Padėkite, auginu vunderkindą! Arba, kaip reaguoti, kai 3 metų vaikas jau skaito.
Natūralu, kad mamos nerimauja, kai vaikas nespėja su bendraamžiais laiku ropoti, sėdėti, vaikščioti, kalbėti, kai ilgai painioja spalvas, nesidomi raidėmis. Jos tik nusijuoktų išgirdusios mamos Vidos pasakojimą. Vida paskambino į redakciją klausdama „ką daryti?“. Jos 3,5 metų sūnelis Benas puikiausiai skaito! Pasirodo, ir ypatingais gabumais apdovanotų vaikų mamos turi dėl ko nerimauti.
YPATINGASIS BENUKAS
Įsivaizduokite tokį vaizdelį: rytas, mama šokinėja aplink 1 metų ir 3 mėnesių dvynukes Rūtą ir Viltę, kitame kambaryje kažką veikia 3,5 metų sūnelis Benas. Mama šūkteli: „Benuk, ką veiki?“. „Skaitau „Mamos žurnalą“, – atsako sūnus.
Ypatingasis Benukas gyvena Kėdainiuose, jis skaito nuo 2,5 metų. Pasakoja mama Vida:
Specialiai skaityti Beno niekas nemokė. Jis pats, vos išmokęs kalbėti, pradėjo domėtis raidėmis, vis paklausdavo, kas čia parašyta. Jam kažkaip pavykdavo prisiminti – dar dorai kalbėti nemokėjo, o jau pažinojo visas raides. Vasarą kieme vyresni vaikai ant smėlio rašydavo raides, žodžius, o 2,5 metų Benas, šalia kapstydamas smėlį, jas perskaitydavo. Visada skeptiškai žiūrėjau į ankstyvąjį vaikų mokymą, juokas imdavo, kai mamos girdavosi: „Mano vaikas moka mintinai visą abėcėlę“. Galvodavau – o kam to reikia? Ir štai, mano pačios vaikas „iškrėtė tokį pokštą“.
Kurį laiką maniau, kad jis tik įsimena tekstą, juk namie skaito tas pačias knygutes (veda pirštuku tarsi skaitydamas, sako, kas parašyta, bet gal tik kartoja mintinai). Kartą nuėjome pas draugus, ten Benas rado visai kitokių knygų ir atsivertęs sklandžiai pradėjo skaityti. Supratau, kad jis ne mintinai atkartoja, o tikrai skaito. Beje, Benas niekada neskaitė skiemenimis, iš karto pradėjo jungti žodžius ir sakinius.
Benas ryte atsibudęs ieško TV programos, kad sužinotų, kada rodo jo mėgstamas laidas, manęs tik paklausia, kokia šiandien diena. Skaityti jam – įdomiausias užsiėmimas. Perskaito visus užrašus ant maisto pakuočių. Kai nori valgyti, prašo konkrečiai: „Atpjauk „Biovelos“ daktariškos“, arba „Valgysiu „Populiariojo servelato“. Kai parnešu produktus namo, pirmiausia Benas prašo: „Parodyk, kaip parašyta“. Skaito ir rinkdamasis maistą prekybos centre, domisi, kas parašyta ant sūrelių ar jogurtų.
Iš pradžių galvojome, kad jis skaityti pamirš, bet dabar jau aišku, kad tai – visiems laikams. Benui reikia tik vieną kartą ką nors pasakyti ar parodyti, ir viskas lieka jo galvoje. Kartą varčiau sieninį kalendorių, Benukas buvo šalia, aš išvardinau jam mėnesių pavadinimus. Ir ką gi – nuo tos minutės jis žinojo visus mėnesius, niekada nesusipainiojo, kuris po kurio eina.
Mamos tikriausiai galvoja – ko aš čia nerimauju? Iš tikrųjų klausimų labai daug. Benukas gimė po sunkaus nėštumo, dar sunkesnio gimdymo. Jam buvo 3 kartus apsisukusi virkštelė aplink kaklą, pirmą parą man vaiko visai nerodė. Berniukas auga labai jautrus, nežinia dėl ko gali išsigąsi, paniškai bijoti.
