„Mamyte, nupirk man kompiuterį“ finansiškai neraštingam vaikui skamba taip pat, kaip „nupirk bandelę“

Knygos „Apie ką kalba mamos“ autorė Eglė Vankevičė

Savaitgalis. Visa šeima – mama Vesta, vyras ir du jų šešių ir vienuolikos metų vaikai – ruošėsi susitikimui su draugų šeima. Susitarta, kad jie susitiks populiarioje miesto kavinėje. Kadangi susitikimas buvo skirtas po pietų ir visi jau buvo pavalgę, prieš išeidama iš namų visa šeima susitarė, kad šiame susitikime jie išleis 20 eurų – po penkis eurus kiekvienas. Tiek turėtų užtekti desertui. Kadangi Vesta dirba finansų eksperte, toks susitarimas jos šeimoje įprastas. Kiekvieną savaitgalį jie susiplanuoja, kiek galės išleisti pramogoms ar kavinėse. Kai Vestos šeima atėjo į kavinę, jų draugai jau laukė. Dar rengiantis striukes, jauniausioji dukra skubėjo pasigirti draugams:

– O mes čia galime išleisti tik dvidešimt eurų. Kiekvienam po penkis eurus.

Draugai susirūpinę susižvalgė. O jų žvilgsniai reiškė: „Vargšai. Jų šeimoje, matyt, finansinė krizė. Gal kuris prarado darbą?“

– Mes pavaišinsime jus pietumis, – mandagiai pasiūlė šeimos draugas Antanas.

– Ne, viskas gerai. Mes turime pinigų, mūsų neištiko finansinė krizė. Mes tiesiog planuojame, – nusijuokė Vesta.

***

Tokią istoriją mamų pokalbiuose pasakojo finansų ekspertė Vesta Ališauskienė. Kartu su kolege Diana Michailova jos sukūrė socialinį edukacinį projektą „Finansų anatomija“ ir moko vaikus ir jų tėvus finansinio raštingumo. Abi specialistės jau ne vienerius metus dirba su finansais, yra licencijuotos finansų ekspertės, beje, Vesta penkiolika metų yra dirbusi ir pedagoginį darbą, o Diana – versle. Abi moterys yra mamos, todėl su vaikų finansinio raštingumo ugdymu jos susiduria kasdien tiesiogiai. Kaip ir daugumai tėvų kiekvieną dieną joms tenka išklausyti daugybę vaikų poreikių ir priimti sprendimų – įsigyti vieną ar kitą daiktą, paslaugą ar ne, kiek tam skirti pinigų ir pan. Nors su pinigais susiduriame kiekvieną dieną, finansinio raštingumo mūsų kol kas nemoko nei mokykloje, nei universitete. Todėl pagrindus apie pinigus, jų vertę, elgesį su jais mums įskiepija mūsų šeimos arba mes tiesiog perimame matytus modelius.

Ne vienerius kursus mokyklose apie finansinį raštingumą vedusios specialistės atviravo, kad pirmiausia tokių kursų reikia tėvams. O per juos, per pasikeitusius šeimos įpročius supratimas apie pinigus ateina ir vaikams. Taigi nuo ko pradėti?

Nuo trijų žingsnių.

Pirmas – pradėkite keistis nuo savęs. Įvertinkite savo finansų planavimo įpročius ir elgseną, nes jūsų pavyzdys yra geriausia mokykla vaikui.

Antras žingsnis – sutuoktinis. Turite bendrai susitarti, nuspręsti, kaip valdote ir tvarkote finansus ir kokį pavyzdį vaikams norite perteikti. Ir šie pirmi du punktai tikriausiai yra patys sunkiausi. Nelengva pažiūrėti į save iš šalies, suvokti, ką pats darai blogai, sunku keisti savo elgesį. Dar sudėtingiau rasti bendrus sprendimus su sutuoktiniu ir laikytis vieningos finansų politikos.

Ir jei jau įveikėte šiuos žingsnius, pereikite prie vaikų finansinio raštingumo mokymo.

Nuo kada pradėti mokyti?

Skaitote šios knygos ištrauką

Anot specialisčių, kalbėtis su vaikais apie finansus reikėtų gana anksti – nuo 4–5 metų. Tokio amžiaus vaikui supratimą apie pinigus, jų vertę galima perteikti per žaidimą. Galima pažaisti parduotuvę su karoliukais ar popieriukais, papasakoti apie savo darbą, kaip uždirbate pinigus, kodėl dirbate. Dar efektyviau bus, jei vaiką įtrauksite į kasdienę veiklą, kur naudojami pinigai, – apsiperkant, atsiskaitant už paslaugas, planuojant atostogas ir pan. Leiskite kartais vaikui paduoti pinigus kasoje, pasiimti grąžą. Taip supažindinsite vaiką su pinigais ir su tuo, kam jie reikalingi.

Pamokos iš gyvenimo

Pratinkite vaiką, kad išlaidos yra planuojamos. Kartu su juo darykite pirkinių sąrašą, galite iškarpyti iš reklaminio lankstinuko produktus, kuriuos pirksite. Taip pat galite nustatyti, kad parduotuvėje išleisite, tarkime, 30 eurų. Pasiimkite į parduotuvę skaičiuotuvą ir sumuokite, pasiekę reikiamą sumą, eikite prie kasos, o jei dar liko nenupirkti būtini produktais, su vaiku ar vaikais nuspręskite, kaip tilpti į suplanuotą biudžetą. Jei išsirinkti pirkiniai vis tiek viršys suplanuotą limitą, aptarkite, ko atsisakysite.

Savaitgalio planavimas

Dar vienas efektyvus būdas vaikams išmokti planuoti išlaidas – skirkite savaitgaliui tam tikrą išlaidų biudžetą ir už tą sumą vaikai patys gali nuspręsti, ar norės lankytis batutų parke ir suvalgyti ledų, ar norės visą sumą išleisti tik batutų parke. Net jei matote, jog vaiko pasirinktas sprendimas klaidingas ir tai yra laikina užgaida, o po kelių minučių jis pasigailės, kad likusią sumą išleido dar vienai valandai batutų parke ir negalėjo nusipirkti ledų, nenusileiskite, nemokėkite trūkstamos sumos. Leiskite jam suklysti. Gal ir bus nepasitenkinimo, ašarų, bet suvokite, kad iš klaidų mokomasi. O jei labai sunku, pagalvokite – maži vaikai suklys planuodami savo 10 eurų savaitgalio biudžetą, o suaugę gali suklysti išleisdami tūkstančius eurų. Išmokę su pinigais elgtis dabar, tikėtina, jūsų vaikai ateityje jau mokės planuoti savo finansus ir jūs išvengsite situacijų, kai tėvai iš gailesčio dengia suaugusių vaikų paimtus greituosius kreditus ar kitas skolas.

Išmokę suplanuoti savaitgalį, galite kartu suplanuoti atostogas. Pirmiausia pasakykite, kiek šeima gali išleisti atostogoms. Paskui planuokite, kur už tą sumą galite išvykti, kam daugiausia išleisite, kiek išleisite pramogoms ir pan.

Daiktų ir darbo vertė

Išmokykite vaikus suprasti daiktų vertę, kiek kainuoja produktai. Galite pažaisti žaidimą – išdėliokite surašytas kainas ir produktus. Tegul vaikai suskirsto, kiek kas kainuoja. Vyresnių vaikų galite paklausti, už kiek jis išvalytų viešąjį tualetą? Paklauskite, kodėl pasirinko tokią sumą? Ar jis žino, už kiek valytoja visą mėnesį valo tokius tualetus? Tai padės vaikui suprasti darbo vertę, net gali motyvuoti stengtis, mokytis, kelti kvalifikaciją. Diana prisipažino, kad jos 10-metis sūnus gana tiksliai pasakė valytojos dienos darbo užmokestį. „Didžiavausi juo ir priėmiau kaip asmeninę finansų patarėjos sėkmę mokant vaikus supratimo apie daiktų ir darbo vertę“, – šypsodamasi kalbėjo D. Michailova.

Parduotuvės isterija

Vaikščiodami po parduotuvę beveik visi tėvai susiduria su kategorišku vaiko reikalavimu nupirkti naują žaislą ar saldumyną. Anot specialisčių, neturėtumėte tiesiog pasakyti „Ne, mes šio daikto nepirksime“. Pasakykite, kad šis pirkinys neplanuotas ir vaikas galės siūlyti jį įtraukti į kito mėnesio pirkinių sąrašą arba kad įtrauksite į dovanų sąrašą Kalėdų Seneliui ar gimtadieniui. Ir realiai, o ne tik mintyse, įrašykite į tokį sąrašą. Jei vaikas didesnis, jis gali telefonu nufotografuoti, ko nori ir su nuotraukomis padaryti savo sąrašą. Aišku, jūs neprivalote tų žaislų pirkti, bet taip jūs parodote, kad vaiko nuomonė svarbi, jis yra išgirstas, ir šeima apsvarstys  jo poreikius. O didžiausia nauda, kad tuo momentu dažniausiai vaikas nusiramina, nes būna išgirstas, o jau po dienos jam visai nereikia to daikto ir jį pamiršta. „Mano dukra labai mėgsta telefonu parduotuvėje nufotografuoti, ko norėtų. Vėliau peržiūri tas nuotraukas, bet dažniausiai pasako, kad jai to jau nebereikia. Kaip tikra moteris, ji keičia nuomonę“, – su šypsena prisiminė Vesta.

Nebūtini, bet džiuginantys

pinigai

Pixabay.com

D.Michailova patarė įprasti dalį biudžeto paskirti visai nebūtiniems, tačiau džiuginantiems dalykams – gėlėms, mieste nusipirktai kavai ar ledams, nedidelei dovanėlei. Taip pat atostogoms, pramogoms. Nors visi šie dalykai yra absoliučiai nepraktiški, nebūtini, bet jie suteikia džiaugsmo. O toks ir yra gyvenimas – negali vien kaupti ir elgtis tik racionaliai, nes tada pinigai nebeteiks džiaugsmo.

Kišenpinigiai

Tam, kad išmoktų elgtis su pinigais, anot finansų eksperčių, jau nuo 5–6 metų (priešmokyklinio amžiaus) vaikai atitinkamai pagal savo amžių turi gauti kišenpinigius. „Tai tokie pinigai, kuriuos vaikas pats valdo ir išleidžia kam nori, pinigai be sąlygų“, – aiškino V. Ališauskienė. Jie negali būti atimti dėl netinkamo vaiko elgesio, nes jų paskirtis ne drausminti vaiką, o išmokyti jį elgtis su pinigais. Jų suma turėtų atitikti amžių, pvz., pradėkite mokėti nuo 20 ar 50 ct. Mažiems vaikams, kuriems dar sunku laukti ir planuoti, duokite kišenpinigius kasdien. Nuo kokių 10 metų galima duoti ir kas savaitę, o paaugliams – kartą per mėnesį. Prieš pradėdami mokėti kišenpinigius, galite nusipirkti ar pasidaryti taupyklę kišenpinigiams. Pakalbėti su vaiku, kam jis norės išleisti tuos pinigus, ar turi kokį taupymo tikslą. Galite kartu paskaičiuoti, kiek laiko užtruks susitaupyti iki trokštamo daikto. Jei vaikas nemoka skaičiuoti, padarykite kalendorių su spalvotais rutuliukais. Kasdien nuspalvinkite po vieną rutuliuką, kai įdedamas pinigėlis. Vaikas matys, kiek dar liko nenuspalvintų rutuliukų ar pan. Pašnekovės teigė, kad psichologai nerekomenduoja tėvams pridėti trūkstamos sumos prie pirkinio, nebent taip buvo susitarta iš anksto, pvz., jei vaikas nori dviračio, turi susitaupyti pusę reikalingos sumos. Taip vaikas išmoksta atkaklumo, siekti užsibrėžto tikslo. Beje, savo įsigytus daiktus vaikas labiau vertina, nes supranta, kiek laiko jų reikia laukti ir siekti.

Tikslas

Mokykite vaiką atsidėti pinigus kažkam, o ne tiesiog kaupti. Paskatinkite turėti taupymo tikslą. Jei vaikas kol kas nesugalvojo, ko norėtų, gal vėliau atsiras tas trokštamas objektas.

Draudimai

Iš anksto susitarkite, kam vaikas negalės išleisti savo kišenpinigių. Pavyzdžiui, „Šeimoje už savo pinigus mes neperkame gazuotų gėrimų, nesveiko maisto“. Susitarimas ir draudimai priklauso nuo šeimos vertybių, įsitikinimų. Paaiškinkite, kodėl vaikas neturėtų pirkti šių daiktų. Abu tėvai taip pat turėtų laikytis tų pačių taisyklių – nepirkti to, ką draudžia vaikams, arba paaiškinti, kodėl jiems negalima, o tėvai tą daiktą perka. Pavyzdžiui, tėtis gali nusipirkti kišeninį peilį, o mažas vaikas dar gali peiliu susižeisti. Jei matote, kad vaikas nori išleisti, jūsų manymu, tikrai nesąmonei, paklauskite, kodėl jis nori tą daiktą įsigyti. Kartais leiskite vaikui suklysti ir po to pakalbėkite su juo, ar, jo nuomone, jo pirkinys buvo vertingas.

Poreikiai ar norai?

Vaikų poreikius turėtų patenkinti tėvai, o didžiąją dalį ar net visus norus – jie patys iš kišenpinigių, už dovanotus pinigus ir pan. Aišku, kartais galima išpildyti vieną ar kitą norą, bet tėvai labiau padės savo vaikams, išmokydami siekti savo norų įgyvendinimo, gerai apgalvoti savo norus ir būti už juos atsakingiems. Kartais vaikai, ypač paaugliai, savo norus pateikia kaip poreikius. Atskirti norus nuo poreikių tikrai nėra lengva. Vieną tokį pavyzdį pateikė V. Ališauskienė: „Tarkime, vaikas nori naujo galingesnio nešiojamo kompiuterio, nes jam reikia ruošti pamokas prie kompiuterio. Tačiau namie yra stacionarus kompiuteris, kuris taip pat gali atlikti šią funkciją. Taigi tai yra vaiko noras ir jis pats turėtų nusipirkti kompiuterį“. Vesta minėjo, jog jos vienuolikmetis sūnus jau metus taupo kompiuteriui, nors daugelis jo bendraamžių to nesupranta ir klausia, kodėl tėvai jam nenuperka kompiuterio. Jiems kompiuteris nuperkamas anksčiau ar vėliau pradėjus niurnėti, jog „anas jau nieko nepaveža“. „Mes turime kompiuterį. Senas, bet funkciją jis atlieka, todėl, jei sūnus nori geresnio, turi jam susitaupyti“, – kalbėjo principinga mama.

Kai kurie specialistai iš viso siūlo į telefonus, planšetes, kompiuterius žiūrėti ne kaip į asmeninę vaiko nuosavybę, bet kaip į šeimos daiktą, kuris suteikiamas vaikui kaip būtinybė susisiekti su vaiku ar pan. Tada vaikas praranda teisę manipuliuoti tuo turtu kaip nori. Čia kaip ir su tarnybiniais telefonais ar kompiuteriais – darbovietė suteikia darbo priemones ir tu negali jo savintis ar naudoti ne pagal paskirtį, pvz., žaisti.

Prie norų, o ne poreikių, galima priskirti ir brangius naujausio modelio telefonus ar madingus naujausios kolekcijos drabužius. Tikriausiai vaikas jau turi ne vienerias kelnes, kaip sakoma, nevaikšto nuogas, todėl prašymas nupirkti naujos kolekcijos drabužį būtų ne jo poreikis, o noras.

Užmokestis už darbus

Finansų specialistės nerekomenduoja vaikui mokėti už kasdienius darbus. Nėra gerai, jei vaikas gauna pinigus už gerus pažymius, už pasiklotą lovą, už išplautus indus. Šeimoje turi būti pagarba vienas kitam ir pareigos. „Visi šeimos nariai turi prisidėti prie šeimos gerovės – tvarkyti namus, plauti indus, prisidėti prie maisto gaminimo ir pan. Taigi pasikloti lovą yra vaiko pareiga, taip pat gerai mokytis“, – kalbėjo Diana. Beje, toks elgesys formuoja verslo santykius šeimoje, kai vos ne už kiekvieną darbą tikimasi gauti atlygį. Tas pats pasakytina ir apie darbus pas senelius. Jie neturėtų mokėti už tai, kad anūkai iššlavė kiemą ar surinko obuolius, nes anūkai ir taip turi padėti savo seneliams. Tačiau už ypatingus pasiekimus, į pareigas neįeinančius darbus vaikams gali būti sumokėta. Pavyzdžiui, vaikas labai stengėsi, gerai mokėsi ir dalyvavo moksleivių mokslo olimpiadoje, vaikas pats išsiurbė mamos automobilį ar nuvalė langus ir pan. D. Michailova teigė, jog jų namuose yra sudarytas ypatingųjų darbų kainininkas, ir kai penkiolikos metų dukrai pritrūksta pinigų norimam daiktui, ji tiesiog eina „užsidirbti“.

Finansų krizės

pinigai

Pixabay.com

Vaikai turi būti pratinami gyventi pagal šeimos galimybes. Jei šeimoje yra finansinė krizė, to nereikia slėpti nuo vaikų. Negąsdinkite vaiko, kad ryt neturėsite, ko valgyti, nes vaikas viską tiesiogiai gali priimti. Garsiai išreikštas tėvų nerimas dėl finansinės ateities gali vaikui sukelti baimę, nerimą. Vaikas turi jaustis saugus ir žinoti, kad pirminiai poreikiai bus patenkinti. Tačiau su vaiku reikia atvirai pasikalbėti ir pasakyti, kad nuo šiol turėsite taupiau gyventi, atsisakyti nebūtinų išlaidų. Aptarkite, kas yra nebūtina, ko būtų galima atsisakyti ar pakeisti pigesniu variantu.

Atsisveikindamos finansų specialistės palinkėjo, kad kuo daugiau Lietuvos šeimų taptų finansiškai atsakingomis, kuriose vaikai mokėtų protingai elgtis su pinigais.

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− septyni = 0

Kitos temos: