Linos Ruškytės nuotr.
Jei paklaustumėte senos močiutės, ar reikia vaikui dainuoti lopšinę, ji nustebtų: „O kaipgi kitaip? Juk maži vaikai bijo užmigti, juos reikia palydėti į miegelį“.
Ne kiekvienoje šeimoje likę senelių ir prosenelių, kurie moka senovinių dainų, žaidimų ir lopšinių. Apie senąsias tradicijas kalbamės su Liaudies kultūros centro vyriausiąja specialiste Jūrate Šemetaite.
Lopšinės dar gyvos
Daug senųjų tradicijų išnyko, jos liko tik kaip mūsų paveldo dalis. Per vestuves nebedainuojame ritualinių dainų, ir piemenėliai nebegena bandos į laukus. Tačiau dar gyva tradicija visai šeimai susirinkti Kūčių vakarienės. Ir Velykoms dar susiburiame dažyti ir ridenti margučių. Paradoksas, kad tradicijų staiga prireikia žmonėms, išvykusiems gyventi į užsienį, ypač kai susituokiama su kitataučiu. Tada lietuviškos dainos ir papročiai pasidaro labai svarbūs.
„Pastaraisiais metais pastebime, kad jaunos šeimos grįžta prie savo šaknų, nebesižavi vien tuo, kas vyksta Vakaruose. Galbūt tai lemia susidomėjimas ekologija, natūralesnio, sveikesnio gyvenimo paieškos. Žmogus juk yra gamtos dalis, tik mes pamirštame tai. Bėgame, bėgame ir patys nežinome, kur. Kaime senos moterys labai gražiai sako: „Kas yra žmogaus laimė? Didžiausia laimė yra vaikai“. Viskas taip paprastai ir aiškiai pasakyta. Žinau, kad Lietuvoje yra jaunų mamų susibūrimų, kur jos mokosi dainuoti lopšines, žaisti su vaikais liaudies žaidimėlius“, – sako Jūratė Šemetaitė.
Jaunoms šeimoms, kurios neturi galimybės pasimokyti folkloro gyvai, ir bus skirtas naujasis filmas.
Lopšinėms nereikia nei „balso“, nei „klausos“
„Kai rinkdami filmui medžiagą paprašydavome senų moterų padainuoti lopšinę, jos sutrikdavo: „O kur vaikas? Kam aš dainuosiu?“ Tada paguldydavome šalia jų anūkėlį arba paprašydavome įsivaizduoti, kad lopšyje tikrai guli vaikas, ir jų balsai pasikeisdavo“, – sako folkloro specialistė J. Šemetaitė.
Mat lopšinė nedainuojama šiaip sau. Ji dainuojama konkrečiam vaikui, tai tarsi širdies daina, kurioje nėra svarbiausi mamos muzikiniai gebėjimai.
Lopšinė turi labai aiškią funkciją, santykį – buvimą su vaiku. Senolės sako, kad lopšinė nemažiau svarbi už motinos pieną, nes ji nuramina ir apsaugo kūdikį. Migdymo daina gal net labiau primena kalbėjimą negu dainavimą. Jos melodija nėra sudėtinga, žodžiai – paprasti, su pačiūčiavimais, pakartojimais, kurie veikia tarsi geri burtažodžiai.
„Kaimo močiutės pasakoja, kad lopšines vaikams dainuodavo skirtingai – vieniems tik iki 2–3 mėnesių, o kitiems net iki 7–8 metų, priklausomai nuo konkretaus vaiko. Tradicinėje kultūroje vaikus augindavo seneliai, nes tėvai išeidavo dirbti lauko darbų. Yra terminas „nešiotė“ – tai jau paaugusi mergaitė, kuri prižiūrėdavo, nešiodavo mažylius. Šeimose gimdavo vaikas po vaiko, ir močiutės buvo pagrindinės auklėtojos. O štai migdyti kūdikėlį būdavo mamos reikalas“, – pasakoja J. Šemetaitė.
Dabar jaunos šeimos nori pačios auginti vaikus, nepageidauja, kad seneliai kištųsi, bet per daugybę amžių lemta, kad senelius traukia prie mažų vaikų. Kai žmogus užaugina savo vaikus, yra begalinis noras, kad vėl atsirastų nauja gyvybė, nes ji duoda daug energijos. Močiutės tada atgyja, joms atsiranda naujas stimulas gyventi, gražiai ir prasmingai ką nors veikti. Kol nėra vaikų, vadinamieji „jauni vaikai“ gyvena savo gyvenimą, neranda laiko ir galimybių susitikti su tėvais, bet kai atsiranda anūkai, susijungia kartos, atsiranda gražus santykis ir pagalba.
Senoliai – tarsi neišsemiamos skrynios
Folkloro ekspedicijose pavyksta užrašyti daug įdomių dalykų. Jei šeimoje gyvena kelios kartos, būna, kad močiutės jau nebe viską prisimena, tada pusamžės jų dukros sako: „Mama, atsimeni, tu dainuodavai taip…“ arba „Mama, juk tu man pasakojai…“ Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai, dainos, žaidimai iki šiol dar gyvi.
Liaudies išmintis buvo tobulai pritaikyta vaikui auginti nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Patiems mažiausiems būdavo dainuojamos lopšinės, pasūpavimai, po pusmečio jau prasidėdavo visokie šokdinimai ir žaidinimai, o vėliau – smagios dainelės, pasakos, žaidimai. Mįslės buvo skirtos ne patiems mažiausiems – senoliai sako, kad mįslės skirtos vaikams maždaug nuo 7–8 metų (kaip dabar sakytume – „mokyklinio amžiaus vaikams“).
Auginant vaikus, būdavo laikomasi visokių prietarų – mažo vaiko nerodydavo svetimiems, kad „nenužiūrėtų“ (ir tai būdinga visiems Lietuvos regionams), vaikams neleisdavo namie švilpauti, kad „neprišvilptų velnio“, neleisdavo supti užsikėlus koją ant kojos, nes tada neva supi velnio vaiką. Plačiojoje visuomenėje tų prietarų dabar jau mažai kas bepaiso.
„Viena jauna šeima man sakė: „Mes gyvename mieste, naujame mikrorajone, o tikras mūsų gyvenimas vyksta sodyboje, – pasakoja Jūratė Šemetaitė. – Juk sodyboje yra tikras šulinys, tikras takelis ir tikras daržas. Kaime ganosi tikra karvė. Tų tikrų dalykų reikia, kad suvoktum, kas gyvenime yra svarbu.“
„Mamos žurnalas“
