. Viskas nauja, viskas juda ir keičiasi kur kas greičiau, nei jie gali apžiūrėti ir suprasti. Sulėtindami savo tempą, leidžiame kūdikiams tiesiog pasijusti saugesniais juos supančioje aplinkoje, nes ji priartėja prie natūralaus jų ritmo.
Net ir dabar, kai su jau dvejų sulaukusiomis dukrytėmis norime kažkur išsiruošti, dažnai pastebiu, kad viską darydami lėčiau, iš tiesų iš namų išjudame greičiau! O vos pradėjus skubėti, tarsi iš niekur atsiranda daugybė trukdžių. Mažus vaikus dažnai kaltina nenoru bendradarbiauti ir klausyti, kai iš tiesų tai tiesiog jų būdas parodyti, jog gyvenimas ima judėti jiems per greitu tempu.
2 principas. Pasakyti, kas netrukus įvyks
Visuomet mėgau plepius odontologus. Argi ne ramiau, bejėgiškai sėdint kėdėje, sužinoti, kas bus daroma, gauti perspėjimą, kad gali suskausti, sužinoti, kad jau įpusėjome ar judame į pabaiga?
Panašiai jaučiasi ir mūsų mažieji, kuomet keičiant sauskelnes jų jautrią odelę netikėtai paliečia drėgna servetėlė, į nosį lenda siurbtukas ar tiesiog kažkas pagriebęs neša nežinoma kryptimi. Ypač turėtų nervinti, jei tas pagriebimas dar ir nutraukė kokią įdomią veiklą, kaip, tarkime, saulės zuikučio stebėjimas ant sienos.
Neslėpsiu, ši pagarbiosios tėvystės praktika buvo viena tų, kurią iš pradžių dažnai pamiršdavau. Jau benešdama mažyles laiptais žemyn prisimindavau, kad jos nė neįtaria, jog einame valgyti ar ruoštis į lauką. Tačiau neilgai trukus tai tapo tiesiog natūraliu mūsų bendravimo būdu. Pastebėjau, kad perspėjus ir smulkiai aptarus jų laukiančias patirtis, kur kas lengvesniais tapo mūsų vizitai pas gydytoją – visuomet perspėdavome, jei bus skiepas, neslėpdami, kad gali suskausti; lengvesnis tapo maudymasis ir rengimasis. Žinodamos, kas jų laukia, mažylės galėdavo tam nusiteikti ir pasiruošti.
2013 metais Didžiosios Britanijos Portsmuto universitete atliktas tyrimas parodė, kad vos 2 mėnesių kūdikiai, išgirdę, jog bus pakelti, arba pamatę į juos ištiestas rankas, specifiškai įtempia nugaros raumenis, pasiruošdami būsimam veiksmui.
Tai iš pagrindų pakeičia dažnai girdimą nuostatą, kad mažas kūdikis dar nieko nesupranta. Akivaizdu, kad supranta!
Tiesa, šis įprotis (visuomet perspėti dukras ir sulaukti jų reakcijos), kartais nepatogiai priversdavo pasijusti rečiau sutinkamus suaugusiuosius. Neįpratusios būti netikėtai pakeltos, skubiai užkalbintos, jos iš širdies pakeldavo triukšmą, jei kažkas vis dėlto taip pasielgdavo.
3 principas. Jautrus stebėjimas
Viską darant lėčiau, natūraliai atsirado daugiau erdvės ir vienai svarbiausių pagarbiosios tėvystės praktikų – jautriam stebėjimui. Dažnai mums atrodo, kad mes puikiai žinome, ko reikia mūsų kūdikiams. Ir tikrai, žinome, bet ar visada? Jautrus stebėjimas – tai priminimas sau kuo dažniau pažvelgti į kūdikius naujomis akimis, be išankstinio žinojimo ir savo projekcijų.
Kūdikis, bežaisdamas ant kilimėlio, ėmė verkti. Galime nedelsiant imti jį ant rankų, galvodami, kad jam ten nusibodo. Tačiau galime lėtai prieiti, nusileisti arčiau jo akių lygio ir švelniai paklausti: „Matau, kad tu verki. Ką nori man pasakyti?“
Galbūt kūdikis tiesiog nori šiek tiek dėmesio, kad toliau pratęstų savo žaidimą, galbūt susierzino, kad nepavyksta pasiekti žaisliuko. Trumputė pauzė leidžia mums geriau suprasti tikrąjį poreikį, kuris įprastai net nešautų mums į galvą. Kartą tik prigulusi ant žaidimų kilimėlio šalia dukrytės pastebėjau, kad ji niurzga išgąstingai žiūrėdama į veidrodėlį ant žaislinio kubo. Patraukus žaisliuką, ji toliau sau ramiai žaidė.
Auginant dvynukes, būtent jautrus stebėjimas man leido įžvelgti daugybę jų skirtumų, jau nuo pat kūdikystės. Jų susidomėjimą skirtingais žaislais, veiklomis, net skirtingų spalvų pasirinkimą. Natūralu, visi vaikai skirtingi, tačiau dar gana įprasta identiškuose dvyniuose dažniau ieškoti panašumų nei skirtumų.
4 principas. Savarankiškas žaidimas
Jautriu stebėjimu ypač mėgavausi tada, kai mano mažylės žaisdavo. Tada aš tiesiog susirasdavau patogų kampelį jų žaidimų erdvėje ir stebėdavau, stebėdavau… Neįtikėtina, kokie eksperimentai vyko joms žaidžiant! Man tereikėjo pasitikėti jų pasirinkimais ir nepertraukinėti. Tiesa, dar turėjau sukurti joms saugią žaidimų erdvę, kurioje būtų kuo daugiau paskirties neturinčių objektų, tokių kaip dubenėliai, permatomo audinio skiautės, dėžutės, kamuoliukai, ir nebūtų nieko neleistino, kad draudimai nesutrukdytų pasinerti į žaidimą. Pagarbiojoje tėvystėje vadiname ją „TAIP erdve“.
Žodis „stebėjimas“ skamba daug lengviau, nei pats realus veiksmas. Kartais tikrai sunku susilaikyti nepadavus žaisliuko link jo lėtai ir su didelėmis pastangomis šliaužiančiam vaikui ar susilaikyti nuo pagalbos, jei užropojusi ant dėžės mažylė jau 10 minučių ieško, kaip nuo jos nulipti. Tačiau pasitikėdami jų pasirinkta veikla ir iššūkiais, leidžiame savo vaikams nuo pat kūdikystės mokytis sutelkti dėmesį, lavinti kūrybiškumą, spręsti iškilusias problemas, baigti pradėtas užduotis ir tiesiog mokytis būti pačiam su savimi.
O kaipgi lavinimas, jei vaikai nuolatos žaidžia patys? Žinodama, kad RIE pagarbiosios tėvystės filosofija bet kokį išorinį vaikų mokymą siūlo keisti sutelktu į juos dėmesiu, dialogais apie jiems rūpimus dalykus ir laisvu tyrinėjimu, lavinti neskubėjau. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad visiškai atsispirti aplinkos spaudimui man nepavyko, todėl nukeliavome į kelis užsiėmimus kūdikiams. O kaip aš buvau nustebinta jų intensyvumo! Muzika, vaizdai, viena veikla keitė kitą. Ir dar gavome sąrašą užduočių namų darbams! Net ropojančių kūdikių sporto užsiėmime buvo tikimasi, kad jie vienas paskui kitą ropos pagal sudėliotą kliūčių taką, užuot žvalgęsi ir pasirinkę tai, kas jiems patiems įdomu. Mano dukrytės tuose lavinimo bandymuose visai nesijautė gerai, joms buvo sunku suprasti, kad prasideda nauja veikla ir tą įdomų barškutį, kurį dar tik įpusėjo tyrinėti, jau reikia grąžinti. Taip ir likome prie ramių veiklų savo TAIP erdvėje.
O kai savarankiškas žaidimas mūsų namuose tapo dienos rutinos dalimi, užsiėmusios mažylės žaidimų erdvėje laimingai leisdavo laiką ir be mano kompanijos. Juk ir tėvams reikia atokvėpio minutėlių, atlikti ruošos darbus, išsimaudyti duše ar tiesiog kelias minutes pabūti su savimi!
