Darbas augina vaiko stuburą

Neseniai svečiavomės italų šeimoje, seni geri pažįstami, abu pedagogai, dabar jau pensininkai, gyvena jaukiame Bolonijos priemiesčio (Crevalcore) vienkiemyje. Italai nebūtų italai… Pokalbiams nėra ribų, o ir laikas jiems neišsenka. Tad noriu pasidalyti vienos įdomios diskusijos išvadomis. Taigi… vakaro metu nuskambėjo graži ir prasminga frazė „Darbas augina stuburą“. Kas joje?

Vida Drąsutė

Vida Drąsutė

Naujoji karta

Kalbėjome apie vaikus „tada… ir dabar“ (mūsų vaikai dar mažučiai, jų – jau savarankiškai išėję gyventi), kaip viskas kinta, – tai, su kuo vaikai žaidžia, ką jie veikia, kas juos džiugina, „kuo kvėpuoja“. Ryškiausias skirtumas, kad dabar daugeliui vaikų viskas „patiekiama ant lėkštutės“, jiems nereikia daug mąstyti, kurti,  gaminti, tiesiog jie pratinami vartoti, jau nekalbant apie nykstančias prasmingas veiklas – pagalbą namie, sode, darže.

Atostogos irgi suprantamos kaip pramogos prie baseinų, atrakcionų parkuose, dar pasitaiko pas senelius, tačiau ir šie „tausoja“ vaikus ir dažniausiai viską už juos daro.

Darbas žmogui, net ir pačiam mažiausiam, yra labai svarbi, prasminga veikla. Darbas ugdo pagarbą, sąžiningumą, kruopštumą, patikimumą, kantrybę, ambincingumą, organizuotumą. Prisiminkite K. Donelaičio poemą „Metai“ – darbas čia yra visų gėrybių šaltinis ir žmogaus vertės matas. O kaip Jums atrodo? Ir kitų rašytojų kūriniuose dažnai kalbama apie tai, kad svarbiausia žmogaus savybė – darbštumas. Darbas daro žmogų fiziškai tvirtą. Darbas augina stuburą.

Darbas ir žaidimas

Nepamirškime, kad pagrindą visam gyvenimui klojame per pirmąjį septynmetį. Kol vaikai dar maži, didžiausias jų darbas yra žaisti. Vaikui žaidimas –prasminga bei sudėtinga, išoriniais ir vidiniais prieštaravimais grindžiama veikla, kuri reikalauja iš vaiko didžiulių psichologinių ir fizinių pastangų. Žaidime glūdi visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolesniam vaiko gyvenimui. Psichologai sako, kad žaidimu ugdoma mažylio asmenybė: formuojasi asmenybės savybės, nuo kurių ateityje priklausys vaiko sėkmė moksle, darbe bei santykiai su žmonėmis. Tad mes, tėveliai, turėtume leisti vaikui laisvai žaisti, nereguliuoti ir nekontroliuoti jo minčių, veiksmų sekos ir kūrybinių vingių.

Žvelgdami į skirtingas kultūras, rasime, kad senovės graikams žaidimas reiškė elgesį, būdingą vaikams, – kūdikio darbą.

Antikos filosofas Platonas „Įstatymų“ knygoje išryškina praktiškąją žaidimų vertę ir sako, kad norint būti geru žemdirbiu, jau iš mažens reikia išmokti žaisti mažais įrankiais, panašiais į tikruosius.

Filosofijos profesorė J. Huizinga nustatė, kad senovės graikų kalboje buvo trys pagrindinės žodžio „žaidimas“ sampratos: pėdija – vaikiškas žaidimas, atiro – žaidimas-pramoga, agon – varžybos, lenktyniavimas. Šias žaidimo sampratas galima sieti su darbo „keliu“. Iš pradžių vaikui darbas yra jo žaidimas, vėliau darbas perauga į pramogą, atsiranda noras padėti kitiems, darbinė veikla tampa tarsi pramoga (visai linksma paravėti daržą pas kaimynę, tetai padėti palaistyti gėles, močiutei – sugrėbti šieną), o vėlesniu laikotarpiu dirbant atsiranda ir noras lenktyniauti – aš geriau, aš greičiau ir pan.

