Mokykla, kurią gražiai vadiname antraisiais namais, tampa vaikui ir pirmąja tuštybės muge.
Namuose jis mylimas visoks – vilkintis purvinais džinsiukais, kaimynės atiduotu megztuku, kad ir nuogas! Peržengęs mokyklos slenkstį, vaikas pradeda suvokti, kad bendraamžių požiūris į jį labai priklauso nuo to, kokiu rašikliu jis rašo ir kokią kuprinę nešioja. Kuprinė nemadinga, striukė pigutė – ir požiūris į bendraklasį atitinkamas. Pilnas portfelis saldumynų ir naujausio modelio telefonas – su tokiu galima draugauti. Kiek vėliau bendraklasio vertė imama matuoti šukuosenomis, auskarais, žiebtuvėliais – ir taip iki begalybės.
Kokio storio tėčio piniginė
Kasdien mokykloje susiklosto situacijos, kurios priverčia mokinį prisiminti savo tėvų piniginę. Vieniems ši piniginė tampa savęs įtvirtinimo ir pasipuikavimo priemone, kitus priverčia pasijusti menkais.
Į mokyklą susirenka vaikai iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Tarp jaunesnių „turtingieji kurmiai“ labai gerbiami. Tie, kurie vargingesni, nesivaržo ir pasipelnyti iš turtingo kaimyno, stengiasi iškovoti jo palankumą. Viena penktokė taip pakomentavo pakviestų į savo gimimo dieną „draugų“ sąrašą: „Violetą būtinai reikia pakviesti – ji visiems visada dovanoja brangias dovanas“. Beje, dažnai būtent bendraamžiai savo elgesiu gadina turtingų šeimų vaikus. Iš pradžių toks vaikas nuoširdžiai visus vaišina saldainiais, tačiau vėliau, matydamas aplink nesveiką interesą, užriečia nosį.
Dešimtukai už pakeistus vamzdžius
Pasitaiko, kad ir mokytojo požiūris į mokinius priklauso nuo socialinio tėvų statuso. Tėvai, įtaisydami vaikus į paprastą mokyklą, nustebę pasakoja, kaip jos vadovybė tiesiai šviesiai kamantinėja, kuo tėvai galėtų padėti mokyklai. „Jeigu pakeisite vamzdžius rūsyje, jūsų duktė lengvai atsidurs gimnazijos klasėje“, – pasakė vieniems. Šio žaidimo esmė labai greitai tampa aiški ir vaikams. Padidinti dešimtukai ir devintukai, švelnesnė mokytojo intonacija, pakantesnis požiūris į prasižengimus – niekas nelieka nepastebėta. Kuo gi visa tai virsta? Arba neapykanta „laimingiesiems“, arba dideliu nepilnavertiškumo kompleksu, arba kūrybišku melu apie „kietą“ tėtušį. Bet kokiomis aplinkybėmis tokia situacija sukelia vaiko nerimą.
Privačiose mokyklose visi vienodi?
Dažnai susiskirstymas „luomais“ įvyksta ne tiek tarp vaikų, kiek tarp klasių. Paprastai licėjaus ar gimnazijos klasėse mokosi labiau pasiturinčių tėvų atžalos. Jie per ilgąją pertrauką sulaksto suvalgyti kepsnio į artimiausią kavinę, o jų bendraamžiai iš „D“ klasės krapšto centus bandelei mokyklos bufete.
Socialinių sluoksnių skirtumai mažiau pastebimi privačiose mokyklose. Jose beveik pasiekta vadinamoji lygybė, nes tokių mokyklų mokiniai – gana pasiturinčių tėvų vaikai, ir jų gyvenimo lygis vienodai aukštas. Suprantama, ir šitose klasėse kyla pokalbių apie tai, „kas mano tėvas“, bet šie pokalbiai niekada nebūna tokie aštrūs, juk socialinių laiptų pakopa – viena ir ta pati. Na, galbūt kaimyninė.
Privačios mokyklos mokytojų kolektyvas suinteresuotas išlaikyti kiekvieną mokinį, todėl net pats negabiausias retai išgirsta nemeilų žodį. Gal tai kiek negatyviai atsiliepia mokymo procesui, tačiau padeda klasėje sukurti normalią, lygiateisišką atmosferą. Vaikai yra suvienyti socialiai ir materialiai, jų interesai panašūs. Jeigu vienas vasarą poilsiavo su tėvais Romoje, kitas – Paryžiuje, jiems atsiras apie ką pakalbėti.
