Jei niekada nedainavote mokyklos chore, netraukiate dainų užstalėje, neniūniuojate vonioje, vis tiek ateis diena, kai iš Jūsų lūpų išsiverš melodija.
Gimus vaikučiui paslaptingu būdu atsidaro nematoma mamos muzikos dėžutė ir pasigirsta lopšinė. Lopšinės yra pačios demokratiškiausios dainos.
Joms nebūtinas muzikalumas, klausa, net žodžiai ar apibrėžta melodija! Apie lopšines kalbamės su ankstyvojo ugdymo pedagoge dr. Dėja Aukštkalnyte.
Ar vaikutis mamos įsčiose gali girdėti mamos dainuojamą lopšinę, ar jaučia vibraciją, melodiją? Gal yra atlikti tyrimai, kaip kūdikiai atpažįsta dainas, kurias jų mamos dainavo nėščios?
Žinoma. Maždaug nuo 20 savaitės (penktąjį vystymosi mėnesį) vaisiui susiformuoja klausos organai, kuriais jis sugeba atpažinti aplinkos garsus. Tačiau motinos skleidžiami garsai besiformuojančiam kūdikiui daro poveikį kur kas anksčiau.
Anot mokslininko ir ankstyvojo muzikinio ugdymo Rusijoje pradininko S. Lazarevo, vaisius įsčiose pirmiausia pradeda jausti fiziologinius motinos organizmo garsus – pavyzdžiui, motinos širdies plakimas prilygsta arti pravažiuojančio traukinio dundėjimui! Akivaizdu, kad vaisius ne tik girdi, bet ir vibracijomis suvokia motinos (o vėliau – ir tėvo ar kitų artimųjų) balsą. Tad dainuoti lopšines ar kitokio pobūdžio repertuarą yra tikslinga nuo pirmųjų kūdikio laukimo savaičių.
Pasaulyje atlikta nemažai tyrimų, kaip kūdikiai skiria nėštumo metu jiems dainuotas dainas, akustinių instrumentų tembrus, įsčiose klausytos muzikos įrašus. O 4-5 mėnesių kūdikis atpažįsta jau nuo gimimo jam „pristatytą“ repertuarą.
Nuo kada gimusiam kūdikiui pradėti dainuoti lopšines?
Jeigu klausysime mokslininkų rekomendacijų, pradėti dainuoti patartina dar negimusiam… Pagaliau, ar tai nėra įprasta visose tautose (galbūt, išskyrus itin suklestėjusias industrines šalis, kuriose žmonės apskritai nebeturi laiko dainuoti patys ir apsiriboja vien populiariosios muzikos vartojimu)? Žmonės tiesiog dainuoja įvairiausias dainas, ir niekur neišskiriami „nėščiųjų“ dainavimo ypatumai. Kadangi kūdikiai, net būdami įsčiose, jau pradeda adaptuotis prie atitinkamos aplinkos, jei jie gims dainuojančioje aplinkoje, tai ir patys paprasčiausiai užsiims šia veikla.
Kur lopšinių išmokti?
Iš senelių, mamų, knygų, muzikos įrašų, liaudies dainininkų ir profesionalių etnokultūros specialistų. Jeigu išties turite stiprų poreikį išmokti tam tikro muzikinio repertuaro, šiais laikais informacijos tikrai surasite. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – bibliotekose, fonotekose bei etnokultūros centruose, o kaimuose tikriausiai dar liko dainuojančių močiučių.
Jei mama sako – neturiu klausos, neturiu balso, kuo pakeisti lopšines, ar vaikui ne taip jau ir svarbu, kokia lopšinės kokybė?
Kadangi dainingas, ramus, pasikartojančiomis intonacijomis ir ritmu užliūliuojantis motinos balsas apskritai ramina kūdikį, žvelgiant šiuo kampu visai nesvarbu, ar mama turi klausą. Garsiai dainuoti viešoje vietoje retai kuri mama, net profesionali muzikantė, vargu ar išdrįstų. Kita vertus, ar dainuodami kūdikiui mes siekiame apstulbinti jį techninėmis vokalo galimybėmis ir pritrenkti netikėtu interpretacijos originalumu? Dainavimas vaikui visų pirma turi etinės, dorinės, o ne mokomosios prasmės. Argi savaime nėra graži ir gera dainuojanti motina? Ar ne šias savybes ji nori perteikti savo kūdikiui, jį ramindama, supdama, liūliuodama? Mažai tikėtina, kad dainuodama lopšines mama mato savo kūdikyje užgimstantį Pavarotį. Gal visame pasaulyje ant pirštų suskaičiuotumėme kelias tokias pragmatiškas motinėles. Normali mama nesijaudins nei dėl savo balso gražumo, nei dėl intonacijos švarumo. Kūdikiui daug svarbiau jos dėmesys ir meilė, išreiškiami daina. O profesionaliau dainuoti galima išmokti ankstyvojo ugdymo mokyklose.
Kaip tyliai dainuoti lopšinę, kaip lėtai? Gal trankiai ir garsiai dainuojama daina ne užmigdys, o prabudins.
Tai ir vėl priklauso nuo to, ko siekiate. Taip, trankios dainos ne tik prabudins, bet dar ir išgąsdins kūdikį, ypač atliekamos girtos kompanijos prie jo lovelės. Deja, tokia yra skaudi ne vieno vaiko patirtis. Kaip šauksime, taip ir atsilieps, ar ne? Tad trankiai atliekama lopšinė yra tiesiog nebe lopšinė, o kitokio pobūdžio repertuaras. Ir su kūdikiais jis neturėtų turėti nieko bendro. O lopšinės atlikimo tempą žmonės renkasi pagal savo temperamentą.
Kokia apskritai lopšinių funkcija – nuo kada jos „gyvuoja“, kaip atsirado ir kam skirtos?
Manau nesuklysime pasakydami, jog lopšinės atsirado kartu su pirmykštėmis šeimomis ir gyvavo visais laikais visose tautose. Nes jos skirtos kūdikiui nuraminti, stiprinti jo ryšį su šeima, perduoti tam tikrą kultūrą ir supratimą apie žmogiškus santykius. Galima sakyti, kad lopšinės yra puiki bendravimo priemonė su dar nekalbančiu kūdikiu, kai „susitarti“ su juo kitais būdais darosi sudėtinga. Bet kuri mama gali iš savo patirties papasakoti istorijų, kaip stebuklingai savo balsu nuramino susierzinusį mažylį. Tos, kurios nebandė, būtinai turėtų kuo dažniau imtis šio eksperimento.
Pagalvokime, kas efektyviau – verkiantį kūdikį aprėkti ar ramiu balsu keletą kartą paniūniuoti kad ir beprasmę frazę?
Apskritai, jeigu mamos dažniau drįstų „pažaisti“ su kūdikiais savo balso intonacijomis – tai tikrai ne dainavimu, o tik „juokingo balso“ bandymais – poveikį pamatytų iš karto. Reikėtų tiesiog pamiršti, kad vienintelė vaikų auklėjimo priemonė balsu – tai staugimas ant jų. Bet kurio amžiaus vaikų. Pabandykite paeksperimentuoti.
Ar vaikui augant lopšinės turi keistis, tobulėti? O gal nuolatos dainuoti tą pačią – kaip maldą?
Gal ir ne „turi“ keistis, bet galėtų. Vaikai mėgsta pasikartojimus, pažįstamo repertuaro jie gali klausytis be galo.
Sudėtingiau jiems pristatyti ką nors naujo, nes jie atkakliai reikalauja tų pačių pasakų, dainelių, žaidinimų – na, kaip ir to paties mėgstamo maisto. Pagalvokime, kas atsitiks, jei vaikas iki „n“ metų bus maitinamas vien manų koše, nors tai būtų pats mėgstamiausias jo patiekalas. Tad kuo įvairesnė muzika skambės namuose, tuo didesnė bus ir vaiko muzikinė erudicija.
Ar skiriasi lopšinės berniukams ir mergaitėms?
Ne. Galite ramiai keisti žodžius iš „dukružėlės“ į „sūnaitėlį“ ir atvirkščiai. Nuo to lopšinės poveikis nepakis.
„Mamos žurnalas“
