Indrės Baltuškaitės nuotr.
Straipsniuose, kuriuose rašoma apie jautrius vaikus, dažnai atskiriamas kūnas nuo sielos. Jei vaikas jautrus fiziškai – kreipiamės konsultacijų į medikus, kurie kalba apie dirglius kūdikius, pilvuko pūtimą, alergiją, celiakiją, jautrumą laktozei, polinkį sirgti kontaktiniu dermatitu. Jei jautrus dvasiškai – temos imasi psichologai ir gvildena melancholiško, užsisklendusio, pažeidžiamo vaiko bėdas. O juk viskas susiję! Konsultuoja edukacinių projektų autorė Vida Drąsutė.
Kodėl jis toks jautrus
Vienareikšmio atsakymo, kodėl vieni vaikai gimsta jautresni už kitus (tiek fiziškai, tiek dvasiškai) kol kas nerasta. Jo ieško, bet dar nerado psichologai, gydytojai, pedagogai, mokslininkai, ekstrasensai. O gal jo ieškoti nereikia? Vis dėlto įvairių mokslininkų atlikti tyrimai, praktiniai stebėjimai rodo, kad padidėjęs vaiko jautrumas gali priklausyti nuo daugelio veiksnių.
BIOLOGINIAI VEIKSNIAI
Genetinis polinkis, asmeninis vaiko santykis su žmonėmis, aplinka, temperamentas
Med. dr. Michalela Glockler ir med. dr. Wolfgang Goebel knygoje „Padėkime augti“ rašo, kad iš genetinio paveldo bei aplinkos vaikas paima tai, kas jam artima, o į visa kita nekreipia dėmesio arba perdirba savaip. Genetikas Robertas Plominas ir raidos psichologė Džudi Dun apibendrindami savo tyrimus teigia: „Jei paveldėjimas ir aplinka būtų vieninteliai lemiami veiksniai, tai broliai ir seserys turėtų būti daug panašesni vienas į kitą“. Tad genetinis polinkis yra tik vienas iš veiksnių, darantys įtaką vaiko savitumui.
Svarbus ir kitas biologinis veiksnys – temperamentas. Dar Antikos laikais mąstytojai ir filosofai pastebėjo, jog atskiri žmonės yra ir panašūs, ir skiriasi. Žmonės norėjo suprasti ir suklasifikuoti šiuos skirtumus, todėl buvo sukurta daugybė sistemų ir modelių, iš kurių seniausias, geriausiai žinomas – Hipokrato temperamento tipai. Jis iškėlė keturių pagrindinių temperamentų hipotezę: choleriko, sangviniko, melancholiko ir flegmatiko. Pagal jį, kiekvienas individas – tai tam tikras šių elementų santykis.
Konsultuoja edukacinių projektų autorė Vida Drąsutė
Kalbant apie temperamentą, pabrėžiama – blogo temperamento nėra, jis tiesiog yra kitoks, savitas, be to, skirtingomis aplinkybėmis tas pats būdo bruožas gali būti privalumas arba trūkumas. Kiekvieno vaiko temperamentas yra tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių rinkinys. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad paprastai žmoguje reiškiasi ne vienas temperamento tipas, o dažnu atveju net trys. Tėvai, kurie nesuvoks, kad vaiko elgesys (kaip ir jų pačių) yra veikiamas jo temperamento/ų, gali tiesiog pagalvoti, kad jų vaikui kažkas ne taip, kad jis blogas.
Vieni vaikai nestygsta vietoje, mėgsta judėti, šokinėti, visur landžioti, kiti, priešingai, yra tarsi nematomi, ramiai kažką veikia, varto knygutes, konstruoja, dėlioja. Yra ir tokių vaikų, kurių aktyvumo lygis yra tarpinis. Ir visi šie aktyvumo lygiai nėra nei blogi, nei geri, jie tiesiog yra. Reikėtų tik stebėti, ar vaiko vystymosi eigoje aktyvumo lygis neperžengia ribos tiek į vieną, tiek į kitą „skalės“ pusę. Tiek fizinis pasyvumas, tiek pernelyg didelis fizinis aktyvumas yra pripažinti kaip vieni iš pagrindinių rizikos veiksnių, padidinančių galimybę susirgti lėtinėmis ir neinfekcinėmis ligomis.
Pavyzdys: Šeimoje gali kilti nepasitenkinimas, nes tėvai nėra labai aktyvūs ir mėgsta laiką leisti namuose, skaityti knygas, klausytis muzikos, o vaikas labai aktyvus. Iš jo tikimasi, kad jis irgi gerai jausis, būdamas namie, ramiai žaisdamas, vartydamas knygutes. Vaikas netverdamas savo kailyje ir būdamas jį varžančioje aplinkoje elgsis priešingai, nei tėvai tikisi, ir tai jau gali būti konflikto priežastis. Kai kalbame apie vaiką iki 3–4 metų, reikia nepamiršti, kad judrumas, noras viską išmėginti, aukštas energijos lygis, nepaklusnumas yra visiškai sveiko bei normaliai besivystančio vaiko savybės ir nereiškia, kad vaikui reikėtų lipinti „etiketę“ hiperaktyvus, sunkus, probleminis.
Ką daryti? Pagrindiniai aspektai, apibrėžiantys vaiko temperamento tipą, yra ritmas, aktyvumo lygis, reakcija į naujas situacijas, žmones, įvykius, pastovumas, adaptacija.
Sutrikdytas ritmas yra daugelio ligų ir negalavimų priežastis. Todėl labai svarbu augant vaikui nesutrikdyti jo natūralaus gyvenimo ritmo. Vaikai, kurių dienos ritmas pastovus (tuo pačiu metu prabunda, keliasi, prašosi į tualetą, valgo, žaidžia, atlieka veiklas, eina miegoti), yra emociškai ir fiziškai stipresni. Kiekvieno vaiko dienos ritmas gali būti skirtingas, tačiau labai svarbu, kad jis būtų pastovus ir kad išliktų balansas tarp aktyvumo laiko ir poilsio. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas praleidžia pirmas minutes atsibudęs ir paskutines – prieš miegą. Nuo šios, atrodo, tik tokios trumpos paros dalies priklauso jų kitas paros laikas, kita diena, ir tai jau visa grandinė. Vakarinis atsisveikinimas turėtų virsti dienos kulminacija, tai galėtų būti pasaka, trumpas praėjusios ir ateinančios dienos aptarimas, lopšinė ar maldelė. Vaikas turėtų jaustis ramus, jo viduje turėtų vyrauti šiltas jausmas. Taip ir rytas bus šviesesnis, ir savijauta geresnė.
PSICHOLOGINIAI VEIKSNIAI
Vitos Jurevičienės nuotr.
Auklėjimo ir bendravimo su vaiku stilius, besiformuojančios asmenybės bruožai
Ryšys tarp tėvų ir vaiko susidaro dar jam būnant įsčiose. Mintys, emocijos, tėvų tarpusavio santykiai, vaiko laukimas veikia vaiko vystymąsi, sveikatą, emocinę būseną, jo jausmus, ryšio stiprumą su tėvais. Jei vaikas jaučiasi mylimas, jį gerokai lengviau auklėti, drausminti. Pediatrijos ir psichiatrijos profesorius Rosas Kempbelas aiškina, jog taip yra todėl, kad vaikas turi poreikį susitapatinti su tėvais, bet tai padaryti gali tik tada, jei jaučia, kad jį tikrai myli tokį, koks jis yra.
Tada savo ruožtu ir jis pasiruošęs nesipriešindamas pripažinti tėvų vadovavimą. Jei vaiko ryšys su tėvais nėra stiprus, sveikas ir pagrįstas meile, tai tėvų vadovavimuisi jis priešinasi.
Kitas drausminimo ir bendravimo su vaiku aspektas – sutelktas klausymasis. Tai gebėjimas atidžiai išklausyti vaiką, kai, pakalbėjęs su jumis, jis būna tikras, kad jūs supratote viską, ką jis norėjo pasakyti. Kai vaikas žino, kad jūs suprantate jo jausmus ir norus, jis daug mieliau jūsų klauso. Jeigu vaikas žino, kad jį supratote, net jei su juo nesutinkate (juk natūralu turėti skirtingas nuomones), tai labai pagerina tarpusavio supratimą. Niekas labiau nesutrikdo vaiko, kaip nurodymas (ypač griežtu tonu) atlikti ką nors tuomet, kai jis jaučia, jog tėvai nesupranta jo pozicijos. Tai nereiškia pataikavimo vaiko reikalavimams ir kaprizams, tai reiškia, kad jūs ignoruojate jo mintis ir jausmus, naudodamiesi savo valdžia.
Ką daryti? Kalbėkite su vaiku, išklausykite jį, diskutuokite, tarkitės. Nemoralizuokite, jei norite, kad vaikas jus girdėtų, nes moralizuojant vaiko smegenys išsyk užsiblokuoja. Tad kalbėkite mažiau, jam suprantama kalba, ramiai, bet įtaigiai, žiūrėkite jam į akis, lieskite jį, sutelkite dėmesį, nepertraukite jo pokalbio, kai su jumis kalba. Be visų kalbų, geriausias auklėjimo metodas yra gyvas pavyzdys.
SOCIALINIAI VEIKSNIAI
Tėvų, kitų vaikui svarbių suaugusiųjų ir artimųjų tarpusavio santykiai, aplinka lopšelyje, vaikų darželyje
Kol vaikas mažas, jis atvirai pasiduoda aplinkos veiksniams, nes neturi jokios pasirinkimo patirties. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį, kokioje aplinkoje auga jūsų vaikas, kokie žmonės jį supa, ar vaikas turi galimybę pajusti sąryšį su gamta, būti joje ar vis gi daug laiko praleidžia virtualioje realybėje. Dažnai vaikai suserga, pajautrėja, jei aplinka, kurioje jie auga, pilna skubotumo, triukšmo, nesaugumo, perdėto dėmesio, suaugusiųjų blaškymosi, netvirtumo, jei visos sudėtingos suaugusiųjų pasaulio problemos tampa jiems matomos.
Vaikų jautrumas – tėvų rankose
Mūsų vaikai – beribiai, neišsemiami vandenynai, o mes – tėvai – jų Saulės ir Mėnuliai, gal kartais nė nesusimąstantys, kad dažnai patys sukeliame potvynius ir atoslūgius, kad nuo mūsų priklauso – bangavimas ar ramybė… Mūsų savijautadažnai lemia, kaip mes reaguojame į vaiko veiksmus, matome situaciją. Savo balsu, elgesiu, jausmais stipriai veikiame vaiką. Akivaizdu, kad teigiamai nusiteikusių, emociškai gerai besijaučiančių tėvų vaikai yra ramesni, paklusnesni. Tad galbūt pirmiausia reikėtų keisti ne vaiką, bet mūsų pačių vidinę būseną, matymą ir vertinimą.
Pavyzdys: Pareiname iš darbo pavargę, sudirgę, o mūsų elgesys nevalingai tai atspindi. Balso tonas aukštesnis, žodžiai ir judesiai aštresni. Būdami tokios būsenos, elgiamės „kitaip“ – staiga užsipuolame vaiką, puolame į namų ruošos darbus, dažniau sakome „ne, negalima, neimk, nedaryk“.
Vaikai yra ypač jautrūs aplinkai, dar nesugeba nuo jos atsiriboti ir net nenorom sugeria į save aplink supančias emocijas.
Padidėjęs vaiko jautrumas būna ir mamos nėštumo laikotarpio pasekmė. Jei mama patyrė daug streso, nuovargio, patekdavo į neigiamas, konfliktines situacijas, patyrė neigiamų išgyvenimų, emocijų, galime numanyti, kad vaikas bus jautrus. O galbūt pati mama ar tėtis yra jautrūs?
Ką daryti? Akimirkomis, kai jaučiate pyktį, nepasitenkinimą, tiesiog pasistenkite viduje nurimti (lėtai mintyse suskaičiuokite iki 10, viduje nusišypsokite, tai galite padaryti mintimis leisdami įsivaizduojamą šypseną nuo viršugalvio iki kojų galiukų, giliai pakvėpuokite, stipriai iškvėpkite orą, sugniaužkite, atgniaužkite kumščius ir pan.) ir tik tuomet bendraukite su vaiku. Vaikas ypač jaučia mūsų ir jo vidinį ryšį ir kai negali gauti dėmesio, stengiasi jį išgauti įvairiais būdais, kurie mums, kai esame suirzę ir pavargę, būna nepriimtini. Kai esate su vaiku, ypač jei didžiąją dienos dalį jo nematėte, skirkite savo dėmesį jam, „atsijunkite“ nuo blogų minčių, atsipalaiduokite.
Imunitetas ir aplinkos įtaka
Vitos Jurevičienės nuotr.
Vienas reikšmingiausių austrų filosofo, Valdorfo pedagogikos pradininko Rudolfo Šteinerio tyrimų rezultatų – buvo aptiktos sąsajos tarp imunologinių procesų bei mąstymo. Jis teigia, kad imuninės sistemos funkcionavimas priklauso ne tik nuo paveldėjimo, bet ir nuo gyvenimo būdo tėvų namuose bei ugdymo įstaigoje. Imunitetas ypač stiprėja tuomet, kai vaikas nuo mažumės patiria džiaugsmą mokydamasis. Medicinos sociologas Aronas Antonovskis teigia, kad vaikui svarbu patirti, jog pasaulis yra geras, aiškus, prasmingas, darnus, ir tinkamai gyventi. Tai patirdamas, vaikas įgyja psichologinį imunitetą, tampa stabilus ir mažiau pažeidžiamas.
Ką daryti? Tiek vaikus, tiek mus, suaugusiuosius, slegia ir silpnina rūpesčiai, baimės, abejonės, neigiamos emocijos. Todėl svarbu vystyti gebėjimą į viską pažvelgti teigiamai, priimti save tokį, koks esi, atskleisti savo kūrybingumą. Tai turi stiprų bei ilgalaikį antialerginį poveikį. Tuo tarpu pozityvumo stoka polinkį alergijoms tik sustiprina. Šiuolaikinė gera tradicinė medicina, gydydama lėtinėmis ligomis sergančius vaikus, neapsiriboja vien medikamentais, gydytojai konsultuoja, pataria, kaip elgtis konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, šienlige sergančiam vaikui rekomenduojama dalyvauti žemės ūkio veiklose ir pan.
Alergijos ir maistas
Nieko neįprasto, jei vaiką iki 3 metų išberia nuo jam netikusio maisto. Gydytojų požiūris į šią problemą nebėra toks dramatiškas – tokios vaikiškos alergijos yra nepiktos ir „išaugamos“. Tačiau būna alerginių reakcijų, kurios net gali pražudyti. Alergija sergantis vaikas būna neramus, prasčiau miega naktį, jaučia silpnumą, todėl atsiranda nuotaikų kaita, emocinis jautrumas. Akivaizdu, kad visos alergijos ir fiziniai bei dvasiniai neramumai tarpusavyje susiję. Tikriausiai niekas nepagalvotume, kad alerginę reakciją maistui gali sukelti… pokalbiai prie stalo.
Pavyzdys: Per šeimos pusryčius ar vakarienę, girdint vaikams, suaugusieji pradeda kalbėti apie rūpesčius darbe, išsako savo neigiamą nuomonę, aptarinėja komplikuotas situacijas, kitaip tariant, apkrauna vaiko mintis problemomis. Mažo vaiko prigimtis tokia, kad pokalbio jis klausosi ne tik ausimis ir mintimis, bet spontaniškai susilieja su juo visa savo esybe, o tai veikia ir virškinimą.
Ką daryti? Patarimai, auginantiems „jautresnį už kitus“ labai paprasti – ribokite maisto produktus, kurie turi dirbtinių priedų, prieskonių, fosfatų, glutamatų, dažiklių, konservantų. Jei kurie nors produktai paryškina simptomus, pasitarkite su patyrusiu vaikų gydytoju ar net vaikų psichiatru, neskubėkite iš karto griebtis testų, bandymų.
Kartais vaikas būna jautrus ir sudirgęs, nes… gauna per daug saldumynų. Jų ypač reikėtų vengti prieš miegą. Jei vaikas pavalgęs pasidaro neramus, irzlus, pamąstykite, gal jo maistas per saldus – juk nebūtina vaikui valgyti gryną cukrų, kad patirtų jo perteklių. Gausiai prisaldinti būna jogurtai, sausi pusryčiai, sūreliai.
Net kūdikėlis, kuriam niežti odelę, gali susilaukti etiketės „varantis iš proto“, „rėksnys“. O iš tikrųjų galbūt reikia tik pakeisti sauskelnių rūšį ar taikyti daugiau oro vonių, ir kūdikis taps gerokai ramesnis.
Kalbėdami prie stalo filtruokite pokalbių temas. Kaip ribojate cukrų ir druską, taip ribokite ir negatyvius pokalbius.
Padidėjęs jautrumas – ateities žmonių bruožas
Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Fizikas, teologas ir praktikuojantis dvasininkas, trijų sūnų ir dukters tėvas Armen Tougu bei estų žurnalistė ir vaikų rašytoja, dviejų dukterų mama Kerttu Soans savo knygoje „Naujos kartos vaikai“ aprašo, kokiomis savybėmis pasižymi vaikai, vadinami turinčiais specialiųjų poreikių, dar dažnai vadinami „jautresniais už kitus“. Taigi… Stipri valia ir su ja susijęs padidėjęs aktyvumas (dažnai vadinamas hiperaktyvumu); lygiavertiškumo jausmas, kurį daugelis suvokia kaip nepaklusnumą; misijos jausmas, kuris suaugusiesiems atrodo kaip įžūlumas; tolimosios atminties pasireiškimas, kuris atrodo kaip psichinis nesveikumas; telepatija ir tiesos jausmas, kurį suaugusysis dažnai palaiko nemandagumu… Vaikai, pasižymintys tokiomis savybėmis, suaugusiesiems dažnai atrodo sunkiai paklūstantys ir dažnai laikomi turinčiais specialiųjų poreikių.
Pavyzdys: Vaikas, eidamas į lauką, nenori užsimauti kepurės ir tai ne akimirkos sprendimas – šio sprendimo jis nepakeis nei tą, nei kitą dieną, tėvų įtikinėjimai tam irgi nepadeda – jis turi savo nuomonę (taip pasireiškia tvirta valia). Vaikas, išreikšdamas savo tvirtą valią, nejučia išreiškia reikalavimą, kad tėvai laikytų jį sau lygiu žmogumi. Koks suaugęs žmogus pradėtų kitam suaugusiajam prieš jo valią mautis kepurę? Tai lygiavertiškumo poreikis. Vaiko, turinčio stiprų lygiavertiškumo jausmą, negalima versti vilktis vieną ar kitą drabužį lygiai taip, kaip ir suaugusiojo.
Kaip aiškina knygos autoriai, šis jausmas savo ruožtu remiasi misijos jausmu, savo unikalumo, savo gyvenimo prasmės pajautimu, kuris susijęs su tolimąja atmintimi. Čia pasireiškia ir kita naujos kartos vaikų savybė – vidinė laisvė, grindžiama savarankiškais sprendimais. Jau nuo pat gimimo šiuolaikiniai vaikai gali turėti susiformavusį savigarbos jausmą, jie suvokia save kaip asmenybę ir iš kitų reikalauja atitinkamo elgesio.
Tokiu atveju nepadės draudimas, įsakymas – reikėtų siekti susitarimo ir skaitytis su vaiko asmeniniais norais.
Gamta… harmonizuoja jautrumą
Dabartinėje visuomenėje silpsta žmogaus ryšys su gamta, dažnas šiuolaikinis vaikas auga dirbtinėje, uždaroje ir technologijų prikimštoje aplinkoje.
O gamta vaikui gali duoti daugiau, nei daugelis iš mūsų įsivaizduojame. Vaikai, būdami gamtos apsuptyje, turi galimybę ne tik ją patirti, pažinti, pajausti jos grožį, išgirsti, užmegzti ryšį su augalija ir gyvūnija, mėgautis jos duodamais ištekliais, bet svarbiausia tai, kad gamta yra sveikatos, nusiraminimo šaltinis. Ne šiaip sau seniau žmonės eidavo į gamtą (kiemą, mišką, parką) pasišnekučiuoti su ja, nusiraminti, atsipalaiduoti. Gamtoje ir vaikas jaučiasi laisvas, nevaržomai juda, tyrinėja, stebisi, grožisi, patiria džiaugsmą, atsiskleidžia, atranda, pažįsta. Deja, šiuolaikiniams vaikams trūksta pojūčių augant asfaltinėje aplinkoje, jie neturi galimybių palakstyti basi, pajusti gamtos prisilietimo, užuosti natūralių gamtos kvapų.
Tad nenuostabu, kad vaikų, turinčių mažiau sąlyčio su gamta, būsena keičiasi, ir kad ir kaip būtų gaila, ne į teigiamą pusę – vis dažniau kalbame apie fizinį ir dvasinį jautrumą, alergijas ir pan. Vaikai turėtų būti kuo artimiau susiję su gamta, kad jaustų jos gydomąjį ir sveikatinamąjį poveikį, kuris suteikia fizinės ir dvasinės stiprybės, poilsio, leidžia tinkamai „įkvėpti“ ir „iškvėpti“.
Vaikas – tai didelė akis
Vitos Jurevičienės nuotr.
Ypač pirmąjį gyvenimo tarpsnį, iki kol iškrenta vaiko pirmieji dantukai, vaikas visas yra jutimo organas. Labai gražų pavyzdį savo knygoje „Ankstyvosios vaikystės pedagogika“ pateikia autorė Elizabeta M. Grunelius, cituodama R. Šteinerį. „Panagrinėjus žmogaus akį, akivaizdu, kad šis jutimo organas jautrus išorinio pasaulio dirgikliams. Taigi ji teigia, kad vaikas pirmuoju gyvenimo tarpsniu pats yra tarsi akis. Iš fizikos žinoma: akis fiksuoja daiktus, sukurdama atvirkščią vaizdą.
Joje atsispindi išorinio pasaulio vaizdai. Tačiau tai – tik pradžia. Subtilesni stebėtojai galėtų patirti, kad nuo atspindimo vaizdo turinio priklauso kraujo cirkuliacija. Kai šalia vaiko vyksta kas nors nemalonaus, tarkime, kas nors pratrūksta pykčiu, jo viduje sukuriamas šio protrūkio vaizdas, dėl to pakinta kraujo cirkuliacija ir medžiagų apykaita. Taigi taip vaikas į aplinką reaguoja pirmąjį gyvenimo septynmetį. Tad jei vaikas būna šalia pikto šeimos nario ar auklėtojos, jo kraujagyslių sistema bus jautri pykčiui. Tai, kas užfiksuota šiuo laikotarpiu, išlieka visam gyvenimui. Kadangi vaikas visas yra vientisas jutimo organas, jam reikia daug miegoti, nes kitaip sunku ištverti pasaulio „rėksmingumą“. Kaip akis užsimerkia prieš ryškią šviesą, taip ir vaikas miegodamas užsiveria nuo pasaulio, su kuriuo susidūręs smalsiai ir intensyviai jį stebėjo.“
„Mamos žurnalas“
