Esu kompiuterinių žaidimų kūrėja. Daug metų kūriau žaidimus su ginklais, kareiviais, tankais, bet tame kūrybos procese nejaučiau pilnatvės. Norėjosi kurti kažką pozityvaus, šviesaus, o ne užsakomuosius projektus karo tema, kurių nemažai atsirasdavo ir dirbant savo įkurtoje kompiuterinės grafikos įmonėje.
Dar neturėdama vaikučio, vis pamąstydavau: o kas gi man teikia džiaugsmo? Kartu su įmonės kūrybine komanda (beje, reikėtų pridėti, kad labai moteriška komanda) pradėjome kurti personažų ir jų pasaulio vizijas, siekdami jose tam tikro autentiškumo, patrauklumo, edukacijos aspektų.
Sukurti pirmieji eskizai, išgryninti personažai, aprašai.
Vėliau projekto gretas papildė partnerių komanda – kilo nemažai su Gugių personažais susijusių žaidimukų, edukacinių programėlių idėjų, tarp kurių buvo ir interaktyvioji lopšinių knyga. Tad besilaukiant jau buvo pats darbų įkarštis, o naujas žmogutis gimė kaip tik pačiu laiku, kad galėtų išbandyti mūsų pirmąjį produktą.
Ko telefonuose ieško vaikai
Liūdnai stebiu realybę, kai tėvai įkiša mažam vaikui į rankas telefoną, kad tik kuriam laikui namuose būtų ramybė, o ką ten vaikas maigo, nelabai ir svarbu. Man visada norėdavosi kokybiško turinio. Norėjosi padėti tėvams, kad jie patys galėtų padėti sau. Senovėje mamos ir močiutės dainuodavo lopšines, dabar ši tradicija nyksta, bandžiau ją atgaivinti, sumodernindama pačią formą. Mes su vyru propaguojame atsakingą tėvystę, esame „išmanūs“ tėvai, bet išmanumas nelygus išmanumui, norime būti ir išmintingi, dėl to, kokį turinį ir nuo kokio amžiaus mūsų dukra Liepa gali vartoti, – mes nusprendžiame, o nepaliekame savieigai.
Mano sukurtas interaktyvusis lopšinių projektas, skirtas vaikui nuraminti ir pasiruošti miegui. Dainelių melodijas nesunku įsiminti, tad kartu su personažais galėtų dainuoti ir tėvai, ir patys vaikai. Kurdama maniau, kad lopšinių projektas bus skirtas patiems mažiausiesiems – nuo kūdikių iki trejų metų. Tačiau edukacinis jos turinys bei pastabos po pirmųjų pristatymų leido suprasti, jog ji įdomi ir vyresniems vaikams. Tad galima sakyti, kad knygelė suteikia veiklos galimybių vaikams nuo kūdikystės iki 5-erių metų. Mūsų Liepa telefono dar nepažįsta, bet pažįsta interaktyviąją knygą ir dainuojantį mamos balsą, kuriam pritaria kaukai. Planuoju sukurti ir keletą kitų karaokė projektų, kur galėtų įsijungti ir patys vaikai.
Etnografija man – įdomu!
Aš pati etnografija susidomėjau tik suaugusi, iki tol apie tautosaką išmaniau tik tiek, kiek mums įskiepijo lietuvių kalbos mokytoja mokykloje. Jau tada žinojau, kad joje nieko niekada nėra be prasmės, išmintis užkoduota simboliais.
Tarybiniais laikais mama nelabai turėjo knygų, bet tas, kurias skaitė, buvo suskaitytos iki nutriušimo. Matyt, tikrų vertybių pajautimas vaikui įgimtas.
Kažkada draugės man organizavo mergvakarį. Akimirką buvau suglumusi, kai ant galvos uždėjo tigro ausytes ir išdažė lūpas raudonai, kol važiavome autobusu iki mano gimtinės. Vis mąsčiau: „Nejau mano draugės manęs nepažįsta?“. Visai kitaip pasijutau, kai pas mamą draugės pradėjo mane perrenginėti lininiais drabužiais, mama – šukuoti plaukus ir pinti kasas. Aš pravirkau. Tokių stiprių emocijų seniai nebuvau patyrusi. Apsivilkusios lininėmis drobėmis aplankėme visas mano mergystės vietas, kuriose dalinausi prisiminimais, vydama siūlo kamuoliuką. Vėliau tą kamuoliuką sudeginau ant laužo paskutinėje stotelėje. Vakare manęs laukė tautiškai apsivilkusi moteris, kuri pasakojo apie senovinius papročius, mokė mane išminties.
Dar iki dabar drąsiai visiems sakau, kad geresnio mergvakario niekas nėra turėjęs! Tiek daug laimės ašarų nebuvau išverkusi net per vestuves.
Močiučių augdama neturėjau šalia, tad niekas man nedainuodavo, bet mama išmokė aukštaičių tarmės. Mano mamytė – „užkietėjusi“ aukštaitė. Savo būsimam vyrui, kai jis lankydavosi mano gimtinėje, vertėjaudavau, nes jis nelabai suprasdavo aukštaitiškai. Dabar aš ir pati kalbu jau bendrine lietuvių kalba, bet telefonu ar grįžusi namo pas mamą, – aukštaitiškai. Nė pati nepastebiu, kaip liežuvis prisitaiko skirtingose aplinkose.
Lopšinėse slypintys atradimai
Rengdama interaktyvųjį lopšinių projektą, padariau du didelius atradimus. Pirmas – nustebau, kad tautosaka tokia spalvinga! Mes, lietuviai, ne pilki ir ne melancholiški, o spalvingi ir drąsūs. Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje tapybą vis girdėdavau iš dėstytojų: „lietuviško pilkumo tapyba“, „lietuviškai nyku“ ir t.t… O iš tikrųjų mūsų bočiai buvo OHOHO! Tikri puošeivos! O Klaipėdos krašto moterų apdarai man priminė slavų tautas, kur dominuoja kontrastas ir ornamentai.
Antrasis atradimas – kad tėvams, auginantiems vaikus, moderniomis technologijomis galima perteikti senąsias vertybes. Bet tai dar nėra populiaru, tokių programų nėra daug.
Senovė moderniame gyvenime
Sąvokos „senovė“ ir „šiuolaikiškumas“ yra reliatyvios. Juk mūsų sukurta lopšinių knyga savo technologine forma yra naujoviška, bet savo turiniu – labai senoviška. Dar vis ruošiuosi iš rūsio išsitraukti savo mamos suskaitytas pasakas, kai skaitysiu jas dukrai, jos suskambės man visai kitaip. Viskas, kas sena, gali tapti nauja, tik reikia tam tinkamo požiūrio.
Esu baigusi molbertinės tapybos restauravimo bakalaurą. Mokiausi senovinės tapybos lesūromis. Seniau, norint nupiešti žmogų, reikėdavo pieštuko, anatomijos žinių ir meistriškumo. Dabar viskas taip pat, tik vietoj medinio pieštuko renkuosi planšetinį. Ir mano žmogus, anatomiškai taisyklingai padarytas 3D, gali matytis iš visų kampų sukinėjant ir net uždainuoti – argi tai ne smagiau? Tos naujos technologijos keičia požiūrio kampą ir praplečia mąstymą.
Aš renkuosi filosofiją – laiminga mama, laimingas ir vaikas. O aš laiminga tik tada, kai jaučiuosi kažką nuveikusi prie kompiuterio. Naujų technologijų apsuptyje auginu Z kartą. Jiems virtuali erdvė tampa gyvenimo, buvimo vieta. Pati aš esu iš X kartos ir net ne iš Y. Kompiuterį išmokau įjungti tik pirmame kurse, referatus rašydavau ranka. Buvimas modernia moterimi – tai nuoseklus darbas. Noriu gerai suvokti aplinką, kurioje auga mano vaikas, nes Z karta net skaitys kitaip – ne pateiktą informaciją vieną po kitos, bet vieną per kitą, kartu su vaizdu, garsais, tekstu. Internetas, globali aplinka ir ekranas turi didelį poveikį ir Z kartos vertybėms formuotis. Mano, kaip mamos, darbas bus suvokti, kokios yra naujosios kartos vertybės, ir atkreipti dėmesį, kokias vertybes padėti ugdyti savyje, mokytis jomis grįsti savo gyvenimą ir nesutrikti.
Vis dar ilgesingai prisimenu senąją animaciją, ten buvo pamokančių istorijų, rodomas šeimos, draugystės bendrumas. Šiuolaikiniai filmukai suvulgarinti, daug smurto, paslėpto „sexizmo“. Natūraliai jaučiu, kad tai neteisinga, dėl to ieškau vertybių pagrindų praeityje, taip atsiranda kaukučiai, gugiai ir kitokie personažai.
Vilma Šeškevičienė
„Mamos žurnalas“