Kaip ir daugelis vaikų, aš irgi labai mėgau žaisti, mama pasakodavo, kad negalėti išeiti į koridorių ar į kiemą pažaisti su vaikais būdavo didžiausia „bausmė“. Tuomet dar gyvenome bendrabutyje, tad nuo ryto pasigirsdavo durų darinėjimo garsai ir vaikų klegesys koridoriuje, visi mažieji atsikėlę rinkdavosi dideliame hole,  kur būdavo pagrindinė žaidimų erdvė, kiekvienas atsinešdavo savo žaislų kraitį, kurį, baigus žaisti, susitvarkydavo ir nešdavosi į kambarį. Čia niekas netrukdė, nekontroliavo, mes buvome savo žaidimų kūrėjai, veikėjai, specialistai ir valdytojai. Vasarą mėgstamiausi žaidimai buvo didelėje smėlio dėžėje arba prie jūros, čia buvo galima kepti, statyti, kasti. Kibirėlis su kastuvėliu, grėbliuku ir keletu formelių buvo mano „didysis bagažas“. Einant namo, visus žaisliukus kartu su tėveliais susiskaičiuodavome, kad nė vienas neliktų pamirštas ar pasiklydęs.

pagalba skaldant malkas

Svarbu, kad nuo vaikystės darbas neprimintų katorgos, prievartos, o būtų patraukli, prasminga, kantrybę ugdanti bei rezultatą duodanti veikla

Žaidimas turi būti laisvas

Pagrindinis žaidimo variklis yra malonumas, džiaugsmas, pasitenkinimas, todėl svarbu, kad vaikas žaistų savo noru, nes tik toks žaidimas yra motyvuotas ir gali būti savarankiškų vaiko minčių mokykla. Pajutęs žaidimo laisvę ir noriai jį žaisdamas, vaikas savaime eis keliu nuo žaidimo darbo veiklos link.

Svarbu, kad nuo vaikystės darbas neprimintų katorgos, prievartos, o būtų patraukli, prasminga, kantrybę ugdanti bei rezultatą duodanti veikla. Dar svarbu, kad vaikas pats savo noru pradėtų žaisti – vėliau jis taip pat noriai imsis iniciatyvos darbinei veiklai. Tad tėveliams tenka atsakomybė, kaip vaiką sudominti, kaip išmokyti džiaugtis rezultatu, pajusti pasitenkinimą, kai žaidimas (darbas) atliktas puikiai..

Pavyzdys užkrečiamas

Mamos guodžiasi, kad jos vaikas jau didelis, o nesitvarko žaislų, numeta drabužėlius, nieko nenori padėti ir tik laukia, kol viskas bus padaryta už jį. Visų pirma vaikai mokosi iš pavyzdžio, kuris turi būti matomas nuolatos. Kad kaip būtų, viskas prasideda nuo namų. Tad prieš guodžiantis, būtina atsisukti į save. Jei jūs namuose tvarkotės tik per prievartą, o dar nuskamba ir frazė „nekenčiu tvarkytis“ (tebūnie ji bus mintyse ar ištarta vaikui negirdint, tačiau tai rodo jūsų požiūrį), arba jūsų namus tvarko tik ateinanti namų tvarkytoja, maistas perkamas pusiau paruoštas, o daugelį namų ruošos darbų keičia automatinės mašinos (važinėjantis siurblys, indaplovė, skalbimo mašina), – vaikas neturi iš ko mokytis. Jam natūralu, kad netvarką sutvarkys kiti, ir jei ji palikta, tai nieko tokio.

Galbūt jums pikta, kad numesti drabužiai, išmėtyti žaislai, tačiau, žinodama, kad namiškiai visada taip viską palieka, jūs „pakunkuliuojate“ viduje, bet surenkate, sutvarkote? Stop! Atsukame „juostelę“ atgal ir koreguojame situaciją:

  1. Tiek jūs, tiek jūsų antra pusė turite draugiškai sutarti, kad tvarkotės ir nepaliekate apšniaukštos aplinkos po savo darbų, persirengimų. Taip vaikai matys pirmąjį pavyzdį.
  2. Kitas žingsnelis – vaikams pažaidus, sutarkite, kad žaismingai tvarkotės visi. Jei vaikai tai daro nenoriai, sukurkite bendrą tvarkymosi dainelę, kuri reikštų, kad jau laikas tvarkytis, ir kol ją dainuojate – tvarkotės. Mes išmokome dainelę darželyje ir vaikai patys ją ritmingai dainuoja ar niūniuoja: „Tvarkosi geri vaikai, suspindės švara namai“.
  3. Jei dainelė nepadeda, vaikai nesitvarko, lieka kelias, kad žaisliukai „išvažiuoja“ pas kitus vaikus, kurie juos sudeda į vietas, nemėto ir saugo. Tačiau jei pasirinkote žaisliukus „išvežti“ (jei vaikai jų nesusitvarkys), tai taip ir pasielkite, sudėkite juos į atskirą dėžę ir padėkite, kad vaikai jų nematytų. Kas pažadėta, turi būti ištesėta.
  4. Žaisliukai turi turėti savo vietas. Iš vaikystės pamenu, kad lėlytės miegodavo savo kampelyje, smulkieji žaisliukai ilsėdavosi tėčio sukaltoje medinėje dėžėje. Vaikams bus daug lengviau tvarkytis, kai žinos, kur dedamos knygos (lentyna), lėlės (spintos niša), konstruktoriai (atskira dėžė) ir t.t. Nesuverskite visų žaislų į bendrą dėžę, nes tada tvarkymasis bus nuobodus.
str_mintis

Jei mokėsite vaiką sudominti suaugusiųjų veikla, jis mielai pats imsis iniciatyvos

Patrauklūs darbeliai

Kaimo niekas nenukonkuruos. Jei mokėsite vaiką sudominti suaugusiųjų veikla, jis mielai pats imsis iniciatyvos. Su vaikais linksma ir įdomu gaminti valgyti, sodinti daržoves ar gėles, jas auginti, meistrauti garaže. O gal turite galimybę pasibūti kaime? Čia tai tikras smagumėlis!

