Galbūt užaugę mūsų vaikai kiekvienas turės asmeninius finansų konsultantus, galbūt apčiuopiamų pinigų visai nebebus. Tačiau kol kas dar nešiojamės pinigines, ir savo vaikus turime išmokyti elgtis su pinigais.
Patarimais dalinasi psichologė Rasa Kučinskienė.
Maži ir suaugę vaikai
Šešiametė Sandra verkdama įbėga į virtuvę ir skundžiasi, kad pametė kelias savo naujos dėlionės dalis, todėl negali užbaigti paveikslo. „Nesijaudink, brangute, nupirksim tau kitą“, – ramina mama.
Paauglys Dovydas sumano užsidirbti, savaitgaliais dalindamas skrajutes, tačiau greitai jam šis darbas nusibosta, todėl dabar jo tėvai suka galvą, kaip patiems išdalinti skrajutes.
24 metų Jonas baigė aukštąją mokyklą, tačiau neranda „jo verto“ darbo, taigi „sėdi tėvams ant sprando“, nemokėdamas už maistą ir butą, o mama gamina jam valgį ir skalbia jo drabužius.
Šie maži ir suaugę vaikai nedaug nutuokia apie pinigų vertę ir darbo prasmę. Visi jie atspindi šių laikų fenomeną, kai viskuo aprūpinti vaikai tampa nesavarankiškais suaugusiaisiais ir niekaip negali atsistoti ant kojų. Nemažai tokius vaikus auginančių tėvų skundžiasi, kad jų atžalos „tiesiog nesupranta pinigų kainos“.
Kaip vaikas gali įgyti supratimą apie pinigus?
Savo pavyzdžiu pateikdami aiškius ir praktiškus finansinius nurodymus turime galimybę užauginti žmogų, prisitaikiusį gyventi negailestingos rinkos ekonomikos sąlygomis.
Neseniai teko girdėti tokį pokštą: kailiais apsitaisiusi moteris stumia vežimėlyje sėdintį savo paauglį sūnų. „Ar jis negali vaikščioti?“ – klausia praeivis. „Žinoma, kad gali, tačiau, ačiū Dievui, jam nereikia vargintis“, – išdidžiai atšauna moteris.
Šis pokštas labiau graudus, negu juokingas, yra gera užuomina tėvams, kurie mano, kad turi užtikrinti savo vaikams „nerūpestingą vaikystę“, nes nori „padaryti juos laimingus“ arba „jie tiesiog dar maži“.
Paprastai psichologai, konsultuodami tėvus, stengiasi parodyti, kokią žalą vaikams gali padaryti per didelis rūpestis, globa ir darymas visko už juos, užuot leidus vaikams patiems suprasti darbo prasmę ir pinigų vertę. Reikia nemažai praktikos išmokti protingai elgtis su pinigais ir suvokti jų uždirbimo kainą. Kai mes neišmokome šito savo vaikų, jie neįgyja įgūdžių, taip reikalingų tolesniame gyvenime.
Kad ir kaip tai būtų paradoksalu, nedarome savo vaikams nieko gero, sukurdami jiems patogią aplinką ir tenkindami kiekvieną jų užgaidą. Tada mūsų atžalos mano, kad pinigai tiesiog „krenta iš dangaus“ (arba išlenda iš bankomato). Todėl, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, grįždami prie senamadiškų vertybių apie darbą ir pinigų vertę, galime suteikti savo vaikams kur kas daugiau: padėti pagrindus jų savarankiškumui ir pasitikėjimui savimi.
Nuo ko pradėti? Nuo šešių paprastų dalykų, kurie padėtų vaikams išmokti elgtis su pinigais:
Išmokykite taupyti. Nė viena vaikystė neapsieina be taupyklės. Jau nuo 3 metų vaikui galima nupirkti taupyklę, kur būtų laikomi jo pinigėliai. Kalbėkitės su vaiku, kur ir kaip tuos pinigus jis norėtų panaudoti. Vyresnį vaiką skatinkite prisidėti prie bendrų šeimos išlaidų, pavyzdžiui, perkant kokį nors daiktą, tačiau apsispręsti leiskite jam pačiam, tegu jis pats būna atsakingas už savo pinigus. Jokiu būdu neverskite vaiko atiduoti jo sutaupytų pinigėlių „šeimos labui“ ir slapta nekrapštykite vaiko taupyklės, kai labai reikia pinigų, naiviai tikėdamiesi, kad jis vis tiek nepastebės. Geriau jau, reikalui esant, paprašykite paskolinti ir būtinai grąžinkite.
