Skaitykite neįtikėtinai kantrios mamos Odetos pasakojimą, kaip nėštumo metu ji „vėmė, kiek matė“.
Žinia apie nėštumą buvo labai džiugi. Odeta net išsaugojo nėštumo testą – it kokią šventenybę. Būsimajai mamai buvo 27-eri, apie nėščios moters būsenas ji buvo daug skaičiusi, jokių staigmenų nesitikėjo. Pirmą kartą moterų konsultacijoje apsilankė, kai nėštumas buvo 9 savaičių. Jautėsi puikiai, bet dėl visa ko paprašė išrašyti vaistų nuo pykinimo: „Rengiausi su klase važiuoti į Čekiją (Odeta dirba mokytoja), pagalvojau, kad reikėtų apsidrausti, jei kartais pasidarytų bloga. Nors nelabai tuo tikėjau – gyvenime buvau vėmusi tik du kartus, kai apsinuodijau maistu“.
Po savaitės Odetai pasidarė bloga. Ir dar kaip…
„Pradėjau siaubingai vemti. Ne taip, kaip kitos nėščiosios, kai rytais pykina, išsivemi ir vėl gerai. Per dieną užeidavo po 7 vėmimo priepuolius.
Išsigandusi nubėgau į polikliniką, ginekologė davė siuntimą gultis į ligoninę. Ten gydytojas tik ranka numojo: „Vemi tik 7 kartus, tyrimai geri, be reikalo čia atėjai“. Ligoninėje pagulėjau 2 savaites. Kasdien į veną lašindavo gliukozės, vitamino C.
Gydytojas liepė gerti kuo daugiau skysčių. Bet per parą sugebėdavau išgerti tik stiklinę kompoto. Gydytojas išleisdamas namo pasakė: „Jei per dieną išgersi nors 1,5 litro skysčių, pagerės“.
Kitą dieną išsiruošėme į kaimą švęsti šv.Velykų. 100 km atstumą važiavome kelias valandas, nes kas 10 minučių stabdžiau vyrą: „Stok, nebegaliu“.
Vėmiau ant kiekvieno pakelės stulpo. Pas tėvus 5 val. ryto jau prabudau vemti. Giminaičiai negalėjo patikėti: „Tik nepasakok, kad dar nieko ryte nesuvalgius jau pykina. Reikia pavalgyti, tik tada pasidaro bloga“. Kadangi pradėjau vemti ištisai, po 3 dienų vėl nuvažiavau į ligoninę.
Jei valgydavau, vemdavau maistu, jei nevalgydavau, skrandžio sultimis.
Užuosdavau tolimiausius kvapus. Jei seselės kitame koridoriaus gale gerdavo kavą, aš palatoje vemdavau nuo kavos kvapo (ir dabar man tas kvapas atgrasus, jei namie ruošiu svečiams kavos, pradedu žiaukčioti). Iš pradžių dar lakstydavau vemti į tualetą, bet paskui tai nebeteko prasmės, nes būtų reikėję ten ir gyventi. Vemdavau palatoje, net neišlipdama iš lovos, tik persisvėrusi į dubenį. Palatoje gulėjau ne viena, bet moterys ramino: „Jei reikia, tai ir vemk“. Ne kartą ir iš jų kažkuri pradėdavo vemti paskui mane. Ramu būdavo tik naktį. Bet vos atsikeldavau, pradėdavau ant šepetėlio spausti pastą, akimirksniu apsivemdavau nuo pastos kvapo.
Vieną rytą atsikėlusi ant stalelio pamačiau atverstą „TV anteną“ su vienos agrofirmos reklama. Puslapyje buvo nufotografuotos rūkytos dešros. Vos užmečiau akį, staiga pajutau rūkytos mėsos kvapą, įsivaizdavau skonį ir tuoj pat apsivėmiau.
Kadangi nieko nevalgiau, greitai nusilpau. Geriamų vitaminų negalėdavau nuryti, kapsulės nuslinkdavo iki vidurio gerklės, ir – viskas atgal. Vaistai nuo pykinimo, kuriuos leisdavo į veną, veikdavo tik 2 valandas. Seselė slapta atnešdavo tablečių, skirtų skrendantiems lėktuvu, bet ir jų negalėjau nuryti. Kai kurios seselės gąsdindavo: „Jei nesivaldysi, išvemsi vaiką“. Iš tiesų, užėjus vėmimo priepuoliui, gimda tiesiog šokinėdavo. Po kiek laiko gydytojas pasakė: „Niekuo tau padėti nebegaliu. Tu vemi ištisai. Jei rasi, kas suleis vaistus į veną ir raumenis, grįžk namo ir vemk“.
Grįžus namo pasidarė dar baisiau. Vemdavau po 15-20 kartų per dieną. Nepajėgdavau atsikelti iš lovos. Vyras ir sesuo tik spėdavo keisti dubenis, į kuriuos persisvėrusi vemdavau. Jei prisiverdavau kokio nors maisto paragauti, antrą kartą to paties jau negalėdavau valgyti – tuoj pykindavo.
Neišbandytų produktų liko vis mažiau. Visi patarinėjo man, ką valgyti: vaisius, žalią arbatą (kramtyti arbatžoles), šokoladą. Kažkur perskaičiau, kad ryte atsikėlus negalima judinti galvos, o reikia ištiesti ranką, pasiimti nuo spintelės džiūvėsį ir suvalgyti. Kaip galėdavau paisyti tokių patarimų, jei apsivemdavau nė neprabudusi? Galų gale iš visų produktų man liko tik greipfrutai. Nuo jų nepykindavo. Bet kai dvi dienas valgiau tik greipfrutus, pasidarė dar blogiau.
Nebegalėjau pasikelti iš lovos, atrofavosi raumenys, nuo tampymosi skaudėjo visą kūną. Valgyti jau nebegalėjau nieko, gerdavau tik kmynų arbatą.
Tačiau nuo skysčių ir vėmimas kitoks – kmynai purkšdavo atgal fontanu pro nosį. Draugė papasakojo panašios bėdos iškankintos moters istoriją.
Pasirodo, ši ryžosi nueiti net pas profesorių, kuris pasakė: „Kol pati sau neįteigsi, kad turi nevemti, tol vemsi. Tu pati save užkodavai, kad valgysi – vemsi. Tik pati ir gali save atkoduoti“. Visaip mėginau save įtikinėti, bet vis tiek vėmiau. Ir verkiau. Visas butas buvo persigėręs dvoku, apie kokius nors oro gaiviklius negalėjo būti nė kalbos – nuo bet kokio kvapo vemdavau dvigubai. Maldavau, kad niekas į namus neužeitų parūkęs. Draugės tikino, kad vemiu, nes skiriasi mano ir vyro kraujo grupės. Mano – I, o jo – II. Tikriausiai vaiko kraujo grupė irgi esanti II, tad mano organizmas nori atmesti svetimkūnį. Ta teorija buvo visiška nesąmonė, nes vaikas gimė tokios kraujo grupės, kaip ir mano.
Lydima artimųjų šiaip ne taip nuvažiavau pas savo ginekologę. Pasakiau, kad nebeištversiu, nes neliko jokio maisto, kurį galėčiau valgyti, o iš nusilpimo nebepaeinu. Gydytoja pasakė vienos labai senos ginekologės patarimą – valgyti kūdikiams skirtų tyrelių. Ir išrašė tirpių vitaminų, skirtų sportininkams. Nusipirkau obuolių tyrelės, suvalgiau kelis šaukštus – nieko.
Po kiek laiko pabandžiau daugiau – irgi nieko. Taip 20-tą savaitę pamažu vėl pradėjau stotis ant kojų valgydama kūdikių maistelį. Žinoma, vemdavau ir toliau, bet tik po 1-2 kartus per dieną. Sustiprėjusi išėjau į darbą. Vasarą net nuvažiavau prie jūros.
Vėl siaubingi vėmimai prasiėjo paskutinį nėštumo mėnesį. Vėmiau net gimdymo metu. Bet šį kartą gydytojai tvirtino, kad vemiu dėl mechaninių veiksnių – vaisiaus spyrių. Sūnus Norvydas gimė visiškai sveikas, svėrė 3 750 g. Nesuvokiu, kaip jis sugebėjo taip išaugti, jei aš pusę nėštumo beveik nieko nevalgiau.
