Tam tikrus gyvenimo momentus žmogus įsimena itin ryškiai. Pastojimo metu, įsčiose ir ypač gimdymo metu bei pirmų kelerių valandų po jo išgyventa patirtis yra visiškai unikalus reiškinys. Ši patirtis vėliau lemia vaiko, paauglio, suaugusio žmogaus elgesio modelį.
Pirmoji psichologinė trauma
Kaip galėtume įrodyti, kad gimimo momentas toks svarbus mūsų tolesniame gyvenime? Z. Froidas teigia, kad gimimas – pirma mūsų psichologinė trauma ir visų vėlesnių išgyvenimų bei psichologinių problemų pagrindas.
Vėlesnės traumos, pasirodo, yra pirmo išgyvenimo gimdymo metu pakartojimas ir sustiprinimas. Jis tvirtino, kad tuo pačiu mes įgauname gebėjimą neleisti į savo sąmonę tos pirminės, nerimastingos, jaudinančios būsenos. Mes linkę apsisaugoti nuo baimės, bet ji vis tiek pasireiškia vėliau „klajojančio“ nerimo būsenoje.
Kai ignoruojame gimimo metu patirtus išgyvenimus, skatiname vėliau atsirasiančias nerimo reakcijas, kurios virsta mūsų vystymosi stabdžiu ir daro mus priklausomus nuo to nerimo.
Teigiama, kad bet kokia vaiko ar suaugusio žmogaus neurozė yra vienaip ar kitaip susijusi su gimimo metu patirtais įspūdžiais. Daugelis mokslininkų pateikia savo stebėjimus, liudijančius gimdymo metu išgyvenamos patirties poveikį tolesniam elgesiui.
Baimė, kilusi iš gimdymo akimirkų
Gimdymo metu patirti nesklandumai, traumos vėliau gali pasireikšti paniško elgesio forma, kai žmonių perpildytose vietose padažnėja širdies plakimas, atsiranda aritmija ir t.t. Ankštų patalpų baimė, bijojimas pasijusti blogai ir liguista įkyri erdvės (aikščių, plačių gatvių) baimė irgi yra gimdymo patirties atspindys. Juk galų gale pirma atvira erdvė, kurioje mes atsirandame, yra išorinis pasaulis, į kurį ateiname, palikdami motinos įsčias.
Vaikas gimimo metu gali pabandyti nuslopinti didelę baimę, kurią jis jaučia, paversdamas ją įtampa. Ši įtampa gali „įsiminti“ organuose, kurie jau veikia gimimo momentu. Tai gali būti širdis arba plaučiai, dėl to vėliau atsiranda astmos priepuolių požymių arba kalbos sutrikimų. Įtampa gali atsirasti ir skrandyje, tai vėliau gali būti skrandžio opos priežastis. Tokia pati įtampa gali sukelti spazmus storojoje žarnoje – vaikas, suaugęs žmogus turės problemų dėl žarnyno veiklos.
Kai kurios specifinės problemos gali atsirasti gimimo metu ir dėl virkštelės. Devynis mėnesius įsčiose ji buvo jūsų draugu ir maitintoju, žaislu. Kai buvo filmuojami kūdikiai įsčiose, buvo galima stebėti ir jų žaidimus su virkštele. Tačiau gimdymo metu virkštelė gali tapti priešu, susipainiojusi tarp kojų arba pertraukdama deguonies patekimą, apsisukusi aplink kakliuką. Tai vėliau gali sukelti kai kurių kalbos sunkumų, dusulio pojūtį arba sunkų rijimą. Nervinė anoreksija (apetito praradimas) irgi gali būti virkštelės komplikacijų pasekmė. Viena iš dažniausių virkštelės apsisukimo aplink vaiko kakliuką priežasčių yra besilaukiančios moters baimė, susijusi su gimdymu.
Nustatyti, ar psichologinę traumą sukėlė virkštelės komplikacijos, galima atlikus paprastą tyrimą.
Paimkite maždaug 50 cm ilgio ploną gumos raištelį ir aprišę aplink kaklą priverskite jį greitai vibruoti.
Dalis žmonių visiškai negali iškęsti šios procedūros. Tokie žmonės negali nešioti drabužių, kurie tampriai prigludę prie kaklo, nenešioja kaklaraiščio ir apskritai vengia visko, kas juosia kaklą.
Daugiavaisio nėštumo gimdymas gali turėti rimtų pasekmių, kurios atsiranda dėl erdvės stokos motinos įsčiose, dėl siekio pirmam atsirasti į šį pasaulį.
Cezaris – ne išeitis
Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757
Turint galvoje visas šias nemalonaus gimdymo tolesnes pasekmes, jūs galite pasakyti: „Ideali išeitis – cezario operacija“ . Deja, tai nėra ideali išeitis, nes šis kelias irgi turi gana rimtų problemų. Mažyliai, gimę cezario pjūvio operacijos būdu, nejautė gimdos spaudimo gimdant ir todėl neįgauna kovos įgūdžių už išgyvenimą, todėl vėliau dažnai ieškos būdo išsisukti ir neprisiimti atsakomybės, kai situacija taps sudėtinga.
Tiesiog jie nežinos, kaip elgtis, kad pasiektų tikslą. Neretai tokie žmonės būna ypač dirglūs, nes tai susiję su dirbtiniu tos ramybės būsenos nutraukimu, kurią jie jautė būdami motinos įsčiose. Jie linkę greitai supykti ir stengiasi išvengti situacijų, reikalaujančių sprendimo priėmimo. Jei atsitinka viena ar kita nesėkmė, jie kaltina pasaulį ir visus, kuriuos tik įmanoma.
Atsakingumas – tai yra ta svarbi charakterio savybė, kurios jie stengiasi išvengti bet kokia kaina.
Duodama vaikui gyvenimą, motina neretai išgyvena daugelį savo pačios gimimo momento būsenų. Jeigu ji išjungia savo pojūčius gimdymo metu, pavyzdžiui, pageidauja gimdyti su nuskausminimu, vėlesnis prisiminimas apie tai ir tokio gimdymo išgyvenimas gali būti depresijos priežastimi. Mama gali prarasti galimybę džiaugtis savo vaiko gimimu. Gali nepajusti tampraus kontakto su vaiku, dėl to trumpiau natūraliai maitiną mažylį, gali nesugebėti pripažinti savo vaiko. Tai sunki patirtis tiek vaikui, tiek ir motinai.
Žvelgti į akis
Labai svarbu, kad pirmomis minutėmis po gimdymo bent su vienu iš tėvų (jeigu moteris pati gimdė – tai su ja, jei buvo atliktas cezario pjūvis – su tėčiu) kūdikis patirtų akių kontaktą. Šis ryšys realizuojamas taip: vaikas ir kuris nors iš tėvų žiūri vienas kitam į akis, o mama ar tėtis galvoja ir jaučia, koks nuostabus jų mažylis. Jeigu tai nevyksta, paaugęs vaikas, iškart po gimimo neįsisavinęs galimybės žiūrėti tiesiai į akis kitam, nenukreipdamas žvilgsnio, visada jaus nepatogumą.
Todėl trauminiai psichologiniai išgyvenimai, lydintys gimdymą, yra labai rimti. Kartais prireikia net psichoterapeuto pagalbos, kad galėtume kontroliuoti savo elgseną ir emocijas.
Romualdas Šemeta, akušeris-ginekologas
Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel. 8*687 64 757
„Mamos žurnalas“
