Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
Jei iki 2-2,5 metų ypač intensyviai formuojasi vaiko neurosensorinė sistema, tai nuo 2,5-3 metų gyvybinės jėgos tarsi „slenka žemyn“ formuodamos vaiko ritminę sistemą. Pradedant penktaisiais vaiko metais ypač intensyviai vystosi jo metabolinė sistema. Formuojasi sistemos ir organai, esantys žemiau diafragmos: virškinamasis traktas, medžiagų apykaitos sistema, kepenys, inkstai, tulžis ir blužnis.
Raida ir piešiniai
Labai įdomu, kad vaiko piešiniai atspindi šiuos procesus. Jei iki 3 metų vaikas dažniausiai piešia „galvakojus“ (atspindėdamas neurosensorinę raidą, kai svarbiausi raidos procesai vyksta galvoje), tai 3,5-5 metų vaikų galvakojai jau tįsta, galvos mažėja, o kūnas įgauna galūnių užuomazgas. Piešiniuose atsiranda daug ritminių elementų su pasikartojimais – tai tarsi atspindi fiziologiniame lygmenyje vykstančią ritminės sistemos raidą. Vaiko nuo 5 metų piešiniuose žmogaus figūra jau tampa panaši į žmogų, įgauna ne tik liemenį, rankas ir kojas, bet ir pirštus, pėdas. Pastarosios, tiesa, labai didelės, tvirtai remiasi į žemę. Tarsi atspindėdamas visus jame vykstančius procesus, 5 metų vaikas piešiniuose nusileidžia ant žemės, viršuje palikdamas dangų. Piešiniuose atsiranda daug detalių, jie daug labiau atspindi pasaulį, kurį vaikas sugeria į save.
Sąsajos su asmenybės raida
Metabolinė, šalinimo bei virškinimo sistema glaudžiai siejasi su valios ir dėmesio sukaupimu. Tai yra metas, kai vaikas formuoja valią, jam atsiranda jėgų užsiimti tęstine veikla, pabaigti pradėtus darbus iki galo.
Šio etapo pabaigą žymi pieninių dantų keitimasis – procesas, kuris pareikalauja didžiausios gyvybinių jėgų sudarant pačią kiečiausią ir tankiausią žmogaus organizme medžiagą. Su dantų pasikeitimu vaiko augimas sulėtėja (iki paauglystės).
Šiuo metu įvyksta keletas lemtingų vaiko raidos posūkių:
sulėtėjus vaiko augimui organizmui lieka daugiau laisvos energijos;
šią gyvybinę energiją organizmas panaudoja aktyviems vaiko pažintiniams procesams.
Neveltui sakoma, kad apie 7-uosius vaiko metus jo „augimo jėgos“ transformuojasi į „atminties jėgas“. Tai priežastis, kodėl beveik visame pasaulyje vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo 7 metų.
5-7 metų tarpsniu labai svarbus geras vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, jo akies-rankos ryšys. Visai tai glaudžiai susiję tiek su vaiko kalbos išsivystymu, tiek su pasirengimu mokyklai ir rašymui (tam svarbi judesių koordinacija).
Stambioji motorika
Šešerių metų sulaukęs vaikas jau turėtų gebėti eiti, bėgti, šliaužti (pvz., pralendant pro įvairias kliūtis) ir šokinėti (pvz., siekiant pakabinto daikto, atsispirdamas nuo žemės abejomis kojomis) keisdamas tempą, greitį ir kryptį. Jis turėtų išlaikyti pusiausvyrą eidamas įvairiais paaukštinimais, nuo jų nušokti į žemę remdamasis abiem kojomis. Turėtų mokėti varyti kamuolį pirmyn-atgal (abejomis rankomis ir kojomis), jį atmušti nuo žemės, spirti, mesti ir pagauti. Žaisdamas muzikinius ratelio žaidimus vaikas turėtų rodyti judesių koordinavimo pradmenis (išlaikyti pusiausvyrą, jausti kryptį, nesusidurti su kitais, reaguoti į tempo, ritmo pokyčius, gebėti kurį laiką išbūti nejudėdamas). Tegu vaikas mokosi šokinėti per šokdynę, važinėti dviračiu, riedučiais, paspirtukais – tai puikiai vysto jo raumenis, motoriką, pusiausvyrą, judesių koordinaciją.
Smulkioji motorika
Šešerių metų vaikas jau turėtų mokėti naudotis žirklėmis ir sekti liniją kirpdamas, tvarkingai tepti klijus, gerai laikyti ir valdyti piešimo, tapymo priemones, iš vieno indo perpilti vandenį į kitą. Jo rankytės koordinaciją žymi ir tai, ar jam lengvai sekasi suimti ir įstatyti daiktus į angas (pvz., savarankiškai užsegti užtrauktuką, sagas ir pan.). Vaikas turi mokėti pats užsirišti batų raištelius. Labai gerai, jei tokio amžiaus vaikas moka siūti ar nerti vašeliu – ši veikla vienodai patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms ir yra nepaprastai naudinga vystant akies-rankos ryšį, rankytės koordinaciją.
Tai daug smagiau ir naudingiau nei tiesiog piešti „pagaliukus“ ar spalvinti tuščias figūras. Pastebėkite, kaip Jūsų šešiamečiui sekasi dirbti su smulkiomis detalėmis: verti karoliukus, surinkti smulkius daiktus. Kaip jam pavyksta lankstyti medžiagas (juosteles, popierių, skiautes), žaisti pirštukinius žaidimus (ar jis gali nykščiu paliesti visus kitus pirštus?), sekti akimis rankos judesius.
Vaiko pažintinė raida 5-7 metais
Kaip jau aptarėme, iki 2-2,5 metų vaikas pasižymi sensomotoriniu intelektu – pasaulį pažįsta per pojūčius ir judesius. Jo neurosensorinė sistema vystosi, dar tik formuojasi nerviniai ryšiai, lemiantys pažinimo procesus (atmintį, kalbą, ilgalaikę atmintį ir pan.). Štai kodėl vaikas beveik neatsimena savo gyvenimo iki 4 metų. 2-4 metų vaiko intelektas jau yra priešoperacinis. Vaikas vis labiau įvaldo savo kalbą, ima kategorizuoti savo patyrimą, bando klasifikuoti objektus pagal ryškiausią požymį.
4-6 metų vaikas jau gali suvokti loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka, suvokti tvermės dėsnius. Jis gali neblogai priskirti daiktus klasėms ar kategorijoms, tačiau jų dar neįsisąmonina. Taip yra todėl, kad vaiko loginis ir abstraktusis mąstymas dar nėra išsivystę, sprendimus jis atlieka daugiausia remdamasis intuicija. Gebėjimas atlikti formalias operacijas pasitelkiant loginį mąstymą iki galo susiformuoja tik apie septintuosius vaiko metus.
Svarbu, kad šiame amžiuje vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime. Jei vaikas lanko darželį, čia tikrai užtenka veiklos visapusiškam vaiko ugdymuisi. Mano asmenine nuomone, visi būreliai, mokyklėlės turėtų prasidėti nuo antrųjų vaiko metų mokykloje, kai jis jau yra pripratęs prie naujo etapo savo gyvenime. Ir geriausia, kai pats vaikas pasiprašo, ką jis papildomai norėtų lankyti ar sužinoti.
Vaiko pasiruošimas mokyklai
Pasaulio pažinimas yra viena iš 5 pagrindinių kompetencijų, kurios nurodomos Švietimo ir Mokslo Ministerijos parengtoje Priešmokyklinio ugdymo programoje (kitos 4 yra kalbos, vaizduotės ir kūrybingumo, socialinė ir savarankiškumo/sveikatos saugojimo kompetencijos).
Pasaulio pažinimo kompetencija labai plati – į ją įeina bendras pasaulio pažinimas, susiorientavimas dienos ritme, suvokimas, kaip vienas kitą keičia metų laikai, kaip jie įtakoja žmogaus ir gamtos gyvenimą, dirbamus darbus. Čia svarbu ir pirminiai skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai. Kaip jau buvo minėta praėjusiame numeryje, skaičiai ir raidės vaiko gyvenime turi egzistuoti natūraliai. Dengiate stalą – skaičiuokite, kiek padėjote lėkščių, šakučių, puodelių; piešiate – skaičiuokite, kiek naudosite pieštukų; skutate bulves – skaičiuokite, kiek jų nuskutote ir pan. Piešėte ar lipdėte – prie savo darbų užsirašykite savo vardą. Vaikai tokiu būdu skaičiaus ir žodžio sandarą suvokia taip pat „stebuklingai“ kaip ir išmoksta kalbėti. O iš tiesų toks mokymasis yra pats efektyviausias, nes skatina vaiką mąstyti, suvokti priežasties-pasekmės ryšius, lavina jo intelektą, o ne atmintį.
Su šešiamečiais jau galite pradėti žaisti įvairius žodžių žaidimus: ištraukti raidelę ir bandyti sugalvoti kiek įmanoma daugiau žodžių iš jos. Įdomu tai, kad ne vizualinis raidės įsiminimas, o jos faktūriškumo, formos suvokimas per lytėjimo pojūtį lemia raidės įsiminimą bei „atgaminimą“ rašant ar piešiant. Todėl labai efektyvus yra žaidimas su faktūriškomis raidėmis. Galite jas pasiūti, nuvelti iš vilnos – kiekvieną savaitę į namus gali atkeliauti po naują raidelę. Kai jų pririnksite daugiau, galite jas sudėti į maišelį ir žaisti žaidimą – įkišus rankelę raidelę apčiupinėti ir bandyti atspėti, kokia tai raidė.
Mokydami vaiką raidžių (bet tik kai vaikas pats paklausia, kokia čia raidė) netarkite jų taisyklingai (pvz., [em], [er], [jot]), nes vaikai vėliau atpažindami tas raideles žodyje ir bandydami jungti darys klaidas. Žodį „mama“ skaitys kaip „em-a-em-a“, o vardą Jonas – kaip „Jot-o-en-a-es“ ir pan.
Taip pat neprasminga mokyti rašytinių raidžių. Kiekviena mokytoja turi savo sistemą kaip raideles jungti – vaikui mokytis kitokios sistemos gali būti sudėtingiau, nei mokytis pirmą kartą ir iškart kaip reikia. Todėl priešmokykliniame amžiuje visos raidelės vaikams pateikiamos spausdintinės.
Akies-rankos ryšį puikiausia lavina (o tuo pačiu ir vaiko vaizduotę, kūrybiškumą, dėmesio koncentraciją) darbas su smulkiomis detalėmis (pvz., karoliukų vėrimas, augalų rinkimas, džiovinimas, paveikslėlių iš jų kūrimas), siuvimas (jau 4 metų vaikas gali susiūti kelias detales į vieną, susiūti vilnos prikimštą žaislą), nėrimas, pynimas. Darželyje priešmokyklinukai neretai daro „metų projektą“, pvz., kuria/stato savo namą – tai galima puikiausiai daryti ir namų sąlygomis.
Vaikas ant medinio pagrindo (iš kelmo išpjautos ritės) konstruoja laikančias sienų detales – tošelius, apvija juos siūlais ar pintomis juostelėmis, padarydamas sienas, iš medžio, vaško ar molio gamina namui baldelius, siuva užuolaidas, numezga kilimus, iš vilnos išvelia namo gyventojus, pasiuva namui stogą ir jį išsiuvinėja sagutėmis. Toks „projektas“ puikiausiai vysto vaiko smulkiąją motoriką, rankytės koordinaciją (ruošia ją rašymui), taip pat moko vaiką sutelkti dėmesį, ugdo jo valią (tai didelis darbas, kurį vaikui reikia pabaigti iki galo), vysto vaizduotę (jis pats sprendžia, kokias medžiagas naudos, kokias spalvas rinksis ir kokias formas įgis vieni ar kiti daiktai). Visa tai kartu labai stiprina vaiko vidinę motyvaciją bei savivertę.
Noriu paraginti tėvelius ieškoti kūrybingų būdų, kurie ne tik padėtų vaikui lavėti ir ruoštis mokyklai, bet kartu ir būtų įdomūs vaikui bei prasmingi. Tuščių formelių spalvinimas gal ir lavina vaiko akies-rankos ryšį, tačiau pagalvokite, kaip tai šablonizuoja jo kūrybingumą ir dažniausiai yra tiesiog nuobodu pačiam vaikui.
Ką vaikas turi mokėti prieš mokyklą
Dažnai šis klausimas tėvams kelia labai didelį nerimą. Jiems atrodo, kad ruošimasis mokyklai yra kažkoks jų laukiantis „baubas“, didelis, neapibrėžtas ir neįvardijamas darbas. Paprašius įvardinti, ką, jų nuomone, vaikas turi išmokti prieš mokyklą, daugelis tėvų pasimeta ir apsiriboja lakonišku atsakymu: „Skaityti, skaičiuoti ir rašyti“.
Kad sumažėtų tėvų nerimas (o jis dažniausiai atsiranda dėl nežinojimo), noriu plačiau aptarti, ką vaikas turėtų žinoti/mokėti prieš mokyklą. Remsiuosi Švietimo ir Mokslo Ministerijos parengta Priešmokyklinio ugdymo programa bei specialiais klausimynais, skirtais įvertinti vaiko pasirengimą mokyklai. Visi šie dalykai yra rekomendacinio pobūdžio, pateikiu juos tam, kad orientuotumėtės, bet jokiu būdu neitumėte „iš proto“, jei kažkas vaikui seksis sunkiau – nėra nė vieno tobulo, tobulumas yra tiesiog nesuderinamas su žmogiškumu.
Taigi prieš mokyklą vaikas turėtų:
*Žinoti savo vardą, pavardę, lytį, kiek jam metų, ir kur gyvena. Taip pat jis turėtų pažinti ir gebėti įvardinti savo kūno dalis.
*Orientuotis jam pažįstamoje namų ir kiemo aplinkoje. Vaikas turėtų žinoti, kur laikomi pagrindiniai jo vartojami daiktai namuose, skirti savo rūbus, rūpintis jam priklausančiais daiktais, pažinti dažnai lankomas vietas.
*Pažinti spalvas, surasti jas aplinkoje ir įvardinti.
*Rūšiuoti, klasifikuoti, lyginti ir matuoti daiktus pagal formą, dydį, spalvą. Šį gebėjimą labai gerai vysto sistema vaiko žaisluose. Pvz., didesnės kaladės laikomos viename krepšyje, mažesnės – kitame, skiautės sudėtos vienoje vietoje, juostos ir juostelės susuktos ir sudėtos į atskirą krepšį. Akmenukai viename inde, kaštonai – kitame. Tokiu būdu, kasdieną tvarkydamasis vaikas mokosi klasifikuoti daiktus, rūšiuoti juos – viskas vyksta natūraliai, tačiau pasąmonėje vyksta svarbus ir didelis darbas.
*Skirti savaitės dienas, teisingai vartoti sąvokas „šiandien, rytoj, vakar“, suvokti oro pasikeitimus, metų laikus.
*Pažinti bent pagrindines raides ir skaičius, gebėti perskaityti savo vardą ir kitus jam reikšmingus žodžius, suvokti skaitymo ir rašymo kryptį (iš kairės į dešinę). Raidžių ir skaičių pažinimas nėra būtinas (nė vienoje priešmokyklinėje programoje tas nėra nurodoma), bet vaikui mokykloje būna lengviau. Svarbiausia, kad vaikas suvoktų žodžio ir skaičiaus sandarą (kaip iš vieno pridėjus kitą gauname du ir pan.), o ne išmoktų skaičius ir raides kaip eilėraštį. To pradžią žymi domėjimasis knygomis. Keturmetis ar penkiametis vartydamas knygą bando pats kurti istorijas, piešdamas nupiešia „kringelį“, kuris tarsi reiškia jo vardą. Tai yra pradžia – labai svarbu, kad vaikas tai darytų neraginamas ir neskatinamas, o iš vidinės motyvacijos, įdomumo. Tuo tarpu šešių metų vaikas jau turėtų domėtis raidėmis, žodžiais, klausti, ką reiškia vienas ar kitas žodis.
*Domėtis, iš ko pagaminti daiktai, tyrinėti juos, bandyti suvokti jų veikimo principą.
*Domėtis augalais, gyvūnais, vandens reiškiniais, dangaus šviesuliais ir pan.
*Žinoti kelis maisto ruošimo, sodo ir buities darbus, rankdarbių atlikimo būdus. Taip pat pasakyti vieną kitą mintį apie namie/lauke auginamo augalo išorinius požymius, žinoti, ko reikia, kad jis gyventų.
*Pastebėti išorės detales, skirti lytėjimu pažįstamas daiktų savybes.
*Domėtis nauja veikla, naujais žaidimų dalykais.
*Skirti realybę nuo prasimanymo.
*Atsiminti ir naudotis tuo, ką išmoko.
Vaiko kalbos vystymasis
Jei vaikas daro kalbos klaidų, nuo 4 metų laikas kreiptis į logopedą – geras kalbos įvaldymas padeda vėliau įvaldyti gramatiką; gerai kalbantys vaikai daro mažiau gramatinių klaidų.
Vertinant 6 metų vaiko kalbos išsivystymą, reikėtų sau pateikti šiuos klausimus: ar vaikas daro daug klaidų, ar jo kalba aiški, ar vartoja vaizdingus žodžius, palyginimus, ar gerai žodžiais išreiškia savo jausmus, patirtį, gali sklandžiai atpasakoti jam nutikusį įvykį? Kadangi kalba susijusi su vaiko mąstymo raida, svarbu pastebėti, ar vaikas kažką pasakodamas sugeba nenukrypti nuo temos, išlaiko pagrindinę mintį, ar suvokia klausimus ir tiksliai atsako į juos? Ar geba išklausyti kitą? Tokio amžiaus vaikas jau turėtų gebėti žodžiais apibūdinti kitą žmogų, daiktą, nusakyti, kaip jis pats pasikeitė per metus (pvz., koks jis buvo vaikystėje, o kaip pasikeitė dabar?). Stebėkite kaip vaikas klausosi pasakų – ar geba išlaikyti dėmesį, suvokia tekstą?
Jei jis dar nemoka skaityti, jo pažintinė raida turėtų reikštis „eksperimentavimu“ su kalba, kuriant naujus žodelius, žaidžiant skaitymo „imitavimo“ žaidimus, iš iliustracijų nuspėjant galimą istoriją, siužeto vingius.
Kaip galima būtų padėti vaikui vystyti jo kalbą? Pirmiausia sekite daug pasakų. Parinkite tokias, kurių būtų turtingas žodynas, daug vaizdingų posakių (to apstu lietuvių liaudies pasakose). 5-7 metų vaikams gyvulines, ritmines pasakas gali pakeisti stebuklinės pasakos – jau tinka visos apie princeses, karalius, Užjūrio šalis. Po truputį prie lietuvių liaudies pasakų galite prijungti brolių Grimų pasakas – jos plečia vaiko akiratį, tačiau kartu nėra autorinės, todėl išlaiko visus reikiamus archetipus ir teisingai veikia vaiko pasąmonę. Pažaiskite su vaiku – gerai žinomai pasakai sukurkite kitokią pabaigą – tegul ją papasakoja pats vaikas.
Galite žaisti įvairiausius žodžių žaidimus – ištraukite raidę ir stenkitės kuo daugiau sugalvoti žodžių iš tos raidės. Pradėkite sakinį – tegu vaikas jį užbaigia.
Kalbai (taip pat ir pojūčiams bei vaizduotei) vystyti gali tikti žaidimas „stebuklingas maišelis“. Į jį pridėkite įvairių medžiagų, detalių – vaikas nemačiomis turi užčiupti vieną objektą ir jį detaliai apibūdinti (šiltas-šaltas, glotnus-šiurkštus ir pan.). Žiūrėdami į paveikslą galite pabandyti įsivaizduoti, kas yra už paveikslo, kokią istoriją „pasakoja“ paveikslas.
Raginkite vaiką kuo dažniau papasakoti, ką jis mato, nupasakoti, ką jis išgyvena.
Kalbą labai vysto įvairios greitakalbės, skaičiuotės. Galite „žaisti“ kaitaliodami tempą savo mylimoms dainelėms ir eilėraštukams. Puikiai smulkiąją motoriką, o per tai ir kalbą lavina įvairūs pirštukiniai žaidimai – jų yra skirtingo sudėtingumo, šešiamečiai jau gali „įveikti“ ir sudėtingiausius, „neįkandamus“ trimečiui ar keturmečiui. Dirbkite su smulkiomis detalėmis – verkite karoliukus, velkite iš vilnos, patys siūkite žaislus (adatą valdyti gali jau ir keturmetis), leiskite vaikui padėti lupant, pjaustant vaisius ar daržoves.
5-7 metų vaiko socialumas
Pagrindinė erdvė, kur vaikas ugdo savo socialumą – tai jo žaidimų erdvė, bendravimas su bendraamžiais. Apie tai jau kalbėjome praėjusiuose žurnalo numeriuose. Šįkart daugiau kalbėsime apie tai, kokie kriterijai nusako pakankamą šešiamečio socialinį išsivystymą prieš mokyklą bei kaip padėti vaikui vystyti šį gebėjimą.
Socialinė kompetencija yra labai svarbi kitam etapui vaiko gyvenime – pasirengimui mokyklai. Pastaruoju metu pedagogai dažnai susiduria su šešiamečiais, kurie kaip maži profesoriai viską žino, puikiai skaičiuoja, skaito, gali atlikti net sudėtingesnius aritmetinius veiksmus, tačiau sunkiai randa kalbą su kitais vaikais, yra įsitempę, patiria emocinių sunkumų. Išskiriami tam tikri kriterijai, leidžiantys įvertinti vaiko socialinę kompetenciją ir jo pasiruošimą mokyklai. Žemiau pateiksiu daugumą jų.
Vaiko elgesys žaidimo metu. Stebėkite vaiką ir atsakykite sau į šiuos klausimus: Ar jis dalyvauja bendruose žaidimuose? Gal jis žaidžia šalia kitų vaikų, bet vienas? O gal žaidžia išimtinai tik su vienu ar su dviem tais pačiais vaikais? Kokį vaidmenį vaikas užima – ar laukia, kol jį pakvies žaisti, lieka stebėtoju, ar pats imasi inicijuoti žaidimą? Ar bendradarbiauja buityje: žaisdamas ar bendrai kurdamas siūlo sprendimus, derina veiksmus, tariasi dėl taisyklių?
Vaiko santykis su kitais vaikais. Vaiko socialumą parodo ir tai, ar vaikas jaučiasi esąs grupės narys: pasako savo nuomonę, tačiau atsižvelgia ir į kitų norus, prašymus. Stebėkite, ar vaikas dalinasi su kitais vaikais, ar gerbia kitų teises, laikosi eilės?
Socialiniai įgūdžiai. Svarbu, ar Jūsų mažylis domisi greta esančiais vaikais, dalyvauja bendraamžių pokalbiuose, pažįsta grupės/kiemo vaikus, žino jų vardus? Ar bendradarbiauja su įvairaus amžiaus vaikais, ar tik su bendraamžiais? Ar pasitiki suaugusiaisiais?
Kaip vaikas sprendžia problemas? Šešiamečiui jau svarbu mokytis spręsti problemas. Stebėkite, ar vaikas bando tai daryti – kelia klausimus apie neaiškius ir nežinomus dalykus, aiškinasi, ieško informacijos, įsidėmi faktus, savaip analizuoja. Ar gali be suaugusiojo pagalbos pats išspręsti konfliktinę situaciją (ar bando tai daryti)? Ar sudėtingose situacijose (pvz., kai yra skriaudžiamas) kreipiasi pagalbos į suaugusįjį, o gal pagalbos prašo visais atvejais? Ar žino vieną kitą pagalbos draugui būdą? Ar gali prisipažinti suklydęs ir atsiprašyti?
Emocinė vaiko branda. Neatskiriama socialinės kompetencijos dalis yra vaiko emocinė kompetencija – gebėjimas suvokti save bei jausti kitus. Stebėkite, kaip vaikui sekasi įvardinti savo paties jausmus (aš pykstu, man liūdna), išreikšti juos ne tik žodžiais, bet ir mimika, tonu, elgesiu. Kaip jam sekasi atpažinti kitų jausmus, ketinimus jo atžvilgiu? Kiek gali toleruoti kitų emocijas? Ar vaiką kankina nerimas, baimės? Stebėkite, ar vaikas sugeba atsipalaiduoti ir nusiraminti.
Vaiko pasitikėjimas savimi. Svarbu, kad vaikas džiaugtųsi savo laimėjimais ir pasitikėtų savo jėgomis. Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į nesėkmes – ar po jų jis toliau stengiasi ir tęsia savo veiklą? Kaip pasikeitimai daro įtaką vaikui, kaip greitai ir lengvai jis prisitaiko prie pasikeitusios situacijos?
Pats geriausias vaiko mokymo būdas – jo įkvėpimas savo rodomu geru pavyzdžiu. Stebėkite, kaip elgiatės kiekviename žingsnyje: troleibuse, eilėje prie kasos, bendraudami su nepažįstamais žmonėmis. Sveikinkitės su kaimynais, persimeskite su jais vienu kitu maloniu žodžiu. Kartu su vaiku klijuokite suplyšusias knygutes, žiemą eikite į mišką lesinti paukštelių, maitinti žvėrelių – taip mokysite vaiką pasirūpinti silpnesniu, skiepysite žmogiškumą. Vaikas gali turėti savo prižiūrimą augalą (kambarinį arba medelį kieme), kuruojamą naminį gyvūną. Darželyje vaikas gali turėti „kuruojamą“ dvimetį ir trimetį (namuose – jaunesnį brolį ar sesę) – tai puikiai vysto jo gebėjimą bendradarbiauti su įvairaus amžiaus ir galimybių vaikais, atsakomybės jausmą.
Vaiko socialumą stiprina ir nedidelės užduotys, kurias vaikas gali mokytis įveikti savarankiškai: parduotuvėje paprašyti pasverti produktą, kartu su mama nueiti į paštą ir beveik savarankiškai išsiųsti seneliams savo pieštą gimtadienio sveikinimą, perduoti žinutę kaimynui ir pan.
Emocinę kompetenciją vystyti galite žaisdami tokį žaidimą: vienas veido išraiška stengiasi perteikti konkrečią emociją, kitas bando ją atspėti. Arba galite pantomima bandyti pavaizduoti tam tikrą gyvūną, bandyti judėti kaip robotai ir pan.
Vaiko motyvacija ir susikaupimas
5-7 metų laikotarpis psichologine prasme siejamas su vaiko valios formavimusi. Sulaukus šio amžiaus atsiranda noras tikslingai veikti. Ryškėja orientacija ne tik į procesą, bet ir į rezultatą. Jei 3-4 metų vaikui yra sunku susikaupti veiklai, jis greitai pavargsta, tai 5-6 metų vaikas jau nori baigti pradėtą darbą, turi valios dirbti tęstinius darbus (pvz., prie pradėto darbelio sugrįžti kelias dienas per savaitę, kol jį užbaigs). Tas atsispindi ir vaikų žaidimuose: vaikas gali pradėti žaidimą, kuris tęsis ne valandą-dvi, bet kelias dienas iš eilės, su didžiausių namų, laivų, „bunkerių“ statybomis ir pan.
Vienas iš keistesnių reiškinių, kurį pedagogai stebi pastaraisiais metais yra labai sumažėjusi vaikų motyvacija. Šiais laikais dažnai šešiametis nebenori eiti į mokyklą, o to nebuvo, tarkime, prieš 10 metų. Prieš gerą penkmetį prasidėjęs itin ankstyvo ir intensyvaus vaikų ugdymo bumas šiandien duoda „pašalinį“ efektą. Yra tekę dirbti su „priugdytais“ vyresnio amžiaus vaikais, kurie iš pradžių, atėję į darželį, neturėjo net energijos žaisti. Kiek vėliau jie vien žaidė ir nenorėjo nieko daugiau daryti (nei piešti, nei lipdyti ar muzikuoti). Ir tik po gero pusmečio ar vėliau, organizmui sugrįžus į pusiausvyros būseną, vaikui vėl atsiranda noras kurti, daryti, išmokti ir atrasti. Šis noras yra prigimtinė „programa“, „suinstaliuota“ į kiekvieną vaiką. Tokiu būdu pati gamta pasirūpina atskiro žmogaus ir visos Žmonijos evoliucija. Jei tik vaikas pradeda kažko nebenorėti, tai jau ženklas, kad kažkur pažeista pusiausvyra: fizinė ar emocinė.
Vaiko motyvacijos ir susikaupimo lygis priešmokykliniame amžiuje. Motyvacija ir susikaupimas – du labai svarbūs gebėjimai, lemiantys vaiko pasiruošimą mokyklai bei mokymosi rezultatus. Pasikartosiu, kad fiziškai ir emociškai sveikas vaikas yra smalsus ir nori žaisti, sužinoti, atrasti, išbandyti kažką naujo. Kadangi to gana dažnai „stringa“ šių dienų vaikams (priežastys įvairios – per daug informacijos, per didelis ankstyvas krūvis, per daug ugdymo, per daug streso, per aukšti tėvų reikalavimai ir pan.), išskirsiu pagrindinius „kontrolinius“ klausimus, kurie tėveliams leis įvertinti vaiko pasiruošimą mokyklai:
Ar vaikas noriai įsitraukia į naują jam veiklą? Ar noriai dalyvauja šeimos veiklose, imasi jam skirtų darbų?
Ar vaikas smalsus, daug klausinėja, nori sužinoti?
Ar noriai dalijasi savo mintimis, nori parodyti savo sukurtus dalykus, daiktus?
Ar noriai įsitraukia į didesnės ar mažesnės grupelės žaidimus?
Ar žaisdamas, kurdamas vaikas stebi suaugusius žmones, stengiasi dėl jų reakcijos? Ar žaidžia, kuria „iš vidaus“, susitelkęs į save?
Ar vaikas gali palaukti ir pasitenkinti pakaitalais (ne šitas, o tas; ne čia, o ten; ne dabar, o vėliau)?
Ar dirba susitelkęs, siekia pabaigti, ką daro?
