Vaikams atsiveria senovė
Daug jaunų šeimų jau nebeturi savo kaimo, gyvų senelių, prosenelių, kurie pasakotų apie senus laikus. O augantiems vaikams labai įdomu daugelis dalykų – jiems sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo gyventi be interneto, automobilių, prekybos centrų. Ką senovėje žmonės valgė? Kodėl tokie keisti buvo jų drabužiai?
Projekte „Vaikams atsiveria senovė“ pateiksime įdomios informacijos apie mūsų paveldą, senovės žmonių gyvenimo būdą, darbus ir pramogas, pasaulėžiūrą ir kūrybą.
Tikimės, jog senovė dabartinio gyvenimo kontekste bus įdomi ir vaikams, ir jų tėveliams.
KUO SENOVĖJE ŽAISDAVO VAIKAI?
Žaidimas visais laikais buvo labai svarbi vaiko gyvenimo dalis, nes žaisdamas vaikas ugdo savo fantaziją, įgyja bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžių, mokosi įsitraukti į suaugusiųjų gyvenimą.
Šiuolaikinių vaikų žaislai ir žaidimai gerokai skiriasi nuo tų, kuriais žaidė mūsų proseneliai. Tačiau kai kurie žaislai yra tarsi gyva klasika, žavinti ir dabar.
Konsultuoja Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaitė.
Šiais laikais kūdikio auginimas neįsivaizduojamas be daugybės daiktų: vežimėlio, lovytės, automobilio kėdutės, gultuko, čiulptukų… O kaip kūdikiai augdavo senovėje? Kokie buvo tie pirmieji vaiko metai? Kokiais žaisliukais žaisdavo patys mažiausieji?
Vežimėlių būta ir senais laikais, bet jie būdavo sukalti iš lentelių, mediniais ratukais ir daugiau skirti ne kūdikiams vežioti, o vaikams žaisti. Vyresni vaikai vežiodavo mažesnius. Iki metukų vaikas augdavo šalia mamos. Mama jį nešdavosi, eidama dirbti į laukus. Tarkime, mama per šienapjūtę grėbia šieną, o šalia tarp trijų kartelių pakabina lopšelį su kūdikėliu – kai reikia, vaiką pamaitina, pervysto. Kūdikių nepalikdavo namuose vienų, neleisdavo jiems įsiverkti – nuramindavo, švelniai pakalbindavo. Kiekvienas vaikas šeimoje būdavo laukiamas.
Būdavo, kai gimsta vaikas, jį pribuvėja, vadinama bobute, nuprausia, peržegnoja, tada neša tėvui parodyti, paskui broliukams ir sesutėms paaiškina, kad rado vaikelį kopūstų lauke ar iš balos išgriebė. Muziejuje saugoma gražių aprašų, liudijančių, jog su nauju šeimos nariu buvo supažindinami ir naminiai gyvūnai. Duodama jiems apuostyti mažylį, kad atskirtų saviškį iš kvapo.
Gimus vaikui, buvo tradicija sodinti medį: jei mergaitė, – liepą, jei berniukas, – ąžuolą arba uosį. O pirmagimiam vaikui net kryžių pastatydavo ar koplytėlę – kaip giminės tęsėjui, paveldėtojui.
Senovėje kūdikiai žaisdavo barškučiais, tik jie buvo ne spalvoti plastmasiniai, kaip dabar, o, tarkime, iš žąsies gerklės. Papjovus žąsį, gerklę išdžiovindavo, pripildavo žirnių arba sėklų ir jau išeidavo barškantis žaisliukas. O mažyliams virš lopšio pakabindavo balanėlių paukštę ar šiaudų sodą – judantis oras žaisliuką supdavo, vaikui būdavo smagu jį stebėti. Panašius ir dabar kuria liaudies meistrai, puoselėjantys tautinį paveldą.
Stovėti mažylis išmokdavo stovynėje, dar vadinama stovykla, tupčiumi. Ją darydavo iš dviejų lentelių, sujungtų statinėliais. Viršutinėje lentelėje buvo padaryta apvali išpjova kūdikiui įstatyti. Vaikščioti mokė vaikštynėje.
Ką žaisdavo mergaitės?
Mažas mergaites nuo 7–8 metų mokydavo pinti juosteles, prisukti siūlų šeivas, tvarkytis po namus. Žaidimas ir realus gyvenimas buvo labai arti vienas kito. Muziejuje saugomi žaisliniai kočėlai drabužiams lyginti, sviestmušės, kultuvėlės, rėčiai.
Mergaitės tikrai neturėjo tiek daug lėlių, kaip dabar. Skudurinukėms lėlėms reikėdavo ir namų, baldų. Muziejaus fonduose viena žaislų grupė ir yra baldai – mediniai staliukai, kėdutės, spintelės, lopšiai, lovelės.
Berniukus augino ūkininkais, juk mes žemdirbių tauta. Geras ūkininkas turėjo mokėti darbus dirbti, todėl ir žaislai buvo tokie: arkliukai (nuo supamųjų iki arklio galvos ant ilgo pagalio ar molinių figūrėlių), rateliai, grėbliukai, malūnai. Berniukai į tuos žaislinius ratelius kraudavo „malkas“ ar „šieną“ – ką vaikai matė darančius suaugusiuosius, tą kartojo ir patys savo žaidimuose.
Medinius žaisliukus šeimos vyrai dažniausiai droždavo žiemos vakarais, kai būdavo daugiau laisvo laiko. Viskas buvo realistiška: arkliukai, karvytės, katinėliai, kiškučiai. Vaikas per žaidimą buvo ruošimas tikram gyvenimui. Juk jau nuo 7–8 metų turėjo talkinti bent žąsis paganyti. Vaikystė būdavo trumpa, jei šeima gyveno vargingiau, žaidimus keisdavo darbas.
Ginklai – šautuvai, kardai, lankai – berniukams patikdavo visais laikais. Tai nebuvo įmantrios šaudyklės, kaip kad yra dabar. Daugumą ginklų vaikai pasigamindavo patys. Lanką ar laidynę moka pasidaryti ir dabartiniai vaikai.
Paukšteliai, švilpynės ir dūdelės
Dūdelės ir švilpynės mokydavo vaikus pažinti paukščių balsus. Juos girdėdavo ganydami gyvulius, miške uogaudami, riešutaudami. Tada vaikai augo gamtos apsuptyje. Paukštelių drožyba buvo visų piemenų užsiėmimas, droždavo ne tik berniukai, bet ir mergaitės. Visi piemenukai kišenėse turėdavo peiliuką, kurį gaudavo dovanų nuo gyvulį pardavusio šeimininko.
Kaip vaikai pramogaudavo žiemą, o kaip – vasarą?
Žiemą vaikai važinėdavosi rogutėmis, pačiūžomis. Pačiūžos kur kas skyrėsi nuo dabartinių. Tai buvo paprasčiausia smailėjanti medinė trinkelė, pririšta prie bato. Viena koja pasispirdavo, kita čiuoždavo ant ledo. Dar smagi pramoga buvo ant užšalusios kūdros ar ežero įtvirtintas ratas, kuris sukdavo ten pririštas roges. Iš sniego vaikai lipdydavo besmegenius.
Vaikai visais laikais laukdavo vasaros, kad galėtų palakstyti po kiemą. Pavyzdžiui, pamėtyti ir pagaudyti bolę – iš kiaulės šlapimo pūslės padarytą kamuolį. Prieš tai pūslę gerai išplaudavo, pripūsdavo ir išdžiovindavo. Kartais sviedinį darydavo ir iš suveltų besišeriančių gyvulių plaukų – plaukus tol trindavo tarp delnų, kol susiveldavo kamuoliukas, gerai atšokantis nuo žemės.
Jaunimo pramoga būdavo pasiplaukioti valtelėmis, o vaikai pasidarydavo tokį „gelbėjimo ratą“ – plaustą iš surištų linų pėdų ar šiaudų kūlio, kuris išsilaikydavo ant vandens.
Ar senovėje vaikai turėdavo augintinių, kaip kad dabar?
Kačiukai, šuniukai visais laikais buvo didžiausi vaikų draugai, ypač vienkiemiuose. Tačiau naminiai gyvūnai nebuvo laikomi vien žaidimui, jie turėjo savų pareigų: katė – gaudyti peles, šunelis – saugoti namus. O vaikų pareiga būdavo įpilti pienuko augintiniams. Egzotiškų gyvūnų senais laikais namuose nelaikė. Į trobą parsinešdavo nebent sužeistą, paliegusį paukščiuką, kol jis išgydavo. Narvuose paukštelių dėl grožio niekas nelaikė. Kiekvienoje sodyboje vaikai turėdavo daug mielų draugų: avinukų, viščiukų, triušiukų.
Kokie senovėje buvo mėgstamiausi vaikų skanumynai?
Vaisiai, riešutai, cukriniai gaideliai iš kermošiaus ar atlaidų… Riešutauti vaikai eidavo, pasiėmę krepšelius. Uogavimui, žemuogėms rinkti vaikai pasidarydavo aukšlius iš beržo tošies.
Senoviškas gardėsis – morkų saldainiai. Saldumynai nebuvo kasdienis valgis. Cukrų žmonės paprastai pirkdavo „galvomis“, gabalais. Kartais atkirsdavo gabaliuką cukraus pačiulpti. Vienas iš saldumynų buvo medus. Uogienių, kokias valgome dabar, niekas nevirdavo – cukrus buvo labai brangus. Kermošinių saldainių, riestainių vaikams lauktuvių parveždavo tėvai, grįžtantys iš atlaidų.
Neila Ramoškienė
Nuotraukose žaislai iš LNM etnografinių rinkinių (XX a. I pusė)
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų kovo 2 dieną.
