Atrodo, kad psichologų vaikai neturi jokių dvasinių problemų, mokytojų vaikai yra labai protingi, o gydytojų – sveiki. Tačiau bet kuris specialistas pasakys, kad tai – mitas. Pakalbinome dvi jaunas gydytojas, kurios, susilaukusios vaikų, įkūrė tėvystės mokyklą, kad… pačios kuo daugiau sužinotų apie vaikų auginimą.
Susipažinkime
Vytenė – baigusi medicinos magistro studijas įstojo į vaikų ligų rezidentūrą. Šiuo metu pats svarbiausias darbas – tai motinystė, augina beveik 1,5 metų pasaulio atradėją Barborą.
Agnė – baigusi medicinos studijas, 2,5 metų gilino savo žinias vaikų ligų ir neonatologijos rezidentūroje. Šiuo metu „atlieka praktiką“ – beveik 2 metus namuose augina Elžbietą.
Prieš metus abi bičiulės įkūrė tėvystės mokyklą „OpaPupa“ Kaune. Gydytojos savo patarimais dalinasi ir su „Mamos žurnalo“ skaitytojomis.
Kaip savų vaikų gimimas pakeitė Jūsų, jaunų pediatrių, įsivaizdavimą apie motinystę?
Vytenė: Pamenu tą ypatingą jausmą su Barbora ant rankų pirmąją naktį gimdymo namuose. Euforija tuomet maišėsi su didžiuliu jauduliu. Reikia maitinti, prausti, o man iš nuovargio ir stiprių jausmų rankos taip dreba… Atėjusi akušerė stebi mano „piruetus“ prie kriauklės su Barboryte ant rankų ir sako: „Matyti, kad esate jau tai dariusi – turbūt ne pirmas, ar ne?“. Taip širdį paglostė ir nuramino, kad susitvarkysiu, kad viskas nėra jau taip baisu.
Patikėkite, gydytojos dėl savo vaikų jaudinasi lygiai taip pat, kaip ir kitų profesijų atstovės. Klausai kiekvieno sukosėjimo, bučiuoji kaktą ir nerimastingai lauki termometro rezultatų… Žinoma, man kaip mamai-gydytojai lengviau nuspręsti, kada galima laukti, gydytis namuose, kada – skubėti pas gydytoją, kokiomis priemonėmis padėti savo vaikeliui. Mano vyras Tadas irgi gydytojas, jis manuosius „karštus“ jausmus nuslopina pasitelkdamas aiškią logiką. Tai labai padeda nusiraminti.
Agnė: Besilaukdama jaučiausi rami: žinių bagažas sukrautas, su vaikais bendrą kalbą rasti visai nesunku, tad maniau, kad manęs laukia iššūkių nekeliantis, laimingos motinystės kelias. O realybė buvo tokia, jog tuomet, kai Elžbietai buvo 3 mėnesiai, mes (jau įveikę ilgą ir sekinantį ligos nustatymo etapą) keliavome į Lenkiją, tam, jog būtų atlikta palaikomoji operacija dėl tulžies latakų atrezijos. Tuomet savo kailiu supratau, kodėl mamos, atidavusios savo mažylį tyrimams, už durų verkia. Iki tol man, vaikų ligų gydytojai, tai atrodė keista. O dabar, kaip mamai, atrodo natūralu, kad, jei skauda tavo vaikui, – tau skauda gal net šimtą kartų labiau.
Ar nesugriuvo koks nors vaikų auginimo mitas, kuris iki vaiko gimimo atrodė „šventas“?
Vytenė: Dar svajodami apie vaikelį abu su vyru svarstėme, kaip jį auginsime, auklėsime, ir, patikėkite, turėjome visai kitokį įsivaizdavimą, norus. Gimusi Barbora daugelį jų privertė nustumti į šoną. Motinystė tikrai įjungia vidinę intuiciją – kuo daugiau laiko praleidi su vaikučiu, tuo labiau jį jauti ir supranti, tiesiog žinai, ko jam reikia.
Įsivaizdavome su vyru, jog vaiką auginsime gana griežtai, ir labai stebėdavomės, kaip tėvai gali miegoti su vaiku vienoje lovoje. Kokia ironija – mūsų Barbora miega… su mumis! Jai to nusiraminimo, fizinio kontakto prieš miegą labai reikia, todėl viskas, ką turėjome padaryti, – tai į šį jos poreikį atsiliepti. Kasdien ji tampa vis savarankiškesnė, mūsų dėmesio jai reikia mažiau ir mažiau, taigi tos jaukios akimirkos susikibus rankomis prieš miegą mums labai brangios. Prieraišumas tikrai augina vaiką! Nepriklausomą, ramų, pasitikintį savimi ir jį supančiu pasauliu.
Kodėl nutarėte mokyti mamas, ar to neišmokys apylinkės šeimos gydytojas?
Vytenė: Su Agne pirmąkart susitikome mūsų universiteto (LSMU) Studentų mokslinėje draugijoje. Buvome aktyvios Naujagimių ligų būrelio narės. Motinystė tikrai padeda atrasti save ne tik kaip mamą, bet ir moterį – iš naujo, kitomis akimis. Šios naujos pareigos kažkokiu ypatingu būdu įkvepia drąsos, tikėjimo savo jėgomis. Vieną dieną, žiūrėdamos į savo žaidžiančias dukrytes, pradėjome kalbėtis apie tai, kaip tėvams trūksta bendrystės, jaukios vietos susitikimams… Tuomet ir gimė idėja sukurti tai, ko trūksta mums pačioms. Abi norėjome dalintis savo žiniomis, išsklaidyti su vaikų sveikata susijusius mitus, kad auginti būtų kuo lengviau. Drąsos jau buvo, atsirado idėja, ir mes nieko nelaukusios pradėjome veikti. Jei pačios nebūtume mamos, tokia mintis, nė neabejoju, nebūtų kilusi.
Agnė: Visuomeninė veikla džiugino širdį dar studijų metais. Augindama Elžbietą, tik dar labiau pajaučiau, jog noriu dalintis savo žiniomis, atjauta ir dėmesingumu žmonėms, man patinka megzti ilgalaikį ryšį.
Gydytojas savo pacientui gali skirti tik ribotą laiko dalį, tad geranoriškam žinių, patirties pasidalinimui tiesiog nelieka laiko, o nuo didelio darbo krūvio ir entuziazmas netrykšta per kraštus… Visai kas kita susitikti jaukioje aplinkoje, galbūt su puodeliu arbatos rankose, žinant, jog nespaudžia laiko ribos. Atsakingai tėvystei neužtenka vien tik gydytojo kompetencijos, juk sveikata yra ne vien fizinė, bet ir emocinė gerovė. Siekiame visa apimančio požiūrio į tą mažučio žmogelio auginimo procesą. Todėl kviečiame savo žiniomis dalintis akušerę, psichologes, logopedę, odontologę, kineziterapeutes.
Vytenė: Šiandieniniame pasaulyje mes tiesiog skęstame informacijoje – jos daug ir ji visur. Taigi didžiausias iššūkis – kaip išsirinkti tą patikimiausią. Mamos ir tėčiai, kurie vaikšto į tėvystės mokyklėles, sutaupo savo brangaus laiko, kurį skirtų toms alinančioms informacijos paieškoms. Be to, jie gali susipažinti su kitais tėvais, truputį atsipalaiduoti ir namo grįžti su nauju įkvėpimu. Mes taip pat norime su kiekvienu atėjusiuoju užmegzti ryšį, todėl skatiname tėvus rašyti mums elektroninius laiškus, kaip jiems sekasi, klausti, dalytis nerimu.
Kitas svarbus dalykas – bendrystės trūkumas. Ankščiau mes neabejotinai buvome artimesni, šeimos gyvendavo vienoje vietoje, ir mamos visuomet sulaukdavo savo mamų, močiučių, sesių pagalbos. Šiais laikais esame išsibarstę ir gana vieniši, daug bendraujame socialinėse erdvėse, bet tai veikiau bendrystės iliuzija – mums reikia gyvo bendravimo, pašnekesių. Štai kodėl buriame tėvus į bendruomenę, skatiname juos bendrauti, susipažinti.
Ar sunku dabar jaunai pediatrei, jaunai šeimos gydytojai dirbti, kai mamos tokios apsiskaičiusios?
Vytenė: Mamos į paskaitas ateina jau daug žinodamos, skaičiusios ir net bendravusios su specialistais. Tai, žinoma, mus verčia pasitempti, nuolat atnaujinti savo žinias, domėtis. Mudvi su Agne tikrai neišmanome visko, todėl į pagalbą pasikviečiame savo srities specialistus. Mamoms itin aktualios psichologijos temos, ypač bendravimas, ryšio su vaiku kūrimas bei laikotarpis po gimdymo, savęs kaip mamos identifikacija.
Kiekviena mama stengiasi būti pačia geriausia, tobuliausia, teisingiausia… Dažnai esame įsitempusios, lyginame savo mažylius su bičiulės, kaimynės vaikais, tačiau juk mūsų vaikams reikia tiesiog geros mamos. Labiausiai bijome suklysti, bet klaidų bijoti jokiu būdu nereikia. Svarbiausia – pasimokyti iš savo klaidų, jas permąstyti ir priimti kaip mūsų gyvenimo dalį – reikalingą ir būtiną.
Noriu padrąsinti mamas daugiau klausyti savo intuicijos, to vidinio balso jokiu būdu netildyti, negniaužti savyje, o juo pasitikėti. Kiekviena mama yra geriausia savo vaiko priežiūros specialistė, nes ji jį pažįsta geriausiai!
Agnė: Tai, jog tėvai apsiskaitę, mane labai džiugina. Liūdniausia turbūt būna tuomet, kai informacijos šaltiniai ir jų patikimumas nesutampa su tėvelių šaltiniais: susiduriame su nusistatymu prieš mažylių skiepijimą, baime, jog skiepai sukelia autizmą ir jie būtini tik dėl farmacijos kompanijų sąmokslo arba, kalbant apie rekomenduojamą žindymo trukmę ir jo naudą vaikeliui, vis girdžiu nuogąstavimą, jog ilgai žindant mamos pienas tampa nebenaudingas. Tuomet kantriai reikia įrodinėti, jog gydytojų pusėje yra patikima, mokslo įrodymais grįsta informacija ir vertėtų tiesiog ja pasikliauti, užuot bandžius įrodyti savo kažkur skaitytą tiesą.
Džiugiausia, tai, jog ne tik mamos, bet ir tėčiai aktyviai dalyvauja paskaitose. Klausimų sulaukiame įvairiausių, nuo tokių, „Kokia kambario drėgmė rekomenduojama naujagimiui?“ iki pusiau retorinių: „O kada bus lengviau?“
Taigi su džiaugsmu dalinamės ne tik mokslinėmis rekomendacijomis, bet ir savo mamiška patirtimi.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
None found
