„Pasidalink su Lukučiu saldainiais“, „Negailėk, duok pažaisti su savo traukinuku“, – tai mamų „maldelės“, kai susitinka pažaisti mažieji savanaudžiai. Kodėl maži vaikai nenori dalintis, yra godūs ir šykštūs? Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Aš šykštumas ir dosnumas – įgimtos savybės?
Nei šykštumas, nei dosnumas neįgimtas. Tai žmonių „susikurtas“ bruožas, padedantis gyventi kartu arba… gyventi atskirai. Žmonių santykiuose galioja paprasti psichologiniai dėsniai.
Vienas iš jų gražiai apibūdintas lietuviška patarle: „Kaip vienam lauko gale šauksi, taip kitam lauko gale atsišauks“. Tad jei žmogus dalinasi su kitais, yra dosnus, lyg ir savaime kiti žmonės su juo tampa dosnesni. Taip atrandamas geresnis sutarimas, taip gyventi kartu lengviau. O kuo žmogus šykštesnis, tuo ir aplinkiniai jo tampa šykštesni – o taip gyventi kartu labai sunku.
Gal tai – tautos bruožas? Juk vokiečiai, mūsų akimis, labai šykštūs, o rusai – dosnūs? Kaip su lietuviais?
Tautų bruožai ne būtinai tinka kiekvienam tautos atstovui. Pažįstu vokiečių, kurių šykščiais niekaip nepavadinsi. O ir patį šykštumą, ir dosnumą mes vertiname iš savo kultūrinės perspektyvos. Tad kalbėdami apie tautinius bruožus visada turėkime galvoje, kad tai labai neobjektyvu. Kai stebime kitas tautas, matome tam tikrus elgesio ir santykių modelius. Taip, mums atrodo, kad vokiečiai šykštesni, nes jie elgiasi šiek tiek kitaip, nei mums įprasta. Kiekviena kultūra turi savo stereotipus, savo elgesio modelius, savus būdus gyventi ir įprasminti savo būtį. Kokie lietuviai kitų kultūrų akimis – reikėtų paklausti jų. Tiesą sakant, tokio klausimo nė vieno iš savo pažįstamų užsieniečių nepaklausiau. Teks šį namų darbą atlikti patiems skaitytojams.
Pakomentuokite etapus, kai vaiko šykštumas ir dosnumas labiausiai atsiskleidžia. Tarkime, yra etapas, kai vaikas su niekuo nenori dalytis ir slepia savo „turtus“ nuo kitų vaikų. O ateina laikas, kai dalinimasis tampa tarsi savo vertės parodymu – „štai, išnešiu į kiemą saldainių maišiuką, padalinsiu visiems, ir mane labiau mylės“.
Ką tik gimęs vaikas nelabai turi su kuo dalintis – mama ir kiti suaugusieji jam reikalingi tam, kad išgyventų. Tik vaikui augant po truputį atsiranda progų dalintis. Tada vaikas ir pradeda mokytis dalintis. Visai nereiškia, kad iki tol jis buvo šykštus, o dabar taps dosnus, tiesiog jis nebuvo šiuo atžvilgiu JOKS, jam tas klausimas nebuvo aktualus. Palaipsniui vaiko aplinkoje atsiranda daugiau daiktų, kurie, beje, beveik be išimčių, priklauso tik jam. Šiek tiek vėliau – pradėjus ropoti ar vaikščioti – vaikas jau gali pasiekti daugiau daiktų. Jis vadovaujasi principu – ką paimi, tas ir yra tavo – ir „privatizuoja“ viską, kas jam patinka. Čia dažniausiai tėveliai švelniai arba nelabai parodo „savo daržo“ ribas. Tokį mokymą galima vertinti kaip pirmąsias dosnumo pamokas – mokymąsi gerbti kitų nuosavybę. Šiek tiek vėliau vaikas dar aiškiau atskiria, kas yra jo ir kas yra ne jo. Pagal visą logiką, kurią mato aplinkui, jis ir turėtų saugoti savo nuosavybę, nes tiek mama, tiek tėtis ar kiti šeimos nariai, įnirtingai saugo savo nuosavybes (kištukinius laidus, virdulius, kavos puodelius, rankines). Argi ne logiška išvada? O manome, kad vaikai nelabai protingi…
Tad jei 2 metų pypliukas apsiglėbia savo žaislus ir jų niekam nenori duoti – tai ne jokio šykštumo pradžia, o vaiko logiška išvada iš stebėjimų apie suaugusių pasaulį. Kai vaikas susitinka su kitais vaikais, kai reikia duoti žaislą pažaisti savo broliui ar seseriai, jis ir pradeda mokytis dosnumo. Vaikams, kurie aplinkui neturi bendraamžių ir neturi brolių ar seserų – dalintis tenka su savo tėvais.
