Kelis pastaruosius metus gyvename sunkioje emocinių iššūkių aplinkoje. Dvejus metus trukusi pandemija, prasidėjęs ir niekaip nesibaigiantis karas, kylančios kainos, infliacija, nežinia dėl ateities emociškai palaužė ne vieną suaugusį žmogų. Skaudžių pavyzdžių, kad nesusitvarkome su savimi toli ieškoti nereikia, jie visai čia pat. Apie pagalbą artimiesiems ir patiems sau kalbama nemažai, bet ne visiems dar iki galo aišku, kas yra emocinė sveikata, kodėl ji tokia svarbi, kaip ją ugdyti, kaip atpažinti, kad žmogui reikia pagalbos. Šalia mūsų gyvenančių vaikų emocinė sveikata ne mažiau svarbi ir labai priklauso nuo mūsų išgyvenimų, reakcijų, veiksmų.
„Gauti dėmesio yra poreikis, kuris atsiranda nuo pat mūsų gimimo iki paskutinio mūsų atodūsio. Tačiau dėmesio rodymas neturi nieko bendro su ribų peržengimu. Domėjimasis vaiku yra jo supratimas bei jo pažinimas, rūpinimasis jo emocine ir fizine sveikata. O štai lepinimo funkcija dažniausiai priklauso seneliams, su jais vaikams yra rojus ir tegul tik jis būna“, – šypsosi Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė, psichologė, moterų universiteto „WoW“ dėstytoja Aušra Kurienė.
Vaikų ir paauglių psichoanalitinė psichoterapeutė dėstys sausio mėnesį prasidedančiame moterų universiteto „WoW“ kurse „Stiprios“. Šį šiandien kaip niekad aktualų finansinio ir emocinio stabilumo kursą kartu su universitetu parengė aktyvi visuomenės veikėja, žurnalistė, TV laidų vedėja Daiva Žeimytė, subūrusi šalies profesionalus praktikus, kurių suteiktos žinios moterims bus ne kas kitas, o geriausia pagalba jų kasdienybėje.
Su psichologe Aušra Kuriene, kuri šiame kurse atkreips dėmesį ir dalinsis patarimais apie vaikų ir suaugusiųjų emocinę sveikatą, kalbamės apie šių laikų vaikų emocinius išgyvenimus ir kaip galime šiandien pat galime padėti tiek jiems, tiek sau patiems.
Aušra, šiandien daug kalbame apie emocinę sveikatą, bet kiek iš tų kalbų yra realių veiksmų?
Emocinė sveikata išties labai svarbi gyvenimo dalis, nors kiekvienas ją suprantame skirtingai – vienaip ją suvokėme prieš dešimt metų ir kitaip suprantame šiandien, kuomet sutinkame mažai žmonių, abejojančių jos svarbumu, ypatingai, jeigu kalbėtume apie vaikų ugdymą. Aišku, ne visi žino, kas iš esmės yra ta emocinė vaiko sveikata, kaip ją pasiekti, ką su tuo daryti, bet akivaizdu, kad vis stipriau pradedame justi jos lygiavertį santykį su fizine sveikata. Juolab, tikrai yra nemažai kryptingų iniciatyvų – tiek valstybiniame lygyje, tiek nevyriausybinių organizacijų sektoriuje, kuriomis siekiama įvesti į vaikų ugdymą tokias sąvokas, kaip socialinių įgūdžių ugdymas, kad tai būtų vieninga ir visiems vaikams prieinama sistema. Esu tikra, kad einame teisinga kryptimi, nors tikrai dar daug kur turime tobulėti.
Kada įvyko pats virsmas, kai žmonės iš tikrųjų suprato, jog emocinė sveikata yra ne mažiau svarbi, nei fizinė? Ar tai vyko palaipsniui ar buvo koks sukrėtimas, kuris tai lėmė?
Manau, jog viskas įvyko palaipsniui, o pandemija buvo tas laikotarpis, kai žmonės susivypatingai aiškiai pamatė, jog emocinė sveikata yra labai svarbu. Labai daug vaikų, paauglių būtent pandemijos metu pasijuto blogai. Padidėjo depresijos tarp vaikų atvejų, padažnėjo savižala. Uždarame kameriniame gyvenime laikotarpis buvo sunkus, todėl tikrai nežinojome ką daryti su savo emocine higiena – kaip padėti sau, savo vaikams, kitiems artimiesiems išgyventi, kaip susitvarkyti su baime. Po dviejų metų pandemijos prasidėjo karas. Labai sunkus laikas tęsiasi, vis dar gyvename sunkioje emocinių iššūkių aplinkoje, kuri verčia mus mąstyti ir ieškoti įvairių resursų – tiek išorinių pagalbos šaltinių, tiek vidinių. Beje, verslas dar anksčiau pradėjo domėtis savo darbuotojų emocine sveikata. Atsirado mokymai apie jausmus, kaip įveikti konfliktus, pykčius.
Kai bendraujate su vaikais, kokios pagrindinės jų problemos šiandien, kas jiems neduoda ramybės?
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savas problemas. Kalbant apie paauglius, jų psichologinė realybė suformuoja esmines problemas. Visų pirma tai yra santykiai su bendraamžiais, savo vietos atradimas, santykis su jį supančiomis grupėmis, susidraugavimas su kitos lyties atstovais. Lytinė tapatybė, seksualinė orientacijos suvokimas jiems labai svarbu. Kitas paieškų blokas yra apie tai, kas aš esu, kuo aš būsiu – savo profesinės tapatybės, identiteto ieškojimas, vertybių ir idėjų išryškinimas. Tos paieškos nėra labai paprastos. Jos gali būti sklandžios, kai yra žmonių, kurie padeda, tuomet būna mažiau konfliktų, bet yra ir gan sudėtingų situacijų bei iššūkių, su kuriais susiduria paaugliai. Iš esmės jų gyvenime viską formuoja aplinka: kaip kas gyvena, ko norima, kaip esi vertinamas. Šnekėjimas tomis temomis su paaugliais prisideda prie jų vertybių bei pasaulio pažinimo formavimo.
O kokios mintys mažų vaikų galvelėse?
Nesinorėtų apibendrinti, nes nėra vienodų vaikų, vienodų šeimų, visi labai skirtingi, bet jeigu imti daugiau mažiau standartinę šeimą ir kalbėti apie darželinukus, tai dažniausiai jų rūpestis būna nesaugumas dėl santykių, dėl išskyrimo nuo tėvų, dėl kokios nors nesėkmės, jog kažkas nepavyksta, ko vaikas pats negali suvaldyti. Visi tie dalykai, ko jis negali kontroliuoti dėl savo menkos galios. Jeigu kalbame apie mokyklinio amžiaus vaikus, tai didžiausi iššūkiai yra būti protingais, kompetentingais, noras būti geriausiais, konkuruoti, įgyti žinių. Visos jų problemos sukasi pripažinimo įgavime, galėjime išmokti, galėjime būti sėkmingu. Individualumas, supratimas ir įvertinimas yra vieni svarbiausių jų emocinės sveikatos veiksnių.
Sakoma, kad kaip suformuosi vaiką iki penkerių metų, toks jis ir bus. Kiek tame tiesos?
