Tvarką šeimoje paprastai kuria tėvai. Jie nusprendžia, kaip atrodys svetainė, virtuvė, kiti kambariai, kur bus sudėti įvairiausi daiktai, kokios bus gyvenimo šeimoje taisyklės. Dažnai jauna moteris, sukūrusi šeimą, įsivaizduoja, kaip atrodys jos namai. Kol šeimoje nėra vaikų, ji kuria ir tvarko savo būstą, jausdamasi jame šeimininkė.
Gimus vaikams, tenka pakoreguoti savo sukurtą aplinką, atsiranda kūdikio lovelė, žaislai, kiti kūdikiams skirti daiktai. Tačiau, kol vaikai maži, tėvai – patys tinkamiausi žmonės namų tvarkai sukurti ir jai palaikyti. Vaikams augant, situacija pamažu keičiasi: vaikai irgi mokomi prisiimti atsakomybę už tai, kaip atrodo namai, tačiau taisykles dažniausiai ir toliau nustato tėvai.
Pataria psichologė Rasa Pietarienė.
***
Pradėkime nuo mažiausiųjų. Susipažinkite – vienerių Gediminas. Jo mama vos spėja tvarkyti iš stalčių ištrauktą ir papiltą ant grindų turinį virtuvėje, o svetainėje – išbertas žemes iš gėlių vazonų. Ir čia sunku ką nors pakeisti, nes tokio amžiaus vaikas visiškai nesupranta apie tvarką ir netvarką. Jis intensyviai susipažįsta su pasauliu, ir jo mamai tenka su tuo susitaikyti: kai ką padėti aukščiau, kai ką užrakinti, su tam tikrais daiktais leisti žaisti. Belieka palinkėti mamai didelės kantrybės.
***
O štai – ketverių Agnė. Jos paskutinis poelgis, dėl kurio mama pyko ir sunkiai susivaldė: flomasteriu išpieštos miegamojo sienos. Dauguma tėvų nenorėtų sulaukti panašios staigmenos iš savo vaiko, nors ne vienas papasakotų analogiškų istorijų. Agnė jau sužinojo daugelį savo namų taisyklių, tačiau jai vis dar norisi išbandyti nustatytas ribas, o kartu ir naują patirtį. Šiuo atveju bus geriausia mergaitei, jei jos mama be įtūžio parodys savo visišką nepritarimą tam, kas atsitiko, ir nurodys vietą, kur galima piešti: gal pakabins jos kambaryje ant sienos didelį popieriaus lapą arba pasiūlys piešti prie stalo, o paskui jos paveikslą įrėmins ir pakabins.
***
Jos brolis, aštuonerių Rokas, nemėgsta būti vienas, todėl dažniausiai žaidžia svetainėje, o vakare būna toks pavargęs, kad mamai tenka gerokai pakariauti dėl žaislų sutvarkymo arba, numojus ranka, pačiai viską sutvarkyti. Ko galima mamai palinkėti šiuo atveju? Tos pačios kantrybės ir nuoseklumo reikalaujant. Juk, kai vieną kartą mama prašo susirinkti daiktus, o kitą kartą dėl tos pačios priežasties barasi ir su pykčiu renka juos pati (nes taip greičiau), vaikui sunku suprasti, kaip reikėtų elgtis. Ir patarti galima: leisti vaikui daryti savo tvarką vienoje namų vietoje. Tai gali būti mažas kambario kampas arba savas kambarys. Ten suaugusieji turėtų gerbti tos vietos šeimininko sukurtą aplinką, net jei ji labai skirtinga nei visuose namuose.
***
O trylikos metų Vaiva? Ji gerai žino, kada mama supyksta: kai ryte lova lieka nepaklota, kai, pravėrus spintos duris, krinta drabužiai ir pan. Vaivos paliktos netvarkos ženklų yra visame bute: nešvarus puodelis, paliktas virtuvėje ant stalo, knyga svetainėje. Priežastys, kodėl kyla ginčai, gali būti įvairios.
Viena – Vaivos mama namų priežiūrai ir tvarkymui taip pat neskiria daug dėmesio, jos lova irgi kartais lieka nepaklota ar drabužis nepadėtas į spintą, tačiau savo dukters netinkamą elgesį ji pastebi dažniau, tad ir reikalavimai dukrai aukštesni.
