Natūralu, kad nėščia moteris kartais būna ne tik laiminga, bet ir nerami, išsigandusi, nusivylusi. Jos nuotaikos primena permainingą orą. Kaip padėti sau, kaip rasti vidinę pusiausvyrą?
Pripažinti nėštumo diskomfortą – normalu
Lietuvoje veikia nemažai valstybinių ir privačių motinystės mokyklėlių, kurios ruošia gimdymui. Nėščios moterys gauna naujausios medicininės informacijos apie gimdymo būdus, vyro dalyvavimą gimdyme, galimybę gimdyti su nuskausminimu ir t.t. Puiku, kai moteris pakankamai mediciniškai išprususi.
Tačiau retai kurioje mokyklėlėje gilinamasi į nėščios moters emocinę būklę. Knygose ir žurnaluose palaimingai šypsosi gražios moterys su pilvukais, tarsi joms visai nereikėtų spręsti problemos, gimdyti ar ne, tęsti ar nutraukti studijas, nuomoti butą ar vaikui gimus gyventi su tėvais. Palaima spinduliuojanti nėščioji – tai tik viena motinystės pusė. Tai visuomenės sukurtas štampas. Realiame gyvenime būsimoji mama turi priimti daug sudėtingų sprendimų. Galbūt iš išorės rami atrodanti moteris ne vieną naktį praverkė, kad tas nėštumas labai ne laiku. Galbūt net rimtai svarstė, ar nepasidaryti aborto.
Kartais darbe moteris negali galvoti apie nieką kitą, tik apie pykinimą. Kita turi maloniai šypsotis klientams, nors ją nuolat verčia reikalas eiti į tualetą. Trečiai tinsta kojos, ir ji primena dramblį. Kai kuriomis akimirkomis moteris galbūt pyksta, kad yra tokia bejėgė, tačiau kartu ir džiaugiasi motinyste.
Neišsakyti, nugramzdinti gilyn į pasąmonę jausmai niekur nedingsta. Jie tūno, ir kada nors išlįs į paviršių. Todėl kur kas sveikiau neigiamų emocijų ar baimių neignoruoti, o jas pripažinti. Daugumai moterų palengvėja, kai jos gali išsikalbėti. Su psichologu, vyru, drauge – svarbu, kad tai būtų palaikantis ir suprantantis žmogus. Tokių pokalbių metu paaiškėja, kad ir kiti buvo patekę į panašią situaciją, jie irgi jautė pyktį ar bejėgystę.
Žinojimas, kad tavo problema nėra kažkokia „nenormali“, išskirtinė, suteikia jėgų. Be to, garsiai išsakytos mintys moteriai padeda geriau suprasti pačiai save.
Sunku atsisakyti rytinės kavos…
Netgi tada, kai nėštumas lauktas ir planuotas, jis atneša daug permainų. Neveltui liaudies išmintis sako, kad nesidžiauk radęs, neverk pametęs.
Įgydami vieną, mes prarandame kitą. Atsiras kūdikis, tačiau moteris turės kuriam laikui pasitraukti iš darbo, nemiegoti, būti namie, mažiau bendrauti su draugėmis. Atsisakyti savo gyvenimo įpročių nėra paprasta. Ypač malonumų. Kad ir kokia brandi būtų asmenybė, kad ir suvoktų, dėl ko ji viso to atsisako, vis tiek sunku negerti rytinės kavos ar neplepėti su draugėmis. Todėl moteris turi pripažinti sau, ko atsisakyti ji gali, o ko – ne.
Jeigu jai būtina retkarčiais ištrūkti į parduotuvę ar kirpyklą, ji turi tai daryti.
Auginant vaiką labai svarbu jaustis laimingai. Jeigu mes nepatenkiname svarbių savo poreikių, negalime jaustis laimingos. Žiūrėk, atsiranda kokia kūno liga arba suserga dvasia. Išmintinga mokėti derinti savo interesus ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių, o ne atsisakyti savęs ir visiškai pasiaukoti dėl vaiko (tuo labiau, kad tokios aukos jis ir neprašo).
Mintyse modeliuojamos situacijos
Motinystė nėra vien šviečianti saulė. Kartais ji – juodi debesys. Jau nėščia moteris gali pagalvoti, kas bus, jei gimęs vaikutis nemiegos naktimis. O kas, jei sirgs? Mintyse modeliuojant sunkias situacijas, galima iš anksto joms pasiruošti, įsivaizduojant galimus sunkumus ir savo realias galimybes.
Dažnai mūsų baimės – mūsų fantazijos vaisius. Jei išdrįstame bent fantazijose susitikti su baisiais mums įvykiais, tai padidina mūsų galimybes juos įveikti realybėje. Be to, gyvenime dažniausiai viskas būna paprasčiau negu fantazijose.
Vaikas gimsta, bet mamos poreikiai išlieka
Kiekvienai mamai jos kūdikis pats svarbiausias. Jis mamos gyvenime pastatytas ant paties vertybių piramidės viršaus. Tačiau išlieka ir visos kitos vertybės bei poreikiai, galbūt kiek mažiau svarbios, tačiau irgi gyvybiškai reikalingos. Jeigu jauna moteris apleis savo išvaizdą, ji taps mažiau patraukli sau ir kitiems. Jeigu nustos bendrauti su ankstesniais draugais, izoliuos save namų kalėjime. Jeigu nesidomės niekuo daugiau, tik vaiko vystyklais, taps nebeįdomi nei sau, nei kitiems.
Moteriai svarbu suvokti, kad tapus mama jos asmenybė su visais esminiais poreikiais bei socialiniais vaidmenimis, kuriuos ji atlieka gyvenime, niekur nedingsta. Išlieka jos partnerystės ir savirealizacijos poreikiai. Jeigu jų nerealizuoja, tie poreikiai snaudžia viduje ir trikdo jos pusiausvyrą.
Moteris praranda ramybę, pasitikėjimą savimi.
Motinystė yra naujas ir skirtingas patyrimas ir jis suteikia puikią progą augti kaip asmenybei. Juk augindamas kūdikį tu sužinai, kiek laiko gali ištverti nemiegojęs, kaip pakeli skausmą, kokia tavo kantrybė vaiko zirzimui, kaip reaguoji į ekstremalias situacijas šiam įsipjovus pirštą…
Tad reikia pasinaudoti proga pažinti save: savo stipriąsias ir silpnąsias puses, kad padėtume sau augti. Dalis moterų motinystę suvokia kaip joms vienoms užritintą akmenį. Jos daug reikalauja iš savęs ir nieko arba labai mažai iš kitų. Pavyzdžiui, nepripažįsta sau, kad pavargsta, kad sunku vienai keltis naktimis.
Nebijokime pripažinti, kad kartais esame silpnos, ir mums reikia pagalbos. Kurį laiką gali gyventi peržengdamas savo galimybių ribas, tačiau tokia būsena išderina. Moterų problema, kad jos neleidžia sau jaustis taip, kaip jaučiasi. Mes turime teisę būti silpnos. Ir turime paprašyti pagalbos, nes aplinkiniai nėra aiškiaregiai ir mūsų minčių neskaito.
Konsultavo psichologė Sigita Ašvydienė
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
