„Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“ – originaliai, su dideliu išmanymu ir drauge šmaikščiai parašytas intelektinis vadovas, privalomas kiekvienam, norinčiam nepasiklysti chaotiškame informacijos sraute. D. Schwanitzas aptaria antiką, Senąjį ir Naująjį testamentą, svarbiausius Europos istorijos momentus, žymiausius literatūros, dailės ir muzikos šedevrus, mokslo atradimus, filosofijos kryptis, knygos kultūrą ir švietimo institucijas. Tai – ne faktų ir datų rinkinys, o sistemingas žvilgsnis į kultūros istoriją. Žvelkime į visumą!
Tiesa, greta to, ką reikia žinoti D. Schwanitzas šmaikščiai rašo ir apie tai, kokių žinių vis dėlto nevertėtų demonstruoti. Jūsų dėmesiui – knygos „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“ ištrauka apie tai, ko nereikėtų žinoti.
***
Išsilavinimo dalis yra ir žinojimas, ko nevalia žinoti. Puoselėjamas prietaras, kad žinios juk negali būti blogybė, laikomasi šūkio, girdi, juo daugiau žinai, juo geriau. Bet jau ir nuodėmingasis nuopuolis turėtų mums parodyti, kad taip nėra. Žinios tikrai gali būti nemalonios ir nesuderinamos su tikruoju išsilavinimu. Pavyzdžiui, nelaikoma gilaus išsilavinimo ženklu, jei žmogus kuo tiksliausiai nusimano apie visų šalies didmiesčių raudonųjų žibintų kvartalus. Tam, kuris trokšta būti laikomas išsilavinusiu, veikiau tik pakenks ir susižavėjimu atmiešta nuovoka apie kareiviams ar namų šeimininkėms skirtus romanus. Štai keletas temų, kurių žinojimu tikrai nevertėtų didžiuotis.
Europos karalių giminės
Čia esama akivaizdžios istorijos ir dabarties prieštaros: nusimanymas apie Habsburgų, Burbonų ir Vitelsbachų šeimų dinastinius ryšius XVIII amžiuje yra pageidautina išsilavinimo dalis. Tačiau tas, kuris puikuojasi detalia informacija apie dabartines Vindzoro namų šeimos problemas arba apie vedybines Monako kunigaikščių bėdas, savo geram vardui gali nebent pakenkti. Tokias žinias derėtų rodyti be galo santūriai. Jeigu jau apskritai apie tai prabylame, derėtų pranešti jas veikiau prabėgomis, lyg netyčia prisirinktas, ir pateikti jas kaip kažkokias juokingas pabiras, kurioms neteikiame jokios reikšmės ir kurias tik apytikriai prisimename, nes mums tas iš tikrųjų nerūpi. Taigi čia patartina veikiau demonstruoti užmaršumą.
Kaip paaiškinti tokią nežinojimo prievolę? Nuo dinastinių istorijos santykių čia skirtumas tas, kad žinios apie dabartines karalių šeimines problemas yra lyg ir kokios parazitinės paskalos, mintančios High-society gyvenimu. Šias paskalas platina vadinamoji bulvarinė spauda, kurios specializacija – informacijos apie įžymybių asmeninį gyvenimą skelbimas. Daugeliui skaitytojų šitaip sudaroma galimybė patenkinti savąjį didelių emocijų ilgesį. Tai prilygsta domėjimuisi sąsiuvinėlių pavidalu platinamais meilės romanais ir yra ženklas, kad čia esama sielos, kuri priversta misti silpnaprotiškais paistalais.
Televizijos programos ir muilo operos
Televizijos programos bei įvairaus pobūdžio laidų žinojimas daug pasako apie asmens intelektualinį lygį, jo interesų pakraipą ir apie tai, kaip tas žmogus leidžia laiką. Todėl asmuo, pasirodęs kaip popietinių pašnekesių laidų žinovas, yra arba rašytojas, arba proletariško skonio ir mažai socialinių ryšių turįs bedarbis, kuris, jau popietę sėdi prie televizoriaus.
Tad jeigu nusimanome apie tokių pokalbių laidų konvencijas, personažus, dramaturgiją ir istoriją, privalome elgtis atsargiai: derėtų tai arba slėpti, arba pateikti kaip teorinių žiniasklaidos studijų rezultatą. Tas pat pasakytina apie muilo operas – nebent jos, kaip kitados Dallas, būtų pakeltos į kultinių laidų statusą. Šį statusą jos pasiekia tada, kai tampa ironiškomis pamaldomis fanų bendruomenėms, kurios buriasi prie televizoriaus, o po kiekvienos laidos su pasigardžiavimu aptarinėja naują epizodą.
Ypatingos silpnaprotystės išraiška laikomi televizijos žaidimai ir visi Reality-TV variantai, pavyzdžiui, serialai apie nelaimingus atsitikimus, ašaras garantuojančios laidos pro rakto skylutę dirsčioti mėgstantiems emociniams iškrypėliams, sakykim, raginimai sugrįžti iš namų pabėgusiems vaikams, seniai išsiskyrusių šeimos narių susitikimai, atleidimo maldavimai, susitaikymo ir vestuvių reginiai. Tai pačiai kategorijai priklauso liaudies muzikos bei šlagerių laidos ir reportažai apie saldžios muzikos festivalius, paikiojimų bei juokų laidos ir visos kitos pastangos, kurių televizija, uoliai tarnaudama tautos kvailinimo reikalui, griebiasi diena iš dienos.
Non plus ultra (nepranokstamu dalyku) išsilavinusiųjų pasaulyje laikoma išvis neturėti televizoriaus.
Kas tiek pasiekė, daugiau gali nebesirūpinti savo reputacija. Prasidėjus kalboms apie paskutinę laidą ir atėjus laikui tarti žodį tokiam televizijos asketui, jis tik sumurmės: „Deja, aš neturiu televizoriaus“.
Tačiau esama ir tokios laidų rūšies, kurią galima būti mačius: tai – politinės laidos, debatai ir televizijos žurnalai. Tas laidas galima prisipažinti žiūrėjus. O visų kitų verčiau vengti.
Bulvarinė spauda
Tai irgi tabu. Moterų žurnalus moteris tik per klaidą paskaitinėja pas kirpėją. Iš jų pasisemta informacija yra grynai techninio pobūdžio – susijusi su valgiu, namais, mada ir moters kūnu. Tačiau tariamai techninė informacija apie valgių receptus, baldus, drabužius ir dietos programas bei visas platus vartojimo laukas iš tikrųjų yra pseudonimai simbolinių ženklų, netiesiogiai perteikiančių gana daug žinių apie išsilavinimo lygį: vartodamas kiekvienas susiranda savo poziciją skonio žemėlapyje. Ir čia esama tam tikrų modelių, skonio derinių, kurie arba byloja apie tam tikrą artumą išsilavinimo sričiai, arba yra su ja nesuderinami.
Kalbant, pavyzdžiui, apie valgį, išsilavinimui įrodyti tinkamas yra tik pabrėžtinas kosmopolitizmas.
Žmogus, nevalgąs kinų patiekalų, nes ten, kaip jis iš patikimų šaltinių žinąs, patiekiama šuniena, demonstruoja smulkiaburžuazinę svetimų dalykų baimę, kurią daugmaž atitinka ir neapykanta svetimžodžiams. O tas, kuris suvereniai įvaldęs prancūzų virtuvės sąvokas, visiems parodo, kad yra vienodai prasismelkęs ir į prancūzų gyvensenos stilių, ir į jų kalbą. Be abejo, čia privalu tokių dalykų tyčia nedemonstruoti ir nemėginti dirbtinai kurtis progų tokius gebėjimus parodyti. Priešingai, jais naudotis dera veikiau prabėgomis ir su švelnia autoironija, vengiant bet kokių mėginimų imponuoti.
Tą pat galima pasakyti apie namų apstatymą; tam tikros istorinių stilių žinios tikrai nekenkia; bydermejerį derėtų skirti nuo ampyro, o jugendo stilių – nuo funkcionalizmo. Šiaip ar taip, galima pašnekovą nemaloniai nustebinti, šeštojo dešimtmečio kėdę pareiškus esant senovinę ar leidus aiškiai suprasti, kad itin mėgsti parduotuvėse masiškai pardavinėjamus tapytus paveikslus romų gyvenimo motyvais ar juo labiau – baubiančių briedžių atvaizdus. Būti žinovu šioje neskonybės srityje gali tik pakenkti.
Sportas
Ligšiolinės pastabos apie nenusimanymo palaimą siejosi su iš dalies moteriškomis, bet veikiau lyties požiūriu nespecifinėmis nereikalingų žinių sritimis, o priešingajame poliuje esąs vyrų pasaulis yra šiek tiek kitokios struktūros; viena vertus, jame taip pat esama su išsilavinimu nesuderinamų žinių sankaupų. Svarbiausias pratybų laukas čia yra sportas.
Antra vertus, vyrų atveju tenka kalbėti ne tik apie išsilavinimui svetimas žinių sritis, bet ir apie pateikimo problemą. Viena labiausiai įsišaknijusių vyriškosios psichikos ydų yra polinkis girtis. Vyrai linkę pūstis ir mėgsta didinti savo nuopelnus bei demonstruoti pranašumą. Kaip tik todėl jie mėgsta varžybas ir sportą.
Jiems – išskyrus intelektualus – patartina šio to ir nežinoti, ypač kai kalbama apie futbolą. Žmogus, išsyk galįs pasakyti, koks buvo 1969 metais žaistų Schalke 04 ir Dortmundo Borussia klubų rungtynių rezultatas ir koks žaidėjas per šias varžybas buvo pakeistas, kaip futbolo ekspertas atsiduria anapus išsilavinusių asmenų sferos.
Tiesa, nusimanymas apie futbolą tarp intelektualų po 1968 metų tapo madingas; bet tada reikėtų būti marksistu ar bent sociologu, ieškančiu sąlyčio su darbininkų masėmis. Liberalas ar juolab konservatyvus žmogus, vis dėlto esąs Dortmundo Borussia sirgalius, pasirodytų tik linkęs į vulgarybes.
Niekada neskaitykite paskaitų apie…
Su išsilavinimo koncepcija apskritai nesuderinamas bet koks puikavimasis, net jeigu jis susijęs su pačiu išsilavinimu. Asmuo, mėginąs girtis išsilavinimu, išsiduoda, kad nėra išsilavinęs. Išsilavinimas nėra demonstruojamas, tai nėra sritis, kurioje stengiamasi pelnyti plojimus. Absoliučiai draudžiama pranašumą prieš pašnekovą demonstruoti surengiant klausimų varžybas. Tas, kuris elgiasi kaip snobas, pats pasirodo, kad jo pretenzijos būti laikomam išsilavinusiu yra nepagrįstos. Tikrasis išsilavinimo tikslas – laisvas komunikavimas, praturtinantis žmogaus gyvenimą.
Tačiau lygiai tokia pat nuodėmė Šventajai Dvasiai yra ir detalių paskaitų skaitymas temomis, neįeinančiomis į išsilavinimo sritį, arba ir tada, kai iš tikrųjų derėtų malonus pašnekesys.
Pirmiausia – technikos stebuklai apskritai, o ypač – automobiliai. Tas, kuris pusvalandį ar visą akademinę valandą imsis damai skaityti glaustą paskaitą, kurioje dvylika argumentų įrodys, kad Porsche pranašesnis už Ferrari, ir dėstys tai su įkarščiu ir išmanymu, nebūtinai pasirodys jai labiau išsilavinęs, nei ji iki šiol manė. Tas pat pasakytina ir tada, kai paskaitos skaitomos apie siurblius, reaktyvinius naikintuvus, kosmines stotis, atomines elektrines, elektros transformatorius, anglimis kūrenamas elektrines ir bet kokios rūšies aparatus.
Taigi esama žinių, kuriomis žmogus išsiduoda lygiai taip greitai kaip ir išsilavinimo spragomis. Iš principo riba tarp kanoninių, leistinų ir draudžiamų žinių yra paslanki: kas šiandien draudžiama, rytoj gali būti leidžiama.
Pavyzdžiui, XVIII amžiaus Anglijoje išrastasis romanas iš pradžių laikytas trivialia forma, kuria domisi tik moterys, bet ne klasikinį išsilavinimą turįs džentelmenas. Todėl vis būta autorių, pasirašinėjusių savo knygas slapyvardžiu.
Panašiai klostėsi kino likimas: 1960 metais jis dar buvo amerikiečių kultūros pramonės produktas, kuriuo domėtis išsilavinusiam žmogui neleido orumas, bet šiandien nauji filmai aptariami į rimtus pretenduojančių laikraščių skyriuose, o literatūros profesoriai staiga ėmėsi dėstyti kino mokslus nelyg žmonės amputuotomis kojomis, moką kitus bėgioti. Kinas atsidūrė išsilavinimo sferoje, apie jį valia nusimanyti.
Iš esmės privalomų slėpti, draudžiamų žinių kiekis priklauso nuo paties asmens išsilavinimo lygmens. Čia galioja geležinė taisyklė: naujokas išsilavinimo krašte turėtų slėpti visas draudžiamąsias žinias, nes jis dar iki galo nesusipažinęs su papročiais; kadangi jis dar neįstengia teisingai įvertinti leidžiamų, dar šiaip taip pakenčiamų ir visiškai draudžiamų žinių skirtumų, verčiau tegu renkasi garantuotą kelią. O visai subrendęs išsilavinimo valstybės pilietis gali sau leisti užmesti akį ir į vulgariausias pažinimo zonas. Tai tik pagerins jo įvaizdį, nes bus tariama, jog jis nešvariais užkampiais domisi vien skatinamas aukštesniųjų kontekstų ir geba iš to įskelti netikėtai reikšmingų kibirkščių.
