Su vaiko gimimu šeimos biudžete atsiranda skirsnis: piniginės išlaidos vaikui. Iš pradžių šį skirsnį visiškai kontroliuoja tėvai. Jie perka vaikui drabužius, maistą, žaislus, stengdamiesi tai padaryti pagal savo išgales ir kuo geriau. Vėliau situacija pamažu keičiasi. Kaip išmoktyi vaiką taupyti – pataria psichologė Rasa Pietarienė.
Dažnai parduotuvėje galime pamatyti tokį vaizdą: trejų, ketverių metų pyplys sustoja prie žaislų lentynos ir prašo mamos: „Nupirk mašiną, nupirk traukinuką, nupirk lėlę…“ Mamos šioje situacijoje elgiasi skirtingai: viena be ilgų dvejonių nuperka vaiko prašomą daiktą, kita nusileidžia tik netekusi kantrybės, o trečia griežtai (arba švelniai) pasako, kad dabar neturi pinigų žaislams. Taip vaiko žodyne atsiranda sąvoka „pinigai“, kurią tame amžiuje jis supranta labai miglotai, t.y. mama turi tų „stebuklingų“ popierėlių, arba neturi.
Aišku, kad tėvai tik mažiau ar daugiau atsižvelgia į tokio mažo vaiko norus ir dar nesvarsto, ar duoti vaikui kišenpinigių. Taigi vaikas tik pradeda mokytis, kad ne visi norai, susiję su žaislais ar saldumynais, išsipildo, nes daug ką lemia pinigai. Vėliau, kai vaikas pramoksta skaičiuoti, dažniausiai 6-7 metų, jis ima labiau domėtis pinigų funkcija ir tuo, ką galima būtų už juos nusipirkti. Jis vis dar klausia mamos, ar jam užteks pinigų vienam ar kitam dalykui.
Mūsų visuomenėje įprasta situacija, kad atvykę į svečius, giminaičiai duoda vaikams pinigų kaip lauktuvių. Dažniausiai tėvai tuos pinigus siūlo vaikui taupyti ir tuomet už juos nusipirkti norimą daiktą, tačiau taupyklės nepastebimai tuštėja, o suaugusieji išgyvena, kad jų atžala savo pinigus išleidžia „niekams“: saldainiams, kramtomajai gumai ar traškučiams. 3–5 metų vaikas dar sunkiai supranta taupyklės ir taupymo sąvokas: kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau jam sutaupyti didesnę sumą, ir suaugusiųjų įsivaizdavimas, kaip jų vaikas turėtų išleisti savo pinigus, dažnai nesutampa su vaiko norais.
Toks nesutapimas paprastai išlieka ilgai, galbūt ir visą gyvenimą. Kaip dažnai galime girdėti pagyvenusius žmones kalbant apie tai, kaip jų suaugę vaikai nemoka elgtis su pinigais? Gal ir iš tiesų nemoka, o gal tai dar viena kartų konflikto išraiška?
Kalbant apie pinigų taupymo „pamokas“, svarbūs du aspektai:
kaip patys tėvai elgiasi su pinigais (ar taupo, ar daug kalba apie juos, ar racionaliai panaudoja);
tėvų kantrybė ir žinojimas, kad vaikas dar tik mokosi elgtis su pinigais, ir šis mokslas užtrunka.
Bet kokie kraštutinumai sukelia papildomų problemų.
Kišenpinigai moko tapumo
Be įvairių dovanų pinigais, dažnai šeimoje vaikai gauna kišenpinigių.
Kišenpinigiai atsiranda vaikui išmokus pažinti skaičius, atskirti litus nuo centų. Tai tas metas, kai atsakomybę už savo pinigus mokosi prisiimti vaikas. Šis laikas kiekvienam ateina skirtingai, dažniausiai su mokyklos lankymo pradžia. Optimaliausia, kai vaikas kišenpinigius gauna savaitei, nes gaudamas kasdien, jis nelabai išmoks juos paskirstyti ir skaičiuoti išlaidas, o mėnuo pernelyg ilgas laiko tarpas vaiko sugebėjimui planuoti.
