Šiais laikais į nėštumą žiūrima lengvai. Tai etapas, nušviestas laisvės ir palaimos. Jei moteris jau turi vaikų, ji vyresniesiems mielai rodo augantį pilvuką, leidžia liesti ir kalbėtis su ten gyvenančiu broliuku ar sesute. Vaikai drąsiai piešia piešinėlius, vaizduodami nėščią mamą, draugės jai rengia kūdikio sutiktuvių vakarėlius, o vyras nuperka nealkoholinio šampano.
Prieš 100 metų tokios tradicijos būtų atrodžiusios kaip visiška šventvagystė, mat visus besilaukiančios mamos veiksmus varžė aiškios taisyklės.
Apie tai kalbamės su etnologe humanitarinių mokslų daktare Rasa Paukštyte-Šakniene.
Pilvukus mamos slėpdavo
DABAR. Kai nėštumo testas parodo 2 brūkšnelius, retai kuri šeima paslaptį laiko ilgiau nei 12 savaičių. Kadangi nėštumas dažniausiai būna džiugus ir lauktas įvykis, jaunos šeimos rengia „Gerosios naujienos pranešimo“ vakarėlius. Besilaukiančios moterys didžiuojasi augančiais pilvukais, o nėščiųjų mada juos pabrėžia – pilvo zonoje drabužiai dekoruojami užrašais, detalėmis. Aptemptas mamytės pilvukas kelia tik gražius jausmus.
SENOVĖJE. Nėštumo moterys stengdavosi neviešinti iki pat gimdymo. Kartais net kaimynė nežinodavo, kad moteris nėščia. Pamatydavo tik, kad jau vaiką supa.
Tam slaptumui labai padėdavo drabužių mados – visos ryšėdavo prijuostes, sijonai buvo platūs, raukti, o kur dar skaros, kuriomis siausdavosi pečius ir dengdavo pilvą.
Paskutiniais nėštumo mėnesiais moterys kartais net neidavo į bažnyčią. Vengta net vartoti žodį „nėščia“.
Kodėl tiek slaptumo? Nėštumas buvo siejamas su tam tikra gėda, kitas dalykas – apsauga. Kam eiti ten, kur daug žmonių, juk gali pastumti, suspausti, galima kokia liga užsikrėsti. Tie draudimai drausmino ir saugojo moterį ir jos būsimą vaikelį. Jei tų laikų moterys pamatytų šiuolaikines nėščiąsias, atidengusias nuogus pilvukus, tikriausiai netektų žado. Rodai pilvą – vadinasi, nesaugai vaikelio!
Ypač nėštumą slėpdavo nuo vaikų
DABAR. Jei šeimoje yra vaikų, nuo jų tėvai nėštumo dažniausiai neslepia. Atvirkščiai – vyresnieji broliukai ir sesutės būna gerosios naujienos skleidėjai. Darželyje ar giminių susibūrime jie pirmieji lepteli, kad mamytės pilve „yra leliukas“.
Psichologai skatina tėvus nėštumo neslėpti, vyresnius vaikus ruošti naujo šeimos nario atėjimui, leisti glostyti ir bučiuoti mamytės pilvą, nes taip mezgasi brolystės ryšys.
SENOVĖJE. Ypač nėštumas buvoslepiamas nuo vaikų. Tikėta, kuo mažiau bus kalbama apie tai, tuo ji lengviau kūdikį išnešios ir pagimdys. O juk vaikai gali greitai išplepėti, todėl geriau jiems nieko nesakyti…
Žinoma, artimiausi žmonės sužinodavo, kad moteris laukiasi, o paskui daug kas nuspėdavo iš moters elgesio, pasklisdavo gandai.
Dovanų lietaus vakarėlių nebuvo
DABAR. Kai iki gimdymo liekamėnuo ar pusantro, šiuolaikinės mamytės švenčia Kūdikio pasitikimo vakarėlį (babyshower). Kiti šį susibūrimą vadina Pilvuko švente ar Kūdikio dovanų lietumi. Tai linksma tradicija, atėjusi iš Vakarų šalių, kai susirinkusios moters draugės ir sesės matuoja jos pilvuką, dovanoja kūdikiškas dovanas ir kalbasi apie gimdymus.
Tačiau šiuolaikinės nėštukės nėra ištroškusios tik linksmybių. Paskutinį mėnesį įprasta apsitvarkyti namus, jei reikia, – ir sienas padažyti ar naujas užuolaidas užkabinti. Žinoma, reikia nusipirkti drabužėlius, vežimuką ir lovytę, nueiti į motinystės kursus, kur moko žindyti.
Tik spėk suktis.
SENOVĖJE. Seniau tokio papročio, kaip nėščiosios palydėtuvės į gimdymą, nebuvo. Nėštumo pabaigos laikas buvo svarbus, kaip susikaupimo bei pasiruošimo gimdymui metas.
Nors retai kuri moteris kaime turėjo išskirtines gyvenimo sąlygas, tad dažnai turėjo dirbti visus ūkio darbus iki pat gimdymo. Vis dėlto besilaukianti moteris rūpinosi savimi labiau nei įprasta: geriau pavalgydavo, labiau laikydavosi švaros. Buvo sakoma, kad jei moteris nevalyva, toks bus ir jos kūdikis.
Laukdama, ypač pirmagimio, motina privalėjo pasirūpinti naujagimio drabužėliais bei vystyklais. Paskutiniais nėštumo mėnesiais moteris stengėsi susitvarkyti namų reikalus, užbaigti pradėtus darbus. Skubėdavo atlikti išpažintį. Prieš gimdymą nueidavo atsiprašyti visų, su kuo buvo susipykusi.
Tėčiai gimdyme… dalyvaudavo
DABAR. Jei tėčio nėra gimdyme, personalas suklūsta – bene moteris vieniša?
Tėtis ne tik stebi, jis ir daug padeda – paduoda atsigerti, pamasažuoja, palaiko už rankos, pakviečia gydytoją.Populiarėja į gimdymą vestis moterį-pagalbininkę, liaudiškai vadinamą dulą (gimdyvės padėjėją).
SENOVĖJE. Nėštumas ir gimdymas buvo moterų reikalas, kaip ir viskas, kas susiję su vaisingumu. Šeima neturi vaikų, – kalta moteris.
Laukiasi vaiko be vyro, – kalta tik ji. Niekas nevedė, liko senmergė, – jos problema. Tačiau negalima sakyti, kad vyrai visiškai atsiribodavo nuo gimdymo.
Be jų pagalbos moterys retai išsiverdavo – juk moteriai gimdant reikėdavo ir namus sužiūrėti, ir gyvulius pašerti, ir pribuvėją ar gydytoją parvežti. Esant sunkiam gimdymui, vyras ne tik padėdavo pribuvėjai, bet ir būdavo didelė moralinė parama žmonai. Tad nereikia labai jau aukštinti šiuolaikinių vyrų, o menkinti „senųjų“ – jie prisidėdavo prie gimdymo kuo galėdavo.
Tai, kiek vyras dalyvaudavo gimdymo procese, labiausiai priklausė nuo vyro ir moters santykių. Jei vyras su žmona draugiškai sugyveno, moteris drąsiai prašydavo pagalbos, o vyras mielai padėdavo. Nieko naujo, tiesa?!
Palankynos – labai ankstyvos
DABAR. Kai moteris su kūdikėliu grįžta namo, niekas taip greitai nesiveržia lankyti, nes neori mamos varginti ar užnešti virusų. Svečių antplūdžio galima tikėtis po gero mėnesio. Tada lankytojai neša dovanų kūdikiui ir mamai, o šeima lankytojus vaišina.
SENOVĖJE. Vos moteris pagimdydavo, šeimos erdvė pradėdavo skleistis, atsidarydavo durys. Kol gimdyvė dar nebūdavo pakilusi iš patalo, prasidėdavo kūdikio lankymas, kuris buvo vadinamas palankynomis, rodynomis, apgėlais. Palankynos, beje, buvo tik ištekėjusių moterų reikalas. Gimdyvės su vaikeliu aplankymas – tai tarsi jos įvedimas į moterų bendruomenę, tad šiame rituale negalėdavo dalyvauti netekėjusios ir negimdžiusios moterys.
Kodėl palankynos būdavo tokios ankstyvos? Nes netrukus prasidėdavo kiti ritualai, pavyzdžiui, krikštynos, kurios dažniausiai įvykdavo per pirmąsias savaites. Be to, vos gimdyvė pakildavo iš lovos, jos jau laukdavo kiti reikalai – daugybė buities darbų, kūdikio priežiūra. Kitaip tariant, tik pirmomis dienomis po gimdymo gulėdama lovoje moteris galėdavo priiminėti drauges.
Į palankynas privaloma buvo nešti dovanų, iš kurių populiariausios – maistas (nešdavo kiaušinių, duonos). Taip buvo linkima sotaus ir turtingo gyvenimo. Lankytojos ėjo po vieną ar susitarusios.
Visada lankytojos būdavo vaišinamos, dalindavosi patarimais. Į palankynas eiti buvo galima be jokio įspėjimo. Kūdikio lankymas buvo dėmesys ir bendruomeninė pagalba moteriai – lankančios moterys apsižiūrėdavo, ko trūksta, pasiūlydavo savo paslaugas. Kartu tai buvo kūdikio gimimo pažymėjimas ir viešas pristatymas moterų bendrijai.
Apie projektą „Vaikams atsiveria senovė“
Daug jaunų šeimų jau nebeturi savo kaimo, gyvų senelių, prosenelių, kurie pasakotų apie senus laikus. O augantiems vaikams labai įdomu daugelis dalykų – jiems sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo gyventi be interneto, automobilių, prekybos centrų. Ką senovėje žmonės valgė? Kodėl tokie keisti buvo jų drabužiai?
Projekte „Vaikams atsiveria senovė“ pateiksime įdomios informacijos apie mūsų paveldą, senovės žmonių gyvenimo būdą, darbus ir pramogas, pasaulėžiūrą ir kūrybą.
Tikimės, jog senovė dabartinio gyvenimo kontekste bus įdomi ir vaikams, ir jų tėveliams.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Kęstučio Kuskio, piešinys Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų kovo 15 dieną.
Susiję straipsniai