5 principas. Dėmesys sau
Suprantu, kad tėvystės kontekste jau pats tokio žodžių junginio vartojimas gali priminti vaikščiojimą plonyčiu ledu.
Juo labiau kad RIE pagarbiosios tėvystės filosofija pakylėja šią sąvoką į visiškai kitą lygį. Tai labiau ne atsitiktinis masažas, paskubomis išlėkus iš namų, mėgstama knyga ar pasimatymas su sutuoktiniu. Neabejotinai visi šie dalykai yra malonūs ir svarbūs, tačiau ne mažiau svarbus yra tiesiog nuolatinis santykis su savimi, atsižvelgimas į savo asmeninius poreikius ir ribas. Net ir gebėjimas paprašyti pagalbos, kai jos organiškai reikia, nelaukiant, kol atsidursime „nebepavežu“ aklavietėje.
Pripažinimas, kad kiekvieno šeimos nario poreikiai yra reikšmingi, ne tik kuria harmoningą aplinką, bet ir tampa ankstyvu pavyzdžiu vaikams, jog būtent taip atrodo sveiki santykiai tarp žmonių. O svarbiausia, jis tarsi išlaisvina nuo kaltės jausmo, kuris vis nevalingai kartais išlenda mums patiems vertinant tai, kiek gerai mes atliekame tėvystės pareigas.
Mano viena dvimetinukė pastaruoju metu vis prašosi būti nešiojama. Malonus tas noras, gera prisiglausti ir justi artumą.
Tik viena bėda, daugiau panešiojus, man įsiskausta nugarą. Žinodama tai, po kelių minučių nešiojimo, sakau: „Žinau, kad nori, jog aš tave nešiočiau ilgai.
Ir man gera taip kartu vaikščioti. Tik nešiojant man labai skauda nugarą, todėl galim apsikabinę kartu pasėdėti ar prigulti ant sofos“.
Bet juk vaikas gali nesutikti, net protestuoti ir verkti, sakysite jūs. Taip. Tikrai gali. Paprastai būtent taip reaguoja žmonės, kai jų norai nėra tenkinami.
Tiesiog užaugus ašaras pakeičia kitos nepasitenkinimo išraiškos formos, kai ką tiesiog išmokstame nuslėpti. Argi būtų geresnė alternatyva nešioti dukrą skaudama nugara, įsivaizduojant, kad tai vienintelis būdas tenkinti artumo poreikį ir jaustis nelaiminga? Kokią žinutę, nuolat taip darydama, aš siųsčiau savo mergaitei?
Tačiau esu pasiruošusi priimti visas jos emocijas, būti šalia, jei bus reikalingas mano palaikymas jas išgyvenant, ir padėti rasti tinkamus emocijų išraiškos būdus. Ramiai ir empatiškai, be dėmesio nukreipimo, manipuliacijų ar kitokių mėginimų baigti šį procesą greičiau. Net ir tada, jei tas emocijas sukėlė mano užbrėžta asmeninė riba.
Pagarbioji tėvystė atkreipia dėmesį, kad tik balansuodami tarp savo ir savo vaikų poreikių galėsime būti ramiais, užtikrintais ir besimėgaujančiais tėvais.
***
Visai natūralu, kad pagarbiosios tėvystės filosofija ragina priimti kūdikius, kaip visaverčius žmones, nuo pat pirmosios dienos ir visose situacijose elgtis pagarbiai. Taip, kaip elgtumėmės su bet kuriuo kitu mums svarbiu žmogumi. Ankstyvas tokio požiūrio „jaukinimasis“ suteikia mums daugiau laiko mokytis. Ne taip lengva įsisenėjusias automatines reakcijas pakeisti naujais, pagarbiais, ramiais ir jautriais elgesio modeliais, kurie tokie svarbūs auginant ateities suaugusius žmones.
Tuos, kurie patys gebės kurti pagarbų santykį su savimi ir aplinka.
Tęsinys kitą mėnesį.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