Dabar populiaru drausti vaikus gyvybės draudimu. Jeigu apdraudėte savo vaiką, parodykite jam draudimo polisą, pasakykite, kiek pinigėlių jis gaus užaugęs.
Šis vaikystės patyrimas gali padėti paversti taupymą vertingu gyvenimo įpročiu.
Duokite vaikui kišenpinigių. Reikia nemažai laiko, norint tapti sumaniu ir atsakingu vartotoju, kuris galėtų suderinti savo išlaidas ir pajamas, tuo būdu išvengdamas skolų. Kai vaikas gauna kišenpinigių, jis anksti išmoksta taisyklę: nėra pinigų, nėra ir už ką pirkti.
Skatinkite vaiką siekti trokštamo daikto ir išmokti nusivilti jo negavus. Troškimas yra pozityvus jausmas ir suteikia kur kas daugiau džiaugsmo, negu gavimas visko tą pačią minutę.
Kiek vaikui duoti kišenpinigių? Tai, žinoma, priklauso, nuo vaiko amžiaus ir šeimos finansinių galimybių. Darželinukui pakaks keliasdešimt centų, mokyklinukui jau prireiks kelių eurų, tuo tarpu paauglio norai viršys tėvų finansines galimybes.
Kam kišenpinigiai turėtų būti skirti? Tai ir vėl priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau tipinis išlaidų sąrašas yra toks: saldumynai, žaislai ir pasilinksminimai.
Kitą kartą, kai jūsų vaikas ko nors kaulydamas pradės savo įprastą giesmelę „Aš noriu…“, paprasčiausiai paklauskite: „Ar manai, kad gali tai sau leisti?“. Tuo atveju išvengsite spaudimo ir atsakomybę perkelsite jam, juk sprendimas bus paties vaiko.
Jam tai bus pirmosios biudžeto pamokos.
Įtraukite vaiką į namų ruošą, bet nemokėkite už kasdienius darbus. Vaikai turi įgimtą norą ką nors daryti, tačiau dažnai jų darbštumas taip ir lieka neišnaudotas. Neretai sakome: „Leisk, aš pati“, „Netrukdyk“, „Nesimaišyk po kojom“. Leiskite vaikui jums padėti.
Jau 3 metų vaikai mielai padeda dengti stalą, kloti lovą, padavinėja tėčiui varžtus ir įrankius. Žinoma, vaiko darbas nebus tobulas, tačiau pasistenkite nekritikuoti. Nustatykite protingas laiko ribas namų ruošos darbams atlikti, tačiau atminkite, kad išlaikomas dėmesys priklauso nuo vaiko amžiaus ir užduoties. Laikykitės paprastos ištvermės taisyklės: dvi minutės dvimečiui, trys – trimečiui ir t.t. Kai užduotis įdomi, šis laikas gali būti kur kas ilgesnis, pavyzdžiui, vaikams labai patinka darbai, susiję su vandeniu. Laikui bėgant, vaikas išsiugdys savidiscipliną ir ne tokioms smagioms užduotims atlikti, supras, kad ne visi darbai, kuriuos reikia atlikti, yra įdomūs ir malonūs.
Vaikams nereikia mokėti pinigų už kasdienius namų ruošos darbus. Tai sudarys jiems klaidingą įspūdį, kad bet koks darbas suteiks piniginį atlygį. Bet juk niekas nemoka už darbą mamai! Priminkite vaikams, kad visi šeimos nariai turėtų prisidėti prie namų tvarkymo. Tačiau vaikai turėtų patirti atlygio džiaugsmą, kai jie padeda šiek tiek daugiau, pavyzdžiui padeda jums dažyti sienas ir jūs, užuot samdę darbininkus, išnaudojate jų darbo jėgą. Tuo atveju, kai darbas baigtas ir gerai atliktas, sąžiningai atsiskaitykite.
Nenaudokite pinigų skatinimui ir bausmėms. Tai dažniausia tėvų klaida. Jeigu šiuose pavyzdžiuose atpažinsite save, pats laikas būtų permąstyti, ko iš tiesų jūs mokote savo atžalą.
„Mykolas sutinka gerai mokytis, jeigu pažadėsime jam piniginę premiją už kiekvieną dešimtuką“. Vaikas turi išmokti mokytis dėl savęs, o ne dėl tėvų arba jų pinigų. Vaikai, pripratę gauti tik išorinį atlygį už gerą mokslą, nesugeba patirti asmeninio pasitenkinimo, kurį suteikia gerai atliktas darbas. Stenkitės motyvuoti vaikus apkabinimais, bučiniais, gyrimais, sveikinimais. Už gerą darbą pažadėkite nusivesti vaiką į piceriją ar žaidimų kambarį, visi šie dalykai yra geresnės alternatyvos negu pinigai.
„Imk dar 10 eurų, bet tik nesakyk mamai“. Iš tiesų nieko blogo kartais papildomai pamaloninti vaiką, tačiau, kai tai daroma bandant nusipirkti jo meilę arba konkuruojant su kitu sutuoktiniu, toks bandymas gali suskaldyti šeimą.
Neslėpkite nuo vaiko šeimos finansinės situacijos. Iš tiesų vaikui nėra reikalo žinoti visų šeimos biudžeto detalių, tačiau kokiu būdu vaikas galės priimti tam tikrus apribojimus, jeigu jis nežinos, iš kur tie apribojimai atsiranda? Dažnai tėvai baiminasi, kad vaikas išplepės kitiems, todėl prieš pradedant kalbėti su vaiku apie finansinius dalykus reikia susitarti dėl slaptumo. Paaiškinkite vaikui tik labai bendrus dalykus, pavyzdžiui, kad išleidote daug pinigų remontui, šiuo metu esate paėmę paskolą iš banko ir neturite pinigų arba kad mamytė dabar nedirba, nes prižiūri broliuką ir gauna mažiau pinigų ir pan.
Kai vaikai jau paaugę, galite pabandyti sudaryti šeimos finansų tarybą, kurioje kartu su vaikais aptartumėte didesnius pirkinius ir planuojamas atostogas. Prieš tai paaiškinkite, kad viskas, ką jūs aptariate, yra griežtai konfidencialu ir tas, kuris sulaužys šią taisyklę, bus pašalintas iš tarybos narių. Aptarkite su vaikais kasdienes šeimos išlaidas, tuo būdu ne tik parodysite vaikams, kur išleidžiate pinigus, bet ir motyvuosite juos prisidėti prie bendrų finansinių problemų sprendimo.
Papasakokite vaikams apie savo darbą. Pasikalbėkite su vaikais apie tai, ką reiškia užsidirbti pragyvenimui. Net pradinukai nėra per maži apie tai išgirsti.
Jeigu jums patinka jūsų darbas, pasidalykite šiuo jausmu su vaikais. Jeigu jo nekenčiate, pasakykite, kad jame yra ir teigiamų dalykų, kurie jus laiko šiame darbe: alga, saugumas arba – tai tik tarpinis laiptelis jūsų karjeroje.
Kai vaikai nelabai žino, kaip jų tėvai uždirba pinigus, jie nesieja darbo su pajamomis. Progai pasitaikius, būtinai nusiveskite vaiką į darbą, ypač jeigu dirbate mėgstamą darbą. Jeigu jūsų įstaigoje ar organizacijoje mažieji lankytojai nepageidaujami, atsiveskite juos savaitgaliais.
Tam, kad užaugintų pasitikinčius savo jėgomis vaikus, tėvai turi vadovautis ne tik savo širdimi, bet ir protu. Tai nemažas iššūkis ir išbandymas, tačiau, patikėkite, įdėtos pastangos tikrai atsipirks ateityje.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