Įdomu, kaip toliau lavinti Beną? Baugu jam pasiūlyti naujos informacijos, nes tuoj ją įsisavina. Dėliodamas dėliones su angliškais užrašais jau be vargo vardina angliškus žodžius, nemokomas atpažįsta skaičius iki 100.
Kartais pagalvoju – kiek jo galvelėje visko telpa ir ar tai gerai? Gal per anksti visko išmokęs jis paskui mokykloje nuobodžiaus? O gal be laiko anksti skaitydamas jis praranda vaikystės žavesį?
SLOPINTI NORĄ MOKYTIS – TAS PAT, KAS NEDUOTI GERTI
Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern
Kodėl kai kurie vaikai tarsi pralenkia vystimosi traukinį ir apstulbina savo gabumais?
Kodėl gimsta vaikai vunderkindai, iki galo nėra aišku. Jei būtų žinoma, jau būtų išrastas „vaikų fabrikėlis“, kuriame būtų „gaminami“ vunderkindai.
Tai daugiau dėl Gamtos, ar kam patinka – dėl aukštesnių jėgų, nei žmogaus, įsikišimo vykstantys procesai.
Ne visi atvejai vienodi. Kai kurie vaikai (ir iš jų išaugę žymūs žmonės) turi kažkokių, neretai fiziškai matomų ar nustatomų, trūkumų, kuriuos kompensuodama nervų sistema „persistengia“ ir išvysto neregėtus gebėjimus. O kiti jokio akivaizdaus trūkumo neturi, tad lieka tik tikėti gamtos stebuklu ar pokštu. Neretai vunderkindų smegenų veikla neatitinka „standartinio“ žmogaus normų ir dėsnių. Kaip pasakoja mama Vida, Benas net ir nesimokė skaityti skiemenimis. Šių vaikų mokymasis vyksta kitaip, tarytum savaime, netikėtai ir neplanuotai.
Ar slopinti pernelyg ankstyvą vaiko norą skaityti? Juk tik skaitydamas jis netobulės kitose srityse?
Šiuo atveju vaikas – vunderkindas. Mes net nekalbame apie gabų vaiką. Gabių vaikų yra 2-3 proc., tai reiškia 2 ar 3 vaikai iš šimto. Vunderkindai – kur kas retesnis atvejis. Labai suprantamas mamos nerimas ir nuogąstavimas. Tai iš tiesų tėvams labiau problema nei džiaugsmas, nes tokio išskirtinio vaikelio auginimas ir auklėjimas – vien iššūkiai ir netikėtumai. Dar blogiau, kad labai sunku surasti bendraminčių mamyčių, kurios turėtų tokius pačius vaikus ir tokius pačius vargus. Pagimdyti vaiką vunderkindą – Dievo dovana, tačiau kartu ir išbandymas (ar kryžius).
Tėvams tai didelis rūpestis, kurį ne visi nori girdėti – mat ko čia skųstis vaiku, kuris toks gabus?
Slopinti vaiko norą skaityti, tai tas pat, kas neduoti jam gerti, kai jis trokšta. Slopindami skaitymą neigiamai veiksime vaiko asmenybę, blokuosime jo poreikius ir siekius (kurie tikrai nekenkia kitiems ar aplinkai). Taip galime gana stipriai vaikui trukdyti jaustis pilnaverčiu, turinčiu teisę į savo poreikius ir pomėgius.
Tam tikra prasme skaitymas – gana dėkingas dalykas, nes vaikas daug ko gali mokytis skaitydamas. Abejoju, ar kurioje srityje Benas atsilieka nuo bendraamžių, tačiau gali būti net ir taip. Ir tai būtų normalu. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad teks pamiršti tolygų vaiko vystymąsi. Vunderkindai labai retai būna gabūs visapusiškai. Daug dažniau viena kuri sritis stipriai vyrauja, o kitos sritys neatsilieka nuo bendraamžių, tačiau ir neišsiskiria.