Gali būti ir kita ginčo priežastis – mama mėgsta tvarką, o Vaiva jau paauglė, ir jai kova su mama dėl tvarkos (ir ne tik dėl jos) yra būdas pareikšti pasauliui savo poziciją, jos laikytis ir laimėti. Juk mama jaučiasi bejėgė, pamačiusi, kaip greitai išnyksta jos tvarkymo rezultatai.
Šių vaikų amžius skirtingas, tačiau matyti, kad nuo pat ankstyvojo amžiaus vaikas įneša savo indėlį į namų aplinką. Protingi tėvai nustato taisykles, atsižvelgdami į vaiko amžių, jo poreikius, tuomet namų tvarka tampa bendru kūrybiniu darbu.
Tvarkingumas vaiko elgesyje atsiranda labai palengva ir yra skirtingas nei tėvų. Nuo pat pradžių jis būna visiškai nepanašus į tėvų įsivaizduojamą, ir gali būti pavadintas chaosu, nors aštuonmečio Roko palikti žaislai jam pačiam atrodo prasmingai išdėstyti. Geriausia, kai mamos, nepamesdamos savo įvestų pagrindinių gyvenimo šeimoje taisyklių, turi kantrybės sulaukti, kol vaikui susiformuos supratimas apie tvarką, kaip apie vieną iš vertybių.
Štai kraštutinis atvejis: mama labai tvarkinga, tokį žmogų mes vadiname pedantiškai tvarkingu. Jai bus gana sunku priimti natūralų mažo vaiko terliojimą, todėl ji stengsis kaip galima anksčiau išmokyti savo atžalą švaros įgūdžių. Tačiau jai gali tekti smarkiai nusivilti ir sulaukti pačių netikėčiausių rezultatų, nekalbant apie ilgą karo su vaiku laikotarpį.
Kitas kraštutinumas, kai mama neturi nustačiusi aiškių taisyklių tvarkai, irgi nėra tinkamas, nes tuomet vaikai jaučiasi pasimetę namų aplinkoje. Manau, jums, kaip ir man, minėti kraštutinumai atrodo nepatraukliai.
O dabar įsivaizduokite, kad prabėgo keliolika metų, ir jūsų vaikai užaugo. Jūs apsilankote jų namuose.
Kokie tie namai: tvarkingi ar nelabai? Manau, kad jie bus kitokie negu jūsų, ir gali būti, kad ne viskas tuose namuose jums patiks. Tačiau tai bus jūsų vaiko namai, ir jūs juose būsite svečias. Tik nepulkite tvarkytis!
Keli dažnesni klausimai apie tvarką, kuriuos pateikia tėvai:
Mes abu su vyru pedantiškai tvarkingi. To nuo mažens mokome ir dukrą, kuri dabar jau paauglė. Tačiau ji labai nevalyva, dėl to nuolatos pykstamės. Ar polinkis į tvarką paveldimas, perduodamas su genais?
Suprantamas tėvų noras turėti tvarkingus namus, tačiau ar ankstyvuoju mergaitės gyvenimo laikotarpiu tėvų reikalavimai tvarkai nebuvo per dideli? Galbūt jie neatitiko vaiko gebėjimų, ir mergaitė pradėjo jiems priešintis pasyviu būdu, t.y. nieko nedarydama. Kadangi abi pusės kariauja jau seniai, bus sunku ką nors pakeisti greitai ir iš esmės. Galima brėžti ribas mergaitei: savo kambaryje gali tvarkytis kaip tau patinka, o kituose – bus tėvų tvarka. Dėl ribų laikymosi tektų tartis gražiuoju, nes ultimatumai vėl skatintų abi puses kariauti, o karas reikalauja daug jėgų. Genai čia niekuo dėti.
Kai ateina savaitgalis ir didysis namų tvarkymas, vaikai tą dieną vadina prakeikta. Kai kuriose pedagogikose, pavyzdžiui, Montessori, vaikai mokomi nuolat tvarkyti aplinką, dėl to nesusikaupia darbų vienai dienai. Gal iš tiesų ir namie geriau tvarkytis po truputį, neužkraunant visko savaitgaliui?
Ar paskirti vieną dieną tvarkymuisi, ar kasdien po truputį, ne taip svarbu. Vaikai ir suaugusieji skirtingai supranta ir vertina namų tvarką. Vaikus skatina ne tvarkymosi rezultatas, o pats procesas. Jiems patinka darbuotis kartu su tėvais bei padėti jiems, kai visi dirba be didelės įtampos ir barnių, kuomet vaikų pagalba įvertinama pagyrimu ar pasidžiaugimu. Po didžiojo namų tvarkymosi galima leisti save kuo nors palepinti, pvz., nuvažiuoti visai šeimai į kavinę. Ir dar. Tėvai turėtų savęs paklausti, ar mums patinka darbuotis savo namų aplinkoje? Jei atsakymas teigiamas, nebus sunku įtraukti į šį darbą ir vaikus.O jei neigiamas? Tuomet vaikai išreiškia garsiai tai, ką jaučia ir galvoja tėvai.
Kokie namų tvarkymo darbai ir nuo kokio amžiaus galėtų būti įtraukiami į vaikų pareigas?
Darbų sąrašas gali būti ilgas ir įvairus. Svarbiausia, kad vaikas sugebėtų jam skirtą darbą atlikti (klaidas daryti leidžiama) ir, jei darbas ilgesnis, nesijaustų paliktas vienas. Trejų metų mergaitė puikiai gali padėti serviruoti stalą, o sulaukusi šešerių išnešti nedidelį maišelį šiukšlių ar šluostyti indus ir t.t. Tėvai puikiai jaučia, ką jų vaikas jau gali atlikti. Tėvams nerekomenduojama atlikinėti pareigybinių darbų už vaikus.
Ar gali namų tvarkymas būti kaip bausmė už blogą elgesį ar mokymąsi?
Jokiu būdu. Darbas neturi būti bausmė, nes esant tokiai nuostatai, visas suaugusiųjų pasaulis atlieka bausmę iki tol, kol išeina į pensiją. Nepavydėtina perspektyva vaikui…
Mes nuolatos kariaujame dėl spintų tvarkos. Iš vakaro vaikai susitvarko, o ryte, skubėdami į mokyklą, viską išverčia ant grindų ir sukiša bet kaip. Jų argumentas neatremiamas: juk niekas nemato!
Panašu, kad šioje šeimoje namai yra tvarkomi tik todėl, kad į juos užeina kiti žmonės (tėvai turbūt sako: ,,sutvarkyk šitą netvarką, nes, jei kas ateitų, būtų gėda” ). O jeigu niekas neateitų, kaip tada? Vaikų argumentas toks pat, kaip tėvų. ,,Spintoje reikalinga tvarka tam, kad lengviau rastum tai, ko ieškai”, – toks turėtų būti tėvų paaiškinimas. Čia galime pritaikyti loginės pasekmės principą, t.y. vaikas turi pats pajusti savo elgesio pasekmes. Jei jis neranda spintoje daikto, tai tik todėl, kad ten nėra tvarkos. Mamai kištis į įvykių eigą nederėtų.
Ar verta vaikams mokėti kišenpinigius už ruošos darbus? Kai kuriose šeimose vaikai gauna litą už suplautas lėkštes ir pan.
Kišenpinigiai ir mokestis už darbą – du skirtingi dalykai. Kišenpinigiai duodami tam, kad vaikas turėtų pinigų savoms išlaidoms. Tai yra konkreti suma, kurią nustato tėvai. Mokestis už darbą yra atlygis. Darbas turėtų būti toks, kurį tėvai galėtų patys padaryti, bet prašo vaikų paslaugos, už kurią atsilygins pinigais. Pvz., tėvas gali pats nusiplauti mašiną arba nuvažiuoti į plovyklą, tačiau jis prašo vaikų padaryti šį darbą už jį sumokėdamas suderėtą sumą. Indų plovimas yra bendras šeimos reikalas. Kas moka mamai, kai ji plauna indus? Namuose vaikai išmoksta ir tokios vertybės kaip bendras darbas šeimos labui, kuomet gali kitam žmogui pasitarnauti nieko nenorėdamas mainais. Tiesiog iš meilės…
„Mamos žurnalas“
