Šiais metais paskelbtas Ohajo valstijos universiteto (JAV) tyrimas atskleidė, kad net 66 proc. dirbančių tėvų jaučia perdegimo simptomus. Vaikų ugdymo ir tėvų lavybos specialistės Renatos Cikanaitės teigimu, su perdegimu vis dažniau susiduria ir Lietuvos tėvai, tad ši ir kitos jiems aktualios temos bus nagrinėjamos lapkričio 11–12 dienomis parodos „Tėvystės kodas“ metu vyksiančioje konferencijoje „Tėvai ryšyje“.
„Tėvų perdegimo tema buvo pirmoji, kurią įtraukiau į konferencijos programą. Stebuklingų piliulių nuo nuovargio nedalysime. Pavargti yra normalu. Tačiau kartu svarbu kasdien ieškoti pusiausvyros. Ją atrasti turėtų padėti psichoterapeutė Aušra Kurienė, kuri konferencijoje ir kalbės apie pavargusius tėčius ir mamas“, – sakė vaikų ugdymo ir tėvystės lavybos specialistė bei viena iš konferencijos „Tėvai ryšyje“ organizatorių R. Cikanaitė.
Anot jos, dalis mūsų šalies tėvų yra taip smarkiai įsisukę į rutiną, darbus ir logistiką, kad vaikų auginimas jiems vis dažniau tampa tarsi antru darbu, kuriam, grįžus vakare namo, energijos būna likę labai mažai. Tam, kad išvengtumėme tokios būsenos, R. Cikanaitė rekomenduoja pakoreguoti asmeninius prioritetus ir patyrinėti, kas gyvenime teikia džiaugsmo. Tai atlikę tėvai galėtų atgauti pusiausvyrą, jėgas ir buvimo kartu su vaikais džiaugsmą.
Kaip atpažinti tėvų perdegimą?
Pasak R. Cikanaitės, tėvų perdegimo priežastimi iš pirmo žvilgsnio klaidingai laikomas gyvenimo ritmas, įtampa, laiko stoka ar dideli krūviai. Tačiau pažvelgus atidžiau tampa akivaizdu, kad svarbu ne pačios aplinkybės, o tėvų santykis su jomis. Tai – ypač aktualu, nes didžioji dalis įsitikinimų apie tai, kaip turi būti nugyventas gyvenimas, ateina iš pačių tėvų praeities – auklėjimo, kultūrinio ir istorinio konteksto.
„Dauguma iš mūsų užaugome mokomi orientuotis į kitą žmogų, nustumiant save į antrą planą. Mus mokė, kad esame verti tiek, kiek yra įvertinami mūsų pasiekimai ir darbai. Tapę tėvais visas šias vidines programas atsinešame ir gyvename jų veikiami, siekiame būti gerais tėvais, bandydami visur suspėti, vaikams duoti viską ir dar daugiau. Kartu norime parodyti aplinkiniams ir sau, kaip gerai tvarkomės, nes giliai širdyje tikime, kad vienintelis kriterijus, lemiantis kaip sėkmingai gyvename, yra išorinis rezultatas, kurį visi mato.
Vejami užprogramuotų įsitikinimų, tėvai įsisuka į ratą: namai–darželis / mokykla–darbas–darželis / mokykla–būrelis–namai. Tai juos išvargina ir atima džiaugsmą, priverčia pamesti save ir jausti nuolatinį nusivylimą, nes visos jų pastangos atsimuša į gyvenimo realybę, o gyvenime juk būna visaip. Pripažinti, kad kažkas čia ne taip, kad galbūt reikia poilsio, kad norisi atsitraukti ir pabūti vienumoje, be vaikų, yra sunku“, – sako vaikų ugdymo specialistė.
Anot jos, savo poreikių nepaisymas galiausiai atveda prie tokios ribos, kurią peržengus vis dažniau matomas tėvų perdegimo fenomenas, labiau paveikiantis mamas, nes jos statistiškai vis dar dažniau rūpinasi vaikais. Be to, tapus mama, labai dažnai gali išsivystyti ir mamos kaltės jausmas, kuris taip pat sekina.
„Tik tapus mama suprantama, kad motinystei pasiruošti neįmanoma. Nes niekas negali paruošti jausmui. Jausmą galima tik pajusti, kai jis ateina. Neįmanoma jo sutalpinti į žodžius, aprašyti, nupasakoti. Visi tie pirmi kartai su vaikais nėra baisūs savaime, ne jie mus parklupdo. Mus parbloškia jausmas, kuris ateina su situacija – kaltės, gėdos, bejėgystės, nepakankamumo. Galiausiai pradedame pykti ant pasaulio, partnerio, vaikų, bet labiausiai ant savęs – nes mums nepavyksta, nes mes – silpnos, nes kažkas su mumis yra ne taip. Pykstame, nes dauguma iš mūsų neišpildėme sau duotų pažadų būti fantazijose sukurta gera mama – visada atsiduodančia, besišypsančia, ramia, mylinčia, galinčia kiauras naktis budėti be miego, vandens ir maisto“, – aiškino tėvų lavybos specialistė.
Pasak jos, mamų ar tėvų artėjimą prie perdegimo pirmiausia parodo emociniai ir psichologiniai požymiai – žmogus nuolat būna suirzęs, pavargęs, jam trūksta energijos, jis dažnai kalba pakeltu balsu arba, atvirkščiai – tampa apatišku, nebepatiria pasitenkinimo būdamas šeimoje, vaikai jam staiga pasidaro nemieli, norisi juos atstumti, kaltinti ir bausti, nors jų taip buvo laukta.
Tėvų perdegimą atpažinti nelengva, ypač ankstyvoje jo fazėje, nes nuovargis yra tam tikra prasme neišvengiamas tėvų palydovas.
„Susirūpinti reikėtų, jei jaučiame, kad visiškai neturime vidinių resursų, jei viskas aplinkui nemalonu, jaučiame apatiją, atrodo, kad darbai niekada nesibaigia, mūsų viskam per mažai, nuolat norisi vaikus kuo greičiau suguldyti į lovas ir patiems eiti miegoti, o buvimas kartu nebeteikia malonumo“, – konstatavo R. Cikanaitė.
Kiek ir kaip tėvai turėtų pailsėti nuo tėvystės pareigų?
Kalbėdama apie tėvų poilsį ir atsitraukimą nuo vaikų auginimo, R. Cikanaitė pabrėžia, kad universalios formulės, galinčios padėti visiems, nėra.
„Viskas priklauso nuo emocinės tėvų būsenos. Ar jie yra visai išsekę, ar tiesiog buitiškai pavargę? Įsivaizdavimas, kad kartą per mėnesį pasiimsiu vieną dieną ir kažkur atsitrauksiu nuo šeimos, nėra pats tinkamiausias. Aišku, tai geriau nei nieko, bet tikslingiau būtų pailsėti kiekvieną dieną“, – akcentavo tėvystės lavybos specialistė.
Skirti laiko sau reguliariai gali atrodyti kaip labai didelė prabanga, bet iš tiesų susiplanavus ir įgijus naujų įgūdžių galima išmokti ilsėtis sinchroniškai – tuo pačiu metu būnant mama, žmona, verslininke ar tėčiu, vyru, darbuotoju.
„Turime išmokti savęs paklausti, ko šiuo metu man labiausiai trūksta. Tai nebūtinai reiškia, kad reikia pirkti bilietą ir išvažiuoti į kelionę. Laikas sau gali būti stiklinė vandens, išgerta mažais gurkšneliais, pasimėgavimas arbata žiūrint pro langą. Tai gali būti pasivaikščiojimas miške, ramus nepertraukiamas laikas sode, išėjimas į kitą erdvę, skambutis artimam žmogui, rašymas, spalvinimas, dvidešimt minučių jogos ar tiesiog pabuvimas vienumoje. Tai gali būti labai daug skirtingų dalykų“, – pabrėžė R. Cikanaitė.
Anot jos, tėvų perdegimas gali atsirasti bet kokiu amžiaus tarpsniu. Kai vaikai labai maži, dažniau pavargstama fiziškai. Vaikams augant, nuovargis tampa labiau emocinis, ima kankinti nerimastingos mintys apie vaikų likimą, ar jie laimingi, jautriai reaguojama į vaikų verksmą. Pasiekus paauglystės laikotarpį, tėvai patiria savotišką netekimo jausmą.
„Visi amžiaus tarpsniai skirtingi ir kartu panašūs, nes jie yra apie mūsų santykį su tuo, kas vyksta, kaip stipriai mes pažįstame save, kaip gerai žinome, kas yra mūsų pačių gyvenimo šaltinis, kuris mus maitina“, – sakė tėvystės lavybos specialistė.
Užmirštoji grandis – tėvai
Savo žiniomis su tėvais besidalijanti vaikų ugdymo specialistė yra ne išimtis – buvo laikas, kai ir ji pati susidūrė su pervargimu, kurio pripažinti nenorėjo.
„Motinystės pradžioje buvo labai sunku atsigręžti į save ir prisileisti mintį, kad mano poreikiai gali būti tokie pat svarbūs kaip ir vaiko. Prireikė metų ar dvejų, kol aš nelabai tvirtu balsu išmokau vaikams pasakyti: „Man reikia pamiegoti, aš noriu paskaityti knygą, einu pasportuosiu. Vėliau tai tapo ant šaldytuvo pakabinta bendrai užrašyta mantra – „Vaikų poreikiai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip mamos ir tėčio. O mamos ir tėčio poreikiai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir vaikų“, – prisiminė R. Cikanaitė.
Jos teigimu, vaikai turi matyti, kad galima rūpintis ir kitais, ir savimi, o pastebėjus polinkį vaikų ar savo poreikius iškelti aukščiau, reikėtų surasti būdą, kaip atgauti pusiausvyrą.
„Nereikia tikėtis, kad vaikai nebenorės rūpesčio, dėmesio, žaislų, pramogų – jie yra laisvi norėti. Tai suaugusieji atsakingi už ribas, kurias reikia nubrėžti santykiuose ir siekiant patenkinti asmeninius poreikius“, – akcentavo R. Cikanaitė.
Ryšys su kitu žmogumi negali egzistuoti be atsitraukimo, tai – tarsi skirtingos to paties medalio pusės. Todėl tiek tėvams, tiek ir vaikams rekomenduojama pabūti vienumoje. Atsitraukus nuo kitų galima geriau suprasti situacijas, kuriose dalyvaujame, apimančius jausmus ir besisukančias mintis. Anot R. Cikanaitės, tik pabuvus su savimi galima darniai būti su kitais.
„Dauguma mūsų, atėję į tėvystę, ieškome įrankių vaikams pagerinti, juos išmokyti, pritaikyti prie gyvenimo. Retas kuris ateiname žinodamas, kad tėvystė bus daugiau apie save nei apie vaikus, kad vaikai bus tarsi priminimas to, kas tavyje jau nuo seno gyvena ir kuo vis dar nebuvo pasirūpinta. Būtent apie tai ir reikia kalbėtis – apie tėvus tėvystėje, nes jie tampa užmirštąja grandimi“, – pabrėžė tėvystės lavybos specialistė ir konferencijos „Tėvystė ryšyje“ viena iš organizatorių R. Cikanaitė.
