Kaip atpažinti vaiko emocinius išgyvenimus ir kur rasti erdvės saugiam pokalbiui su vaiku apie jo jausmus? Kaip prakalbinti ir išgirsti užsisklendusį vaiką? „Vienas iš paprastų ir sudėtingų dalykų – domėtis savo vaiku, jis jums turi būti autentiškai įdomus“, – teigia psichologė, psichoterapeutė, „Paramos vaikams centro“ įkūrėja ir vadovė Aušra Kurienė.
MO muziejaus rengiamo pokalbių ciklo apie emocinę sveikatą metu A. Kurienė pasakoja, kaip karantinas veikia vaikus, kaip jie keičiasi šiomis neįprastomis sąlygomis, kaip tėvams pastebėti pokyčius, auginti psichologiškai bei emociškai sveikus vaikus ir kaip kultūra bei menas gali padėti megzti dialogą ar prakalbinti vaiką net ir sunkiausiomis temomis. A. Kurienę kalbina MO muziejaus edukatorė Evelina Jokštė. Visą pokalbį galima pamatyti: https://youtu.be/F9xfcvgHVKA
Evelina Jokštė: Turbūt negalime pradėti pokalbio neturėdami omenyje laikotarpio, kurio metu gyvename – karantino. Jis atnešė daug nesaugumo, nežinios. Ši nežinia tikrai paveikė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Su kokiomis problemomis ir sunkumais šiuo metu susidūrė vaikai?
Aušra Kurienė: Sunku apibendrinti, nes galime kalbėti apie trimečio, dešimtmečio ir septyniolikmečio sunkumus. Jie visi buvo paveikti karantino, bet jų reakcijos skirtingos ir problemos nevienodos. Bet kalbant apie didžiausią vaikų grupę , pavyzdžiui – ikimokyklinukus ir mokyklinio amžiaus vaikus, aš trimis žodžiais apibūdinčiau situaciją, su kuria jie susidūrė. Tai – nerimas, nuovargis ir ilgesys. Vaikai nerimauja dėl labai įvairių priežasčių: dėl pačios situacijos, dėl artimųjų sveikatos, kaip sekasi mokytojams, močiutėms ar seneliams. Jie nerimauja dėl savo mokyklinių dalykų, dėl to, kad neaišku, kas bus rytoj. Tokiomis aplinkybėmis vaikai gyvena jau daugiau nei metus. Vaiko, ypač mažo, nerimo lygis priklauso ir nuo to, kiek nerimo yra aplinkoje – kaip tėvai elgiasi su savo nerimu, apie ką jie kalba, kokias žinias žiūri. Yra sunku ilgai išbūti tokioje būsenoje. Vaikai pavargo jaudintis, pavargo mokytis, stengtis, laukti. Jie tik nori grįžti į normalų gyvenimą. Kaip ir suaugusieji. Na, ir trečias dalykas – ilgesys. Mes visi praradome daug įprastų dalykų. Aš nelyginu, kas daugiau ar kas mažiau ko nors prarado, bet daugybė vaikų prarado būrelius, susitikimus su draugais, prarado įprastinį mokymąsi, matymąsi su seneliais ir kita. Gali kas nors sakyti: „Bet juk vaikai matosi, jie gyvena virtualioje erdvėje ir matosi su savo draugais“. Bet paauglystėje reikia matytis su draugu ir tiesiog kikenti, voliotis žolėje. Taigi aš matau labai daug nerimo, nuovargio ir ilgesio.
Evelina Jokštė: Taip, išties, nuovargio labai daug. Skaičiuojama, kad kaip ir suaugusieji, per dieną vaikai šiuo metu praleidžia maždaug 7 valandas prie ekrano. Taigi pavargus būtina pasirūpinti tiek fizine, tiek emocine sveikata, gerove. Fizinius dalykus tėvams pastebėti nesunku: kad vaikas nemiegojęs, nevalgęs, jam trūksta sportinio aktyvumo. Bet labai dažnai tėvai sutrinka nežinodami, kaip reaguoti į emocinius poreikius. Taigi ar tėvai geba suteikti pagalbą nerimaujančiam vaikui ar jie moka pasirūpinti tiek savo, tiek vaikų emocine sveikata ir ar teikia tam prioritetą?
Aušra Kurienė: Na, yra labai įvairiai. Kiekviena šeima yra individuali. Yra tikrai tėvų, kurie yra emociškai labai išprusę. Jie yra atidūs, jautrūs, jie gana gerai pažįsta save, jie rūpinasi savo būsena ir tikrai yra pajėgūs pamatyti savo vaikus bei randa būdų ir metodų, kaip su jais pasikalbėti ir suteikti pilnavertį palaikymą net ir sunkiausiais periodais. Bet šiuo metu ir suaugusieji išgyvena įvairių sunkumų – galbūt patiria finansinį nerimą, įtemptus santykius šeimoje. Taigi yra labai svarbu, kad suaugusieji rūpintųsi savo psichologine higiena. Ši kritinė situacija reikalauja savo emocinės refleksijos ir supratimo, kad emocinis ir psichologinis gyvenimas nėra antrinis.
Evelina Jokštė: O kaip pastebėti, kad vaikui reikia specialisto pagalbos?
Aušra Kurienė: Aš manau, apsaugantis ir gydantis veiksnys yra ryšys. Jei tėvai jaučia, kad turi ryšį su vaiku: jei kartu kažką veikia, daro, gamina valgyti ar tiesiog drauge leidžia laiką, tai leidžia pamatuoti emocinį santykį su vaikais. Bet jei vaikas labai užsidaro, jis bamba, jis ištisai sako teiginius, kaip jam viskas nusibodo, kaip jis nieko nenori, jis nenori nieko daryti kartu su šeima, tai, manau, yra rimti pavojaus ženklai, rodantys, kad vaikas nesusitvarko su savo emocine būkle. Jei tėvai pabando prašnekinti vaiką ir vaikas kalbasi, gali būti, kad išsiaiškinsit ir viskas bus gerai. Bet jei jūs prieinat ir vaikas jums sako „atstokit“, tai gali būti rimta problema ir gal reikia kreiptis pagalbos į specialistus. Žinoma, nereikia absoliutinti – viskas yra labai individualu. Bet aš sakyčiau, kad kai nutrūksta ryšys, kai supranti, kad vaikas yra ne su tavimi, tai yra problema ir reikia ieškoti pagalbos. Bet tai nebūtinai reiškia, kad reikia vesti vaiką pas psichologą. Kartais tėvams užtenka pasitarti su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, tėvų grupėse. Ten galima ir pasitarti, ir sužinoti dalykų.
Evelina Jokštė: Iš tikrųjų pagalbos galima rasti labai arti. Tam padėti gali ir kultūros įstaigos, muziejai, galerijos. Pasaulio sveikatos organizacijos atliktas tyrimas sako, kad muziejų ir galerijų lankymas prisideda prie streso mažinimo, emocinės sveikatos gerinimo. Menas ir įvairios meno terapijos jau taikomos labai seniai. Kaip jūs vertinate meno poveikį mūsų emocinei sveikatai?
Aušra Kurienė: Aš manau, kad tai yra nepaprastai svarbi mūsų gyvenimo sritis. Tai ir dvasios ugdymas, visokių išgyvenimų ir potyrių turėjimas. Taip pat tai yra ir labai įprasminanti gyvenimą veikla. Man pačiai per visą karantiną nepaprastai trūko kultūros, koncertų, parodų. Tai yra tos vietos, kur tu atsitrauki nuo kasdienybės. Atsitraukti padeda menas, kultūra ar kiti patyrimai. Dailės terapija ar šokio terapija yra gydymo metodai. Bet net nekalbant apie gydymą, tai yra patirtys, kurios mus tiesiog šiek tiek kilsteli, padeda pažinti savo vidines gelmes, prisiminti, reflektuoti save. Mes jau suprantame, kad reikia sveikai maitintis, sportuoti. Bet mes vis dar ne visi žinom, kad svarbus yra ir dvasinis bei kultūrinis gyvenimas, kuris leidžia mums išgyventi sudėtingas situacijas, ugdo toleranciją bei kitų žmonių priėmimą. Tai labai daugiaplanis ir daugiasluoksnis ugdymas, ne gydymas, o ugdymas ir augimas.
Evelina Jokštė: Jūsų minimiems emociniams išgyvenimams reikia erdvės ir laiko. Tai gali būti užsiėmimas mokykloje, kada vaikai atsipalaiduoja ir tiesiog leidžia savo natūraliam buvimui tiesiog plaukti. Tai gali būti ir muziejus ar kita kultūrinė aplinka, kur galima saugiai reflektuoti su savimi.
Aušra Kurienė: Taip, visiškai pritariu. Tokioje erdvėje galima visiškai kitaip pamatyti vaiką. Netgi, pavyzdžiui, jei vaikas su jumis nekalba, gal muziejus ir meno kūriniai gali būti kelias jį prakalbinti. Gal kalbėdamiesi apie paveikslą jūs galite išgirsti vaiko vertybes, pajusti, kokiomis emocijomis šiuo metu jis gyvena, ir tai gali būti būdas rasti bendrą kalbą. Manau, kad reikia pradėti jau nuo mažų dienų. Kaip vežam į zoologijos sodą, į kaimą, manau, kad labai svarbu yra ir ateiti į muziejų, teatrus. Menas ir kultūra yra tai, į ką mes atsiremiame, kai mums yra sudėtinga. Jis yra labai svarbus ugdant įvairiapusį vaiko psichologinio atsparumą.
Evelina Jokštė: Dabar, kai paminėjot atsparumą, pagalvojau, kad mes kalbame apie emocinę sveikatą ir sunkumus. Tačiau įdomu sužinoti, kaip pamatyti ir kokie dalykai ar bruožai leidžia identifikuoti, kad vaikas yra sveikas emociškai?
Aušra Kurienė: Nesvarbu, ar tai vaikas ar suaugęs, aš manau, kad emociškai ir psichologiškai sveikas žmogus yra taikoje su savimi, taikoje su pasauliu ir taikoje su kitais. Jis nepradeda dienos sakydamas, koks aš nevykėlis ir kaip aš nesugebu ar man nieko neišeis. Jis pradeda dieną galvodamas, ką jis gali padaryt, ką jis gali šiandien nuveikti. Ši taika su savimi yra tikėjimas, kad aš galiu išmokti, aš galiu išgyventi, aš galiu pasiekti dalykų, kurių aš noriu. Toks vaikas turi pilnaverčius santykius su aplinka, su savo šeima. Jis gali kalbėti su tais žmonėmis, gali paprašyt jų pagalbos, gali apsikeisti mintimis, jausmais, idėjomis. Taika su pasauliu yra suvokimas, kad pasaulis yra gera vieta gyventi. Žinoma, būna visko: ir valdžios keičiasi, ir epidemijos užeina, ir kažkur karai vyksta, bet iš esmės pasaulis yra vieta, kur tu norėdamas gali eksperimentuoti, siekti savo tikslų. Pasaulis tokiam žmogui yra galimybių, o ne limitų vieta. Tokia taika su savimi, pasauliu ir kitais yra geros emocinės sveikatos požymis.
Evelina Jokštė: O kaip padėti vaikui pamilti save?
Aušra Kurienė: Tai ir sudėtingas, ir paprastas būdas. Ir jie sutampa. Vienas sudėtingas ir paprastas būdas yra domėtis vaiku. Suaugusiam žmogui vaikas turi būti tikrai nuoširdžiai, autentiškai įdomus. Jeigu vaikas sako, kad jam kažkas neįdomu ir kažkas yra nesąmonė, tai suaugusiam žmogui turi būti įdomu, iš kur ši mintis kyla. O ką mes dažnai darome? Mes pradedame vaikui aiškinti. Tai nėra domėjimasis, tai yra nuolatinis taisymas. Pirmiausia mes santykių su kitais ir santykio su savimi mokomės iš pačios artimiausios aplinkos: tėvų, senelių, darželio auklėtojų. Vaikai atsispindi veidrodyje. Jeigu veidrodis rodo, kad tu įdomus, tai ir vaikas žino – aš įdomus. Jeigu veidrodis rodo, kad tu netikęs, tu nusikalbi, tu blogai vaikštai, tu blogai kalbi, tu per garsus ar per tylus. Tai tą patį mato ir vaikas: „aš per garsus, per tylus, netikęs“ ir panašiai. Taigi reikia nustoti taisyti vaikus ir reikia pradėti jais domėtis. Taisymas nepadeda savęs pamilti, o domėjimasis padeda.
