
„Stebiu, kaip sūnelis lėtai, kreivai ir nemokšiškai segasi sagas. Kyla susierzinimas, pati užsegčiau daug greičiau, bet jis kartoja – aš pats“.
Tai kiekvienos šeimos, auginančios mažus vaikus, kasdienės problemėlės. Tačiau jos tik iš šalies gali atrodyti nereikšmingos ir paprastos. Sėkmingas „Aš pats“ sprendimas – kelias į pasitikinčios, atsakingos asmenybės augimą. Konsultuoja psichologė Gintarė Meslinienė, Psichologinio konsultavimo grupė.
Pats, ir viskas
Vaikutis į šį pasaulį ateina nieko nežinodamas, tik vedinas pagrindinių instinktų ir poreikių. Pirmuosius savo gyvenimo metus jis praleidžia tyrinėdamas aplinką – ar ji saugi, ar kas nors atsiliepia į jo verksmą ir pagalbos prašymą. Kai mažylis supranta, kad aplinka palankiai nusiteikusi ir linkusi jam pagelbėti, jis pradeda mokytis, kaip manipuliuoti ja: kaip atidaryti ir uždaryti stalčius, kaip autis batus, šukuotis.
„Aš pats“ amžius ypač pasireiškia apie antruosius gyvenimo metus, kuomet mažylis savais žodeliais ir gestais pradeda reikšti norą būti savarankiškas. Šiuo periodu svarbu tapti savarankišku nuo tėvų globos.
Jei tėveliai per daug rūpinasi vaiko saugumu ir neskatina savarankiškumo, vaikučiui kyla gėdos jausmas, jog jis per mažas, per menkas tokiai veiklai.
Teikiant per didelę globą, galima sutrikdyti kitą raidos etapą (3–6 metai), kuomet vaikas rodo iniciatyvą mūsų kasdien atliekamai veiklai – apsiauti batus, užsisegti sagą, plauti indus. Jeigu leidžiame vaikui atlikti tuos darbus ir nesumenkiname jo, tuomet pradeda formuotis pareigos ir atsakomybės jausmas.
Nuolatos kritikuojamam ir nesulaukiančiam suaugusiųjų pagalbos vaikui gali kilti kaltės jausmas – „aš viską tik gadinu“. Taip nuslopinsime vaiką, jis bijos imtis bet kokios veiklos, taps nepasitikinčiu savimi.
Pasitikėjimo jausmas labai svarbus 7–11 metų periodu, kuomet vaikas mokosi meistriškai, o kartais net tobulai atlikti tam tikras veiklas – skaityti, rašyti, skaičiuoti, groti, piešti, šokti.
Pagalba. Ar visada jos reikia?

Jei jūsų vaikas intensyviai užsiėmęs naujų įgūdžių įsisavinimu ir neprašo pagalbos, – nesikiškite. Savo nesikišimu jūs pranešite jam: „Tau viskas gerai. Tu susidorosi“.
Pastebėję, kad vaikas pradeda rodyti norą daryti pats, turite tam skirti laiko. Jei tai sagų užsegimas ryte, – atsikelkite anksčiau, kad vaikas galėtų atlikti šį sudėtingą darbą. Jei sunku keltis, – tai būtinai paaiškinkite vaikui ir kitu dienos metu skirkite tam laiko.
Mokantis naujų įgūdžių ar atliekant pareigas, kita svarbi aplinkybė – užmegzti su vaiku teigiamą emocinį ryšį, o tik po to mokyti, prašyti laikytis tvarkos ar nurodymų. Dažnai čia darome klaidą, nes tik įžengę pro duris vaiko klausiame: „Ar išplovei indus?“ „Kaip visada kreivai sudėjai į džiovyklą“. Tai nuneigia vaiko pastangas, motyvaciją, atgraso nuo iniciatyvos, noro veikti ir net išprovokuoja pyktį. Nusiteikimas auklėti, mokyti turi būti pozityvus, o ne „aš tau parodysiu, kas čia bosas“, „pažiūrėk, kaip gerai aš tai darau.“
Trečias svarbus dalykas vaiką mokant naujų įgūdžių – tėvelių kantrybė, tolerancija ir pakantumas klaidoms. Ar duodame instrukcijas tik pradėjusiam vaikščioti kūdikiui? Eik tiesiau. Dabar perkelk svorį ant kitos kojos. Nelinguok. Juokingai skamba, ar ne? Naujo įgūdžio besimokančiam vaikui viskas sunku, net ir, mūsų akimis, patys paprasčiausi dalykai.