Kuriam vaikui nepatiktų stebėti kaip vežamas šienas, o jei dar atsirastų galimybė įlįsti į šieno kūgį arba ant jo pašokinėti, o gal net pavažiuoti vežime, traukiamame arklio… Rugsėjį kaime darbų karalius – bulviakasis. Kaip vaikams linksma rinkti bulves (kas greičiau), jas skaičiuoti (ši veikla gali praversti ir matematinėmis žinioms gerinti), o gal net rasti tokią bulvę, kuri panaši į lėlę ar medį (paskui šie atradimai puikiai tiks Rudenėlio šventei). O po to – linksmybės bulvės garbei, pavyzdžiui, tarkių minkymas ir formavimas – džiaugsmas rankytėms ir rezultatas pilvui.

Pratybos virtuvėje. Maisto gaminimo veikla yra ne tik darbinė, bet ir pažintinė, kūrybinė, bendravimo ar net naujų atradimų. Pasirinkite nesudėtingai gaminamus patiekalus, kad vaikui jų gamybos procesas būtų įveikiamas, taip pat stenkitės, kad patiekalas būtų iš sveikos mitybos valgiaraščio. Maisto gaminimas lavina vaiko motoriką – nepakeičiamos treniruotės yra tešlos minkymas, birių produktų barstymas pirštukais. Jei vaikučiui jau 3–4 metai, galite jam leisti pjaustyti paaiškinę saugaus elgesio taisykles. Mokykite atpažinti, rūšiuoti, skaičiuoti ir matuoti maisto sudėtines dalis.

Lysvė balkone. Daržovių auginimas vaikams irgi labai patraukli veikla. Jei neturite savo daržo, tai galite daryti ir mažame virtuvės sode – vazonėliuose. Juose galite auginti pomidorus, svogūnlaiškius, krapus, bazilikus, paprikas. Jūsų vaikas su meile laistys, skabys nugeltusius lapelius ir stebės, kaip auga daržovės. Atsiras suvokimas, kaip vyksta procesas.

Kieme. Čia fantazijai ribų nėra – galima grėbti nukritusius lapus, rinkti obuolius, kiemą tiesiog šluoti, o jei tai daugiabučio kiemas – surankioti išmėtytas šiukšles ar palaistyti gėles prie laiptinės.

Dalinuosi savo prisiminimais iš vaikystės. Man šiek tiek paūgėjus, tėveliai jau turėjo kolektyvinį sodą, darbo jame netrūko, nors smagiausia (puikiai tai pamenu) buvo padirbėti pas kaimynę. Lysvelių ravėjimas, daržovių laistymas, derliaus nuėmimas, rikiavimas į dėžes. Vėliau – vasaros, praleistos kaime pas močiutę su pussesere ir pusbroliu. Darbeliai jau buvo rimtesni, čia ir šieną grėbdavome, ir malkas nešdavome, ir runkelius ravėdavome ir gyvulius padėjome močiutei prižiūrėti – kartu ruošdavome pašarą, važiuodavome pagirdyti, perkelti karvių, lesindavome vištas. Nuo 12 metų vasaras leisdavau pas giminaičius kaime, kur išmokau gaminti maistą, nuo tol su malonumu gaminu ir eksperimentuoju virtuvėje. Įvairūs darbeliai nebuvo man svetimi, nebuvo ir nuobodūs, o svarbiausia tai, kad jie mane tikrai užgrūdino, „užaugino stuburą“ ir paruošė gyvenimui. Už tai, kiek gyvenime pasiekiau, kokia esu ir ką turiu, esu labai dėkinga tiek tėveliams, tiek seneliams, tiek giminaičiams – kad leido man dirbti.

Neabejokite – vaiko pratinimas prie darbo rodant pavyzdį, pasitelkiant kūrybiškumą, patraukliai pasiūlant veiklas, ateityje duos nuostabių rezultatų. Vaiką ši praktika užgrūdins ir sustiprins, suteiks jėgų tiesiant gyvenimo taką. Nepamirškime, kad pirmasis septynmetis – ypatingas žmogaus amžius, kai formuojasi ne tik fiziniai organai, bet ir vertybių stuburas, vaiko savivoka ir pasaulėvoka. Ką įdėsime, tą ir turėsime.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 + devyni =

Kitos temos: