Olesios Michalovskajos nuotr.
Genetikai vartoja tokį terminą – „motinystės efektas“. Nepaisant to, kad genetinis „užtaisas“ mažyliui perduodamas vienodai ir iš motinos, ir iš tėvo, vis vien mamos įtaka vaikui didesnė nei tėčio.
Pirma dovana – sveikas kūnas
Būtų gerai, kad kiekviena moteris, planuodama šeimos padidėjimą, kreiptųsi genetinės konsultacijos. Reiktų daugiau pasidomėti savo genealogija, sužinoti, kokios ligos gali grėsti būsimam mažyliui.
Kiekviena moteris privalėtų jausti atsakingumą būsimam mažyliui ir elgtis taip, lyg laikytųsi medicinos tėvo Hipokrato priesako: „Nepakenk“.
„Noriu būti gera motina, todėl privalau būti sveika. Noriu pagimdyti stiprų, protingą vaiką, todėl gyvensiu blaiviai.
Padovanosiu savo vaikui gerus, sveikus įpročius, todėl nerūkysiu“.
Smulkmenos nebesvarbios
Paprastai nėščių moterų charakteris keičiasi į gerąją pusę. Kažin ar jos sąmoningai to siekia. Matyt, gamtos išmintis kažką pertvarko moters organizme taip, kad išnyksta dirglumas, pavydas, noras eikvoti psichinę energiją tuštiems ginčams ar barniams. Besilaukiančios moterys pradeda daugiau galvoti apie save. Tai palanku ne tik pačiai moteriai ir jos artimai aplinkai, bet svarbiausia – mažyliui, nes gamta jam suteikė galimybę jausti dar motinos įsčiose.
Jei būsimoji mama apimta baimės, šis jausmas užgožia meilę mažyliui. O gal ji naktimis nemiegojo ir vis galvojo: palikti ar nepalikti. Gal būsimas mažylis jau keletą kartų buvo pasmerktas myriop ir keletą kartų pasigailėtas. Kas tai gali ištverti ir nepalūžti? Ir, pagaliau, jūs nusprendėte palikti.
Bet čia tuoj pat iškilo abejonės: ar jūs nepakenkėte tuo, kad gėrėte migdomuosius vaistus, o gal dar ir vyno taurę. Ir vėl mažylis supamas emocinėse sūpuoklėse iš ramybės ir palaimos nervinio kratymo košmaro link.
Vadinasi, reikia žinoti iš anksto, kas naudinga, o kas nelabai palanku vaikui. Tik visa tai neprivalo užtemdyti visų svarbiausių žinių apie tai, kad meilė mažyliui – tai toks galingas jėgos šaltinis, tai toks gydantis resursas, kad gali įveikti daug kliūčių.
Motinos meilė
Jūratės Čiakienės nuotr.
Meilė, o ypač motinos meilė, turi keturis elementus: rūpestį, atsakingumą, pagarbą ir žinias. Kaip amerikiečių psichologas ir filosofas E. Fromas sako: „Meilė – tai aktyvus suinteresuotumas gyvenimu to, ką mes mylime“. Būtent – aktyvus interesas. Kas patikės, kad moteris myli savo vaiką dar įsčiose, jeigu dėl jo ji nenori mesti cigaretės? Pastebėta, kad moterys, kurios nėštumo metu rasdavo kuo pateisinti savo blogus įpročius, pasirodė blogoss motinos ir tolesniame gyvenime.
Atsakingumą moteris dažnai supranta kaip pareigą. Kaip kažką primestą iš išorės. Tačiau tai savanoriškas aktas. Meilė – atsakingumo variklis. Pagaliau, mes aiškiai matome, kaip vaikai tiesiogine žodžio prasme nustoja augti, kai jų nemyli, ir pražysta, kai supami meilės.
Ar teko pastebėti savo draugų šeimoje, kad vienus vaikus ten myli beprotiškai, o kitus – nelabai.
„Nemylimi“ vaikai supranta tai ir stengiasi visą gyvenimą tėvų meilę uždirbti – geru elgesiu, mokymusi, dovanomis. Jiems suaugus gyvenime viskas gali susiklostyti puikiai, tačiau tėvų namuose santykiai visada bus įtempti. „Nemylimi“ vaikai – tai tie, kurie pasirodė pasaulyje kaip priemonė pasiekti tėvams tam tikrų tikslų. Pavyzdžiui, kad išvengtų vienatvės. Arba kompensuotų savo neįvykdytus gyvenimo planus. Kaip šiaudelis, galintis sulaikyti vyrą nuo girtuokliavimo arba skyrybų.
Vaikas – ne tėvų problemų sprendimas
Tėvai patys sutrikę, kai tikisi, kad juos „išgelbės“ vaikas. Kažkodėl sunku rasti laimingą šeimą, kur vaikų pagalba būtų pasiekti tikslai ir visi būtų laimingi.
Norint tapti gera motina, iš pradžių reikia būti gera žmona. O dar prieš tai – gera moterimi. Reikia dar būti suaugusia, psichiškai subrendusia. Tai reiškia, kad gyvenimo problemas suaugęs žmogus sprendžia turimais resursais ir nesinaudoja, pavyzdžiui, nėštumu, kaip dar viena „priemone“. Pats vaikas jau yra vertas tikslo.
Todėl motinos meilė yra besąlyginė, nors aplinkinius galima apgauti, „vaidinant“ laimingą gimdytoją. Savęs apgauti neįmanoma. Galima save įtikinti kitaip.
Jūratės Čiakienės nuotr.
Mokslas dabar jau turi duomenų, kad vaikas įsčiose gyvena aktyvų emocinį gyvenimą, net sugeba mokytis.
Viskas, ką jis dar negimęs suvokia, pradeda formuoti jo požiūrį į gyvenimą, jo požiūrį į save patį. Kitais žodžiais tariant, jeigu motina jį aukštai vertina kaip žmogų, dar negimusiam vaikui suformuojamas teigiamas požiūris į save. O jeigu motina jį psichologiškai atmeta, jame vystosi nepilnavertiškumo kompleksas.
Nereikėtų pamiršti, kad tėčio jausmai irgi labai svarbūs. Pastaraisiais metais įrodyta, kad negimęs vaikas jaučia, ar jis tėčio laukiamas, ar ne. Tai, kaip jaučiasi vyras žmonos nėštumo metu, koks jo vidinis požiūris į negimusį vaiką, lemia sėkmingą nėštumo eigą ir baigtį.
Kartą buvo atliktas toks eksperimentas. Į naujagimių kambarį atnešė magnetofoną su kelių motinų širdies plakimo įrašais.
Kai įjungė motinos, patenkintos savo gyvenimu, širdies plakimo įrašą – ramūs, ritmiški širdies ritmai – naujagimiai nustojo verkti ir greitai vienas po kito užmigo. O kai įjungė susijaudinusios motinos širdies plakimo įrašą – širdies dūžiai stiprūs, skardūs, jų ritmas padažnėjęs – naujagimiai beveik iškart prabusdavo ir verkdavo.
Motina ir vaikas – labai artimos būtybės. Jų ryšys ne tik biologinis, bet ir psichologinis. Ir prasideda šis ryšys dar prieš gimimą.
Gimdymas – didžiulė paslaptis
Gimdyme glūdi didžiulė paslaptis ir gili prasmė. Gaila, kad mes jį pavertėme medicinine procedūra ir tuo pakeitėme istorijos eigą. Tik štai norėtųsi sužinoti: į kurią pusę mes dabar judame? Dar tenka išgirsti (ir nelabai retai) apie gimdymo traumą, diagnozę, kuri nustatoma naujagimiams.
Gimdymo trauma – sąvoka gana plati. Į ją įeina viskas, pradedant nuo vaiko nerimo ir baigiant sunkiu cerebraliniu paralyžiumi. Pagal pasaulinę statistiką, gimdymo traumų būna 10-15 procentų. Nekokybiška ar ne laiku suteikta akušerinė pagalba gimdymo metu – tik viena iš daugelio priežasčių. Šios traumos klasta ta, jog pasekmės gali pasireikšti po daugelio metų (nuo 5 iki 15 ir daugiau). Jeigu ji pasireiškia tuoj pat po gimdymo, kaltinami gydytojai. Jeigu traumos pasekmės atsirado po kelerių metų, vaiko nerimas, jo kaprizai, blogas pažangumas mokykloje ir neadekvatus elgesys siejami su auklėjimu, o ne su gimdymu.
