Tęsiame rubriką, kurioje patarimais dalinasi finansinio raštingumo mokytoja, finansų koordinatorė, draudimo ekspertė Renata Čiužienė.
Kaip vaikus mokyti finansinio raštingumo – 3 patarimai
1 patarimas. Vaikai finansinio raštingumo mokosi iš tėvų. Jeigu tėvai nerodo tinkamo pavyzdžio, nekalba su vaikais apie pinigus ir kartu netaupo, vargu ar pavyks įtikinti vaikus atsakingai elgtis su pinigais. Rekomenduojama net ir su visai mažais vaikais kalbėti apie tai, kaip uždirbami pinigai, kartu planuoti didžiuosius pirkinius, nusimatyti šeimos finansų valdymo taisykles (tiek tėvams, tiek vaikams) ir visiems (kartu ir atskirai) taupyti – tam puikiai pasitarnauja taupyklės.
2 patarimas. Vienas efektyviausių būdų mokyti vaikus elgtis su pinigais atsakingai – kišenpinigių davimas. Darželinukui tai gali būti ir 50 centų per dieną ar savaitę, pradinukui tai gali būti 1–2 eurai per dieną, jaunam paaugliui kišenpinigiai jau turėtų būti duodami visai savaitei (pvz.,10–20 eurų), vyresniems vaikams galima sudaryti ir galimybes padėti užsidirbti prie skiriamų kišenpinigių.
3 patarimas. Svarbu išmokyti vaiką valdyti užgaidas. Jeigu mažylis turi nevaldomą norą kaskart parduotuvėje šluoti saldumynų ir žaislų lentynas, o paauglys su malonumu tuštins jūsų pinigines pirkdamas drabužius, nusimatykite taisykles, kurios riboja dažnumu arba sumomis.
Pavyzdžiui, saldumynų mėgėjams rekomenduoju vieno apsipirkimo metu leisti pasiimti 1 saldumyną arba kelis, bet tik iki 1–2 eurų. Taip ne tik sutaupysite, bet ir patausosite vaiko sveikatą.
Mažiesiems, kurie nori vis naujų žaislų, ribokite iki 1 žaislo per sutartą laiką, pavyzdžiui, per mėnesį. Galite apriboti ir pirkinio sumą, tarkime, iki 20 eurų. Šiam būdui puikiai pasitarnaus sieninis kalendorius: nusipirkęs žaislą vaikas tegul pažymi kalendoriuje tą dieną, ir tuomet visi žinosite, kad šį mėnesį daugiau žaislų nebus perkama. Taip ne tik sutaupysite, bet ir ugdysite vaiko kantrybę, jis labiau vertins tai, ką turi.
Jeigu pirkinys ar užgaida brangesnė, arba labai prisireikė antro žaislo/daikto tą mėnesį, tuomet galite sakyti, kad prisidėsite tik 50 proc. tos sumos, kita dalis turės būti paimta iš kišenpinigių, arba daiktas visas pirktas iš kišenpinigių, kuriuos vaikas sutaupė.
Kartais riboti reikia ir pramogas. Ne kiekviena šeima gali sau leisti pramogauti ar pietauti kavinėse kaskart išėjus pasivaikščioti, tad būkite kūrybiški ir pasitarkite su vaiku, kaip taupysite pramogoms. Gal ribosite jų dažnumą iki 1 karto per savaitę ar mėnesį, o gal nusimatysite pramogų sumą, skiriamą pramogoms, ir lygiai taip pat kalendoriuje žymėsite šiuos procesus.
Dar vienas iš veiksmingų būtų, tinkamų pradinukams ir vyresniems vaikams prieš einant į parduotuvę, – susisėsti ir susirašyti pirkinių sąrašą, apsitarti, ko reikia, kas bus perkama šįsyk.
Beje, įdomus dalykas – mažieji vaikai (darželinukai ir net kai kurie pradinukai) galvoja, kad kaskart nuėję į parduotuvę jūs perkate tai, ką norite, ir mano, kad prisikrovėte pilną vežimą (maisto, namų apyvokos daiktų ir kt.), tenkindami savo norus, o ne būtinuosius šeimos poreikius. Kitaip tariant, vaikai iki tam tikro amžiaus neskiria būtinybės nuo norų. Darželinukas vėl pyksta, kad nenupirkote jam meškino, nors sau leidote prisipirkti tiek daug tualetinio popieriaus, bulvių, batono. Kalbėkite su vaikais ir kuo anksčiau mokykite, kas yra būtinieji pirkiniai ir kuo jie skiriasi nuo norų, nes dažnai mažųjų ašarų ir isterijų sulaukiate dėl šio nesusipratimo.
Nuo kada prabilti apie tėčio ir mamos algas, šeimos finansines galimybes?
Atsako šeimos psichologė Erika Kern
Vaikui iki pradinės mokyklos nelabai suprantama, kiek uždarbis susijęs su tuo, ką jam perki. Na ir kas, jei tėtis uždirba 2000 eurų, juk guma kainuoja tik 80 centų? Darželinio amžiaus vaikai retai kada gali skaičiuoti ir gerai suprasti skaičių virš šimto sumas ir skirtumus, tad kalbos apie atlyginimo dydį gali palaukti. Dauguma tėvų (nepriklausomai, turtingi jie, ar ne) sako vaikams: „Aš tiek daug neuždirbu, kad galėčiau pirkti šį žaislą“. Jei tai tiesa, tada ji tinka. Kodėl gi ne?
Netinka tik melas. Pavyzdžiui mama sako „neturiu pinigėlių“, o tuo tarpu prie kasos ji užmoka už maisto prekes. Taip kaip vaikui susigaudyti, turi mama pinigėlių, ar neturi. Tiesa tokiu atveju yra tokia: „Turiu pinigų tik maistui. Kaip manai, ar mums užteks visko, ką pasiėmėm? Ką tu norėsi valgyti šiandien vakarienei?“ ar panašiai.
Sudėtingiau šeimoms, kurios turi pinigų labai daug. Paradoksalu, bet mamoms, kurios neturi pinigų limito pirkiniams, daug sudėtingiau apsipirkti su vaiku. Jos gal ir pasvajotų pasakyti „vaikeli, mamytė neturi tiek pinigų“. Jei jos nenori meluoti, turi suktis. Štai iš šių mamų ir reikėtų pasimokyti. Ką jos sako? Jei jos nenuolaidžiauja, jos tiesiog pasako NE ir eina toliau. Kitos sako vaikui, kad jis gali pasirinkti tik vieną žaislą ar saldumyną, trečios nurodo, į kokią sumą turi vaikas „sutilpti“.
Visa tai ugdo vaiko atsakomybę, tačiau tikrai kainuoja mamoms pastangų ir kūrybiškumo.
Mokyklinio amžiaus vaikai jau gali domėtis tėvų biudžetu. Tokiame amžiuje vaikai pradeda gauti kišenpinigius, ir tėvams labai patogu nepirkinėti vaikui ko jie užsigeidė. Nori? Susitaupai ir turi. Tiek žinių. Ir jokių nervų. Net pačios skurdžiausios šeimos gali leisti sau kišenpinigius vaikui. Jei socialines pašalpas gaunanti šeima skirs savo vaikui 1 eurą per savaitę, šiam vaikui tai bus dideli pinigai, o šeimai – menkas nuostolis.
Susiję straipsniai
