Lektorė Vilma Juškienė
Emocinis intelektas – populiarus terminas, tačiau apie jį kalbama dažnai iš tiesų neįsigilinus į jo esmę. O jei apie jį daugiau žinotume, suprastume ir juo rūpintumėmės nuo pat mažų dienų, galėtume būti sėkmingesni ir, svarbiausia, laimingesni. Apie vaiko emocinio intelekto lavinimą kalbamės su lektore Vilma Juškiene, kuri pranešimą šia tema skaitys kovo 25-26 d. „Litexpo” centre vyksiančioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė“.
Suprasti kitą nepakanka
V. Juškienė pastebi, kad Lietuvoje emocinis intelektas dažnai painiojamas su empatija. „Taip, empatija yra viena iš emocinio intelekto kompetencijų, bet tik viena iš aštuonių, kurių kiekvieną galima suskaidyti į dar daugiau. Be to, empatija pas mus irgi dažnai suvokiama nepilnai. Kai lietuviai kalba apie empatiją, jie dažniausiai turi omenyje kito žmogaus emocijų supratimą, įsijautimą į jo situaciją, bet jie nežino arba pamiršta antrąją empatijos dalį, kurioje pabrėžiamas nenorėjimas pakeisti to, ką mes matome kitame žmoguje. Tuomet, kai pradedame norėti pakeisti kitą, prasideda ir psichologinis smurtas“, – aiškina V. Juškienė.
Kartais toks psichologinis smurtas pasireiškia, regis, visai nekaltose situacijose. „Mes taip elgiamės su savo vaikais. Pavyzdžiui, matydami, kad jie liūdni apkabiname, tikimės, kad jie pralinksmės, o jei taip nenutinka, susierziname, kad ko dar nori, juk jau tave paguodžiau. Taip mes lyg ir suprantame kito žmogaus emocijas, bet iš karto jas paneigiame“, – sako V. Juškienė, apgailestaudama, kad lietuviai pagal pasaulyje atliekamų tyrimų rezultatus buvo paskelbti pačiais neempatiškiausiais.
Be empatijos kalbant apie emocinį intelektą reikia nepamiršti ir kitų dedamųjų. „Jei tiek vaikai, tiek suaugusieji išsiaiškintų, kas tas emocinis intelektas apskritai yra, tada galėtume pradėti jį ugdyti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kokios šios emocinio intelekto dedamojos? V. Juškienė trumpai pasakoja apie kiekvieną jų:
Emocinis raštingumas. Emocijų ir jausmų rūšių bei porūšių skirtingose šalyse ir skirtingose kalbose egzistuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Lietuviai nėra itin jausminga bei iškalbinga tauta, tad mūsų kalboje skaičiuojama apie 300 emocijų ir jausmų pavadinimų. Tačiau kasdienybėje eilinis suaugęs žmogus supranta ir naudoja nuo 7 iki 10 emocijų, o paprašytas išvardinti 30, retas kuris tą gali padaryti. Kol nežinome emocijų ir jausmų pavadinimų bei nesuvokiame, kaip jie atsispindi mano paties ar kito žmogaus veide, kūne, judesiuose, balse, širdyje, kvėpavime, elgesyje, reakcijose ir t.t., tol emocinio intelekto mokytis bus labai sunku ar net neįmanoma. Panašiai pirmoje klasėje pirmiausia mokomasi abėcėlės ir tik vėliau atskiros raidės sugula į skiemenis, žodžius, sakinius.
Įgyti elgesio modeliai ir mąstymo šablonai. Mes visi turime mėgstamą drabužių stilių, spalvą, patiekalą, gyvenimo būdą, jaučiamės saugūs ir pasitikime savimi, kai žinome ko iš mūsų tikisi ir kaip tiksliai tuos lūkesčius pateisinti. Žinome, jog žemė yra apvali, jog darbo dieną turi 8 darbo valandos, jog vaikai mokyklose mokosi tvarkingai sėdėdami suoluose po du. Įgyti elgesio ir mąstymo modeliai yra mūsų susikurtas pasaulio ir aplinkos suvokimas, tačiau jei visi gyventų pagal tai, kas aplinkoje yra priimtina, nevyktų progresas, nebūtų nei garo mašinos, nei telefono, nei lėktuvo, nei dujinės viryklės. Lavindami emocinį intelektą ugdome ir atvirumą progresui, pokyčiui, kūrybai, kitokiam požiūriui, patys tampame unikalūs, tokiais leidžiame būti ir kitiems.
Vidinė motyvacija. Idealu, kai žmogus, kažką darydamas, supranta, kodėl jis iš tikrųjų nori tą daryti, ką jam asmeniškai duoda jo veikimas ar neveikimas, o ne daro tai, kas tenkintų aplinkinių norus. Visi gerai žinome frazę, sakomą maitinant vaiką: „Kąsnis už mamą, dar vienas už tėtį, už močiutę, už senelį, katinėlį…“. Šią iš pažiūros nekaltą istoriją bent kartą yra sekę turbūt kiekvieni tėvai – o kaipgi, juk jos pagalba nenorintis valgyti, tai yra, neturintis vidinės motyvacijos valgyti vaikas gana nesunkiai pamaitinamas! Bet kaip ši pasakaitė skambėtų, jei atsisakiusiam gurkšnoti alkoholį ir užtraukti dūmą paaugliui jo draugai sakytų „Na, broliuk, gurkšnelis už Mantą, dūmelis už Dainių, dar vienas už Gretą, va, dabar jau tu rimtas, stiprus vyras!”. Galime ir dar įdomesnę pasaką sukurti apie seksu atsisakančią užsiiminėti Martyną: „Na, mergaite, laikas suaugti, tu juk nenori likti maža mergaitė be draugų, vienas kartelis klasiokui Augustui, kitas kaimynui Dovydui! Šaunuolė! Va čia tai stipri, tikra moteris!”.
Ugdant šią kompetenciją žmogus įpranta veikti ar neveikti vedamas savo asmeninės, vidinės motyvacijos, išoriniai prašymai, kurie prieštarauja asmeninėms vertybėms, įsitikinimams ar poreikiams jo neįtikina. Svarbu ir tai, kad toks žmogus, turėdamas kitokią nuomonę, nesijaučia menkas, praradęs draugus ar savivertę, jis nejaučia baimės nepritapti, prarasti pagarbą ar pan.
Emocinio intelekto nuolat mokomės iš aplinkos
Emocijų išgyvenimas. Dažnai sakoma, kad emocijas reikia valdyti. Iš tikrųjų reikia išmokti tiesiog išbūti jose. Panašiai kaip išmokstame būti esant bet kokioms oro sąlygoms. Visos emocijos ir visi jausmai yra geri, tik nereikia jų „užmesti“ ant kitų. Pyktį galime išmokti išbūti nerėkdami, agresiją – nesidaužydami, liūdesį – be saiko nesiguosdami kiekvienam sutiktam. Emocijas bei jausmus tereikia išgyventi, išbūti nesijaučiant kaltu, menku, silpnu ir neskriaudžiant kitų. Įdomi tai, jog džiugias emocijas taip pat derėtų išgyventi jomis neapkraunant aplinkinių. Svarbu emocijas išgyventi ir nesandėliuoti jų savo viduje. Šiandien dažnai kalbame apie vaikystės traumas, nes kiekviena neišgyventa emocija lieka, ir vėliau jau tampa neaišku, kiek ir kokių senų emocijų mūsų viduje susigrūdusios…
Nuoseklus mąstymas. Dažnai mes (ir suaugusieji, ir vaikai) gyvename arba vedini impulso „Esu čia ir dabar, o po manęs ar rytoj nors ir tvanas“, arba nuolat galvojame apie ateitį – laukiame gimtadienio, pavasario, atlyginimo, kitų metų, kol atiduosime paskolas, kol išeisime iš tėvų namų… Nuoseklus mąstymas yra tada, kai žmogus geba susikoncentruoti per vidurį tarp šių dviejų kraštutinumų, kai jis yra laimingas šiandien, pildo šios dienos norus bei įgeidžius, bet kartu galvoja ir apie tai, kaip šios dienos veiksmai atsilieps rytdienai, kas bus vėliau, ir tai subalansuoti.
Optimizmas. Tai nėra kvailas ar nepagrįstas įsitikinimas, kad viskas bus gerai, kad, pavyzdžiui, aš gulėsiu ant sofos, o man skirtas darbas ateis tada, kai man jo labiausiai reikės, kad „po nakties visada išaušta rytas“. Lavinant emocinį intelektą kalbame apie tokį optimizmą, kai užklupus problemoms ar nesklandumams gebame pasitraukti į pozityvesnę aplinką, galvojama kaip viską išspręsti, sutvarkyti, o ne pasiduodama neigiamiems jausmams, ne verkšlenama ar panikuojama.
Empatija. Straipsnio pradžioje kalbėjome, jog tikroji empatija yra tuomet, kai mes suprantame kitą, jo jausmus, emocijas ir leidžiame viską išjausti, išbūti. Žinoma yra „protingas“ laiko tarpas ir leisti artimajam liūdėti iki depresijos ar apatijos nereikia, tačiau būtina emocijoms ir jausmams suteikti gerokai daugiau erdvės bei laiko nei esame įpratę.
Nesavanaudiški tikslai. Tai – paskutinė emocinio intelekto kompetencija, sakanti, kad kiekvienas mūsų idealiu atveju savo buvimu turėtume kurti gėrį pasaulyje, padėti kitiems. Ši kompetencija leidžia patikėti – „Esu svarbus, reikšmingas, mano veiksmai gali daug ką šiame pasaulyje pakeisti! Esu reikalingas, esu čia tam, kad pasaulis taptų gražesnis ir geresnis.“. Tokios mintys neleidžia artintis mintims apie menkavertiškumą, beprasmybę ar net savižudybę. Žodžius „padėti kitiems“ reikėtų suprasti plačiau, pagalba kitiems – tai ne tik savanorystė Afrikoje ar vaikų namuose, siūdamas suknelę ar sukurdamas naują mobiliąją programėlę juk taip pat padedu kitiems.
Šeimos ir visuomenės atsakomybė
Emocinio intelekto kompetencijų daug, bet gera žinia ta, kad jų galima išmokti: kiekvienos kompetencijos ugdymui yra sukurta daugybė įvairių technikų ir pratimų. „Intelekto koeficientą auginti galime labai minimaliai – tai yra smegenų veikimo tipas, lemiantis, kaip greitai ir tiksliai apdorojame ir įsimename informaciją, randame priežasties ir pasekmės ryšį, bet tai nieko bendro su mintinu faktų ar kažkokios sekos išmokimu.
Tuo tarpu emocinis intelektas yra ugdomas ir netgi užkrečiamas. Juk kai pamatai gatve einantį žmogų, kuris niksteli koją, tu ir pats impulsyviai susirauki. Arba per sporto varžybas žiūrėdami jaudinamės, kartais net verkiame – tai reiškia, kad emocijos yra užkrečiamos ir perduodamos kaip virusas“, – aiškina V. Juškienė.
Be to, emocinio intelekto nuolat mokomės iš aplinkos. „Emocinis intelektas nėra matematika: tai yra nuolatinė tavo būsena, bendravimas, komunikavimas, jis naudojamas nuo tos akimirkos, kai tu išlipi iš lovos iki į ją vėl atsiguli, ir net kai miegi, nes emocinis intelektas lemia, kaip aš elgiuosi tiek su pačiu savimi, tiek su kitais“, – pasakoja ji.
Norint ugdyti vaiko emocinį intelektą, labai svarbu, kad jam nekiltų prieštaros tarp to, ką jis mato mokykloje, kieme ir savo šeimoje: tuomet jam natūraliai kils klausimų, kaip iš tiesų reikia elgtis. Visgi, V. Juškienės nuomone, svarbiausia išlieka šeimos įtaka. „Laikausi pozicijos, kad vaiką pirmiausia ugdo tėvai, o mokykla tai tik užtvirtina. Galbūt mokykloje perteikiamos tam tikros žinios, faktai, bet žmogus plačiąja prasme pirmiausia ugdomas šeimoje“, – sako ji, prisimindama garsų poeto Justino Marcinkevičiaus palyginamą apie tėvų ir mokytojų santykį, kad mokykloje iš atneštos tešlos kepama duona: mokykla atsakinga už visas sąlygas, kad duona iškeptų gera, bet vis tiek galutinis rezultatas priklauso nuo to, kokia tešla atkeliavo iš namų.
Būtinas ateities lyderiams
V. Juškienė pastebi, kad susidomėjimas emociniu intelektu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, auga. Tačiau keblumai atsiranda ne iki galo jį suprantant. „Lietuviai tėvai, ypač jaunoji karta, kurie ateina į konferencijas, domisi savo vaikų auklėjimu ir ugdymu, dėl savo vaikų nori padaryti labai daug, stengiasi į juos labai daug įdėti. Problema atsiranda tada kad jie visko gerai neapsvarstę, nematydami pilno paveikslo (o tai irgi yra emocinio intelekto kompetencija), susikoncentruoja ties kažko vieno ugdymu, o nepaskirsto dėmesio viskam, kam reikia. Prasideda konkurencija, lyginimasis, matavimasis kažkokiais išoriniais matmenimis, kas pasirodys geriau, įspūdingiau, bet tai tinka tik žiūrint į trumpalaikę perspektyvą – taip galvojant toli nenukeliausi“, – įsitikinusi lektorė.
Tuo tarpu pasaulinio lygio neuromokslininkų, psichologų atlikti tyrimai rodo, kad ateities lyderiams emocinio intelekto kompetencijos bus ypatingai svarbios. „Phoenix universitetas JAV neseniai padarė pranešimą apie dešimt įgūdžių, kurie bus reikalingi ateities vadovams ir lyderiams 2020 m. Iš tų dešimties kompetencijų penkios yra emocinio intelekto“, – pasakoja V. Juškienė.