Augindama vaikelį nusipirkau knygą, skirtą jaunoms mamoms. Ten radau aprašytą nėštumo bėdą – hiperemezę. Tai labai stiprus pykinimas ir vėmimas nėštumo metu (pasitaiko vienai iš 200 nėščiųjų). Tokioms moterims skiriama skysčių dieta.
Knygoje buvo parašyta: „Jei pacientė niekaip negali sulaikyti maisto, ji turi būti maitinama intraveniniu būdu (nors vis dar bus skatinama šiek tiek maisto suvalgyti natūraliai). Jei vėmimas trunka ilgai ir kyla grėsmė, kad vaisius nebus aprūpintas reikalingomis medžiagomis, į intraveninį skystį gali būti įmaišoma maistinių medžiagų ir daugelį savaičių apsieinama be skrandžio ir žarnyno darbo“. Jei laukdamasi antro vaiko jausiuosi taip siaubingai, prašysiu gydytojų man pritaikyti šį gydymo metodą“.
KAD NEBŪTŲ TAIP BLOGA
Beveik pusei nėščiųjų pirmaisiais nėštumo mėnesiais pakinta skonio pojūtis, jas pykina, kartais iki vėmimo. Pykinti gali ryte, vakare arba visą parą.
Labai retai pykinimas sutrikdo mitybą taip, kad pakenktų vaisiui. Pykinimas ir vėmimas paprastai nėščiąsias vargina iki 12-16, rečiau – iki 20-os nėštumo savaitės. Tik išimtiniais atvejais tenka ,,kankintis” visą nėštumą. Viena iš pykinimo teorijų yra tokia: pykinimo ir vėmimo centrus galvos smegenyse veikia hormonas, išsiskiriantis nėštumo metu (chorioninis gonadotropinas).
Be to, minėti centrai gauna signalus iš greitai besitempiančių gimdos raumenų. Pykinimą ir vėmimą skatina nuovargis ir stresas.
Nėščiosioms, kurios kankinasi nuo pykinimo ir vėmimo, patariama:
- Ką nors suvalgykite ryte, dar neatsikėlusi iš lovos. Tai gali būti džiūvėsėlis, rupių miltų sausainis, džiovintų vaisių saujelė. Laikykite šio maisto ant spintelės prie lovos, kad prireikus galėtumėte užkąsti net naktį.
- Iš ryto pasilepinkite lovoje, kelkitės lėtai, neskubėdama.
- Valgykite 5-6 kartus per dieną nedidelėmis porcijomis.
- Venkite įvairių kvapų, kurie gali sukelti šleikštulį.
- Valgykite tuomet, kai nejaučiate pykinimo.
- Pasirinkite dantų pastą, kuri nesukelia šleikštulio.
- Kaskart po vėmimo išsivalykite dantis.
- Nebūkite nevėdintose, prirūkytose patalpose.
- Daugiau būkite gryname ore.
- Daugiau miegokite, ilsėkitės.
- Gerkite daugiau skysčių, valgykite sultingų vaisių ir daržovių (ypač, jei vemiate).
- Vartokite nėščiajai skirtų vitaminų – taip kompensuosite maistingų medžiagų trūkumą, kurių negaunate nepilnavertiškai valgydamos.
- Galima kasdien vartoti papildomai vitamino B6.
- Vaistų skiriama tik tuomet, kai atkaklus vėmimas kelia pavojų moters ir vaiko sveikatai. Medikamentais gydoma tik ligoninėje. Laiku pradėtas gydymas būna efektyvus.
CITRINA PRIEŠ PYKINIMĄ
Komentuoja gydytoja dietologė Jūratė Lipeikaitė
Pykinimas maždaug dviems trečdaliams moterų apkartina nėštumo pradžią. Pavojingiausias laikotarpis šiuo atžvilgiu – 6-12 nėštumo savaitės.
Paprastai negalavimas išnyksta taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Tačiau šiuo metu pakeitus savo įpročius ir mitybą daugeliu atvejų didelių nemalonumų galima išvengti.
Uždarykite virtuvės duris!
Natūralu, kad pirmaisiais mėnesiais erzins bet kokio maisto kvapai. Tad jei ligi šiol buvote šeimą įpratinusi valgyti naminį maistą, susitarkite, kad dabar tuo jiems teks pasirūpinti patiems, be to, paruošti ir jums. Venkite be reikalo net artintis prie virtuvės, o pačią virtuvę, pilną maisto kvapų, reikėtų stengtis uždarinėti, kad kvapai nepasklistų po kambarius, ir kuo geriau ją vėdinti.
Džiūvėsėlių atsargos
Jei vis dėlto turite gaminti maistą pati, stenkitės naudoti kuo daugiau paruoštų greitam vartojimui produktų, prie kurių nebus daug darbo (pvz., užteks pašildyti mikrobangų krosnelėje ar išvirti) arba kurių išvis nereikia gaminti ir yra valgomi šalti. Pasirūpinkite, kad namie visada būtų sausų pusryčių, džiūvėsėlių, traškučių, nerūgščių vaisių sulčių, mineralinio vandens, jogurtų, sūrelių, lieso varškės sūrio, šviežių, džiovintų ir šaldytų vaisių, daržovių, riešutų.
Sveikieji javainiai
Perkant javainius ar kukurūzų dribsnius, geriau rinktis tokius, kuriuose gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų, kurie nėra kepinti meduje. Tinka javainiai su džiovintais vaisiais, riešutais – jų vertingesnė mitybinė sudėtis.
Bulvių traškučiai būsimai mamai netinka
Greitas maistas nereiškia, kad nėščioji turėtų valgyti dešrainius ir bulvių traškučius. Tokie užkandžiai nerekomenduojami, nes yra riebūs. O bulvių traškučiai ypač netinka, nes yra kepami riebaluose – tai pats kenksmingiausias maisto paruošimo būdas. Kaitinant aliejų susidaro toksinės medžiagos, kurių reikėtų vengti bent nėštumo metu.
Mikrobangos – padėjėjos
Mažiau kvapų skleis maistas, jei jis bus ne verdamas, o tik šildomas mikrobangų krosnelėje. Pavyzdžiui, užuot kepus lietinius su varške aliejuje, geriau sušildyti mikrobangų krosnelėje. Nereikėtų pamiršti, kad, šildant anksčiau pagamintą karštą patiekalą mikrobangų krosnelėje, dalis maisto medžiagų, pavyzdžiui, vitaminų, žūva.
Miegoti nepersivalgius
Mažiau pykins, jei valgysite maždaug 6 kartus per parą po truputį. Valgykite atsisėdusi už stalo, neskubėdama, lėtai kramtydama. Pavalgiusi venkite didesnių fizinių krūvių, nesilankstykite, kurį laiką nesigulkite.
Nelaukite, kol išalksite – valgykite praėjus kelioms valandoms po paskutinio į burną paimto kąsnio. Maistą per dieną reikėtų padalinti taip, kad didesnioji jo dalis tektų popiečiui. Ir tuo metu, kai nepykina, pasistenkite suvalgyti daugiau. Tačiau nevertėtų valgyti nei gerti bent dvi valandas prieš einant miegoti.
Ryte – netuščiu skrandžiu
Sunkiausias dienos laikas paprastai būna rytas, kai nėščiajai nesinori net pagalvoti apie maistą, sunku prisiversti atsikelti ir eiti į darbą. Iš tiesų patartina būtų rytais per daug neversti savęs gausiai valgyti (net jei iki tol buvote įpratusi pusryčiauti gausiai).
Tačiau nevertėtų ir išeiti į darbą tuščiu skrandžiu. Keista, bet iš tiesų tuščias skrandis tik dar labiau sustiprina pykinimą.
Vos atsikėlusi arba dar prieš keliantis atsisėdusi lovoje – net jei ir nejaučiate jokio noro – vertėtų truputi užkrimsti kokio nors sauso užkandžio, pasiruošto dar iš vakaro.
Geriausia, kad tai būtų koks nors nesaldus (gali būti sūrokas) bekvapis produktas: nesaldūs neriebūs sausainėliai (pvz., krekeriai), kukurūzų dribsniai, džiūvėsėliai.
Skysčių vartojimas
Nepradėkite dienos nei sultimis, nei puodeliu kavos, nei kitu gėrimu. Atsigersite vėliau, kai pykinimas aprims. Apskritai vertėtų atsisakyti ar bent sumažinti išgeriamos kavos ir arbatos kiekį. Geriausia būtų visa dieną nešiotis mineralinio vandens ar kito gėrimo ir po truputėlį vis gurkšnoti. Jei sunku prisiversti atsigerti, pabandykite valgyti nestipraus skonio želė.
Eteriniai citrinos aliejai
Kartais pykinimą mažina citrinos kvapas. Kai kurioms moterims maloniau gerti vandenį, į kurį įlašinta truputį citrinos sulčių. Galima rinktis citrinos skonio mineralinį vandenį. Jei moteris laukiasi pavasarį, vasarą, puikiai atgaivins negazuotas mineralinis vanduo su trupučiu citrinos sulčių ir daug ledo gabalėlių.
Pasitaiko, kad tuo laikotarpiu kai kurioms nėščiosioms bet koks maistas atrodo rūgštus, o citrinos nesinori net imti į burną. Jeigu citrina sukelia rūgštį, galima atsigerti gryno vandens ir pauostyti citrinos griežinėlį. Šio citrusinio vaisiaus žievelės eteriniai aliejai pasižymi gaivinančiu ir tonizuojančiu poveikiu.
Individualūs receptai
Geriausiai toleruojami, lengvai virškinami nestipraus kvapo, neriebūs produktai ir patiekalai. Pavyzdžiui, virtos kruopos bei makaronai, garuose virtos ar orkaitėje keptos bulvės, skrudinta duona arba džiūvėsėliai, vaisiai ir daržovės. Vėsūs, be prieskonių patiekalai turi mažesnį kvapą. Tačiau kiekviena moteris šiuo periodu turėtų išbandyti įvairaus maisto, stengdamasi surasti, kas labiausiai tinka jai.
Tuo metu, kai pykina ir nesinori nieko imti į burną, valgykite jums priimtiniausių produktų, pvz., sukrimskite džiūvėsėlį ar suvalgykite truputį želė.
Kartais pradėjus valgyti pykinimas praeina.
Išeidama iš namų rankinėje turėkite nedidelį užkandį tam atvejui, jei pajustumėte norą valgyti. Tai gali būti keli traškučiai, sumuštinukas be sviesto su neriebiu sūriu ar virta mėsa.
Ne viskas skanu
Visoms žinoma, kad nėštumo metu mityba turi ypač didelės reikšmės ir mamos, ir būsimo vaiko sveikatai. Tačiau nereikėtų per daug išgyventi, jei pykinimo periodu nepavyksta sveikuoliškai maitintis. Gali būti, kad į kai kuriuos vertingus (gal anksčiau net labai mėgtus) produktus, pvz., apelsinus, negalėsite nė pažiūrėti. Neverskite savęs jų valgyti.
Nesijaudinkite ir jei dėl negausaus maitinimosi šiek tiek sumažės kūno masė. Svarbiausia pykinimo savaitėmis kasdien kas kelias valandas sugebėti nors šiek tiek užvalgyti, nebūti ilgą laiką tuščiu skrandžiu, nes nuo to savijauta dar labiau blogėja, būti alkanai kenkia moters ir vaisiaus sveikatai. Susidaro užburtas ratas.
Atsargiai – geležis!
Jei šiuo metu vartojote geležies tabletes ar vitaminus, savijauta gali pagerėti laikinai nustojus juos gerti arba ėmus geležies preparatus vartoti ne tarp valgių, o valgio metu, tuo dienos metu, kai pykina mažiau. Geležies preparatai dirgina virškinamojo trakto gleivinę, ir dėl to stiprėja pykinimas.
Tačiau maistas, kuriame gausu geležies, tokio poveikio neturi. Mat vienoje geležies tabletėje paprastai būna bent 40-50 mg geležies, o, pavyzdžiui, 100 gramų mėsos – apie 3 mg. Be to, maisto produktų geležis kitokia nei tabletėse, todėl visai nebūtina atsisakyti nei mėsos, nei kitų geležies turinčių produktų.
Alinantis pykinimas
Jei nežiūrint visų pastangų didelę dienos dalį vargina stiprus pykinimas, kasdien po kelis kartus vemiate ar ištisą dieną negalite prisiversti nieko suvalgyti, vertėtų kreiptis į nėštumą prižiūrintį gydytoją. Yra efektyvių vaistų, kurie vaisiui kenkia kur kas mažiau nei vėmimas ir badavimas. Be to, kartais gali būti reikalingas net gydymas ligoninėje ir maitinimas intraveniniu būdu.
„Mamos žurnalas“