Socialinė nelygybė – nuo lopšio. Nuo kada prabilti apie tėčio ir mamos algas, šeimos finansines galimybes?

nelygybė

Ingos Desknės nuotr. www.indexphotography.lt

Ką atsakyti vaikui, kuris reikalauja naujos mašinėlės, kai piniginėje likę keli litai pienui ir duonai, iki algos – dvi dienos?

Ar nuo mažų dienų tėkšti teisybę, kad tėtis uždirba tik 400 eurų?

O gal bandyti skurdą nuo vaiko slėpti ir pasiskolinus iš draugės 10 eurų vis dėlto nupirkti tą geidžiamą mašiną? Šiais laikais tokių klausimų neišvengia nė viena šeima. Tiesa, turtingesniems tie klausimai apsiverčia aukštyn kojom: ar sakyti tiesą apie pajamas, ar leisti vaikui be soties mėgautis pinigų teikiamais malonumais.

Pasvarstykime kartu. Apie socialinę nelygybę kalbamės su psichologe Erika Kern.

Ar socialinė nelygybė vaiką gniuždo, ar, atvirkščiai, stumia pirmyn?

Socialinė nelygybė vaikui iki pradinės mokyklos – nesuvokiama ir neįdomi sąvoka. Na tai kas, kad jis mato, jog kiti vaikai darželyje turi daugiau žaislų, rūbų ar kitų gėrybių. Jei kitam vaikui darželyje tėvai perka dovanas už šimtus, o Jūs – už kelis litus, Jūsų vaikas gali jausti neteisybę, bet jokiu būdu ne socialinę. Jis gali manyti, kad jo tėvai nepakankamai geri. Tačiau taip manys tie vaikai, kurių tėvai linkę nuolaidžiauti ir iš jų galima išpešti geresnę dovaną, jei pasistengi – rodai liūdesį, neviltį ar pyktį. Tad mažų vaikų tėvams socialinės nelygybės klausimas visiškai neaktualus.

Pradinukas jau gali jausti socialinę nelygybę, tačiau kaip stipriai jis tai išgyvens, smukdys jį ši nelygybė ar skatins, daugiausiai priklausys nuo tėvų. Kai kuriems tėvams svarbesnės kitos vertybės, o ne tai, kiek pajamų turi jų šeima. Kitiems – svarbu ir tai, ir kita, tad jie aktyviai siekia pagerinti savo materialinę padėtį. Tokioms šeimoms paprastai nereikia milijonų, jos gerai jaučiasi ir su vidutinėmis pajamomis.

Yra dar kita dalis šeimų, kurios uždirba vidutiniškai, tačiau jų buitis primeną žemą socialinę padėtį. Kodėl? Todėl, kad jie leidžia pinigus ne materialinėms vertybėms. Dažniausiai nė viena šių šeimų pernelyg nesureikšmina turto klausimų ir tai, kiek jie turi pinigų, nelemia to, kiek jų vaikai jaučiasi laimingi ar nelaimingi. Tokiose šeimose galima girdėti nuogąstavimų, kad norisi turėti daugiau pinigų ir leisti sau daugiau malonumų, tačiau tai nesudaro bendro šeimos atmosferos turinio.

Deja, yra ir kitokių šeimų. Jose turto klausimas labai svarbus. Jei šeima savo socialinę nelygybę nešasi kaip plakatą – „Mes tokie nelaimingi, nes mes – neturtingi, o jie – turtingi“, vaikas tokioje šeimoje jausis menkesnis, prastesnis už kitus, bus labai piktais ant tų, kurių socialinė padėtis geresnė.

Yra pasiturinčių šeimų, kurioms irgi ypač svarbus turto klausimas. Jos, panašiai kaip ir skurdžios šeimos, be galo pabrėžia savo socialinį statusą ir tarytum skelbia: „Atkreipkite dėmesį, mes gyvename geriau, nei kiti, vadinasi mes – laimingi“. Tačiau ir kvailiui aišku, kad socialinis statusas negarantuoja žmogaus pasitenkinimo gyvenimu. Tačiau kai kurie žmonės jaučiasi pilnaverčiai visuomenės nariai tik tada, jei jie kuo nors pranašesni už kitus. Skamba ne kaip? Pamąstykite apie tai, kai lepinate savo vaikus, nes lepinimas – tai vaiko mokymas jaustis pranašesniu, o jei toks neesi, vadinasi esi nieko vertas. Beje, lepinimas visiškai nepriklauso nuo pajamų – tos šeimos, kurios lepina savo vaikus, juos lepins nepriklausomai nuo to, ar bus turtingos, ar ne.

Žinoma, yra pakankamai daug pasiturinčių šeimų, kurios siekia dorai auklėti vaikus, kuriose svarbiausios vertybės yra pasiekimai, darbas, kūryba ar kiti dalykai, bet ne pranašumas už kitus.

Vis tik, jei Jums atrodo, kad neturtas labai slegia, tuojau pat imkitės ką nors daryti. Ieškokite kito darbo, papildomų pajamų.

Nesėdėkite vietoje. Jei po pirmų nesėkmių supasuosite, nieko nebus. Jei siekiate išbristi iš šio nepilnavertiškumo liūno, verkšlenimas nepadės. Suimkit save į rankas ir vėl atkakliai ieškokite išeities. Ji tikrai yra. Gal reikės metų, gal dviejų, o gal penkerių, kol rasite. Jei tikitės išlošti milijoną – tai vienintelis būdas praturtėti be pastangų. Jei norite pagerinti savo materialinį gerbūvį, turite kibti į darbą ir gal net į kovą su nusivylimo ir bejėgiškumo jausmais.

Psichologė Erika Kern

Psichologė Erika Kern

Ar tėvai turėtų iš paskutiniųjų stengtis apsaugoti vaikus nuo socialinės nelygybės? Badauti, bet nupirkti jiems geidžiamą daiktą?

Jei jaučiate ypatingą socialinės nelygybės spaudimą darželyje ar mokykloje, galite paieškoti vaikui ramesnės vietos. Tikrai ne visose pradinėse mokyklose svarbiausia vaikų pokalbių tema – megztinių skaičius.

Visuomenė sumaterialėjusi, tačiau ne taip tragiškai, kaip mes kartais ją linkę nupiešti. Visada buvo ir bus „skudurinių onučių“, kurioms svarbūs tik rūbai. Svarbiausia, kiek ta informacija jūsų vaikui svarbi, reikšminga ir skaudi.

Kitiems vaikams tai gali būti neaktualu ir tiek. Žinoma, kai kuriuose darželio grupėse ar mokyklos klasėse tai tampa svarbiausia tema. Jei jums tokios vertybės nepriimtinos, kodėl gi turite grūdinti vaiką ir laužti jį per pus tarp mokyklos ir namų vertybių? Tikrai rasite vietą, kurioje Jūsų vertybės bus labiau priimtinos.

Ar pirkti vaikui geidžiamą daiktą, nuskriaudžiant save? Pasvarstykite, kokią pamoką vaikas iš to gaus? Kad jo poreikiai yra svarbesni, nei aplinkinių. Tai tipiškas egoisto požiūris. Jei norite, kad vaikas užaugęs būtų geras žmogus, geriau taip nesielgti.

Nuo kada vaikui pasakyti stop ir nepirkti geidžiamo daikto?

Paprastai vaikui NE mokomės sakyti nuo jo gimimo. Vieniems tai pavyksta geriau, kitiems – blogiau, tačiau galų gale pavyksta visiems. Geidžiami daiktai parduotuvėje daug nesiskiria nuo geidžiamų daiktų namuose. Jei sugebate vaikui pasakyti, kad plonyčio stiklo taurės-  ne žaislai, sugebėsite pasakyti ir tai, kad parduotuvėje daiktai ne tam, kad juos visus nupirktumėte. Skaudu klausytis mamų, kurios nuvertina tas, kurių vaikai krenta parduotuvėse ant grindų. Kaip sako lietuvių patarlė „nespjauk į kibirą…“.

Noriu pasakyti, kad ant grindų krenta tik tie vaikai, kurie drįsta rizikuoti ir nesibijo garsiai pareikšti savo norų ir poreikių.

Tame nėra nieko baisaus, svarbu ramiai reaguoti ir netenkinti vaiko poreikių. Mušimas čia nė prie ko. Pakanka vaikui nepirkti to, ko jis įsigeidė. Jis truputį pagulės ir atsikels. Jei ramiai reaguosite, gulinėjimai baigsis taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo.

Žinoma, parduotuvėje griūvantys vaikai šiek tiek perlepinti, ir tai yra ženklas, kad tėvai nusileidžia. Bet nėra ko čia gailėti jų mamų, jos gali būti pačios šauniausios mamos, kurios puikiai tvarkosi ir tai tik trumpalaikis vaiko kaprizas.

Nuo kada prabilti apie tėčio ir mamos algas, šeimos finansines galimybes?

Kaip sakiau, vaikui iki pradinės mokyklos nelabai suprantama, kiek uždarbis susijęs su tuo, ką jam perki. Na ir kas jei tėtis uždirba 400 eurų, juk guma kainuoja 30 centų? Darželinio amžiaus vaikai retai kada gali skaičiuoti ir gerai suprasti skaičių virš šimto sumas ir skirtumus, tad kalbos apie atlyginimo dydį gali palaukti. Dauguma tėvų (nepriklausomai, turtingi jie, ar ne) sako vaikams: „Aš tiek daug neuždirbu, kad galėčiau pirkti šį žaislą“. Jei tai tiesa, tada ji tinka. Kodėl gi ne?

Netinka tik melas. Pavyzdžiui mama sako „neturiu pinigėlių“, tuo pačiu prie kasos ji užmoka už maisto prekes. Taip kaip vaikui susigaudyti, turi ta mama pinigėlių, ar neturi. Tiesa tokiu atveju yra tokia: „Turiu pinigų tik maistui. Kaip manai, ar mums užteks visko, ką pasiėmėm? Ką tu norėsi valgyti šiandien vakarienei?“ ar panašiai.

Sudėtingiau šeimoms, kurios turi pinigų tiek ir tiek. Paradoksalu, bet mamoms, kurios neturi pinigų limito pirkiniams, yra daug sudėtingiau apsipirkti su vaiku. Jos gal ir pasvajotų pasakyti „vaikeli, mamytė neturi tiek pinigų“. Jei jos nenori meluoti, turi suktis. Štai iš šių mamų ir reikėtų pasimokyti. Ką jos sako? Jei jos nenuolaidžiauja, jos tiesiog pasako, kad NE ir eina toliau. Kitos sako vaikui, kad jis gali pasirinkti tik vieną žaislą ar saldumyną, trečios nurodo į kokią sumą turi vaikas „sutilpti“.

Visa tai ugdo vaiko atsakomybę, tačiau tikrai kainuoja mamoms pastangų ir kūrybiškumo.

Mokyklinio amžiaus vaikai jau gali domėtis tėvų biudžetu. Tokiame amžiuje vaikai pradeda gauti kišenpinigius ir tėvams labai patogu nepirkinėti vaikui ko jie užsigeidė. Nori? Susitaupai ir turi. Tiek žinių. Ir jokių nervų. Net pačios skurdžiausios šeimos gali leisti sau kišenpinigius vaikui. Jei socialines pašalpas gaunanti šeima skirs savo vaikui 1litą savaitei, šiam vaikui tai bus dideli pinigai, o šeimai – menkas nuostolis.

Ar turint daug pinigų, neriboti jų ir vaikui?

Jei norite, kad vaikas suprastų ribas, jaustųsi atsakingas, mokėtų vėliau planuoti ir leisti savo pinigus, atsakymas vienas – riboti. Pačias ribas gali nusibrėžti kiekviena šeima, tačiau vaikui ribas turi nubrėžti tėvai, ne jis pats.

Mamų patirtis

Vaikas žino, kad ne visi vienodai uždirba

Esame paprasta darbininkų šeima, neturime jokių galimybių pirkti viską, ko sūnus užsimano. 4 metų sūnus žino, kodėl mes einame į darbus, kad, norint ką nors nusipirkti, reikia užsidirbti. Žino, ką reiškia žodžiai „pigu“ ir „brangu“. Dažnai aptariame, kiek kas kainuoja, ir sūnus žino, kad brangesni žaislai perkami tik per šventes. Sūnui aiškiname, kad visi žmonės uždirba skirtingai, nes ir darbai visų kitokie. Vaikas žino, kad yra ir tokių žmonių, kurie visai neturi darbo. Bandome paaiškinti, kaip liūdna tokių tėvelių vaikučiams, nes jie išvis negali turėti žaislų ir saldumynų. Jie džiaugiasi, kai tėveliai nuperka duonos ir dešros.

Nuo mažens sūnų mokome taupyti. Turi taupyklę, į kurią meta pinigėlius visus metus. Prieš ketvirtąjį gimtadienį taupyklę ištuštinome, ir sūnus galėjo parduotuvėje išsirinkti brangesnių žaislų. Jis tuos žaisliukus labai vertina, nes žino, kad prieš juos nuperkant teko pasistengti. Visuomet kviečiu sūnų pasižiūrėti TV laidų, kuriose rodomi vaikai iš Vaikų namų. Tada aiškinu, kad tik tokie vaikučiai yra nelaimingi, o mes turime didžiausius pasaulyje turtus, nes mylime vieni kitus ir esame kartu.

Edvino mama

Man tas pat, ką kaimynas turi

Nors mano dukrytė dar maža, jau dabar kalbuosi su ja, kaip su lygia, ruošiu ateičiai. Noriu, kad dukra užaugtų sumani panelė, kad nelenktyniautų dėl daiktų su kitais, nebūtų ,,blizgučių” vergė. Man visai nepatinka tokie dalykai, kai nusipirkus batus po kiek laiko tokius pačius nusiperka ir draugė. Kartą su vyru užsukome į batų parduotuvę, ten buvo žieminių batų išpardavimas.

Nusipirkau porą, kai grįžau namo, tokių pačių užsimanė ir mano mama, nors tikrai žinau, kad jai tų batų nereikia. Siuntė mano vyrą, kad nupirktų. Aš perku tik tuos daiktus, kurių man tikrai reikia, o ne tam, kad pasirodyčiau, jog turiu, ir padėčiau į spintą. Pamenu, kai mokiausi, buvo tokia mergina, kuri į paskaitas atsinešdavo maišą drabužių, kad per pertraukas galėtų tualete persirengti.

Jurgita iš Lentvario

Gaila pinigų kiniškoms lėlėms

Užaugau vidutinėje šeimoje, nebuvo jokių turtų, bet ir skursti nereikėjo. Mačiau tėvų galimybes, todėl niekuomet kažko nepasiekiamo neprašiau. Dabar turiu savo šeimą, auginu dvi dukteris. Gyvename normaliai, neskurstame. Bet yra buvę dienų, kai į arbatą ir cukraus neturėjome įsidėti. Vaikai kol kas maži, tad ir prašymai nedideli (ledai ar sultys). Galėčiau tokius prašymus kasdieną išpildyti, bet specialiai to nedarau, kad norų pildymas nepavirstų rutina. Visai nesijaudinu, kad mano vaikai nepavalgo traškučių ar nepakramto gumos. Dėl tokių menkniekių pinigų nelaidau. Visai kas kita – knygos, spektakliai, būreliai. Noriu vaikams įdiegti, kad tikroji vertybė yra, pavyzdžiui, išvyka su tėveliais į Jūrų muziejų, o ne pigi kiniška lėlė.

Noriu, kad mano vaikai būtų sveiki, todėl daug laiko su jais praleidžiu lauke, miške, kaime, o ne kažkokioje prirūkytoje kavinėje. Kartais tikrosios vertybės kainuoja daug pigiau, už madą.