Ar siekia savarankiškai susidoroti su sunkesnėmis užduotimis?
Ar vaikas linkęs pasirūpinti savimi pats (susitvarkyti tualeto reikalus, apsitarnauti prie stalo, susitvarkyti žaidimų vietą, apsirengti ir pan.), ar laukia kitų pagalbos?
Ar vaikas laikosi nusistovėjusios tvarkos ir nurodymų, prisimena, kas jam buvo sakyta?
Kaip padėti stiprinti vaiko motyvaciją namų sąlygomis?
Motyvaciją labai stiprina veikla, kuri yra įdomi vaikui, atitinka jo vidinius poreikius bei įtraukia jį (jis turi kažką daryti dėl to, kad jam pačiam įdomu, o ne dėl suaugusiųjų reakcijos ar įvertinimo). Taip pat nepamirškite, kad niekas taip nemažina motyvacijos kaip neprasminga veikla. Tas galioja tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Pabandykite prisiminti pavyzdį iš savo darbinės veiklos, kuomet reikėjo atlikti užduotį, kuri Jums buvo iki galo neaiški arba darbas atrodė beprasmis; prisiminkite, su kokiomis jėgomis „kibote“ į šį darbą. Taip yra ir su vaikais, todėl kad ir ką darytumėte: lipdytumėte iš molio, veltumėte iš vilnos, darytumėte aplikaciją – stenkitės, kad ta veikla turėtų prasmę, o jos produktai būtų praktiškai panaudojami ir aktualūs. Veikla turi ir atitikti situaciją, išorinės ir vidinės aplinkos kontekstą: dienos metą, vaiko poreikius, savaitės dieną, sezoną, šventes, kurioms ruošiatės ir pan.
Geresnių rezultatų duoda ne primygtinis siūlymas užsiimti kuo nors, bet vaiko „suintrigavimas“ (pavyzdžiui, be didelių kalbų pradėkite kažką daryti ir laukite, kol vaikas pats paklaus: „ką čia darai?“, „ar galiu prisijungti prie tavęs?“). Perdėtas entuziazmo žadinimas paprastai kuria priešingą efektą. Geriau jau kažko šiek tiek neduoti, nepasakyti iki galo, kad vaikui būtų palikta galimybė pačiam panorėti sužinoti, paprašyti, nei siūlyti per daug. Pavyzdžiui, specialiai rašyti ir skaityti nemokomas vaikas į raides žiūri kaip į stebuklą, prieinamą tik suaugusiesiems ir visomis savo išgalėmis stengiasi suprasti ir „įminti“ raideles. Tai ir yra vidinė motyvacija, kai vaikas kažko siekia pats, nes jam įdomu. Išorinės motyvacijos atveju vaikas kažką daro ar kažkaip elgiasi dėl noro būti teigiamai įvertintas, dėl baimės nesulaukti pritarimo – tokia motyvacija paprastai veikia tik tol, kol vyksta nuolatinis stimuliavimas.
Norint stiprinti vaiko vidinę motyvaciją reikėtų vengti šių dalykų: priverstinio ugdymo (duoda priešingą rezultatą), manipuliavimo vaiko jausmais („jei nepadarysi – nemylėsiu“, „esi blogas vaikas“, „mamytei labai skauda širdį“, „o Jonukas štai kaip gražiai nupiešė“ ir pan.). Visa tai tik kuria vaiko orientaciją į antrinę motyvaciją, o to rezultatas yra neurozių ar antrinės asmenybės vystymasis.
Kaip stiprinti vaiko susikaupimą? Šiais laikais daug vaikų, paauglių ir suaugusiųjų kenčia nuo per didelio nervingumo, hiperaktyvumo, nesugebėjimo susikaupti. Paprastai tai yra reakcija į pernelyg chaotišką, įtemptą ir netvarkingą išorinę aplinką (namuose, gatvėje, mokykloje, jų gyvenime). Vaikams sudėtinga išgyventi kūrybos džiaugsmą, susitelkti į vieną ilgą veiklą. Kad vaikas labiau susikauptų, pasistenkite kurti tokią aplinką namuose, kurioje būtų:
Aiškus dienos, savaitės, metų ritmas. Tai leidžia vaikui žinoti, kas eina po ko, jaustis saugiam ir susikaupti tuo metu vykstančiai veiklai.
Jūsų rodomas pavyzdys. Tegu darbai, kuriuos dirbsite, teikia Jums džiaugsmą – dirbkite su meile ir motyvacija. Atminkite – jei norite, kad vaikas kažką darytų, turite daryti tai ir pats. O jei dar norite, kad darbas teiktų vaikui teigiamų emocijų, jas pirmiausia turite išgyventi Jūs patys. Jeigu Jums yra kitaip, nesistebėkite, kodėl vaikas nenori kažko daryti ar daro nejausdamas pasitenkinimo. Būdami vaikui pavyzdys nepamirškite, kad kiekvienas pradėtas darbas turi būti pabaigtas iki galo.
Nebijokite situacijų, kuriose vaikui reikėtų palaukti, kol ateis jo eilė. Tebūna tai eilė prie kasos parduotuvėje ar eilė prie sūpynių, dalinimasis vienu žaislu ar vienu įrankiu. Visa tai puikiai vysto vaiko valią, moko sutelkti dėmesį.
Dėmesio sukaupimą, valią stiprina visos tęstinės veiklos. Tai gali būti augalėlio priežiūra, apimanti augalėlio auginimą iš sėklytės, persodinimą pavasarį, nuolatinį laistymą. Tai gali būti gyvūnėlio priežiūra. Vaikams labai patinka pildyti orų kalendorių, kuomet jį patys pasidaro ir pildo: kas dieną fiksuoja temperatūrą, nupiešia atitinkamą piešinėlį (parenka simbolį, tinkantį tos dienos orui). Valią ir vaizduotę vysto savo piešinių albumo ar pasakų knygos darymas. Jei vaikas domisi gamta – tiks augalų hebrariumo kūrimas, jei jo pojūčiai mažai išvystyti (kartu ir asociatyvus žodynas) – galima kurti įvairių medžiagų koliažą (jį galima suskirstyti: medžiagos, medžių sėklos, lapai, akmenukai ir pan).
Vaizduotė ir kūrybingumas
Sakoma, kad suaugusio žmogaus kūrybingumas lavinamas dar vaikystėje – suaugusio žmogaus vidinis vaikas lemia jo gebėjimą ne tik džiaugtis, išgyventi laisvės, džiaugsmo jausmą, bet yra ir jo kūrybinio mąstymo, turtingos fantazijos šaltinis. Vaizduotė ir kūrybingumas neatsiejamai lydi mus kiekviename žingsnyje, tai labai svarbus gebėjimas, ugdomas vaikystėje ir lemiantis tolesnę tiek asmeninę, tiek profesinę sėkmę, nepriklausomai nuo pasirinktos srities.
Šešerių metų sulaukęs vaikas savo turimą informaciją aktyviai taiko žaidimuose (pvz., žaisdamas naudoja patirtį iš savo šeimos, vaidina įvairius personažus: gydytoją, pardavėją ir pan.). Moka surasti daugiau nei vieną problemos sprendimo būdą.
Atkreipkite dėmesį, ar vaikas patirtus įspūdžius atkuria ir modeliuoja žaisdamas, kaip išradingai jis panaudoja šalia esančius daiktus, medžiagas, gamtos priemones – ar vertina juos kaip simbolius ir kūrybiškai naudoja savo žaidimams, darbelių kūrimui? Šešiamečiai jau bando komponuoti spalvas, medžiagas, ieško dermės. Svarbu ir tai, kad vaikas rodytų kūrybinę iniciatyvą – vaidinti, improvizuoti, baigti pasaką, kurti savo knygą su iliustracijomis ir pan.
Kas padeda vaikui vystyti vaizduotę ir kūrybingumą? Viena iš svarbiausių vaiko veiklų, vystančių jo kūrybingumą, yra žaidimas. Tiek individualus, tiek grupinis. Vaikas per dieną turi žaisti mažiausiai 5-6 valandas, geriausiai vaizduotę vysto, jei žaidimui jis kūrybiškai panaudoja įvairias neišbaigtas gamtos medžiagas (pvz., tas pats pagaliukas gali imituoti lygintuvą, kitą kartą – šukas ar valgymo šaukštą). Vienas iš vaiko kūrybingumo „priešų“ yra televizorius ir kompiuteris, ypač, jei jų „vartojimas“ viršija dienos limitą (pvz., 30-40 min. per dieną). „Persižiūrėjusio“ televizoriaus ar kompiuteriniais žaidimais piktnaudžiavusio vaiko energija žaisti labai sumažėja, nukenčia ir jo kūrybingumas, žaidimai tampa šabloniški. Vietoje įdomaus, įtraukiančio žaidimo toks vaikas bus linkęs į beprasmį dūkimą, o tai rodo ne tik poreikį išlieti susikaupusią nuo nejudrios veiklos energiją, bet ir vaiko emocinio balanso praradimą.
Daugumai vaiko kūrybingumą ir vaizduotę vystančių socialinių žaidimų reikia kitų vaikų, tačiau ir namuose galima susigalvoti veiklos, kuri vaikui bus įdomi ir kūrybiška. Vaikas namuose gali kurti savo pasakų knygą su piešiniais, o tėveliai gali jam padėti užrašyti tekstą. Iš medžio skritulių galite kartu su vaiku pasidaryti „Domino žaidimą“, iš sukarpytų paveikslėlių susikurti savo dėlionę. Kūrimas iš pačių įvairiausių natūralių medžiagų (molio, vaško, rudens gėrybių, vilnos, sėklų, sūrios tešlos ir pan.) ne tik lavina pojūčius, bet ir moko vaiką, kad kurti galima iš visko, o vaizduotei ribų nėra. Iš molio nusilipdykite gėlei vazoną, leiskite vaikui pačiam išdekoruoti jį – pavasarį galėsite sodinti į jį augalą ir prižiūrėti visus metus. Vasarą galite rinkti ir džiovinti augalus, žiemą kurti iš jų paveikslėlius, atvirukus.
Audronė Kancė, VšĮ „Namų darželis“ vadovė
„Mamos žurnalas“