Ar reikėtų tokį ypatingą vaiką ir auklėti ypatingai – lavinti jo gabumą? Ar nekreipti dėmesio?
Kaip nors ypatingai lavinti vaiko nereikia. Visų pirma vunderkindas mokosi pagal kitus principus, nei dauguma vaikų, tad praktiškai ne Jūs, o jis vadovaus savo tobulinimuisi, tai sėkmingai jis jau ir daro. Aš patarčiau glaudžiai sekti, kas vyksta, padėti gauti informacijos ir priemonių, kurioms vaikas subręsta. Labai abejoju, ar vaiko motoriniai (judesių) gebėjimai vystysis taip pat sparčiai, kaip ir skaitymas.
Kiek suprantu, vaikas motoriškai vystosi panašiai, kaip ir jo bendraamžiai. O tai reiškia, kad jau subrendęs rašymui (tai nutikti turėtų netrukus) vaikas neturės tam fizinių galimybių (panašiai kaip buvo su skaitymu – dar dorai nekalbėdamas jis pradėjo skaityti). Čia jau tikrai reikės tėvų pagalbos. Rašyti vaikas nepradės anksčiau, jei jo rankų raumenėliai bus nepasiruošę, be to, neaišku, ar akies-rankos koordinacija išsivystys irgi taip pat sparčiai. Mano siūlymas – supažindinti su kompiuteriu ir spausdinimu. Taip aiškiau pamatysite, ar vaikas nori rašyti ir ar tai jau gali daryti. Visa kita vaikas nurodys pats, reikės tik sekti jo augančius poreikius.
Mama klausia, ar tam ankstyvam vaiko mokėjimui skaityti turi įtakos tai, kad vaikas yra labai jautrus, kad gimė po sunkaus nėštumo ir pridusęs? Gal pažeidus kažkokius smegenų centrus kiti, atvirkščiai, suaktyvėja?
Gali būti, kad buvo pažeisti smegenų centrai, ar jiems pritrūko deguonies ir įvyko kompensacija. Tačiau aš galiu tik spėti, o ir medikai kažin ar galėtų patikrinti. Vaiko jautrumas ne visiškai tas pats, kas gabumas. Šiuo atveju vaiko jautrumas – kita istorijos dalis, ir ne pati linksmiausia.
Kadangi vaikas emociškai vystosi taip, kaip ir bendraamžiai, jis nėra pasirengęs priimti proto pokštų ir visos tos informacijos, kurią protas „griaužia“. Tai gana įprasta vunderkindų ir labai gabių vaikų problema – emocinių ir bendravimo gebėjimų vystimasis.
Kadangi šie vystosi savo tempu, atsiranda didžiulės žirklės tarp proto ir bendravimo gebėjimų. Mažajam vunderkindui baisu to, ką jis suvokia, ką jis perskaito ir kuo jis domisi. Štai tokios linksmybės, jei kam nors dar atrodo, kad tokia mama iš piršto laužia problemas, tikiuosi, kad dabar labiau ją supranta.
Ar koks nors ypatingas gabumas (fenomenali atmintis, mokėjimas įsidėmėti) išlieka ilgam, o gal visam laikui? Žodžiu, ar vaikystėje buvęs vunderkindas, vaikas juo liks juo visą gyvenimą?
Taip, paprastai tokie gebėjimai niekur nedingsta. Reikia tikėtis ir laukti Nobelio premijų ir gal net anksčiau, nei mums atrodytų.
Ką manote apie prievartinį vaikų ankstyvą mokymą, pavyzdžiui, metodiką, kai kūdikiams rodomos raidės ir jie išmoksta skaityti labai anksti?
Čia truputį kita tema. Kalbame ne apie vaikus vunderkindus, o apie jų gamybą. Tokiems dalykams aš nepritariu, tačiau gali būti, kad pasaulis apsivers ir teks man prisipažinti klydus.
Ar vaiko raidoje yra tarpsnių, kai geriau įsisavinama vis kitokia informacija, pavyzdžiui, gal vienas periodas tinkamas mokyti skaityti, kitas – šokti? Juk dabar yra nubrėžta riba, kad skaityti vaikai mokosi 6-7 metų. Kodėl?
Taip, vaiko raidoje, tiksliau – „standartinių“ vaikų raidoje yra tarpsnių, vadinamų „sensityvumo periodais“, kai viena ar kita informacija įsisavinama geriau nei kitu laiku. Kalbas mokytis, taip pat ir užsienio, geriausia 3-4 metais. Tik ne kalbos pamokėlių metu, o per natūralų patyrimą. Geriausia, kad tuo metu vaikas pabūtų kitakalbėje aplinkoje. Tokių galimybių nedaug, tačiau jau ir Lietuvoje yra angliškai, prancūziškai, vokiškai kalbančių darželio grupių. Labai svarbi sąlyga – kad nors viena auklėtoja būtų „tikra“ kitakalbė. Tačiau net ir tai ne visiems vaikams tinka.
Visi kiti dalykai irgi įsisavinami intensyviausiai tam tikru periodu. Pagal šiuos periodus sudarytos ir mokymosi programos. Didelių stebuklų čia nėra. Tačiau aišku, kad vaikams šie periodai, dar vadinami langais, atsiveria ne tuo pačiu metu, tik daugmaž ta pačia seka.
Nurodyti metai visada labai apytikriai. Sensityvumo periodo metu vaikas tarytum mokosi pats, greitai ir lengvai įsisavina informaciją. Jei atidžiau stebėsite savo vaiką, nesunkiai tokius periodus „užčiuopsite“ – vaikas tuo metu ima domėtis, klausinėti, gilintis. Tada svarbu ne pulti mokyti, o kuo staigiau surasti reikiamos informacijos, tinkamos vaiko amžiui. Tarkim, keturmetis pradėjo daugiau klausinėti apie įvairius vandens gyvūnus. Jūs bėgate į knygyną ir ieškote enciklopedijos, kur daug paveikslėlių ir vandens gyvūnų, kur paaiškinta paprastai ir suprantamai keturmečiui. Gal tai labai paprastas pavyzdys, bet vaiko vystimasis vyktų labai sklandžiai pats, jei mes jį nuolatos sektumėme. Žinau, kad kai kurios mamos pamanys, kad jų vaikui tokių periodų iš viso nebuvo. Tikrai buvo, tačiau jei vaikas vystosi lėčiau nei kiti (ar nei mes norime), mes perkrauname jį informacija, kuri jam neįdomi ir per sunki. Kai ateina sensityvumo periodas, vaikas jau būna praradęs motyvaciją.
Ar tėvai gali įžvelgti, kad jų vaikas ypatingas, turi neįtikėtinų gabumų? Kaip tai patikrinti? Ar mokyti skaityti ir skaičiuoti visus be išimties, kad išaiškėtų tikrieji ,,vunderkindai“?
Vunderkindus įžvelgti specialių gebėjimų nereikia. Net nereikia nieko vaiko mokyti. Vunderkindo nepastebėti neįmanoma. Na nebent nepareinate namo.
Ar „vunderkinizmas“ paveldimas?
Intelekto gebėjimai nėra paveldimi. Tačiau jie kartais gali būti genetiškai nulemti – pavyzdžiui, gali gimti dvyniai vunderkindai. Vunderkindai dažniau yra atsitiktinumas nei taisyklė, tačiau yra šiokių tokių taisyklių. Ko gero, girdėjote, kad vyresnių tėvų vaikai turi daugiau šansų būti vunderkindais (tačiau daugiau šansų ir būti protiškai neįgaliais).
Mama, kuri pasiūlė šią temą ir kurios 3 metų vaikas laisvai skaito, klausia, kaip jai lavinti savo vaiką, jei jie gyvena Kėdainiuose? Ar yra kokių nors metodikų, kaip mokyti namuose?
Šio vaiko lavinimas – bene skaudžiausia tema. Geriausias metodas vunderkindams – namų mokymas. Dėl kelių priežasčių. Viena – neatitinkantis standartų ir dėsnių paties vaiko vystymasis ir mokymasis. Kita – į pirmą klasę jau netrukus kaip ir reikėtų leisti… Kažin kaip sutars trimetis ar keturmetis su septynmečiais? Jau minėjau, kad vaiko emocinis ir bendravimo intelektas vystosi pagal amžių. Problemos su bendraamžiais yra neišvengiama realybė – su jais neįdomu, o vyresniems esi neįdomus pats, nes tik protas ir yra suaugęs, o jausmai ir bendravimas – kaip mažo vaiko.
Siūlyčiau ieškoti privataus mokytojo ir, ko gero, jau galite pradėti dirbti. Visus egzaminus jam teks laikyti eksternu. Jam seksis, tačiau visa tai reikės organizuoti, reikės daug tartis ir įtikinėti. Tokių vaikų vienetai, tad nenustebkite, kad kartais liksite nesuprasti. Jei nesurasite mokytojų, teks mokyti patiems, truputį pavargsite, bet ne amžinai. Po kelerių metų vaikas pats atras informaciją, kaip tęsti mokslus eksternu namuose. Tai tikrai įmanoma ir net nėra labai sudėtinga. Jei nerasite bendradarbiaujančių mokyklų Kėdainiuose, kreipkitės į Vilnių ar Kauną. Panašu, kad kalbame apie būsimą žymų žmogų, ne viena mokykla norėtų turėti savo istorijoje įrašą „ją baigė Nobelio premijos laureatas…“.
O gal gabius vaikus stengtis apsaugoti nuo mokslų, kad jie patirtų tikrą vaikystės džiaugsmą? Juk prisimokys dar gyvenime…
Tikro vaikystės džiaugsmo, tokio, kokį mes jį matome, jie ir nenori. Jiems džiaugsmas – skaityti, suprasti, suvokti. Jų smalsumas – labiausiai jiems džiaugsmą teikiantis šaltinis. Gaila, bet tokie vaikai dažnai būna nelaimingi. Labai sunku būti vienam iš tūkstančio. Labai sunku neturėti bendraminčių tarp bendraamžių. Tai suprasdami, daugiausiai dėmesio skirkite vaiko savęs vertinimui, pasitikėjimui savimi.
Šių dalykų jam reikės labiausiai. Jei vaikas sutaria su bendraamžiais, puoselėkite tai, neskatinkite jo išsiskirti ar rodyti savo pranašumą, visada padėkite rasti panašumų, to jam dar labai reikės, kai augdamas vis labiau ir labiau pasijaus kitoks nei visi. Auginti tokį vaiką – didžiulė atsakomybė. Jam padėti nelengva, o tinkamai nepadėjus jis gali prarasti ne tik vaikystės džiaugsmą, bet ir gyvenimo džiaugsmą. Kadangi mamytė aktyvi, nuojauta man kužda, kad šis atvejis bus sėkmingas.
Ar ankstyvas įvairių dalykų išmokimas neatgrasys vaiko mokytis mokykloje? Juk vaikui, mokančiam skaityti ir rašyti, nebus ką veikti pirmoje klasėje.
Apie šio konkretaus vaiko mokymąsi mokykloje nelabai norėčiau net ir kalbėti. Mokykla jam visiškai netinka. Įsivaizduokite, kiek jis žinos pirmoje klasėje, juk iki pirmos klasės dar mažiausiai tiek, kiek jis jau nugyveno. Mokėdamas mėnesių pavadinimus, skaitydamas žurnalus jis jau dabar galėtų būti tarp pirmokų. Tačiau ar jis matysis iš po suolo? O jei jam pasidarys baisu ir norėsis patupėti po stalu, ar bendraamžiai jį supras?
Ieškokite internete ir kitais kanalais gabių vaikų tėvų asociacijų ar bendruomenių. Tokių tikrai yra. Susisiekite ir aktyviai ieškokite būdų, kaip padėti sau ir vaikui. Pagalbos Jums dar reikės, ir daug. Jums teko nelengva užduotis, kaip sako „Dievas žino, kuriuos ženklina“. Matyt, esate verti ir tvirti auginti tokį sūnų. Sėkmės Jums!
„Mamos žurnalas“