Kuo toliau nutolstame nuo savo prigimties, tuo dažniau susiduriame su gimdymo komplikacijomis.
Jūratės Čiakienės nuotr.
Gimdymas – įvykis, kurio mes sąmoningai neprisimename, tačiau kuris lemia mūsų santykius su pasauliu.
Gimdymas – tai ankstesnio pasaulio žlugimas ir patekimas į naują, nepažįstamą ir kol kas dar svetimą motinystės pasaulį. Reikšmės turi viskas: moters elgesys gimdymo metu, akušerės pagalba ir kontaktas su ja, aplinka, kurioje vyksta gimdymas (kambarys, šviesa, garsai, temperatūra ir daug kas kito).
Mažylis gimdymo metu pereina iš vienos būsenos į kitą, ir mūsų uždavinys – sudaryti jam visas būtinas sąlygas. Atverkime savo širdį ir atiduokime vaikui tai, ko mes nedavėme jam iki gimimo.
Gimdymo metu dažnai tekdavo stebėti, kaip moteris šaukdavosi Dievo pagalbos. Moters sąmonė saugoja Biblijos prakeikimo mitą. Prisiminkime: Dievas, išvarydamas Ievą ir Adomą iš rojaus, nubaudžia juos tuo, kad moteris gimdys kančiose. Ir taip moterys su kančiomis gimdo iki šiol. Tik reikėtų žinoti, kad pirminiame šaltinyje nėra žodžių „kančia“ ir „skausmas“. Pati artimiausia Biblijos originalo šio žodžio prasmė yra „sunkus darbas“. Iš tiesų taip ir yra. Antra vertus, mes teigiame, jog Dievas mus taip nubaudė už pirminę nuodėmę. Kodėl „nubaudė“? Gal nurodė ar įsakė. Biblijos tekste šis žodis vėl gali turėti abi prasmes. Adomas ir Ieva, išvaryti iš rojaus, dabar turėtų tvarkytis patys. O tai darbas.
Jūratės Čiakienės nuotr.
Daug metų dirbdamas su nėščiomis moterimis ir matydamas, kaip vyksta gimdymas, aš vis labiau stebėjausi: kaip šiame procese iki smulkiausių detalių viskas Gamtos apgalvota. Apgalvota taip, kad gimdymas vyktų be traumų ir neskausmingai, nes motinos ir vaiko organizme gimdymo išvakarėse pasigamina didelis kiekis hormonų, pagal savo nuskausminantį poveikį viršijančių visus žinomus narkotikus. Gimdymo procese nėra nieko pašalinio, trukdančio, vienas veiksmas logiškai seka po kito.
ama su vaiku ir su pasauliu tuo momentu yra kažkokiame beveik fantastiniame rezonanse. Tad argi po to, kai gimsta mažylis ir mama apglėbusi jį laiko ant savo krūtinės, galima sakyti ir tikėti, jog gimdymas – tai kančia, Dievo bausmė?
Pagarbus požiūris į gimdymo procesą neabejotinai sumažintų mūsų įsiterpimą į natūralią įvykių eigą.
Kalta medicininė sistema, kuri uzurpavo teisę gimdyti ir dabar sprendžia už moterį, kada, kaip ir kokiose sąlygose tai daryti. Kovoti su sistema sudėtinga ir sunku. Todėl išeitis tik viena: kiekviena moteris privalo sugebėti apginti save ir savo vaiką nuo nepagrįstų įsiterpimų į gimdymo eigą. Ji privalo sulaužyti savo sąmonėje stereotipus, asocijuojančius nėštumą su liga ir išmokti jausti savo stiprų ir protingą kūną.
Mes visi – ir medikai, ir būsimieji tėvai vienodai atsakingi už mažylį, už jo vystymąsi įsčiose ir pasirodymą pasaulyje. Daug metų bendraudamas su būsimomis mamomis dažnai pastebiu iškreiptą motinystės pareigos supratimą. Tai rodo, kad didelė dalis jaunų žmonių psichologiškai nepasiruošę tėvystės pareigai.
Kūdikis pradeda diktuoti mamai
Paskutiniais mėnesiais prieš gimdymą moteris pradeda jausti, kad vaikas tarsi padaro ją sau paklusnią. Kai kurioms moterims tokia būsena nelaukta ir neįprasta. Vaikas pradeda reikšti save ne tik judesiais, bet ir viso organizmo darbu.
Vaiko hormoninės liaukos tokios aktyvios, kad įtakoja motinos organizmo darbą. Visa tai sukuria ypatingą būseną, kurią galima charakterizuoti taip: baimė, sumišusi su džiaugsmingu laukimu.
Nerimą prieš gimdymą jaučia kiekviena moteris, nepriklausomai nuo to, ar gimdo pirmą, ar trečią kartą.
Tai visiškai normali būsena ir be psichologinio baimės aspekto – nerimo dėl gimdymo eigos ir vaiko sveikatos, yra ir fiziologinė tokios būsenos priežastis. Ji susijusi su hormoninio fono pasikeitimu, kuris ruošia moterį gimdymui.
Nerimas neturėtų dominuoti
Jūratės Čiakienės nuotr.
Jeigu nerimas perauga į nevaldomą baimę, sukelia paniką, paralyžiuoja moters valią, ją būtina pašalinti dar iki gimdymo pradžios. Pradėti gimdyti tokioje būsenoje – reiškia sudaryti rimtas prielaidas gimdymo traumai. Tai turėtų atlikti profesionalios nėščiųjų mokyklos.
Gali būti, kad stipri, nevaldoma baimė yra susijusi su pačios moters nelengvu gimimu. Tada reikalinga psichologo pagalba ne tik prieš, bet ir gimdymo metu. Nustatyta priklausomybė tarp to, kaip gimdė senelė, mama ir to, kaip gimdys dukra. Sunkus gimdymas dažniausiai persiduoda iš kartos į kartą, gimimas įsimenamas pasąmonėje ir turi poveikį kitų vaikų gimimams.
Mažylis žino
Nereikia skubinti mažylio. Jis geriau žino, kada jam gimti. Suteikite jam galimybę pasiruošti. Dabar jau įrodyta, kad būtent vaikas įjungia gimdymą.
Jo organizme tuo momentu pradeda gamintis tam tikri hormonai. Jie praeina pro placentą – mamos organizmui tai signalas gimdymo pradžiai.
Kartais nutinka, kad dėl kažkokių priežasčių šio signalo mamos organizmas nepriima. Tada mes kalbame apie nėštumo pernešiojimą. Priežasčių, dėl ko moters organizmas nepriima mažylio signalo, yra daug. Mūsų laikais pati dažniausia iš jų – sumaištis. Moteris rūpinasi kažkokiomis buitinėmis problemomis, darbo reikalais, šeimyniniais santykiais. Organizmas, paruoštas vaiko gimimui, gauna lyg kitą komandą: „Kažkas ne taip“.
Nuo nėštumo pradžios moters galvos smegenų pusrutuliuose susidaro motinystės dominantė, tačiau stiprios psichologinės problemos gali formuoti kitą dominantę, kuri nuslopina svarbiausią. Signalas toks silpnas, kad mama tiesiog „neišgirsta“ savo mažylio. Verta atkreipti dėmesį į šią situaciją gyvūnijos pasaulyje: patelė, laukianti vaikų, slepiasi urve, o patinas ją gina ir atneša maisto. Argi gyvūnai protingesni už mus?!
Gimdymas – tai stichija. O stichijai negalima priešintis, galima tik pasistengti susilieti su ja į rezonansą.
Romualdas Šemeta, akušeris-ginekologas
Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel. 8*687 64 757
„Mamos žurnalas“
