„Saugioje, pasitikėjimo kupinoje aplinkoje užaugęs vaikas pasaulį mato draugišką ir ne tokį pavojingą, o gąsdinamas jis tikrai prikaups baimių, negalės pasitikėti nei savimi, nei aplinka“, – įsitikinusi knygos vaikams „Margarita (Ne)tobulų piešinių šalyje“ tekstų autorė, rašytoja Šarūnė Baltrušaitienė. Jai pritaria ir šios knygos apie nesėkmės baimę ir netobulai gražų mūsų pasaulį iliustruotoja Greta Duobienė. Jai atrodo, kad pati didžiausia visų laikų kiekvieno vaiko baimė yra pasijusti nemylimam.
„Tad mūsų, tėvų, svarbiausia užduotis – neleisti vaikų galvoje tokiai minčiai atsirasti ir įsišaknyti“, – sako viena iš knygos „Margarita (Ne)tobulų piešinių šalyje“ kūrėjų Šarūnė. Paveikslėlių knygelę išleido leidykla „Alma littera“.
Per kūrybines dirbtuves, kurias knygos iliustruotojai Gretai tenka vesti, ji sako pastebėjusi, kad labai dažnai vaikuose matosi tėvų projektuojami lūkesčiai. Tai tėvai nori, kad spalvindami vaikai neišeitų iš kraštų, kad, šiukštu, neimtų į rankas juodos spalvos. Ir tai yra tėvų, o ne vaikų baimės ir lūkesčiai. „Esu dirbusi ir suaugusiųjų psichinės sveikatos centre, daugybė suaugusiųjų sakydavo, kad piešti jie nemoka. Vėliau daugelis įveikdavo savo baimę klysti, nes su mokėjimu ar nemokėjimu piešti tai visiškai nėra susiję. Baimė klysti daugeliu atvejų būdavo jiems įskiepyta ankstyvame amžiuje – tėvų arba mokytojų.“
Jei ne vienas seminaras, kuriame susitiko bendramintės, gal šios padrąsinančios vaikus knygos ir nebūtų buvę. „Su Greta buvome pažįstamos vos kelias dienas, kai seminare kartu gavome kūrybinę užduotį sukurti istoriją. Manoji istorija po seminaro nugulė į stalčių, Gretai ji suskambėjo“, – apie knygos atsiradimą pasakoja Šarūnė. Nupiešusi keletą iliustracijų, menininkė pasiūlė kartu išleisti knygą. Idėją jos turėjo, tačiau kūrybos procesas vyko ilgai – abi kūrė siužetą, personažus, galvojo, kaip turėtų atrodyti netobuli gyvūnai ir kuo jie galėtų padėti istorijai.
„Vaikai yra mūsų, suaugusiųjų, atspindžiai, būdami šalia, jie išmoksta reaguoti taip, kaip mes reaguojame. Ir jei mes, kai kažkas nepavyksta, susikaupsime, bandysime dar ir dar kartą, bandys ir jie. Lygiai taip pat jie nepamėgins dar kartą, jei darbą numesime mes. Knygos herojės Margaritos galvoje buvo daug fantastiškai nuostabių gyvūnų, – sako knygos tekstų autorė, – bet perkelti ant popieriaus visai neatrodydavo nuostabūs. Margarita nepasidavė, ji bandė daug kartų. Tokią žinutę ir mes vaikams siunčiame – gyvenime svarbu ne tik rezultatas, bet ir procesas, o klaidos ir nesėkmės kartais išmoko daugiau nei pasiekimai ir rezultatai. Todėl labai svarbu nebijoti klaidų.“
Bendravimas su vaikais ir knygos vaikiškų knygų autorei Šarūnei yra pačios įdomiausios sritys, kuriose ji geriausiai jaučiasi ir leidžia daugiausia laiko. Greta – grafikė, iliustruotoja, dizainerė bei dailės terapeutė. Daugiau nei 18 metų iliustruoja reklamas, žaidimus, vadovėlius, pakuotes. Abi jos džiaugiasi susikūrusiu kūrybos duetu. „Šarūnė rašė tekstus, o aš galėjau atsiduoti vaizdo istorijai“, – sako Greta ir prisipažįsta, kad knyga – šiek tiek biografinė. Daugybę metų ji piešia, tačiau kartais vis dar tenka sutikti mažą mergaitę, kuriai vidinis kritikas kužda apie nepakankamai gerai atliktą darbą.
Abi knygos kūrėjos įsitikinusios, kad piešimas, kaip ir bet kuri kita kūryba, yra naudinga vaiko vystymuisi ir tobulėjimui. „Pirmieji vaiko piešiniai dažniausiai nupiešti visai ankstyvame amžiuje – tyrelėmis ir uogienėmis, tiesa, į juos niekas rimtai nežiūri, išskyrus patį dailininką, – pirmuosius vaikų įgūdžius prisimena dviejų vaikų mama Greta. – Vėliau vaikai gauna rimtesnių dailės priemonių – pieštukų, kreidelių, dažų. Ekspresyvus keverzonių piešimas dažnai gelbėja kaip išveikimo elementas, kai išreiški tai, ką kartais sunku nusakyti verbaliai – žodžiais. Vaikai tai daro iš prigimties. Keverzonių etapus, žinoma, išaugame, bet visai sveika į juos sugrįžti, kai paaugame, tam, kad išlaisvėtume, pažaistume ir taptume drąsesni.“
laimingasvaikas.lt
Piešimas yra puikus būdas atsiskleisti, išsakyti savo mintis – tuo neabejoja ir Šarūnė: „Kartais, ypač kalbant apie jautresnius vaikus, piešiniai gali būti išsamiausia kalba, per kurią galime vaiką pažinti. Tik labai svarbu itin subtiliai vertinti jo piešinius, nekritikuoti, netobulinti pagal savo jau gerokai ribotą supratimą.“ Ji pati, prisipažįsta, turėjusi neigiamos patirties viename meno būrelyje, kurį lankė dar nė nepradėjusi mokyklos. Tas atsitikimas vėliau vis iškildavo prieš akis, o mokykloje piešimas buvo viena mažiausiai mėgstamų jos pamokų. Tik dabar, sako, pradedanti atrasti santykį su piešimu. „Gal todėl labai džiaugiuosi, kai, kurdama knygas, bendradarbiauju su nuostabiais dailininkais“, – priduria.
Margaritą rašytoja ir dailininkė sugalvojo norėdamos nusiųsti vaikams žinutę – kaip svarbu priimti save tokį, koks esi, su visais savo gabumais ir negabumais, sėkmėmis ir nesėkmėmis. „Vaikams priimti nesėkmes yra nelengva. Ypač jei tėvų lūkesčių kalnas yra toks didžiulis, kad už jo viršūnės nematyti net sėkmės atspindžių, – sako Šarūnė. – Arba jie nėra išmokę klaidų ar nesėkmių priimti tarsi galimybės ko nors iš to pasimokyti. Be abejo, būna ir vaikų perfekcionistų iš prigimties, tokių kaip Margarita, kurie ir be tėvų spaudimo bando išspausti tobulą rezultatą. Atkaklumas ir siekis daryti kažką geriausiai, kaip sugebi, dėti pastangas, yra labai gerai. Tačiau vaikus, manau, reikia mokyki abiejų dalykų ir siekti viduriuko – kad jis augtų atkaklia, bet savimi tikinčia ir nesėkmes galinčia priimti asmenybe.“
Kartais atrodo, kad šiuolaikiniams vaikams randasi vis daugiau dalykų, dėl kurių jie išgyvena. Siekdami tobulumo, norėdami įtikti tėvams ir mokytojams, jie tarsi praranda dalį savo vaikystės. „Ir čia vėl vertėtų grįžti prie galimybių klausimo, – teigia knygos tekstų autorė Šarūnė. Tėvai, norėdami kuo geriau atskleisti vaikų talentus ir gebėjimus, nori „čiupti jautį už ragų“ jau labai ankstyvoje vaikystėje. Tai visiškai suprantama – nenorime nieko pražiopsoti, užgaišti laiko ir panašiai. Esu už ankstyvąjį lavinimą, bet jis turi vykti vaikui tinkamu tempu. Neretai net ir darželinukai, ką jau kalbėti apie vyresniuosius, dėl gausios veiklos ir visiškai neturėdami laisvo laiko būna pervargę. O jei dar tėvai itin susikoncentravę
į pasiekiamus arba nepasiekiamus rezultatus… Išbandyti įvairias sritis ir leisti vaikui atrasti savo gebėjimus yra puiku, bet turi būti saikas. Mes vaikystėje neturėjome tiek daug būrelių ir pasirinkimų, tačiau kiek daug dalykų išmokdavome žaisdami kieme.“
Psichologė Milda Karklytė-Palevičienė neabejoja, kad vidinė motyvacija imantis bet kokios veiklos yra svarbus sėkmingo vaiko ugdymosi ir laimingo gyvenimo raktas. Baimė nepasiekti geriausio rezultato, būti pažemintam, neįvertintam, išjuoktam, neigiamai lyginamam su kitu griauna vaiko pasitikėjimą savimi, norą užsiimti veikla, stengtis tobulėti ir mokytis. Galiausiai vaikas gali išvis atsisakyti veiklų, bendravimo, kad tik nepatirtų šio itin skaudaus jausmo. Ar vaikas įgis vidinės motyvacijos, tikėjimo savo jėgomis, išsiugdys pagarbą sau ir pozityviai vertins savo veiklą, ar išsiugdys baimę, nepasitikėjimą, vengs ko nors imtis – priklauso nuo tėvų ir kitų reikšmingų jo aplinkos suaugusiųjų.
„Labai svarbu, kad niekada nesietume vaiko veiklos rezultato su jo, kaip žmogaus, verte“, – teigia psichologė ir sako, kad knygelė apie Margaritą padės vaikams ir tėvams geriau į tai įsijausti ir patirti. Skaitydami knygelę, kurioje pateikiami veikėjo išgyvenimai, panašūs į jo paties, vaikas lengviau supras, kad tokie jausmai ir patyrimai yra visiškai normalūs, kad ir kitiems taip nutinka.
Psichologė pataria, kad skaitydami apie Margaritą ir suaugusieji pasidalytų savo patirtimis – kada jiems nepavyko atlikti ko nors, kaip tikėjosi, kaip tuo metu jautėsi, kas padėjo šį jausmą išgyventi, išspręsti situaciją. Ji neabejoja, kad tai leistų vaikams suprasti, jog taip nutinka visiems, netgi nuostabiesiems jų tėvams! Ir padėtų mokytis, kaip įveikti nesėkmes. Tėvai galėtų ir vaikus skatinti dalytis savo išgyventomis situacijomis. Visa tai ne tik padės geriau pažinti vidinį vaiko pasaulį, bet ir vaikui pažinti save, išreikšti susikaupusius jausmus ir įtampas, rasti tinkamus sprendimus.
„Svarbu suprasti, kad pokyčiams reikia laiko, tad jei vaikas jau turi susiformavusią baimę – tobulumo siekį, – leiskite pokyčiams vykti jo tempu, nespauskite, nesitikėkite greitų rezultatų, – pataria psichologė M. Karklytė-Palevičienė. – Kai vaikas susiduria su nesėkme ar nusivylimą keliančia situacija, leiskite kilusiems jausmams pasireikšti, priimkite juos ir padėkite išgyventi. Vaiko mokymosi procese svarbu skatinti pastangas – rezultato sulauksime tada, kai vaikas bus pasirengęs.“
Paveikslėlių knygelės „Margarita (Ne)tobulų piešinių šalyje“ autorės Šarūnė ir Greta labiausiai norėtų, kad jų kurtą knygą vaikai ir skaitytų drauge su tėvais. „Skaityti vaikui – tai ne tik žodyno plėtimas ar sakinių konstrukcijų pajautimas. Tai ir buvimas kartu, ramybė, jaukumas, klausymasis malonaus mamos ar tėčio balso… Tai jauki vaikystės patirtis, iš kurios vaikai galės semtis stiprybės net ir užaugę, susidūrę su išbandymais“, – sako tekstų autorė Šarūnė ir priduria, kad Margaritos istorija taip pat yra puiki svarbaus pokalbio galimybė su vaiku. Mat šioje knygoje nėra daug žodžių, kiekvienas labai gerai „pamatuotas“, todėl atsiranda erdvės tėvams įdėti savų žodžių – galbūt papasakoti panašią jiems patiems nutikusią istoriją, galbūt padrąsinti nebijoti klaidų ar nesėkmės, o gal tiesiog leisti vaikui pafantazuoti, kaip jis elgtųsi panašioje situacijoje. Kartais, visai to nesitikėdami, iš vaikų juk galime išgirsti tokių fantastiškų sprendimų, kad patiems tenka tik mokytis.
Susiję straipsniai