Yra tiesos, nes ankstyvoje vaikystėje išties labai svarbus emocinis ir psichologinis vaiko ugdymo periodas. Kaip namui yra svarbus pamatas, sienos ir stogas, be kurio jis nestovėtų, taip ir vaikui. Tai nereiškia, jog dalykai yra nepakeičiami, bet tai reiškia, kad kiekviename vaiko raidos periode yra svarbūs tam tikrai dalykai. Jeigu vaikas kažko neįgyja, pavyzdžiui, saugumo jausmo tam tikrame amžiuje, kuris yra pamatinis, tai yra labai maža tikimybė, jog vėliau jį įgis. Jis tiesiog išmoks gyventi su nesaugumu – išmoks, kaip pasitikėti žmonėmis, savimi ir pasauliu, bet kai kurie dalykai išliks juodomis skylėmis. Yra daug dalykų, kuriuos mes įdedame vaikams iki penkerių metų, tačiau jie irgi pasikeičia. Kaip suvokimas, kas yra geras berniukas arba gera mergaitė. Tas pats apie pomėgius. Tokie dalykai tikrai pasikeičia, bet yra tam tikri poreikiai, kurie privalo būti patenkinti laiku. Čia kaip matematiką mokantis: jeigu mes nemokysime vaiko skaičių ar elementariausių aritmetikos veiksmų, o iš karto pereisime prie sudėtingesnių veiksmų ar algebros, jis tiesiog nemokės ir strigs. Tas pats yra ir su psichologija. Nesaugus vaikas negali konkuruoti su saugiais, to nebus. Jis turi grįžti į tą laiką, kuriame turėjo jaustis saugiu tam, kad galėtų būti konkuruojantis. Dėl to psichoterapijos gali užimti labai ilgą laiką.
Kaip vaiko emocinę sveikatą reiktų palaikyti ar sustiprinti?
Labai svarbu yra domėtis vaiku. Vaikas turėtų būti įdomus. Kai mes klausiame vaiko kokių nors klausimų, pavyzdžiui, apie tai ką jis šiandien žaidė, reiktų suprasti, dėl ko mes klausiame būtent tų klausimų, ar norime sužinoti kuo jis gyvena ar norime jį pataisyti. Jeigu vaikas atsako, kad žaidė karą, tai nereikia jam sakyti, kad geriau būtų statęs geležinkelius. Mums turi būti įdomu, kuo vaikas domisi, ką jis jaučia, ko jis bijo, kas jam juokinga. Kitas dalykas, ko reikėtų vengti, tai – perdėtų lūkesčių. Pavyzdžiui, vaikas nupiešia piešinį ir tėvai jam sako, kad galėjo nupiešti geriau arba vaikas nueina 5 km ir jam sako, kad galėjo nueiti 10. Vaikas tokiu atveju gali pradėti manyti, kad jo veiksmai niekada nebus pakankamai tinkami. Aišku, kad reikia vaikus ir pamokyti, ir sudrausminti, ir pataisyti. Čia labai svarbu s balansas.
Mamos dažnai pergyvena, kad neskiria pakankamai laiko savo vaikui. Kiek ir kokio jam dėmesio patartumėte skirti?
Visos mamos ir visi tėčiai turėtų suprasti, kad vaikui yra labai svarbus dėmesys. Ne plojimai, ne „laikai“, bet dėmesys, kad jam artimiausi žmonės sužinotų, kaip jis gyvena, paklaustų apie mokyklą, draugus, būrelius. Kai pradedame kalbėti apie dėmesį dažnai pasigirsta intonacija, lyg tai būtų kažkoks blogas įprotis siekti dėmesio. Kažkoks kaprizas. Bet tai yra tiek pat svarbus poreikis gauti dėmesio, kaip ir maistas ar šiluma. Jeigu tėvai tai supranta, tai jie atras būdą, kaip tą poreikį tenkinti. Galime išskirti tam laiką dienoje arba periodiškai per dieną šį poreikį tenkinti. Priklausomai nuo amžiaus gali skirtis formos, kaip tai padaryti. Svarbu ne kur ir kaip mes įrašysime laiką su vaiku, bet labiausiai svarbus yra supratimas, jog laikas vaikui yra būtinas. Jeigu vaikai negauna dėmesio legaliu, paprastu būdu, tai jie suranda kaip tą dėmesį gauti nelegaliais būdais. Blogas elgesys ar nesimokymas, taip pat sirgimas gali padėti gauti daugiau dėmesio. Gauti dėmesio yra poreikis, kuris atsiranda nuo pat mūsų gimimo iki paskutinio mūsų atodūsio.
Kaip atskirti dėmesio rodymą nuo lepinimo?
Tai yra visiškai skirtingi dalykai. Domėjimasis vaiku ar dėmesio rodymas skiriasi nuo tokių dalykų kaip maitinimas saldainiais ar neribojamas laikas prie kompiuterio. Kai sakau domėjimasis, turiu omenyje, jog suprantu savo vaiką, aš juo domiuosi. Dėmesio rodymas neturi nieko bendro su ribų peržengimu. Domėjimasis yra vaiko supratimas bei jo pažinimas, rūpinimasis jo emocine ir fizine sveikata. Lepinimas irgi yra supratimo reikalas, kiekvienam žmogui lepinimas atrodys skirtingai. Dažniausiai lepinimo funkcija priklauso seneliams. Kadangi pati esu močiutė, tai patarčiau tėvams nebijoti močiučių lepinimo, nes tai iš tikrųjų vyksta ir retai, ir trumpai. Vaikai senelių aplinką įsimena kaip oazę. Čia gali gauti neribotą skaičių blynų, ledų, mažiau pareigų. Tokia yra realybė, bet rojus yra būtent toks.
Pakalbėkime apie mamas, kiek svarbu vaikui yra mamos emocinis stabilumas?
Labai svarbus, nes nestabilumas sukelia nesaugumą. Niekada nežinosime, nuo ko stabilumas priklauso, gali būti oras, ar mėnulio fazė. Mamai kažkas gali būti negerai ir vaikas gali pradėti galvoti, kad jis yra blogas. Tėčio stabilumas padeda mamos stabilumui, mamos stabilumas padeda vaiko stabilumui, vaiko stabilumas padeda tėčio stabilumui. Gyvendami šeimoje gyvename tarp daugiau žmonių ir vienas kitam tampame ramsčiais. Kuo mes esame stabilesni ar nuoseklesni, tuo yra geriau visumoje. Ir tai yra mitas, jog mama yra kalta, jei daugiau laiko vaikui neskyrė, nes jeigu tai yra reguliarus dėmesys, tai viskas gerai. Reguliarus nedalomas laikas yra tai, ko reikia vaikui, kaip ir mums visiems, čia nieko nėra ypatingo. Emocinis stabilumas yra nepaprastai svarbu, todėl mama ir tėtis turėtų rūpintųsi ir savo emocine gerove. Tuomet jie galės būti vaikui atjautos, stiprybės, paramos šaltinis. Jeigu mama yra liūdna, tėtis galimai bus piktas ir pasimetęs, jeigu brolis yra išėjęs iš ribų, tai mažesnis vaikas gali jaustis labai vienišas. Tuomet jam tenka labai greitai užaugti ir viską pasidaryti pačiam. Nuo tėvų emocinės sveikatos priklauso visos šeimos emocinė gerovė.
Paminėjote žodį „piktas“, kalbėdama apie tėtį. Mamos neretai mėgsta vaikams pagrasinti tėčiais, jei jie neina laiku miegoti, neklauso, nevalgo, neruošia pamokų ir panašiai. Sakykite, ar daug matote šeimose dar likusio to „pikto tėčio“ vaidmens?
Tai yra labai svarbus pastebėjimas. Šiandien piktojo tėčio matau mažiau, bet tokie grasinimai reiškia, kad kai kurioms mamoms yra labai sunku prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – sunku pasakyti, kad jos neleis arba kas vaikui bus, jei kažko nepadarys, nori, kad ant jų nesupyktų, nori būti gerąja mama. Todėl lengviau pasakyti, kad tėtis neleis. Patarčiau mamoms visgi ne grasinti tėčiais, o jei vaikas bus nepatenkintas, ar nedarys, ką tuo metu reiktų, pasistengti nuraminti, pasikalbėti, paaiškinti, kodėl taip liepiate ar draudžiate.
Ar gali vaikas užaugti emociškai stabilus, jeigu su juo nebus dirbama?
Įmanoma, jeigu tėvai yra emociškai stabilūs. Tuomet ir jų vaikai išmoksta stabiliai gyventi. Esu kalbėjusi su trimečiais, kurie sakydavo, jog ryte jiems gal ir buvo liūdna, nes namuose tėvai susipyko, bet vėliau jie pažaidė ir pralinksmėjo. Tai yra vaikai, galintys save labai gerai reflektuoti, ir jau tokie maži turintys suvokimą apie save ir pasaulį. Juk mama, jeigu pamato, jog vaikas liūdnas, jį pakviečia pažaisti, kad pralinksmėtų, jie atkartoja. Niekas pasisodinęs tokių vaikų nemokina, kaip pasidaryti pasaulį geresniu, bet jie patys to išmoksta iš aplinkos. Paimkime mūsų senelius, dauguma jų juk buvo auginami su meile. O ir atvykus į kaimą pas senelius, juk niekas nevesdavo paskaitų apie emocijas. Eini melžti karvių, pasikalbi apie gyvenimą, senelis papasakoja kokių nors anekdotų, močiutė su meile galvą paglosto. Visame tame vaikai mato tikrą gyvenimą, mokosi gyventi ir nereikia „dirbti“ ties vaikų emocine būsena, bet stebėti ją labai svarbu.
Kaip pastebėti šlubuojančią vaiko emocinę būseną? Į kokį vaiko elgesį turėtų atkreipti dėmesį tėvai?
Į vaiko pasikeitimą. Pavyzdžiui, jei linksmas ir aktyvus vaikas staiga tampa užsidariusiu. Galimai vaikas įsimylėjo, niekas nežino, bet gali būti, kad vaikas yra nusivylęs, supykęs, išsigandęs. Tokiais atvejais gali būti prasidėjusi paauglystė, bet gali būti, jog viduje vaikas neišsprendžia tam tikrų dalykų. Tokiu būdu jis šaukiasi dėmesio ir pagalbos. Mes pernelyg dažnai viską nurašome paauglystei. Būna, kai sako, kad va aštuonerių prasidėjo paauglystė. Bet taip būna 1 iš 1000, bet likusiems 999 tai būna ne paauglystė, o kokia nors kitokia problema. Dar iš ko galima pastebėti, kad vaikui negerai – tai miego sutrikimai, valgymo pokyčiai. Ypatingai tai gali atsitikti jaunoms paauglėms, kurios gali staiga nustoti valgyti, arba pradėti paslapčia valgyti. Labai svarbu nepalikti vienų vaikų, reikia su jais kalbėtis, domėtis, kad situacija netaptų nevaldoma.
Kokia yra šiandien auginamo emociškai stabilaus vaiko ateitis rytoj?
Manau, kad puiki, bet ateities neįmanoma prognozuoti. Vaiką svarbu auginti su žinojimu, jog jis įveiks sunkumus, kurie bus ateityje, nes mes neauginame vaikų, kurie gyvens šiltnamiuose. Mes ruošiame vaikus, kurie būtų atsparūs, savarankiški, gebėtų kurti santykius, mokėtų ne tik mėgautis gyvenimu, bet ir spręsti įvairius konfliktus ir sudėtingas situacijas, teikti ar priimti pagalbą ir daug kit ų dalykų. Vaikai turi žinoti, kad jei suklys, gali bandyti dar kartą, kad nebijotų veikti, nugalėtų baimę, kurios, kaip ir nesėkmių, jo kelyje pasitaikys nemažai. Jeigu vaikas sieks, turės reikalingus emocinius įrankius, žinos, kaip kovoti su nesėkmėmis ir kaip jas priimti, tai jis bus pajėgus pasiekti visko, ko nori savo gyvenime.