Tai kaip tada dėl kritikos, juk iš kur vaikas žinos, ar jau viską gerai padarė? Klaidas nurodyti reikia ypač atsargiai. Jei pastebite daug klaidų, išsirinkite vieną, kuri labiausiai rėžia jums akis, ir aptarkite su vaiku, kaip šios klaidos galima išvengti. Pavyzdžiui, kreivai susegtos sagos: pirmiausia susirask viršutinę sagą ir viršutinę kilputę ir nuo jų pradėk sagstytis. Kai jau ši klaida išnyks, galite imtis kitos. Toks ėjimas palaipsniui svarbus tuo, kad vaiko dėmesio sukaupimo laikas labai trumpas, o dėmesio apimtis nedidelė – vienas du įvykiai. Tikimybė, kad jis įsimins visus klaidų ištaisymo būdus, yra labai menka. O kad viską supainios ir supyks ant jūsų, nes jūs „taip liepėt daryti“, – labai didelė tikimybė. Čia svarbu laikytis taisyklės – žingsnis po žingsnio.
Kada kritikuoti?
O kada jūs norėtumėte išgirsti kolegų vertinimą apie posėdyje jūsų skaitytą pranešimą? Tikriausiai po posėdžio prie kavos, o ne posėdžio metu, kai girdi visi viršininkai. Taip ir dėl kritikos vaikams. Klaidą geriau aptarti vėliau, o ne tuo momentu, kai vaikas dirba užsidegęs. Išsakant kritiką, svarbu paminėti konkrečius veiksmus, kurie nėra tinkamai atlikti, – „paėmei ne į tą ranką; pirmiausia reikia padaryti kilputę“ ir pan. Jokiais būdais nesakykite kritikos asmenybei ir apibendrintos – „na tu ir nevėkšla, tu visada blogai darai“. Toks apibendrinimas sudaro neigiamą atmosferą, kurios vaikui nesinori klausyti, kyla pasipriešinimas.
Pagalba. Kada ir kaip?
Mokantis naujų užsiėmimų, ne visi tokie paprasti ir įveikiami mūsų mažiesiems. Neįveikę pirmos sagos, raidės ar recepto, jie sudirgsta, ašaroja, prašo mūsų pagalbos. Kaip elgtis? Ar skubėti į pagalbą ir parodyti, kaip mes, suaugusieji, šauniai susidorojame su viskuo, ar palikti mažuosius vienus, „nes tu jau toks didelis vyras“, „tokia savarankiška mergaitė“? Šios replikos gali būti pirmas žingsnis nepasitenkinimo savimi link ar tarpusavio santykių nesklandumo.
Jeigu vaikui sunku ir jis pasirengęs priimti jūsų pagalbą, būtinai padėkite jam. Be to, mokydami naujų įgūdžių, imkitės atlikti už vaiką tik tai, ko jis negali atlikti vienas, likusius darbus palikite jam pačiam.
„Darykime kartu“ – raktiniai žodžiai, kurie leidžia būti lygiaverčiais partneriais mokymosi situacijoje. Kartu – vadinasi lygiomis teisėmis. Kai tik prasideda vadovavimas, – baigiasi darbas kartu.
Pasak mokslininkų, darbai, kuriuos vaikai daro su tėvais kartu, yra artimiausio vystymosi zona – aukso atsargos. Rytoj vaikai darys tai, ką šiandien daro kartu su tėvais. Kuo daugiau tėvai užsiima su vaiku, tuo daugiau vaikas įvaldo veiklų, lyginant su tuo, kai vaikas būna paliktas vienas.
Per didėlė tėvų globa ir rūpestis atima iš vaiko iniciatyvą daryti pačiam. Todėl tėvai dažnai ruošia pamokas, stoja į universitetus, lanko būrelius. Svarbu įsiklausyti ir pamatyti, ką vaikas nori ir gali daryti pats, leisti jam pasirinkti.
Kartą buvo suorganizuota apklausa, ar vaikai padeda namuose šeimininkauti? Dauguma 4–6 klasių mokinių atsakė neigiamai. Be to, vaikai išsakė nepasitenkinimą tuo, kad tėvai neleidžia jų prie daugelio namų ruošos darbų: neleidžia gaminti, skalbti, eiti į parduotuvę. Tarp 7–8 klasių moksleivių buvo tiek pat vaikų, neužsiimančių namų ruoša, tačiau nepatenkintų skaičius kelis kartus mažesnis. Tokie rezultatai rodo, jog mes, tėvai, patys neleidžiame jiems padėti, bijodami nesėkmės, nežinodami, kaip perduoti tinkamai naujus įgūdžius, ar stokodami kantrybės.
Leidžiantis į savarankiškumo kelionę svarbu prisiminti, kad naujam įgūdžiui susiformuoti (išmokti patį veiksmą, darbą, pareigą) prireikia iki 2 mėnesių, o susidaryti įpročiui, kad veikla vyktų neprimenant ir savaime, užtrunkama iki 6 mėnesių.
„Mamos žurnalas“
Susijč straipsniai