Mama Jolanta

Parduotuvėse vaikai krenta ant žemės

Mano 2 metų dukra dar mažytė, kad užsimanytų tokio pat daikto, kaip kaimynų vaikai. Bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau taip atsitiks. Mano nuomone, nereikia vaikui aiškinti, kad nėra pinigų tam daiktui nupirkti. Geriau išmokyti vaiką suprasti daiktų vertę, kad jis pats neprašinėtų neįmanomo. Kai pasižiūriu į kitus vaikus parduotuvėje, net šiurpas ima. Jie krenta ant žemės dėl to, kad mama nupirko bandelę, o ne šokoladą.

Jovita K.

„Noliu“ išpildomas po algos

Savo šeimą priskirčiau vidutiniokams. Nesame ir negalime būti supergerų daiktų pirkėjais. Kartais su 2 metų dukra keliaujame apsipirkti. Kai jos akutės užkliūva už ko nors įdomaus, pasigirsta ,,noriu”. Tada ir prasideda kalbos, aiškinimai, kad tam neturiu centų, kad namuose yra daug gražių ir įdomių žaislų. Kartais, dažniausiai po algos, tas „noliu“ yra išpildomas.

Grįžę iš parduotuvės dar pakalbame, kad tą žaisliuką reikia mylėti, kad jis kainuoja pinigėlius, dėl to mamytė ir tėvelis eina į darbą. Gal tos informacijos ir per daug 2 metų vaikui, bet, manau, liks kažkoks suvokimas, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra norų ribos ir galimybės. Brangūs ir geri daiktai vaikui suteiks tik labai trumpą saugumą. Užtat mamos, tėčio, artimųjų meilė, bendravimas, padės vaikui jaustis saugiam ir įveikti ateityje tą socialinę nelygybę.

Skirmantė iš Klaipėdos

Aprengė ne mama, o princas

Vaikystėje, pamenu, labai nekentėme uniformų. Didžiausia laimė būdavo ateiti į mokyklą „civiliais“ drabužiais. O dabar, pati dirbdama mokytoja, suprantu, koks geras dalykas buvo tos uniformos. Niekas nematė mūsų socialinės padėties, niekas nesišaipė iš drabužių. O šiuolaikiniai vaikai labai nusimano apie madas. Man girdint antrokai dar privengia garsiai aptarinėti, bet jei mano, kad negirdžiu, skaičiuoja, kiek kuris draugas turi kelnių ar megztinių. Nusprendžia, kas nauja, o kas paveldėta.

Žinoma, vaikas turi atrodyti taip, kaip ir jo bendraamžiai. Nepateisinu tėvų, kurie visai nesidomi jaunimo mada ir perka tai, kas gražu jiems. Madingų ir nebrangių drabužių galima rasti dėvėtų rūbų parduotuvėse, reikia tik noro. Mano močiutė vis dar saugo mano vaikystės sukneles mano dukrai ir pyksta, kai sužino, kad kažkokius savo drabužius išmečiau ar atidaviau labdarai. O aš žinau, kad savo vaiko jais nerengsiu. Taip sakau prisimindama dviejų savo draugių istorijas.

Mūsų šeima niekada nebuvo labai turtinga, bet išleisdami mane studijuoti į Vilnių sukrapštė keletą tūkstančių „žvėrelių“ ir mane aprengė. Tuo tarpu mano draugė Vaida vilkėjo mamos mergautiniu paltu, mergautiniu sijonu ir kelnėmis… Kai Vaidos mama susiruošė mus aplankyti bendrabutyje, tikėjausi išvysti aptriušusią provincijos moterėlę. Be galo nustebau, kai pro duris įžengė elegantiška, puošniai apsirengusi moteris. Nesuvokiu, kodėl ji buvo ,,apleidusi” savo dukrą? Vaidą vėliau aprengė vaikinas. Jie abu dabar laimingai gyvena. O kitai mano draugei Dianai ne taip pasisekė. Ją apipirko gerokai vyresnis „princas“, dėl kurio ji pabėgo iš namų, metė mokslus. Turime pasirūpinti savo vaikais taip, kad jie dėl daiktų nebėgtų iš namų ir neieškotų kitų investitorių.

