Ar namų mokymas išpopuliarės?

auklė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Mokymosi šeimoje asociacija bei kiti rūpestingi tėvai ir organizacijos jau 7 metai siekia įteisinti ugdymosi šeimoje įstatymą. Norima suteikti šeimoms galimybę ir prigimtinę teisę rinktis, ugdyti savo vaikus patiems šeimose, kaip alternatyvą dabartinėms mokykloms.

Vaikų ugdymas šeimoje – seniausia ugdymo forma, ir dabar dalis visuomenės prie jo sugrįžta, tik taikydami šiuolaikiškas ugdymo priemones. Visgi tokio ugdymo pagrindas išlieka tas pats: palaikydami glaudžius ryšius su tėvais, vaikai beveik instinktyviai perima tėvų žinias ir vertybes, o tėvai, geriausiai pažinodami savo vaikus, geba geriausiai juos motyvuoti ugdytis.

Deja, pastarieji du šimtmečiai nebuvo palankūs tėvų ir vaikų ryšiui stiprinti. Diegdamos privalomą švietimą, valstybės siekė vienodinti žmones ir įskiepyti jiems paklusnumą valdžios autoritetui. Privalomas mokyklinis ugdymas mūsų regione atsirado kaip priemonė tuometinėms Vokietijos ir Rusijos imperijoms stiprinti: mokykla standartizavo ugdymą, ir valstybė galėjo išsiugdyti daugybę panašiai mąstančių valdininkų, kareivių ir darbininkų. XX-ajame amžiuje ugdymąsi šeimoje itin griežtai draudė nacistiniai ir sovietiniai režimai, nes mokykla pasitarnavo kaip priemonė vaikams indoktrinuoti, kad jie perimtų ne savo tėvų pažiūras, bet oficialią valstybės ideologiją.

Iki šiol ugdymasis šeimoje draudžiamas tokiose autoritarinėse valstybėse kaip Šiaurės Korėja, Kinija, Kuba. Tuo tarpu demokratinėse valstybėse tėvų pirmumo teisė ugdyti savo vaikus nebuvo paneigta net ir įvedus privalomą švietimą. Daugelio Vakarų demokratinių šalių konstitucijose ar įstatymuose yra įtvirtinta nuostata, kad vaikų ugdymas pirmiausia yra tėvų atsakomybė, tuo tarpu valstybės pareiga – teikti šeimai švietimo pagalbą, jei jos reikia.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų šalyse pastebima, kad vis daugiau tėvų nori įsitraukti į vaikų ugdymo procesą. Tėvai gali skirti daugiau laiko vaikų ugdymui, jiems tampa lengviau derinti su darbu ir šeima susijusius įsipareigojimus.

Naujas ugdymosi galimybes atveria informacinių technologijų plėtra, atsiranda galimybių pritaikyti mokymosi turinį pagal kiekvieno vaiko poreikius. Mokytojas tampa nebe vienintelis žinių tiekėjas, todėl tėvams perimant vaikų ugdymo funkcijas mažėja kvalifikaciniai reikalavimai. Vis aiškiau pastebimi ugdymo mokykloje trūkumai: triukšmingose klasėse daugeliui vaikų sunku susikaupti, pamokų laikas yra nustatytas pagal suaugusiųjų darbo laiką, nors vaikų, ypač paauglių, cirkadinis ritmas skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl mokiniams tenka mokytis jiems fiziologiškai netinkamu metu. Didelėse klasėse faktiškai neįmanoma individualizuoti ugdymo proceso pagal kiekvieno mokinio poreikius, todėl vieni mokiniai nespėja mokytis su klase, o kiti nuobodžiauja. Standartinio ugdymo laikai jau praėjo, šiuolaikinei visuomenei nebereikia vienodai mąstančių valdininkų, kareivių ir darbininkų, jų funkcijas gali sėkmingai perimti robotai ir dirbtinis intelektas.

Ugdant vaikus šeimoje galima išvengti daugelio mokyklinio ugdymo problemų ir apribojimų, todėl pasaulyje vis didėja šeimoje ugdomų vaikų skaičius. Paprastai tokią ugdymosi formą renkasi 1-3 proc. mokinių. JAV atlikti longitudiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo virš 12 tūkst. respondentų, rodo, kad individualiai besimokančių vaikų mokslo rezultatai paprastai yra 15–30 procentų aukštesni nei tradicinėse mokyklose besimokančių jų bendraamžių. Savarankiškai besimokantys vaikai paprastai lenkia savo bendraamžius tiek socialine, tiek psichologine, tiek emocine raida, jie turi geresnius kasdienius įgūdžius, įskaitant bendradarbiavimą su bendraamžiais, lyderystės įgūdžius; jie yra bendruomeniškesni, labiau savimi pasitikintys, motyvuoti, atsakingi, turintys mažiau elgesio problemų nei ėjusieji į mokyklą.

Nors yra daug argumentų, pagrindžiančių ugdymosi šeimoje privalumus, Lietuvoje ugdymasis šeimoje yra faktiškai neleidžiamas dėl 2012-ais metais tuometinės Švietimo ir Mokslo ministerijos teisės aktais įvestų apribojimų. Pagrindinė problema, kaustanti mūsų švietimo sistemą, yra pasitikėjimo trūkumas. Vakarų valstybių švietimo teisės aktai yra grindžiami prielaida, kad visi tėvai nuoširdžiai siekia kuo geresnio išsilavinimo savo vaikams, todėl tėvų teisės parinkti savo vaikams mokymosi formą nėra varžomos, o valstybės intervencija tampa reikalinga tik tais atvejais, kai turima duomenų, kad vaiko ugdymas neatitinka minimalių ugdymo reikalavimų. Tuo tarpu Lietuvoje galiojančiuose

Ministerijos parengtuose teisės aktuose tėvai nėra laikomi pajėgiais priimti sprendimus dėl savo vaikų ugdymo. Teisės aktai grindžiami prielaida, kad nei tėvai, nei mokykla nežino, kokie yra geriausi vaiko interesai. Šiuos interesus žino tik vaiko teisių apsaugos specialistai ir tik jie gali nuspręsti, kaip vaikas gali būti ugdomas. Kaip rodo praktika, vaiko teisių apsaugos specialistai nėra tokie visažiniai ir aiškiaregiai, kad galėtų neklystamai nurodyti, kaip vaikui geriau mokytis.

Jie dažniausiai nukreipia vaikus mokytis į mokyklą tik dėl to, kad mokykloje vaikas bus geriau kontroliuojamas ir vaiko teisių apsaugos specialistams nereikės dėl jo prisiimti atsakomybės.

2019 m. šeimų interesus atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į Seimo Švietimo ir mokslo komitetą dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teisės aktais varžomų Lietuvos konstitucijoje ir įvairiuose tarptautiniuose Lietuvos ratifikuotuose teisės aktuose apibrėžtų tėvų teisių, kurias šalys yra įsipareigojusios gerbti. Seimo komiteto nariai atsižvelgė į išsakytus argumentus ir buvo suformuota darbo grupė ugdymosi šeimoje įteisinimo projektui parengti. Projektą Seimui bendrai pateikė skirtingų frakcijų Seimo nariai. Balandį Seimas pritarė projektui po pateikimo, nei vienas Seimo narys nebalsavo prieš projektą. Šiuo metu komitetas rengia išvadą dėl patobulinto įstatymo projekto ir planuoja jį teikti svarstyti Seimui.

Neringa Rimkutė-Streikienė, Mokymosi šeimoje asociacija

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ keturi = 11

Kitos temos: