Ar ši situacija Jums pažįstama:
būdami mažų vaikų tėvais, dažnai esate pavargę;
Jums trūksta kokybiško, o gal apskritai tiesiog paprasto miego;
maistas tampa tik alkio malšinimo priemone;
paros laikas susipina, ir naktis tiesiog keičia dieną…
Dėl išvardintų aplinkybių turite per mažai energijos ir vidinės ramybės, emocijas valdo pyktis, lengvai sudirgstate, dažnai pykstate ant vaikų keldami balsą, prarandate ramų situacijos valdymą.
Mintimis dalinasi Vida Drąsutė.
LRR
Kad būtų lengviau spręsti kasdienio gyvenimo situacijas, tiek suaugusiajam, tiek vaikui yra svarbūs trys aspektai:
- Lankstumas
- Ribos, apribojimai sau ir vaikams
- Ritmas (dienos, paros, savaitės, mėnesių)
Kiekvienoje šeimoje šių aspektų turinys skirtingai traktuojamas, tai priklauso nuo to, kokius „rėmus“ patys suformuojate.
Tačiau visi jie yra svarbūs ir susiję tarpusavyje, o jų balansas leidžia sukurti teigiamą šeimos mikroklimatą ir sveikai auginti vaikus.
Gebėjimas būti lanksčiu – tai vidinio darbo su savimi rezultatas. Siejant lankstumą su apribojimais, aiškiai galima pasakyti: juos nusistatote patys. Jūsų valioje, kokios turėtų būti ribos vaikui namuose: kada tinkamas laikas eiti miegoti, valgyti, ką valgyti, kaip elgtis su žmonėmis, kaip kalbėti, ką kalbėti ir pan.
Būtinas lankstumas, kad išvengtumėte įvairių situacijų ir neleistumėte vaikui prieiti iki ribų. Pavyzdžiui, jeigu numatote, kad viena ar kita nepageidaujama situacija gali įvykti, pasistenkite užbėgti jai už akių: su humoru, ramiu balso tonu, gestu ar vaikui suprantamais, parinktais žodžiais paaiškinkite ar parodykite jam, kad taip elgtis nereikėtų (o geriausia: kaip derėtų elgtis), kad tai kelia pavojų jam ar kitam (nes gali nutikti taip ir taip), kad tai nesaugu, nemandagu ir pan.
Taip lavinsite savo lankstumą, pasiruošimą situacijai ir išvengsite pykčių.
Ribų bandymo situacija: pietų miegas
Elementari dažnai vaikams iki septynerių metų pasitaikanti tėvų-vaikų nesutarimų, ribų bandymo situacija: pietų miegas.
Jei vaikui bus sakoma: „Tu turi eiti miegoti, pietų miego nemiegoti negalima“, jis jausis spaudžiamas ir liepiamas daryti ko nenori (dažnai vaikai nenori miegoti pietų, nes jie „neturi tam laiko“, juk yra daug įdomesnių užsiėmimų). Šioje situacijoje galima būtų vaikui papasakoti, koks svarbus yra vaikui šis miegelis, miegodamas jis auga, stiprėja, gerėja jo atmintis, pailsi organizmas, auga kojytės, rankytės (galite paglostyti vaiką, kai pasakojate, kad jam tai suteiktų teigiamų emocijų).
Geriausia apie tai kalbėti su vaiku ne tada, kai jis jau rėkia „nenoriu miego“, o tada, kai vaikas ramus, kai turite laiko prieš einant miegoti.
Kalbant apie miegą, labai svarbus aspektas yra ir ritmas. Čia ritmas gali būti suvokiamas ir plačiau: ritmingi veiksmai, vieta, laikas. Vaiką pietų miego nuo kūdikystės siūloma migdyti jo lovelėje (tai yra jo erdvė, kuri jam suteikia nusiraminimo ir asocijuojasi su tam tikru veiksmu: ėjimu miegoti), o ne kur papuola – ant tėvų lovos, vežimėlyje, automobilio kėdutėje. Be abejo, gali pasitaikyti išimtinių situacijų, ir jei jos ne dažnos ir neišderina vaiko ritmo, nereikėtų savęs dėl to graužti.
Žinome, kad vaikui reikia sukurti miego ritualus – sekti pasaką ramiu balsu, niūniuoti, glostyti, laikyti rankytę ir pan.
Toks vaikas augdamas eis mieliau miegoti pietų negu tas, kuris neturėjo įpročio užmigti savo lovoje, tam tikru laiku, lydimas jaukių, saldžiam miegui nuteikiančių ritualų.
Vyresnis kaip metukų vaikas, kuris dažniausiai miega 1–2 kartus per dieną, turėtų būti guldomas pietų tuo pačiu laiku į savo lovelę. Šis laikas turi nekisti ir savaitgaliais. Savaitgalinės išimtys, kai vaikui leidžiama ilgiau miegoti ryte ir nemiegoti pietų miego, siunčia vaikui žinutę, kad pietų miegas vis dėl to nėra būtinas.
Jeigu vaikas eina į darželį, stenkitės ir namuose (savaitgaliais, per atostogas ar kai vaikas serga) imituoti darželio ritmą ir guldyti vaiką miegoti pavyzdžiui, ~13.00, kaip tai daro darželyje. Vaikas turi ir nubusti tokiu metu, kaip tai daro darželyje, pavyzdžiui, ~15.30. jei ryte leisite miegoti iki 10.00, tikrai nepavyks vaiko užmigdyti 13.00 val., diena „sugrius“.
Ruošiantis nakties miegui, galioja tos pačios taisyklės: visada tas pats laikas, besikartojantis ruošimosi miegoti ritualas.
Ritualas – tai nereiškia, kad visiems vaikams reikia dainuoti lopšines ir sekti pasakas. Prausimasis, pižamėlės apsivilkimas, gulimasis į lovelę, galvelės glostymas, atsisveikinimo bučinukas, šviesos užgesinimas ir saldžių sapnų linkėjimas – tai irgi ritualai. Natūralu, jei vaikui augant ritualai keičiasi, gražu, jei naujų įvesite po gimtadienio, po akivaizdaus „paūgėjimo“ („mama, juk aš jau didelis, man jau 4 metai“).
Plačiausios ribos su mama ar tėčiu
Geras patarimas – prieš nustatydami ribas, gerai jas apgalvokite ir aiškiai perteikite vaikui prieš sakydami „ne ne ne“. Taip užprogramuota, kad vaiko pasąmonėje žodis „ne“ sukelia susierzinimą, „ožiukų“ apsilankymą, kritimą ant žemės ar kitokią protesto formą. Protestuodamas vaikas bando ribas: „O gal man leis tai, ko noriu, jei nugriūsiu ir pradėsiu spardyti kojomis?“ Vaikai bando ribas su kiekvienu naujai sutiktu žmogumi, tad natūralu, kad prie skirtingų žmonių jie skirtingai ir elgiasi. Plačiausios ribos yra su mama ar tėčiu, nes per laiką kantrybė, deja, palūžta ir ribos darosi vis platesnės.
Vaikas, nuolat girdėdamas draudimą „ne, negalima, neimk, nedaryk“, tarsi gyvena neigiamame pasaulyje, o mes juk to nesiekiame. Jūsų tikslas – neleisti vaikui peržengti ribų arba net jų prieiti. Tai daroma vaiko gerovei, jo saugumui, bet ne šaukiant, o ramiu balsu paaiškinant jam, kodėl to ar ano negalima imti, daryti. Tačiau tai nereiškia, kad jis neturėtų girdėti ar suprasti žodžio „ne“.
Ritmas turi būti kvėpuojantis
Siekiant, kad vaikas savo gyvenime patirtų kuo mažiau streso, būtų sveikas, būtina rutina, kitaip tariant, aiškus dienos ritmas. Bendro išsamaus recepto koks turėtų būti Jūsų šeimos ritmas, nėra, nes tai priklauso nuo individualių šeimos ypatumų, pomėgių, mikroklimato.
Yra viena bendra auksinė taisyklė – ritmas turėtų būti „kvėpuojantis“ kaip ir pats žmogus – susikaupimo reikalaujančią veiklą turėtų keisti atpalaidavimo suteikianti veikla, laisvi užsiėmimai, poilsis.
Ritmas vaiko ( ir suaugusiojo) gyvenime yra saugumo garantas: dienos, savaitės, metų ritmas, kasdieniai veiklų pasikartojimai leidžia vaikui jaustis saugiai ir tvirtai. Ne šiaip sau, suardžius vaikų ritmą (jei reikia kur neplanuotai eiti, skubėti), jie tampa irzlūs.Valdorfo pedagogikoje sakoma, kad patirdamas, jog dienos ritasi vis tuo pačiu ritmu, vaikas išgyvena pagrindinį dalyką – gyvenimas yra gražus. Vaikas visada žino, kas bus po to ir nuo to, ir jam yra ramu. Tad užuot savaitės dienomis sugalvoję staigių nukrypimų nuo ritmo (vieną dieną – į svečius, kitą dieną – netikėtai į prekybos centrą ir pan.), geriau susikurkite ramų savaitės ritmą šeimoje. Mažiems vaikams ritmas būtinas, juk jie dar nepažįsta valandų, o dėl nusistovėjusio ritmo jie skiria paros dalis. Taigi dėl ritmo vaikai mokosi paskirstyti laiką, orientuotis jame.
Valdorfo darželiuose, o dabar vis dažniau ir įprastiniuose darželiuose kasdienis gyvenimas irgi ritmingas: viena veikla keičia kitą kasdien tuo pačiu metu, o ir veiklos savaitėje yra išdėstytos ritmingai, pvz., pirmadieniais kūrybinė veikla yra akvarelės liejimas, antradieniais – lipdymas iš vaško, trečiadieniais – darbeliai su vilna ir pan. Vaikai per dieną išgyvena ritmingai besikeičiančius periodus, kurie tolygiai pereina iš vienos veiklos į kitą, t.y. iš veiklos, reikalaujančios didesnio dėmesio ir susikaupimo, į veiklą, suteikiančią atsipalaidavimo, tai tarsi kvėpavimo ritmas, kai įkvėpiame ir iškvėpiame, juk tai darome ritmingai sukurdami vidinę organizmo harmoniją.
Įkvėpimo arba susikaupimo fazės metu vaikas nukreipia savo dėmesį į veiklą, kuri iš esmės yra susijusi su juo pačiu.
Vaikučiams kiekvienas „įkvėpimo“ laikotarpis (piešimas, lipdymas, gaminimas valgyti, mezgimas, valgymas ir pan.) yra labai trumpas, nes vaikai gali susikaupti tik trumpą laiką. Iškvepiant, arba atsipalaidavimo fazėje, vaiko veikla daugiausia susijusi su aplinkiniu pasauliu (laisvas žaidimas, bėgiojimas, ėjimas pasivaikščioti ir pan.). Savaime suprantama, kad kai kvėpuojame, kiekvienam įkvėpimui reikalingas iškvėpimas, taip turėtų būti ir su veiklomis. Taigi Jūsų tikslas – išsiaiškinti, kokiu ritmu kvėpuoja Jūsų vaikas, kokios veiklos jam yra „įkvėpimas“, kurios – „iškvėpimas“ ir pasistengti, kad jos būtų keičiančios viena kitą.
Svarbus momentas: per „įkvėpimo“ fazę turėtumėte pasistengti būti šalia vaiko, kad jis jus jaustų, žinotų, kad esate su juo: mano tėveliai yra šalia, jie mane palaiko, padeda, pasiruošę padėti. Per vaiko „iškvėpimo“ laiką galite daryti savo darbus, bet paaiškinę vaikui, kad dabar jo laikas, jis turėtų palaukti, užsiimti kokia miela veikla vienas, o Jums reikia padaryti namuose tą ir aną. Kontroliuokite, kad tas laikas per daug neužsitęstų.
Pažvelkime į gyvenimišką situaciją – kas ir kaip vyksta ar turėtų vykti, kai pasiimate savo vaiką iš darželio. Atsakykite sau į klausimus: ar tuo metu Jūs visa savo esybe būnate su vaiku? Ar jį apsikabinate, prisiglaudžiate, pasitinkate su džiaugsmu?
Ar tuo metu nepuolate pirmiausia kalbėti su auklėtojomis? Ar Jūsų rankose nėra mobiliojo telefono, ar nekalbate juo? Ar atidedate visus savo reikalus? Ar neužtęsiate pokalbio su sutiktu pažįstamu ar kitais tėvais? Ar neskubate ir ramiai susitinkate su vaiku ir ramiai einate/važiuojate namo? Jei taip, tada Jūs tuo metu esate su vaiku. Jei lygiagrečiai užsiimate kokia nors veikla ir nukreipiate dėmesį nuo vaiko, tai Jūs esate su vaiku tik fiziškai, tačiau toli gražu ne psichologiškai, morališkai, ir vaikas nuo to kenčia. Vaikas per 6–8 valandas Jūsų pasiilgsta ir negavęs tikro Jūsų dėmesio, pradeda protestuoti: rėkia, kad nori to ir ano, gal net krenta ant žemės, ožiuojasi. Jūsų buvimas su juo, Jūsų kvapas, šiluma, akių kontaktas, rankytės paėmimas jam yra daug daugiau nei žodžiai, tad leiskite išgyventi vaikui situaciją: „Jis ir jo mylimas žmogus“ (Jis ir mama, jis ir tėtis, jis ir seneliai). Kai susitinkate su vaiku ir būnate su juo čia ir dabar, tai yra „įkvėpimo“ fazė, tad supraskite, kad turite vaiko nepalikti vieno. Kai jau einate ar važiuojate namo, tai yra „iškvėpimo“ fazė, kai grįžę namo einate valgyti, tai vėl „įkvėpimas“, todėl svarbu, kaip jūs valgote, ar esate visi drauge, ar vaikas valgo vienas, o Jūs sukatės virtuvėje arba kalbate telefonu. Jei būsite kartu su vaiku prie stalo ir kartu valgysite, ne tik suteiksite jam teigiamą emociją, bet ir rodysite teigiamą pavyzdį. Jaukumui padidinti galite kas kartą užsidegti žvakelę, tai sukuria teigiamą nuotaiką. Be to, valgymo prie stalo kartu procesas turi turėti aiškią pradžią ir pabaigą, todėl net jeigu pavalgėte greičiau, pabūkite su vaiku prie stalo kartu, pabaigę visi valgyti padėkokite, užpūskite žvakelę.
Sutriko ritmas, suskaudo pilvuką…
Taigi ritmas svarbus visur. Ritmingai vyksta procesai gamtoje: rytą keičia diena, dieną vakaras, vakarą naktis. Ritmingai keičiasi metų laikai, prie gamtos ritmo prisitaiko paukščiai, gyvūnai ir kiti organizmai. Ritmingai vyksta procesai žmogaus organizme: širdies plakimas, kraujotaka, ritmiškas oro įkvėpavimas, iškvėpimas (plaučių veikla), o paros ritmą turi ir visos mūsų organizmo ląstelės, ypač ritmo išsiderinimui, jo nebuvimui jautrios yra širdis, kepenys, žarnynas. Tad jeigu sutrinka vidinis ritmas, tai atsiliepia visam organizmui. Todėl labai svarbu turėti savąjį suderintą ritmą ir jo laikytis.
Mes, žmonės, esame Žemės organizmo dalis, todėl mums galioja tie patys dėsniai, kaip ir visai gyvybei. Ritmai, ciklai ir fazės yra gamtoje, o mes, kaip gamtos dalis, irgi esame jiems pavaldūs, ir norėdami pasiekti vidinę harmoniją, turime harmoningai tame gyventi.
Kodėl toks gyvybiškai svarbus yra ritmas? Knygoje „Mes dirbame Valdorfo darželyje“ labai aiškiai ir gražiai yra pavaizduota RITMO reikšmė.
Ritmas – suteikia saugumo jausmą
Ritmas – padeda sveikai, harmoningai vystytis
Ritmas – palaiko vaiko vidinę pusiausvyrą
Ritmas – suteikia drąsos ir jėgų išgyventi pokyčius
Ritmas – ugdo laiko suvokimą (praeitis, dabartis, ateitis)
Ritmas – sumažina konfliktiškas ir chaotiškas situacijas
Ritmas – gydo ritmines organizmo sistemas (plaučius, širdį, kraujotaką)
Ritmas – ugdo gerus įpročius
Ritmas – sudaro galimybę auklėti netiesiogiai, neprimetant suaugusiojo valios
Ritmas – suteikia pasitikėjimo savimi, pasauliu, jo pastovumu
Ritmas – padeda susilieti su gamtos ir žmonių pasauliu
Ūžia didžiosios šventės. Ar įmanoma neišderintisavojo ritmo?
Šurmulys, vidinis nerimas, blaškymasis, aplink gausu įvairių garsų, mirgėjimų, reklamų, chaoso. Natūralu, kad švenčių metu šiek tiek koreguojamas ritmas, tačiau neperlenkite lazdos, nebūtina vadovautis taisykle: per šventes galima viskas – nemiegoti, persivalgyti, siausti ir blaškytis. Vien jau dovanų gausybė suteikia vaikams vidinio nerimo. Jie ne tik nežino, nuo ko pradėti, bet negali suvokti, kad čia viskas jiems, ir kaip dabar vienu metu su viskuo pažaisti? Tad geriau viena miela dovanėlė ir daug artimųjų šilumos.
Garsi danų pedagogė Inger Brochmann, teigia, kad metų švenčių tikslas yra natūralus vaikų ir suaugusiųjų buvimas kartu, tad vadovaudamiesi šiuo tikslu ir stenkitės išgyventi šventes.
„Mamos žurnalas“