Birutė

Muša mamą dėl pinigų

Noriu papasakoti savo tetos istoriją. Kai jai buvo 30 metų, teta susilaukė vaikelio. Tai buvo didelės meilės vaisius, tačiau mylimasis, sužinojęs apie nėštumą, dingo. Teta beprotiškai mylėjo savo dukrytę. Kadangi dirbo mokytoja, daug pinigų neturėjo. Tačiau nusprendė, kad savo dukrą iš paskutiniųjų apsaugos nuo socialinės nelygybės. Pirko labai brangius drabužius ir nežmoniškais kiekiais, nekalbant apie žaislus. O pati neturėjo normalių drabužių, net pinigų pavalgyti. Sulaukusi paauglystės tai buvo labai protinga ir darbšti mergaitė, tačiau teta neleisdavo jai fiziškai dirbti, manydama, kad verčiau dukra tegul skaito ir mokosi. Pamažu mergaitė priprato, pati neberodė jokio noro padėti, padirbėti. Vėliau pradėjo reikalauti iš mamos pinigų, brangių drabužių, kosmetikos.

Baigusi mokyklą pradėjo gerti, rūkyti, bėgo iš namų. Dabar jai 22 metai, niekur nedirba ir nenori dirbti. Gyvena iš tetos gaunamos pašalpos. Dukra nuolatos grasina, kad užmuš motiną, jei ji neduos pinigų. Ne kartą teta yra gavusi nuo dukros.

Teta ne kartą prasitarė, kad nereikėjo jai kadaise tos mergaitės gimdyti, kad tai buvo klaida. Bet aš manau, kad didžiausia klaida – lepinimas, geriausio kąsnio, gražiausio drabužio brukimas. Ir dabar dukra turi pilnas spintas madingų drabužių, o teta panaši į bomžę.

Manau, tėvai neturi stengtis apsaugoti vaiko nuo socialinės nelygybės, nes nesunku persistengti. Vaikas turi žinoti apie šeimos finansines galimybes. Gal tai bus stimulas siekti geresnio išsilavinimo, gauti geriau pamokamą darbą.

Viktorija iš Vilniaus

Perka niekus dėl šventos ramybės

Mano tėvai turėjo savo verslą, pinigų netrūko, tačiau niekada nesu jų prašiusi. Stengdavausi pati susitaupyti. Iki šiol prisimenu, kaip mama nusivedė mane į žaislų parduotuvę ir leido išsirinkti kokį nors žaisliuką. Man buvo 7 metai. Širdelė norėjo labai daug, tačiau pasakiau: nieko nenoriu, nes brangiai kainuoja, o pinigėlių nėra. Linksmiau būdavo, kai per šventes po eglute rasdavau dovanėlių. Klasėje buvo daug mergaičių, kurios gražiau rengdavosi ir turėdavo geresnių daiktų. Bet aš vis tiek buvau kviečiama į žiburėlius. Ne dėl drabužių, o dėl savo humoro, linksmumo.

Kartą mačiau vaizdą, kaip vaikutis parduotuvėje (kai mama kažko jam nenupirko) griuvo ant žemės, pradėjo plakti į grindis rankomis ir kojomis, kol jo veidas pamėlynavo. Ta mama vėliau pasakojo, kad parsivedusi vaiką namo taip įkrėtė į kailį, kad nuo to laiko nebėra jokių isterijų, o tik mandagus: „Mama, ar galėtum…“. Tėvai turi vaikams išaiškinti, kodėl neįmanoma visko nupirkti. Pavyzdžiui, jei šiandien nupirksime žaislą, rytoj neliks pinigų maistui. Galima nupirkti vaikui taupyklę ir mokyti jį taupyti. Liūdna matyti mamas parduotuvėse, kurios leidžia vaikui dėl šventos ramybės prie kasų imti saldainį, šokoladuką ar kitą niekutį. Kad tik nerėktų ir ramiai išeitų. Tai klaida. Mamos, būkite budrios.

Mama Aušra

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + = septyni

Kitos temos: