Naujausioje Mykolo Romerio universiteto (MRU) tinklalaidės „Tėvų kanalas“ serijoje diskutuojama apie vaikų užaugimą ir apie tai, kaip jaučiasi tėvai, išleidę vaikus į gyvenimą – kaip jie toliau kuria savo gyvenimus, o gal gyvena vaikų? Taip pat kalbama apie tai, ką daryti, kai vaikai neskuba pradėti savarankiško gyvenimo, o tėvai jau norėtų gyventi savąjį.
Šios serijos pašnekovė – rašytoja, žurnalistė, „Man penkiasdešimt ir aš dar gyva“ knygos autorė bei „Facebook“ grupės tokiu pačiu pavadinimu idėjos kūrėja, administratorė Virginija Rimkuvienė.
Tinklalaidės vedėja Jūratė Bortkevičienė papasakojo, kad kai jos dukra iškeliavo studijuoti į kitą miestą ir vėliau, baigusi mokslus, trumpam sugrįžo namo, jos jausmai virė ir buvo dvejopi. Dukros pasirinkimas studijuoti kitame mieste ne tik atskleidė jos norą pabėgti iš tėvų namų, bet ir motinos kaltės jausmą: „tarsi jaučiau, kad dar vienas suaugęs žmogus gyvena mano namuose, atsikelia naktį, kai aš miegu, kažką brazdina, kažką veikia, kažkur durys atsidaro, ir man nebuvo taip malonu, bet atsirado ir kaltės jausmas. Taigi čia mano vaikas, jis savo namuose, bet aš ir savo namuose – toks labai keistas jausmas“, – patirtimi pasidalino Jūratė.
Kaip dažniausiai jaučiasi tėvai, išlydėdami vaikus?
Rašytoja Virginija Rimkuvienė atskleidžia, kad jai atrodo natūralu tiek vaikams norėti palikti tėvų namus, tiek tėvams jausti dvejopus jausmus, kai vaikai sugrįžta. „Asmeniškai nesu susidūrusi su kaltės ar liūdesio jausmu, kad vaikas išėjo iš namų. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad aš pati tėvų namus palikau gana anksti. Jau nuo devintos klasės gyvenau mokyklos bendrabutyje, paskui studijavau. Maniau, kad mano vaikai taip pat norės. Mane iš tikrųjų nustebino tai, kad jie nenori“, – teigia pašnekovė. Ji pasakoja, kad pradėjo galvoti, kad galbūt kažką daro ne taip: gal per daug lepina, gal neparuošė savarankiškam gyvenimui ir dėl to jie nenori gyventi atskirai.
Rašytoja taip pat paaiškina ir vedėjos patirtus jausmus, kuriuos ji vadina „bumerango“ principu – vaikas tarsi išmetamas iš lizdo, bet kuo toliau jis sviedžiamas, tuo greičiau sugrįžta atgal ir vėl išmeti, ir vėl sugrįžta. „Su mano vyresniąja dukra situacija buvo išties panaši. Išėjusi iš namų ir sugrįžusi ji gal penkis, šešis kartus: baigia studijas – sugrįžta, tai atsisako nuomoti butą šeimininkė, išsiskiria su vaikinu, praranda darbą… Išskrenda sugrįžta, išskrenda sugrįžta. Dabar jau gyvena atskirai, turi butą, bet namuose studentas sūnus dvidešimties metų – mokosi tame pačiame mieste, kur ir gyvena, ir atrodo nelogiška jį išstumti iš namų. Tai tas lizdas dar nėra absoliučiai ištuštėjęs, bet gerokai aptuštėjęs“, – pasakoja pašnekovė.
Kokia platesnė „tuščio lizdo“ sindromo sąvoka?
V.Rimkuvienė pasakoja, kad tai nėra klinikinė diagnozė – psichologai apibūdina šį jausmą kaip liūdesio, ilgesio, vienišumo, netgi gyvenimo beprasmiškumo jausmą, apimantį tėvus, kai iš namų išeina jų suaugę vaikai. Neigiami jausmai yra natūralūs. „Man penkiasdešimt ir aš dar gyva“ knygos autorei rašant apie „tuščio lizdo“ sindromą toptelėjo, kad tai panašu į gimdymą: „Kai kūdikėlį nešiojamės savo įsčiose ir jam ten saugu, komfortiška, jis viskuo aprūpintas ir mums ramu, kad kur padėjai, ten rasi, kaip sakoma – niekur nepabėgs. Bet vis tiek ateina momentas, kada tos sienelės ima spaustis ir kūdikį stumia lauk. Skausminga ir jam, ir jį gimdančiai motinai. Jis braunasi per tuos takus, jį akina šviesa, jis išeina į pasaulį, kur reikės pačiam kvėpuoti, pačiam valgyti, o jei negaus valgyti, dar ir išsireikalauti rėkimu, o tai yra tikrai sunku ir sudėtinga. Bet ką jaučia motina, pagimdžiusi vaiką? Palengvėjimą, netgi euforiją. Panašiai, kai suaugę vaikai išeidinėja iš namų, tarsi namų sienos pasidaro ankštos, jos pradeda tą vaiką stumti lauk. Jis nenori, tarsi priešinasi, rėkia, panašiai kaip kūdikis, nes reikės pačiam pasirūpinti savo maistu, savo saugumu, komfortu. Tėvams irgi skausmingas procesas, bet kai galiausiai įvyksta išstūmimas, tėvams palengvėja. Na, o vaikams tas džiaugsmas gal ateina kiek vėliau, kai jie pradeda žengti tuos pirmuosius žingsnius ir džiaugiasi savarankiškumu“, – dalinasi mintimis rašytoja.
Psichologai teigia, kad jų praktikoje žymiai daugiau problemų pasitaiko, kai vaikas pats nori palikti tėvų namus, o jie paleisti nenori –niekaip nedrįsta „nukirpti virkštelės“. V. Rimkuvienė taip pat pateikia statistikos įžvalgas – kai kurie tyrimai atskleidžia, kad „tuščio lizdo“ sindromą patiria ne mažiau kaip 15-20 % tėvų. Likusieji džiaugiasi vaikų išėjimu iš namų. Tokia pati situacija ir vaikų atveju – trečdalis jų, būdami 25–34 metų, vis dar gyvena su savo tėvais ir neskuba išeiti. Pašnekovė pastebi, kad šiuo metu labiau susiduriama su niekaip negalinčio ištuštėti lizdo sindromu, nes vaikai tarytum subręsta vėliau: jie neskuba prisiimti atsakomybės, nori mėgautis komfortu, ieškoti savęs ir tapti savarankiškais. Net 40 % žmonių iš dabartinės penkiasdešimtmečių kartos sulaukę aštuoniolikos metų paliko tėvų namus, tačiau dabar vaikai sulaukę ir trisdešimties išeiti nenori.
Kas lemia tokius pokyčius?
„Tiesiog dabar auga tokia karta, labiau linkusi ieškoti savęs, kuri, na, nebijokim to žodžio, yra galbūt truputį egoistiška, labiau galvoja apie savo poreikius – ir tai iš tikrųjų yra labai patogu. Gyveni tėvų namuose, gauni stogą virš galvos, maistą, esi aprūpintas, viskas sutvarkyta, nesvarbu, kad ir uždirbi pinigų, gali juos leisti kelionėms, pramogoms ir taip toliau. Kodėl gi negyventi?“ – teigia rašytoja. Pasak jos, šiuos pokyčius lemia ir tėvų liberalėjimas. Tėvai liberalėja, bijo kontroliuoti vaikus, todėl vaikai įgauna maksimalų komfortą ir minimalią kontrolę. „Jeigu mūsų tėvai buvo ganėtinai griežti, tai dabar jie bijo vaikus stumti į kampą. Jie gi suaugę, asmenybės. Jie gali naktį žaisti kompiuteriu, neleisti tau miegoti už sienos, bet tu vis tiek kenti sukandus dantis, nes vaikas sakys, kad jis suaugęs“, – pastebi V. Rimkuvienė.
Ar tai padeda vaikams siekti savarankiško gyvenimo?
Pašnekovė, remdamasi gimdymo metafora, teigia, kad „pernešiojimas“ nėra gerai nei kūdikiui, nei motinai. Taip pat ir vaiko užsibuvimas namuose trukdo jam formuoti savarankiško gyvenimo įgūdžius. Kuo ilgiau jis užsibūna namuose, tuo sunkiau jis išeina į gyvenimą. Žinoma, suaugę vaikai taip pat ir įsiterpia tarp tėvų asmeninio gyvenimo. „Aš knygoje pasakojau apie tai, kad suaugę vaikai trukdo gyventi intymų gyvenimą ir kaip paaugliai laukia „ploto“, kad galėtų pasimylėti, tai dabar tėvams reikia laukti „ploto“. Gal atrodo, kad aš juokauju, bet aš nejuokauju – taip yra. Ir tikrai yra labai sunku pasakyti savo vaikui: „ei, klausyk, gal tu išeik?“ Kai aš savo dukrai atsargiai (ji gyveno mėnesį, antrą, trečią) sakau: „na, tai kokie tavo planai, ar tu ieškaisi buto?“, ji siaubingai supyko, pasakė, kad „tu nori mane išvaryti iš savo namų“, apsiverkė. Tai buvo ganėtinai skausmingas konfliktas mums abiem ir aš tada supratau, kad jai čia jos namai“, – pasakoja V. Rimkuvienė. Kai kuriems vaikams tai namai, o ne laikino buvimo vieta. Tai atskleidžia dviejų asmenybių skirtingus požiūrius. Paskui, pasakoja toliau rašytoja, kai aistros nurimo, viskas išsisprendė paprasčiausiai ramiai pasikalbėjus vienai su kita, ką rašytoja ir pataria daryti. Kalbėtis. Dažniausiai vaikams kyla finansinės problemos ir anaiptol ne kiekvienas jaunas žmogus gali sau leisti nuomoti ar įsigyti butą, todėl lieka su tėvais taupumo sumetimais. Šią problemą jiedvi išsprendė nusistatę aiškius terminus, kiek kartu gyvens, per kiek laiko pavyks susitaupyti pinigų pradiniam buto įnašui.
Ar vertėtų apsibrėžti taisykles?
„Ne tik verta, bet sakyčiau būtina, nes namuose gyvena keli namų ūkiai. Kai vaikai maži, tai visiems aišku, kad taisyklės yra tėvų ir tu privalai jų laikytis. Kai jie suaugę, jie nori turėti savas taisykles ir tą galima suprasti. Mes netgi buvome sukūrę „Facebook“ grupę šeimai, kuri vadinosi „Kas vakarienei?“ Kadangi visi suaugę, toje grupėje pirmiausiai apsibrėžėme taisykles. Pirma taisyklė buvo tokia: niekas niekam nieko neprivalo gaminti, nes pradžioje visiems atrodė, kad mama kaip gamino, taip ir turi gaminti, nesvarbu, kad tau dvidešimt penki. Tas pats ir dėl laiko – tu suaugęs žmogus, aš suprantu, turi teisę naktį žiūrėti filmus ar klausytis muzikos, bet aš turiu teisę išsimiegoti, pailsėti. Tai man irgi buvo tas sunku, bet mes sutarėm, kad po dešimtos bus tylos valandos. Taip pat dėl taisyklės, kad jeigu vėluoji grįžti namo, reikia parašyti, kad žinotume, kur esame“, – savo mintimis apie ribas dalinasi V. Rimkuvienė.
Tėvai, kurie išgyvena tuščio lizdo sindromą, turi baimę dėl vaikų, nerimą, kad jie nebegalės kontroliuoti jų saugumo, komforto, būsenos ir dėl to nori, kad jie būtų arčiau. Atitinkamai ir vaikai bijo išeiti, kai tėvai jiems aplinkinį pasaulį piešia kaip nesaugų. Vaikai įpranta būti aprūpinami. Kuo ilgiau tai truks, tuo sunkiau jiems bus atsiskirti. Pašnekovė teigia, kad priežasčių, kodėl tą tuščią lizdą išgyvena, yra daug. Nustatyta, kad sunkiau su vaikais atsiskiria žmonės, turintys mažiau savarankiškų veiklų, kurie kaip asmenybės turi mažesnį hobių, veiklos, interesų lauką – motinystė ar tėvystė tampa gyvenimo esme ir prasme. „Ruošiantis šiam etapui labai svarbu turėti daug atramų“, – pabrėžia V. Rimkuvienė. „Viena iš atramų turėtų būti sutuoktinis, nes mes žinome, kad yra moterų, kurios taip susitelkia į vaikus, kad pamiršta vyrą ir nebereikia nei jo. Kaip gali būti atostogos be vaikų, kaip gali būti savaitgalis be vaikų? Mes visada su vyru išvažiuojame kur nors, nes reikia laiko skirti ir vienas kitam. Kitas dalykas – profesinė veikla. Vėlgi, dėl motinystės nereikėtų aukoti karjeros. Na, galbūt kažkokios dalies atsisakai, bet jeigu visiškai atsisakai profesinės veiklos, kas gi tu lieki, kai vaikai išeina?“
