Ateina metas, kai tėvams teks apsispręsti, kokį darželį ar mokyklą pasirinkti savo atžalai. Pristatome prieš vienuolika metų pasodintą „Pažinimo medį“, kuris pradėjo veiklą kaip privatus darželis, vėliau išaugo į pradinę ir pagrindinę mokyklas. Pirmieji vaikučiai, atėję į darželį dvejų metukų, dabar jau – būsimieji devintokai. „Kuo ypatinga ši mokykla?“ – paklausėme jos įkūrėjos ir direktorės Audronės Kancės-Grdzelišvili, pradinių klasių mokytojos Jurgitos Steponaitienės ir dviejų moksleivių mamos Giedrės Slivko.
Kalbamės su „Pažinimo medžio“ direktore Audrone Kance-Grdzelišvili
Papasakokite, kokią ugdymo įstaigą norėjote sukurti, kokią sukūrėte?
„Pažinimo medis“ – mano kūdikis. Idėja įkurti privatų darželį kilo prieš keliolika metų, kada daug mano draugių gimdė vaikus. Mačiau, kaip keičiasi žmonės: tarsi išlipa iš sportinio automobilio ir sulėtėja, iš naujo peržiūri vertybes, intensyviai dirba su savimi, nes kitaip neįmanomas vaikų ugdymas.
Man atrodė, kad tai labai prasmingas laikotarpis, kai per bendradarbiavimą su tėvais, padedant jiems sąmoningiau suvokti tėvystę, galima auginti naują brandesnių žmonių kartą. Mano kartos žmonės visko mokėsi jau suaugę, per sunkų darbą su savimi, laužydami sovietmečio tėvų įdiegtus stereotipus, įveikdami nefunkcionalius vaikystėje susiformavusius gynybos mechanizmus. Daugelio dalykų, kurių pati mokiausi jau suaugusiame amžiuje, galima ir reikia mokytis vaikystėje: teigiamų nuostatų, savęs pažinimo, komunikacinių įgūdžių, darbinių kompetencijų.
Man atrodė, jei norime, kad pasaulis būtų vieta, kur gera gyventi, turime auginti vaikus sąmoningiau. Todėl pirmoji idėja buvo darželis, į kurį vaikai galėtų ateiti jau nuo dvejų metukų amžiaus.
Prieš gerą dešimtmetį buvo „supermamyčių“ bumas, jos be paliovos vežiodavo vaikus į būrelius ir mokyklėles, kad tik vaikai lavintųsi.
Sutikdavau tokių „perlavintų“ penkiamečių, kurie nenorėdavo net žaisti. Aš tikiu ir žinau, kad emociškai ir fiziškai sveikam vaikui yra būdinga norėti: sužinoti, atrasti, eiti pirmyn Ir jei vaikas pradeda nebenorėti, vadinasi, pusiausvyra sutrikusi, kažko jo gyvenime per daug.
Todėl aš už neskubią, išžaistą vaikystę ir suteikimą vaikui, ko jam reikia, stebint jį, išlaukiant jo iniciatyvos, bet jokiu būdu ne nuleidžiant iš viršaus į apačią.
Dvejus metus ruošiausi darželio atidarymui. Tai buvo su meile kuriami namai tikriems dalykams, tikriems santykiams. Per tuos metus skaičiau daug literatūros apie tikruosius vaiko poreikius, raidą, psichologiją. Pati po ekonomikos įgijau antrą – psichologės – profesiją.
Mokiausi geštalto psichologijos, psichodramos, individualiosios psichologijos. Dar ir dabar studijuoju, šiuo metu – sisteminėje šeimų ir porų prichoterapeutų rengimo programoje. Taigi man visiškai aišku, ko reikia, kad žmogus užaugtų brandžia, sąmoninga ir laiminga asmenybe.
Mokiausi metodinių dalykų, daug skaičiau, pirmais metais samdžiau mentores-konsultantes, patyrusias Valdorfo pedagogikos praktikes.
Šioje sistemoje ikimokykliniame ugdyme man daug kas patinka, yra artima, pagrindžiama naujausiomis žiniomis apie vaiko kognityvinę, emocinę, fizinę raidą, tikraisiais jo poreikiais kiekvienu amžiaus tarpsniu. Mokykliniame ugdyme Valdorfo pedagogikos elementų mažiau, tačiau išlieka integralus, patyriminis mokymasis, taikant geriausias suomiško mokymosi patirtis per reiškinių tyrinėjimą, rengiant ir pristatant projektus, naudojant kritinio mąstymo metodiką.
Esame STEAM krypties mokykla, integruojame mokslą, technologijas, inžinierinius, matematinius dalykus su meniniais ar „minkštaisiais“ dalykais. Ieškome rimtų įmonių-partnerių, kurie įsileidžia moksleivius į savo veiklas, duoda jiems medžiagos mokslinei-praktinei veiklai, leidžia save išbandyti stažuojantis įvairiose srityse. Esame pirmoji mokykla Lietuvoje, ugdymui naudojanti naratyvinius metodus, kas, beje, yra be galo mėgstama vaikų ir didina jų mokymosi motyvaciją.
„Pažinimo medis“ – subrandintas produktas, kurį kūriau su komanda. Prieš darželio atidarymą rengdavome šeštadienines popietes tėvams, ketinusiems patikėti mums savo vaikus.
Kalbėdavomės, koks turėtų būti geras darželis. Kartu su vaikais žaidėme, kūrėme, kepėme bandeles ir klausėmės pasakų. Galbūt sėkmės paslaptis, kad tai – ne mano vienos sugalvotas ir sukurtas projektas, o diskusijose išgrynintas ir vaiko poreikiais pagrįstas dalykas. Šiandieninių darželių kuratorės yra bendražygės, nuo pradžių dalyvavusios šiame projekte. Didžiuojuosi, kad šalia yra idėjiniai „vėliavnešiai“, kurie aiškiai supranta projekto idėją, dalyvavo jo kūrime ir gali tai perduoti savo komandoms mums augant ir plečiantis.
Kai darželio vaikai užaugo iki mokyklinio amžiaus, tėvams prasidėjo priešmokyklinė „karštinė“.
Kur toliau, kaip viskas bus? Juk tuos kelerius metus darželyje supa saugumo jausmas. Augo ne tik vaikai, bet ir aš, man norėjosi iššūkių, tęstinumo, matyti kaip vaikai auga ir vystosi. Taip atsirado pradinė mokykla, paskui pagrindinė, o toliau mūsų vizijoje – gimnazija, startuojame jau šiemet rugsėjį, atidarydami 9-ąją klasę.
Kokių lūkesčių turintiems tėvams rekomenduotumėte mokyklą?
Esame mokykla, kuri „kabina“ giliai ir yra orientuota į kompetencijų, kurių ateityje nepakeis robotai, ugdymą. Mokykla, kur gimsta asmenybės. Todėl ir mokytojai, dirbantys čia, yra ryškūs, savo gyvenime daug pasiekę, sėkmingi žmonės, idėjiškai pasirinkę šią profesiją ir visa širdimi atsidavę savo darbui profesionalai. Nuolat giliname kompetencijas, užsiimame asmeniniu augimu, dalinamės savo žiniomis ir atradimais su tėvais. Tik taip savo pavyzdžiu galime „užkrėsti“ vaikus, padėti jiems augti Žmonėmis.
Esame grynuosius individualiosios psichologijos metodus savo darbe ir organizacijos valdyme taikanti mokykla, visi mokytojai yra baigę specialistų rengimo programas, daugelis komandos narių yra profesionalūs tėvų konsultantai. Jeigu tėvai nenusiteikę asmeniniam augimui ir problemų priežasčių linkę ieškoti išorėje, galbūt mūsų mokykla netiks. Ji tiks sąmoningiems tėvams, kurie nori matyti savo vaikus laimingus, autentiškus, kūrybingus, emociškai ir socialiai brandžius, atsakingus, kritiškai mąstančius ir mokančius siekti savo tikslų.
Manome, kad pasiruošti gyvenimui – tai daugiau nei pasiruošti egzaminams. Svarbu išmokti girdėti save, kitą, konstruktyviai spręsti problemas ir iššūkius, vystyti darbines kompetencijas. Į mokyklą juk ateina ir tokių vaikų, kurie sisteminėje mokykloje greitai taptų „blogiukais“, chuliganais, bet tokius vaikus nukreipus tinkama linkme, iš jų išauga charizmatiški žmonės, neeilinės asmenybės.
„Pažinimo medžio“ nerekomenduočiau tiems tėvams, kurie įsivaizduoja, kad sumokės už mokslą ir daugiau nieko nereikės daryti. Toks požiūris pačia savo esme yra ydingas. Jei nieko nereikės daryti, tai nebus ir kontakto su vaiku. Labai svarbu dalyvauti vaiko gyvenime. Ir vaikui labai svarbu, kad tėvams rūpėtų ne tik jo pažymiai. Jam svarbu žinoti, kad jis priklauso savo šeimai ir tėvams su juo yra įdomu.
Kalbamės su „Pažinimo medžio“ pradinių klasių mokytoja Jurgita Steponaitiene
Ar mokytojui yra skirtumas, kokioje mokykloje jis dirba?
Daug metų dirbau ir valstybinėje mokykloje, teko dirbti ir privačiame sektoriuje. Galų gale atsiradau čia, kur tikrai gera būti mokytoju. Atrodytų, visos mokyklos stengiasi, kad vaikui būtų gerai ir tėvai būtų patenkinti. Bet dažnai pamirštamas mokytojas. O juk mokytojas – išdrįsiu tai pasakyti – yra svarbiausias atstovas, asmenybė, kuri rodo pažinimo kelią. Pavargęs, nemotyvuotas, išsekęs mokytojas – ką jis gali duoti mokiniams?
Smagu ir gera dirbti čia, kadangi po 20 metų pagaliau atradau tokią mokyklą, kur gali būti laisvas, toleruojamas toks, koks esi. Labai svarbūs santykiai. Jeigu kažkas nesisekė, sėdame ir tariamės, jeigu pasisekė, – džiaugiamės.
Gauname ir psichologinių patarimų, kaip spręsti vieną ar kitą situaciją.
Mokytojai dažnai skundžiasi, kad vaikai pasidarė nevaldomi. O kaip yra privačioje mokykloje?
Taip, vaikai pasikeitė, nes pasikeitė tėvų požiūris į vaikų auklėjimą. Dažnai auklėjant nebepaisoma ribų, į mokyklą ateina septynmečiai jau su tam tikrais elgesio modeliais: nepagarba kitam, egocentrizmu. Taigi pačią pirmąją gyvenimo mokyklą vaikas patiria šeimoje.
Žinoma, tėvai dažnai neįsisąmonina, kad auklėja klaidingai, bet, būdami labai užimti, jie santykį su vaiku kuria per daiktus, pirkinius, vartojimą. Vaikui nebereikia pasistengti, kad ko nors gautų, – jis ir taip viską gauna.
Kai „Pažinimo medyje“ gavau pirmokus, iš pradžių nesupratau, kur papuoliau. Dauguma vaikų buvo atėję iš „Pažinimo medžio“ darželio, kur nuo pat mažų dienų ugdomos socialinės kompetencijos. Man nereikėjo pradėti nuo santykio su vaikais užmezgimo. Vaikai suprato, ką reiškia šalia esantis draugas, ką reiškia mokytojas. Buvo be galo smagu, kai galėjome iškart pereiti prie akademinių žinių.
Ar tėvai privačioje mokykloje reiklesni?
Galbūt sklando mitas, kad privačioje mokykloje tėvai reikalauja mokytojo atsiskaityti už kiekvieną sumokėtą eurą. Mes nejaučiame šitų dalykų. Mums aišku, dėl ko susirinkome.
Niekada negirdėjau jokių priekaištų. Kaip tik atvirkščiai – tėvai ateina, dėkoja, pakalbina, dalyvauja bendrose veiklose.
Kaip mokykla ruošia vaikus gyvenimui?
Čia kreipiamas dėmesys į žmogaus esmę. Kai vaikas jaučiasi psichologiškai saugus, yra empatiškas, tai ir akademinės žinios įsisavinamos geriau. Mokome vaikus mąstyti, o ne iškalti atmintinai, bet kartu jausti priežasčių ir pasekmių ryšį. Pasidžiaugiame sėkmėmis, nesustojame ties nesėkme. Joks kompiuteris ir robotas neatstos žmogaus. Mes siekiame užauginti autentiškas asmenybes, kurios turėtų ryšį su savimi, aplinka ir pasauliu.
Kalbamės su Giedrė Slivko, dviejų moksleivių, lankančių „Pažinimo medžio“ mokyklą – dešimtmetės Darijos ir septynmetės Agatos, – mama
Kodėl rinkotės privačią mokyklą?
Kai vyresnėlei Darijai ieškojome mokyklos, iš pradžių nusprendėme, kad jai tiks ir valstybinė.
Bet jau pirmais mėnesiais pajutau, kad ne viskas gerai. Prasidėjo fiziniai negalavimai: iki tol neturėjusi jokios alergijos, staiga tapo alergiška, nuolat būdavo išberta. Darija – gana jautrus vaikas, ji sunkiai ištveria triukšmą ir žmonių minias. Pradėjome galvoti apie mažesnę, galbūt privačią mokyklą.
Kalbėjomės su nemažai privačių mokyklų. Kaip tik pasitaikė vaikų žiemos atostogos, mokyklose buvo organizuojamos atostogų stovyklėlės, tad buvo puiki proga pamatyti aplinką, pajusti atmosferą. Nuvedėme dukrą į kelias tokias stovyklas, po to kalbėdavomės su direktore.
Geriausią įspūdį mums paliko „Pažinimo medis“. Labai patiko, kad kalbėjomės atvirai. Mes iš karto pasakėme, kad turime antrą vaiką, kuris lauktų eilėje į mokyklą, ir kuriam reikės didesnio dėmesio. Mat jaunėlės elgesys privačiame darželyje tada kėlė nerimą. Ji buvo judri, dažnai mušdavosi, grupėje buvo tas „blogasis“ vaikas. Su vyru jautėme, kad šitam vaikui valstybinė mokykla tikrai netiks. Tikiu, kad ir valstybinėse mokyklose yra daug nuostabių mokytojų, kurie sugeba dirbti su tokiais vaikais, bet patekti pas juos –beveik neįmanoma…
Kalbėjome visiškai atvirai, išsakėme visus lūkesčius. Nustebino, kad mokyklos direktorė daugiau klausinėjo apie mūsų auklėjimo principus, o ne apie blogą vaiko elgesį.
Kaip vaikams sekėsi pritapti naujoje mokykloje?
Darijos įsiliejimas į klasės gyvenimą buvo lėtas, atsargus. Klasėje buvo mažiau mergaičių (iš penkiolikos vaikų – dešimt berniukų ir penkios mergaitės), tad vaikai džiaugėsi, kad atėjo dar viena nauja draugė, mergaitės puolė į glėbį.
Akademinių žinių prasme skirtumo nebuvo. O svarbiausia – jai dingo bėrimai – matyt, ramesnė aplinka buvo palankesnė nervų sistemai. Į antrą klasę atėjo ir daugiau naujokų, tad Darijos statusas pasikeitė, ji tapo senbuve, ir viskas buvo gerai.
Kai Darija pradėjo lankyti šią mokyklą, kartais jos pasiimti atvažiuodavome su Agata. Dažnai matydavome, kaip kieme žaidžia darželio vaikai, Agata irgi nueidavo su jais pažaisti. Auklėtojos draugiškai kviesdavo užeiti ir į grupę. Pradėjome atsargiai kalbėti, kad būtų šaunu, jei sesutės lankytų tą patį „Pažinimo medį“, mums būtų patogu jas vežioti. Psichologės patarti tą idėją pateikėme taip, tarsi tai būtų pačios Agatos sumanymas. Kai Darija buvo antrokė, Agatą pervedėme į „Pažinimo medžio“ darželį. Nors ankstesnis darželis vyresnėlei tiko, jaunėlei ten buvo blogai. Rytais ją palikdavom verkiančią, ji nenorėdavo lipti iš automobilio, pirštukais įsikibdavo į sėdynę, kad negalėtume iškelti.
Šitame darželyje viskas buvo sklandu.
Mamos širdis jaučia, kada vaikui gerai. Nuo pirmų dienų ėmėme bendradarbiauti su auklėtojomis, stengėmės laikytis tų pačių taisyklių.
Agatos piktumai išlįsdavo vis rečiau. Liovėsi mušimaisi – galbūt tai lėmė ir amžius, augant vaiko elgesys juk keičiasi. Šioje ugdymo įstaigoje keletą kartų per metus vyksta individualūs pokalbiai su mokytojais – įvertinama asmeninė vaiko pažanga, savijauta, elgesys. Visada prašoma mokytojoms pranešti, jei kas vyksta vaiko gyvenime už mokyklos ribų, kad jos žinotų apie vaiko savijautą.
Aš labai domiuosi psichologija, mums su vyru patiko, kad šioje mokykloje didelis dėmesys kreipiamas į socialinius dalykus, vadinamuosius minkštuosius įgūdžius. Kiekvieną savaitę vyksta socialinių įgūdžių pamokos, darbas su psichologu, vaikai mokosi aptarti ir įvertinti gyvenimiškas situacijas, tarkime, klasės įvykius. Kiekvienas rytas prasideda nuo „Ryto rato“, kai 15 minučių skiriama pokalbiui, su kokiomis mintimis ir nuotaikomis vaikai pradeda dieną. Agatos klasėje vyksta ir dienos užbaigimo ratas, pakalbama, kas įvyko per dieną. Tokie dalykai neįkainojami. Mane žavi vaikų mokėjimas vardinti emocijas, susivokti savo jausmuose.
Ir mokslo kokybe esame labai patenkinti, Darija pradėjo dalyvauti olimpiadose, artėja žinių patikrinimai, rezultatai tikrai geri. Tai labai džiugina. Žinau, kad „Pažinimo medyje“ dirba daug „Renkuosi mokyti“ mokytojų, čia dirba žmonės su entuziazmu, todėl pasitikėjimas mokytojais ir mokykla – didelis.
Jei mums pakeliui, pasikalbėkime: https://pazinimomedis.lt/kontaktai/
