Vis daugiau tėvų domisi, kaip pasiruošti kūdikio gimimui, kaip jį auginti ir duoti visa, kas geriausia. Prieraiši tėvystė – tai vienas iš tėvystės būdų, kai stengiamasi užmegzti ir išlaikyti ypatingą ryšį su vaiku. Šis ryšys padeda tėvams geriau suprasti vaiką, savo ruožtu vaikui – geriau suprasti tėvus ir kitus žmones.
Sužinokite daugiau apie tai, kaip kurti ryšį su savo kūdikiu ir kodėl tai naudinga.
Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
Kas yra prieraišumas?
Palyginus dar neseniai, XX amžiaus pradžioje, buvo manoma, kad kūdikiai gimsta turėdami visiškai tuščią sąmonę (vadinama tabula rasa – „švaria lenta“), į kurią galima įrašyti, ką tik nori. Besiplėtojant psichologijos bei psichoanalizės mokslui, įvairūs mokslininkai pastebėjo, kad kūdikis nėra pats sau, o stipriai susijęs su motina (dažniausiai vis dėlto motina, nors tai gali būti ir kitas pastovus globėjas), ir jų tarpusavio santykiai bei bendravimas turi didelės įtakos vėlesniam vaiko gyvenimui. Nustatyta, kad kūdikiai iš tikrųjų gimsta ne „tušti“, o su šilumos ir artumo siekiu, poreikiu sukurti prisirišimo santykį su besirūpinančiais žmonėmis, pirmiausia – su mama. Tai ir yra prieraišumas.
Apie prisirišimo teoriją
Prisirišimo teorijos pradininkas – britų vaikų psichiatras ir psichoanalitikas John‘as Bowlby‘is (1907-1990). Dirbęs su berniukais, turinčiais bendravimo ir elgesio problemų, J. Bowlby‘is pastebėjo, kad šių vaikų santykiai su motinomis buvo problemiški nuo pat mažens, ir suformulavo savo požiūrį, kad dėl ankstyvųjų kūdikio ir motinos santykių pažeidimo vėliau sutrinka psichika.
J. Bowlby’io idėjas patikrino ir jo teoriją išplėtojo kanadiečių ir amerikiečių tyrėja, psichologė Mary Salter Ainsworth (1913-1999). M. Ainsworth stebėjo Ugandos šeimas, auginančias 1-24 mėn. kūdikius, ir nustatė, kad mamos skirtingai reaguoja į kūdikių signalus juos maitindamos, ramindamos ir kitaip jais rūpindamosi. Mamos labai skyrėsi tuo, kiek ilgai leisdavo kūdikiui verkti, kol juo pasirūpindavo, kaip laikydavo ir glausdavo juos prie savęs. Mokslininkė pastebėjo, kad kūdikiai, kurių motinos buvo jautresnės ankstyvaisiais mėnesiais, vėliau rečiau verkė. Kūdikiai, kurių motinos švelniau ir ilgiau juos glausdavo pirmųjų metų pradžioje, vėliau reikalaudavo mažiau prisilietimų, be to, toks ryšys greičiau juos nuramindavo, teikdavo daugiau malonumo.
Saugaus prisirišimo svarba kūdikiui
Ryšio su kūdikiu formavimasis yra abipusis ir nuolat besikeičiantis. Ir jūs, ir jūsų kūdikis jau pirmosiomis gyvenimo dienomis keičiatės neverbaliniais ir verbaliniais signalais: kūdikis „gaudo“ jūsų balso toną, gestus ir emocijas, ir siunčia jums signalus savo verksmu, gugavimu, veido išraiškomis, kiek paūgėjęs – šypsena ir juoku. Jūs stebite savo vaikelį ir bandote nuspėti jo verksmo bei skleidžiamų garsų prasmę, atliepiate jo poreikius pavalgyti, prisiglausti bei gauti meilės. Iš šio bendravimo susikuria saugus ryšys.
Saugus ryšys moko kūdikį, kaip jumis pasitikėti, kaip parodyti savo jausmus, galiausiai – kaip pasitikėti aplinkiniais. Susiformuoja sveikas kūdikio požiūris į save, jis išmoksta, kaip palaikyti mylintį, empatišką ryšį.
Saugus ryšys skatina kūdikio smegenų dalių, atsakingų už bendravimą ir tarpusavio santykius, augimą bei raidą. Ryšys tampa vaiko gebėjimo sveikai bendrauti su aplinkiniais pagrindu. Tokios suaugusiųjų savybės, kurias vertiname bendraudami, kaip empatija, supratimas, meilė ir gebėjimas atsiliepti į aplinkinių poreikius, pirmiausia išmokstamos kūdikystėje.
Saugus prisirišimas suaugus
Kūdikystėje sukūrus saugų ryšį, vėliau žmogus geriau gali:
•užmegzti artimus santykius,
•palaikyti emocinę pusiausvyrą,
•jausti pasitikėjimą savimi,
•jausti, kad yra geras,
•mėgautis buvimu su kitais,
•atsigauti po nusivylimo ir netekties,
•pasidalinti savo jausmais ir ieškoti pagalbos,
•įveikti stresus,
•būti kūrybiškas.
Jeigu sukuriamas nesaugus ryšys, susidaro:
•blogesnis gebėjimas įveikti stresus,
•užmezgama mažiau ryšių,
•polinkis į agresyvesnį elgesį konfliktų metu,
•mažesnis lankstumas mąstant ir veikiant,
•neįsitraukimas į socialines veiklas.
Kuo prisirišimas gerai jums? Ar lengva sukurti ryšį su kūdikiu?
Gera žinia ta, kad saugų ryšį su vaiku galima sukurti ir vėliau, ir tai neturi žalingų pasekmių. Žinoma, kad net įsivaikinus ūgtelėjusį vaiką, kuris jau turi nesaugaus prisirišimo patirtį, įmanoma sukurti su juo saugų ryšį, tik tam prireikia daugiau laiko ir pastangų.
Ne visada sukurti saugų ryšį su kūdikiu yra lengva. Normalu, jeigu iš pradžių, gimus kūdikiui, jaučiate netikrumą (nesijaučiate esą tėvai), esate išsigandę ar jums atrodo, kad su savo kūdikiu nepavyksta sukurti ryšio. Gali būti, kad bendravimas su vaiku jums kelia didžiulį stresą ar nerimą. Visa tai normalu.
Kai kurie tėvai užmezga ryšį su kūdikiu lengviau ir iškart po gimdymo, kitiems prireikia daugiau laiko.
Gamta taip sutvarkė, kad mamos, kurdamos ryšį su savo kūdikiais, juos „įsimyli“. Džiaugsmas, kurį patiriate bendraudama su savo kūdikiu, palengvina nuovargį dėl miego stokos ir stresą mokantis rūpintis savo kūdikiu. Prisirišimas skatina natūralių cheminių medžiagų – endorfinų – išsiskyrimą organizme, o jie didina motyvaciją, suteikia jums energijos ir daro jus laimingą. Kuriant saugų ryšį su kūdikiu gali prireikti šiek tiek pastangų, bet jūs abu gaunate milžinišką atlygį.
Saugus ryšys – tai žmogaus esminio pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindas. Jeigu kūdikiui verkiant mama prieina ir jį nuramina, jis žino, kad yra mylimas, vadinasi – ir vertingas, brangus savo mamai, žino, kad prireikus gali prisišaukti pagalbos. Toks žmogus nebijo užmegzti ryšių su žmonėmis, nes apie kitą žmogų galvoja ir jaučia, kad šis nori su juo bendrauti ir neatstums. Pasitikėdamas aplinkiniais jis gali lengviau išgyventi krizes ir stresines situacijas, nes tiki, kad viskas išsispręs gerai (kaip kūdikystėje, kai kažko reikėdavo ir atėjusi mama padėdavo patenkinti poreikius, pavyzdžiui, duodavo maisto, nuramindavo, sušildydavo…). Kuriant saugų ryšį daug kalbama apie jausmus, jie įvardijami, taigi vaikas augdamas, vėliau ir suaugęs juos gali lengviau suvokti, tokiu būdu ir tvarkytis su jais.
Mitai ir faktai apie prieraišią tėvystę
Mitas: saugus prisirišimas ir meilė yra tas pat.
Faktas: prisirišimas tarp mamos ir kūdikio įvyksta instinktyviai, tačiau, deja, mylėti savo kūdikį automatiškai nereiškia sukurti saugų ryšį. Saugus ryšys priklauso nuo jūsų gebėjimo susitvarkyti su stresu, atsakyti į kūdikio signalus ir sėkmingai jį nuraminti. Dauguma tėvų norėtų būti gerais tėvais, bet kartais sukurti saugų ryšį trukdo jų pačių nesaugumas, gyvenime patirtos emocinės traumos ir žinių stoka. Suvokiant visa tai galima įveikti.
Mitas: man sunku suprasti kūdikio ženklus ir aš niekada negaliu įsivaizduoti, ko mano kūdikis nori, todėl mano vaikas negali saugiai prie manęs prisirišti.
Faktas: kad būtų sukurtas saugus ryšys, nebūtina tenkinti visų šimto procentų kūdikio poreikių. Kai labiau pažinsite savo kūdikį, ir didės jūsų tėvystės patirtis, imsite daugiau pasitikėti savimi ir galėsite geriau atliepti kūdikio signalus bei ženklus.
Mitas: jeigu visada atsiliepsite į kūdikio poreikius, jį „sugadinsite“ (išlepinsite).
Faktas: šis mitas labai dažnas, atėjęs dar iš mūsų tėvų kartos, kai verkiančio kūdikio ėmimas ant rankų reiškė lepinimą. Šiuo metu mokslininkai teigia, kad priešingai, kuo labiau atsakysite į kūdikio poreikius, tuo mažiau išlepintas kūdikis bus augdamas. Prisirišimas sukuria pasitikėjimą, ir vaikai su saugiu ryšiu linkę būti daugiau nepriklausomi, o ne mažiau.
Mitas: saugus prisirišimas neįmanomas, nes aš esu dirbanti mama ir negaliu tenkinti savo kūdikio poreikių 24 valandas per parą.
Faktas: tam, kad sukurtumėte saugų ryšį su savo kūdikiu, jums nebūtina būti su kūdikiu 24 valandas per parą. Svarbu, kad laikas, kurį leidžiate su vaiku, būtų okybiškas, kad kūdikis turėtų globėją, kuris irgi suvoktų prisirišimo svarbą.
Žinoma, būti jautria mama ir formuoti saugų ryšį gerokai lengviau, jei jūs visą dieną praleidžiate su kūdikiu, tačiau jeigu dėl kokių nors priežasčių turite anksti grįžti į darbą – nenusiminkite, jūs vis tiek galite vadovautis prieraišios tėvystės principais.
Mitas: saugus prisirišimas – tai vienpusis procesas, kai tėvai bando tiksliai įspėti kūdikio signalus ir patenkinti jo poreikius.
Faktas: prisirišimas – tai dvipusis procesas, kai ne tik tėvai perskaito kūdikio signalus, bet ir kūdikis – tėvų signalus.
Kas nėra prieraiši tėvystė?
Tai nėra taisyklių rinkinys. Visi mes esame skirtingi, tiek suaugusieji, tiek kūdikiai ir vaikai, taigi būtų sudėtinga atrasti vieną visiems tinkamą algoritmą. Svarbu užmegzti ryšį su kūdikiu, o tada stebėti, kas jūsų atveju veiksminga, o kas – ne.
Vienus kūdikius auginti labai lengva, jie mažai reikalauja, daug šypsosi, aiškiai parodo, kas jiems patinka ir kas ne. Kiti – vadinamieji „neramūs“, „sunkūs“, „reiklūs“ kūdikiai, kuriems, atrodo, negana, kad du tėvai atiduoda save visu šimtu procentų. Atsakymas būtų vienas: bandykite suprasti, ko reikia būtent jūsų vaikui ir kaip jūs galite atliepti jo poreikius.
Jeigu nesiseka – ieškokite pagalbos. Tai nereiškia, kad jūs esate prasti tėvai, tiesiog objektyviai kai kuriuos vaikus auginti yra sudėtingiau ir jums gali prireikti specialisto (vaikų psichologo, psichoterapeuto ar vaikų ir paauglių psichiatro) patarimo.
Tai nėra atlaidus vaikų auklėjimas ir lepinimas. Aplinkiniai jums gali pasakyti arba jūs patys galite imti nerimauti, kad tai, jog atliepiate ir patenkinate kūdikio poreikius, jį išlepins ir jis ims jumis manipuliuoti. Prieraiši tėvystė kalba apie kūdikio poreikių patenkinimus, o tai reiškia, kad vaikui duodama viskas, ko jam reikia, tačiau ne viskas, ko jis nori. Iš kitos pusės, jeigu nuo pirmųjų dienų stengėtės atsiliepti į savo naujagimio verksmą, suprasti, ko jis nori, bei patenkinti norus, jūs jaučiatės padarę ir davę savo vaikui labai daug, todėl jums kur kas lengviau vėliau pasakyti „ne“, kai paūgėjęs dvimetis ar trimetis kažko reikalauja, kas, jūsų manymu, jam tikrai nėra būtina.
Prieraiši tėvystė nėra sunki. Iš pradžių iš tiesų reikia labai daug duoti. Kūdikiai ima, tėvai duoda. Nelengva, nes tai naujas gyvenimas, jau kaip tėvų, nebe jaunos bevaikės šeimos. Nepamirškite, kad kūdikis ilgainiui irgi pradeda duoti, aktyviai dalyvauja formuojant jūsų nuostatas, padėdamas jums priimti sprendimus. Prieraiši tėvystė yra abipusis davimas: kuo daugiau duodate kūdikiui, tuo daugiau jis duoda jums. Jūs galite vis daugiau džiaugtis savo vaiku ir jaučiatės vis sumanesni tėvai. Vaikus sunku auginti tada, kai nežinote, ko jie nori, o kai iš tiesų pažįstate savo kūdikį ir mokate su juo elgtis, pradedate atsipalaiduoti.Be to, tapę jautrūs savo vaiko poreikiams, jūs tokie išliksite ir ateityje, ne tik kūdikystėje, bet ir įžengus į vaikystę bei paauglystę.
„Mamos žurnalas“