Apie saldainių išsinešimą tam, kad papirktų draugus – visai kita kalba. Jei matote, kad su jūsų vaiku bendraamžiai bendrauja tik tiek, kol suvalgo saldainius, tai nemenka problema. Reikėtų pasiaiškinti detaliau, nes kalbame apie vaiką, kuris arba neranda bendros kalbos su bendraamžiais, arba neranda savyje drąsos ir pasitikėjimo savimi, arba yra bendraamžių atstumiamas. Tačiau jei vaikas populiarus tarp bendraamžių ir nori su jais viskuo dalintis – saldainiais, žaislais ir kitomis vaikiškomis gėrybėmis, jis tik paskatina ir kitus vaikus būti dosnesniais.
Kada pradėti vaikus mokyti dalinimosi meno? Kaip neperlenkti lazdos, kad vaikas netaptų švaistūnu?
Vaiko ir mokyti nereikia. Dar būdamas vienerių metų jis paduos savo žaisliuką broliui ar seseriai – tiesiog eksperimentuodamas – tikrindamas, kaip žaisliukas juda iš rankų į rankas, o brolis ar sesuo nudums į kitą kambarį. Štai ir gyvenimo pamokos. Kai pasidalini, reikia susitaikyti su tuo, kad pats to nebeturi. Paprastai nereikia daug pastangų įdėti į tai, kad jaunesnysis vaikas išmoktų dalintis, jo dosnumui išsiskleisti tiesiog tobulos sąlygos. Antras vaikas ateina į šeimą, kur neišvengiamai turi mokytis dalintis – juk jis dalinasi mama jau nuo pirmų dienų! Jei specialiai neskatinsite vaikų šykštumo ir savininkiškumo, su antru ir vėlesniais vaikais šioje srityje didelių problemų neturėtų kilti.
Sunkiau su pirmuoju vaiku, o dar sunkiau – su vienturčiu. Vyriausiam vaikui dalintis nereikia kelelių metų, kol gimsta brolis ar sesuo, o tada šis ar ši griebia viską, ką pasiekia, o tėvai kartoja „reikia dalintis“. Nieko sau malonumas. Padėkite vaikui apsaugoti savo „šventus“ daiktus, tačiau taip pat prašykite dalintis, mokykite būti dosniu, kad ir kaip sunku tai yra.
Gyvenimas suteikia daugybę progų dalintis – televizoriaus laiku, pasirinkimu, ką valgysime pusryčių, saldumynais ir visuo kita, kas tik šauna į galvą. Svarbu, kad vaikas negautų daugiau nei tėvai – taip mokysis gerbti kitus ir būti dosnus.
Švaistymas atsiranda ne tada, kai vaikas pernelyg daug dalinasi, bet tada, kai vaikas nejaučia, jog ką nors praranda. Jei visų gėrybių jis gauna daugiau nei reikia, o sulūžę žaislai operatyviai pakeičiami naujais, jis nesupras, kodėl reikėtų saugoti žaislus ar tausoti gėrybes.
Ar vaikams komentuoti, kiek uždirba tėtis ir mama, kiek jie skiria pinigų maistui, pramogoms? Ar rodyti vaikams spontaniškus dosnumo priepuolius?
Jei vaikas 14 metų, galite komentuoti, kiek uždirbate, kiek kam skiriate. Anksčiau nelabai matau prasmės. Juk net suaugę žmonės labai sunkiai įvertina ir supranta kitų žmonių pajamų ir išlaidų logiką. Turiu galvoje, kad kiekvienas matuoja iš savo bokšto, ir kas yra „daug“ ar „mažai“ labai subjektyvu. Jei kalbėsite su vaiku apie tai, daugiausiai, ko pasieksite, kad šią informaciją žinos visas darželis ar mokykla. Tai tiek naudos.
Kodėl toje pačioje šeimoje augantys vaikai skirtingai suvokia pinigų reikšmę? Vienas nuo kelerių metų kaupia pinigėlius, juos dėlioja, rūšiuoja, turi jiems vietelę. O kito „antaupos“ (senelių padovanoti banknotai) voliojasi su lipdukais ir saldainių popieriukais? Kodėl kai kurie vaikai visiškai nesidžiaugia pinigais, o jei ir džiaugiasi, tai nebent monetomis, nes jų daug ir jos gražios. O kiti jau nuo 5-6 metų prašo gimtadienio proga dovanoti pinigų? Vadinasi, meilė pinigams jau užkoduota kraujyje?
Jau minėjau, kad vaikai skirtingai žiūri į galimybę dalintis dėl to, kad gimė kitokiose šeimose (vienas, kur buvo tik tėvai, kitas – kur buvo ir brolių ar seserų). Paprastai pirmasis vaikas labiau bus linkęs kaupti, tuo tarpu antras ir kiti – lengviau dalinsis su kitais. Tad pinigėlių kaupimas dažnesnis pirmam vaikui – kaip ir kitų gėrybių, nesvarbu, kiek jos brangios. Tačiau nebūtinai. Jei jau taip pavyko, kad pirmasis vaikas mažesnis materialistas, būtinai materialistu taps antrasis ar trečiasis. Taip vaikai pasiskirsto savo „zonas“ namuose – kiekvienas turi būti kitoks, unikalus. Labai retai visi vaikai bus „švaistūnai“ ar „kaupikai“.
Vaiko santaupos gali voliotis tarp lipdukų ne tik dėl to, kad jis – švaistūnas. Jis tiesiog nemato nei jų vertės, nei noro su ja susipažinti. Viską perka tėvai – kokia prasmė kaupti pinigus? Gali būti, kad toks vaiko mąstymas ir jo materialumas ar dvasingumas niekaip nesusiję. Jis tiesiog logiškas – jei viską galima gauti iš tėvų, logiška pačiam tuo nesirūpinti.
Kai 5 ar 6 metų vaikas prašo pinigų, jis arba labai aiškiai žino, ką nori nusipirkti ir netiki, kad galite nupirkti tai jūs, arba turi sukaupti tam tikrą sumą daiktui, apie kurį nenori visiems prasitarti, arba jam patarė tėvai, arba tėvams pati didžiausia vertybė – pinigai. Kiekvieną kartą vis kitaip. Meilė pinigams nėra užkoduota kraujyje, ji gali būti tik įaugusi į kraują.
Dalis vaikų labai nori „atlikti pirkimo aktą“ patys – paduoti pinigus kioskininkei, paimti grąžą. Tokie vaikai labai anksti susigaudo, kad balti centai yra mažiau vertingesni už geltonus, o šie – už popierinius pinigus. O kiti vaikai nesusigaudo ir nenori susigaudyti iki paauglystės – paduoda kioskininkei 10 litų, o perka tik lipdukų pakelį. Nelaukę grąžos nubėga…
Jei 10 metų vaikas nelaukia grąžos, kyla klausimas, ar jis neturi per daug pinigų? Ne taip retai taip atsitinka. Tėvai, spaudžiami visuotinės nuomonės, įdeda vaikams pinigų tiek (ypač prestižinėse ar privačiose mokyklose), kad tiems vaikams tikras vargas juos kur nors išleisti. Negi taupysi, o kur dėti sutaupius? Juk nieko netrūksta! Belieka grąžą palikti kioskininkei… Tai ne nemeilė pinigams, tai beviltiškas nesusigaudimas, kur juos dėti.
Kitas reikalas, kai grąžos nelaukia vaikas, kuris dar nemoka skaičiuoti, arba perka pirmus kartus – o iš kur žinoti, kad reikia gauti grąžos?
Nuo kada vaikui duoti pinigų asmeninėms reikmėms?
Nuo tada, kai vaikas turi, kur juos panaudoti. Jei leidžiate vaikui pačiam pirktis saldumynus ar menkus niekniekius, o jis moka skaičiuoti, galite pradėti duoti pinigų. Kaip duoti kišenpinigius – irgi labai svarbus klausimas. Visų pirma – suma neturi būti didelė. Ji turi augti su amžiumi. Jei kišenpinigius duodate 5 metų vaikui – gali pakakti vieno lito per savaitę. Pataupęs jis gali nusipirkti gumos ar saldainiuką. Tačiau tada turite suteikti vaikui progų pirkti – ne būtinai jis turi pats eiti į kioską, galite atsisakyti pirkti saldumynus, kai kartu apsiperkate parduotuvėje. Jei penkerių metų vaikui duosite kasdien po litą, neverkite, kad jis kasdien valgys bulvių traškučius. Pinigų neturi būti per daug, jei norite, kad vaikas ko nors išmoktų! Jei vaikui draudžiate valgyti saldumynus ir bulvių traškučius – paklauskite savęs, kur jis leis pinigus? Jei vaikas turi mobilųjį telefoną ir pildo savo sąskaitą iš kišenpinigių – puiku. Vėl gi, pinigų nereikia per daug – geriau, kai vaikas gali pataupyti.
Kišenpinigiai turi būti pastovūs, tai vienas iš pagrindinių principų, jei norite ugdyti vaikų gebėjimą tvarkyti savo piniginius reikalus. Jei turi laukti kito žmogaus malonės, tai nepadeda nei planuoti, nei valdyti savo piniginių išteklių. Gaudamas kišenpinigius vaikas turi teisę priminti tėvams, kad šie sumokėtų žadėtą sumą. Tai – kaip atlyginimas, tik už jį nereikia dirbti, užtenka būti šeimos nariu.
Ar leisti žaisti su pinigais, kaip su kortomis ar lipdukais?
Jei vaikas turi keletą monetų, jam treji metai ir jis su jomis žaidžia – to nesureikšminčiau. Tačiau jei vaikas mėto savo pinigus, galite įvesti taisyklę, kad kiekvienas numestas pinigas bus paimtas, nes pinigai ne taip lengvai uždirbami, kad būtų juos galima mėtyti. Galite tokius „pamestus“ pinigus kaupti atskiroje taupyklėje. Jei vaikas tikrais savo pinigais žaidžia parduotuvę, klausimas, ar tvarkingai laikomi jo pinigai?
„Mamos žurnalas“