Kišenpinigių dydį nustato tėvai, ir su vaiko amžiumi ši pinigų suma turėtų augti. Akivaizdu, kad septynmetis gaus mažiau nei keturiolikmetis. Kišenpinigiai apima vaiko maitinimosi mokykloje, kelionės į mokyklą ir atgal išlaidas bei dalį pinigų, kuriuos vaikas gali išleisti savo nuožiūra. Tėvams turbūt kyla klausimas, kiek gi vaikui duoti pinigų? Kokia ta konkreti suma? Pirmiausia ji neturi būti didesnė, nei vaikas sugeba išleisti.
Kiekviena šeima skirsnelį „piniginės išlaidos vaikams“ skirsto pagal savo finansines išgales, todėl jau nuo mažens yra tam tikra nelygybė, kuri sieja vaikus ir pinigus. Vieni vaikai gražiau aprengti, turi daugiau žaislų ir skaniau valgo, kiti viso to turi mažiau. Todėl svarbu ne tai, kad mano vaikas gautų tiek pat kišenpinigių, kiek gauna Saulius, ar Viltė, o kad išmoktų su jais elgtis. Panašiai kaip ir taupymo situacijoje, daugelis tėvų norėtų kontroliuoti, kur ir kaip vaikas išleidžia kišenpinigius. Siūlau prisiminti, kad duodami kišenpinigių, mes, tėvai, mokome vaiką atsakomybės, o didelis kišimasis į šią sritį, vaiko atsakomybę riboja.
Leiskite vaikui užsidirbti
Kitas žingsnis, kurį suaugusieji gali žengti, vystydami vaiko supratimą apie pinigus ir atsakomybę, yra galimybės vaikui užsidirbti pinigų pačiam suteikimas. Riba, skirianti uždarbį nuo papirkinėjimo, dažnai šeimoje tampa nežymi. Suaugusieji įvairiais būdais stengiasi skatinti vaiką tvarkytis ar mokytis: mokėdami pinigus už suplautas lėkštes ar geresnį pažymį, tačiau ši pinigų mokėjimo forma yra papirkinėjimas, t.y. tėvams labiau, negu pačiam vaikui, rūpi, kad šis gerai mokytųsi ar palaikytų tvarką namuose. Jei tokioje situacijoje naudojami pinigai, tuomet vertingas abipusis mokėjimas: už gerus pažymius tėvai moka vaikui, už blogus – vaikas tėvams.
Galimybė užsidirbti irgi ateina su amžiumi. Puiku, jei tėvai užsiima verslu, į kurio vystymą gali įtraukti ir vaiką, kaip pvz., Donato šeima augina ir parduoda gėles, ir Donatas padeda atlikti įvairius darbus šiltnamiuose. Tėvai jam moka tam tikrą sutartą pinigų sumą už atliktus darbus ir Donatas turi savų pinigų išlaidoms, o kartu jaučiasi svarbus dalyvis šeimyniniame versle. O ką daryti, jei tėvai dirba tarnautojais ar samdomais darbininkais? Visada yra įvairių galimybių padirbėti vaikams vasaros metu. Jau nuo 14–16 metų amžiaus paaugliai gali įsidarbinti oficialiai: nešioti laikraščius ar plauti indus kavinėje.
Paprastai pinigai, gauti už darbą vasaros atostogų metu, leidžia paaugliams realizuoti savo norus arba prisidėti prie šeimos biudžeto, tai irgi suteikia pasididžiavimo savimi jausmą.
Puiku, kai vaikai žingsnis po žingsnio mokosi susipažinti su pinigais, jų turėti ir leisti, kai užaugus jų neištinka šokas gavus pirmąją algą, nes jie vaikystėje ir paauglystėje pasiruošė gauti pajamas ir planuoti išlaidas. Sveikinu tėvus, kurie stengiasi suteikti pirmąsias pamokas apie pinigus.
„Mamos žurnalas“