Rožinis pasaulis
Nors privačiose mokyklose vaikų socialinis statutas vienodas, atsiranda kita bėda. Psichologai mano, jog „rožinis“ mokyklinis gyvenimas formuoja iškreiptą realaus gyvenimo vaizdinį. Tyrimai, atlikti privačiose mokyklose, parodė, jog elitinių mokymo įstaigų auklėtiniai savo asmenybes vertina neadekvačiai, dažniausiai apie save būna pernelyg geros nuomonės. Paprastų mokyklų mokiniai yra kur kas „blaivesni“. Įdomu ir tai, kad vertindami vienas kitą „privatininkai“ yra gana pragmatiški. Jie geriausia draugo savybe gali laikyti apsukrumą, sugebėjimą išsisukti iš keblios situacijos. Jų bendraamžiai iš paprastų mokyklų labiausiai vertina gerumą, pasirengimą padėti draugui, nuoširdumą.
Nepaisant socialinės lygybės, privačios mokyklos klasėje gali susiklostyti situacija, kai koks nors vienas mokinys yra atstumiamas (ir ji gali pasirodyti dar sudėtingesnė negu paprastoje mokykloje). Tarp atstumtųjų čia gali atsidurti, pavyzdžiui, pačių mokytojų vaikai, kurie mokosi nemokamai.
Be paprastų ir privačių mokyklų dar esama tarpinės grandies – specializuotų mokyklų, kuriose mokosi kokio nors talento ar gabumo vienijami vaikai (muzikai, dailei, matematikai). Čia susirenka talentingi vaikai iš įvairiausių visuomenės sluoksnių, bet juos vienija meilė pasirinktam mokslui, žinių ir atradimų troškulys. Materialinė gerovė tarp kitų vertybių jiems yra ne pirmoje vietoje – asmenybės vertinimas priklauso nuo erudicijos, išsilavinimo. Labai svarbu, kad pagal tokią skalę vaiką vertina ir dėstytojai, ir bendraamžiai.
Mokytis, o ne pūstis
Ką galime padaryti, kad apsaugotume savo vaiką nuo socialinės nelygybės? Būtina padėti vaikui pasiekti vidinę pusiausvyrą. Kuo anksčiau vaikas išmoks gyventi tarp įvairių visuomenės klasių, tuo lengviau jam bus ateityje.
Nesišaipykite iš neturtingų žmonių vaikui girdint. Požiūrį į žmones vaikas pirmiausia perima iš tėvų. Įsivaizduokite, kad iš pradžių jūs pamokomu balsu vaikui kalate, jog „pinigai, vaikeli, ne viskas, vertinti reikia pagal protą“, o patys kandokai pasijuokiate iš kaimyno „Fiat Ritmo“.
Neduokite vaikui didelių kišenpinigių. Kišenpinigiai reikalingi bet kurio amžiaus moksleiviui, bet suma turi būti protinga. Ir gerai aprūpintas vaikas privalo suprasti, kad pinigai uždirbami, o ne auga ant medžių. Išmintingi tėvai kartais iš anksto aptaria, kiek pinigų savo kišenėse kasdien turės jų vaikai. Tai padeda išvengti daugelio problemų, ypač pradinėje mokykloje.
Pamąstykite, kaip aprengti mokinį. Šioje srityje daug ką lemia ne pinigai, o skonis. Bet kuriam vaikui naudinga žinoti ir priprasti prie to, kad atitinkamos sąlygos reikalauja ir atitinkamos aprangos. Kuklus ir patogus sportinis-mokyklinis stilius pagal kišenę prieinamas visiems. Vakarų Europos šalių motinos laikosi puikaus principo: vaikas neturi būti aprengtas geriau už savo tėvus. O mūsų mamos dažnai nerte neriasi iš kailio, kad tik jų vaikelis būtų aprengtas ne prasčiau už kitus. Skaudžiausia, kad vaikas viso šito nevertina, laikydamas, kad taip ir turi būti.
Juokingas patarimas pabaigai, kurio galite ir nesilaikyti. Jeigu susigriebėte per vėlai ir vaikas jus jau kaltina jus, kad negalite jo deramai aprūpinti, duokite jam paskaityti Konstituciją. Išties pagal įstatymą jūs privalote maitinti-aprengti-apauti savo vaiką iki pilnametystės. Bet kuo maitinti ir kuo rengti, įstatyme nenurodyta.
Parengė Rimas Mažuolis
„Mamos žurnalas“
