Kodėl taip svarbu ugdyti emocinį vaikų intelektą?Konsultuoja Milda Karklevičiūtė-Palevičienė, vaikų ir paauglių psichologė, www.laimingasvaikas.lt
Keturiolika metų konsultuoju šeimas įvairiais psichologiniais klausimais ir matau, kad tam tikri klausimai yra tarsi baziniai, jie pasikartoja vos ne kiekvienoje šeimoje. Kad atsakyčiau į rūpimus klausimus, sukūriau specialius mokymus, iš kurių vėliau gimė mano knyga „Vaiko emocinis intelektas“.
Šią knygą rekomenduoju visiems, kurie lanko mano konsultacijas ir nori pagilinti žinias apie vaiko emocinį intelektą, o taip pat visiems tėveliams, kurie neturi laiko lankytis pas psichologą arba labiau mėgsta skaityti ir sužinoti kažką naujo iš knygų. Juk knygą gali skaityti bet kur ir bet kuriuo patogiu metu.
Vesdama savo mokymus mačiau, kad emocinis intelektas yra labai aktuali tema. Internete publikuojami straipsniai apie emocinį intelektą sulaukdavo daugiausia peržiūrų ir komentarų. Vertinant iš mano profesinės pusės, emocinis intelektas yra visa ko pagrindas. Su tuo susijusios beveik visos temos: kaip ugdyti vaiko tinkamą elgesį? Kaip skatinti motyvaciją? Kiekvieną temą mes dar galime siaurinti, gilinti, bet emocinis intelektas man pačiai atrodo vienas svarbiausių sėkmingos asmenybės komponentų“, –sako knygos „Vaiko emocinis intelektas“ autorė Milda Karklytė-Palevičienė.
Kaip mokyti vaiką pažinti savo ir kitų jausmus
Daugelis suaugusiuosius konsultuojančių psichologų ar psichoterapeutų sako, jog žmonės, atėję į jų kabinetą dėl įvairių gyvenimo sunkumų, dažnai patys negali atpažinti, įvardyti, suprasti, kokie jausmai juos užplūsta, kai sako besijaučiantys blogai. Tad žmonėms svarbu nuo to ir pradėti – suprasti, kaip jie jaučiasi, kas iš tiesų daro įtaką tokiems jausmams, kad būtų galima judėti toliau ir keisti esamą situaciją.
Pavyzdžiui, kai mus nervina vadovas, žmona, vyras ir pan., to priežastys slypi kur nors giliau. Galbūt mes jaučiamės neįvertinti, bijome būti palikti ar atstumti, jaučiamės negirdimi, nereikšmingi, nesaugūs? Gal negebame priimti žmogaus, kurio elgsena neatitinka mūsiškės?.. Tad nuo mažų dienų mokydami savo atžalas pažinti tikruosius jausmus, kurie kyla, skatindami suprasti kito jausmus, suteiksime jiems didelę dovaną ir bilietą į laimingesnį ir sėkmingesnį gyvenimą. Tad nuo ko vertėtų pradėti?
Kuo skiriasi emocijos nuo jausmų?
Dažnai šiuos žodžius minime kaip sinonimus, vis dėlto jie turi gana skirtingą reikšmę ir prasmę. Emocijos – staigios ir trumpos neurofiziologinės reakcijos, kylančios susidūrus su kokiu nors dirgikliu. Šis dirgiklis gali būti tiek išorinis (įvykis, situacija, pojūčiai), tiek vidinis (mūsų mintys, prisiminimai). Susidūrus su dirgikliu per ¼ sekundės mūsų nervų sistema jį identifikuoja ir tam tikru būdu interpretuoja, o protas to sąmoningai ar nesąmoningai nevertina, tuomet organizme įvyksta atitinkamos biocheminės reakcijos ir sukelia pojūčius visame kūne – tai ir yra emocija. Jausmas – ilgesnis organizmo atsakas į susidūrimą su dirgikliais. Kai kūne pajutę emociją pradedame sąmoningai ar nesąmoningai perdirbinėti, analizuoti, interpretuoti ją sukėlusią informaciją (dažnai tai darome siedami su ankstesnėmis panašiomis patirtimis) – emocinė reakcija (ar jų derinys ) tampa jausmu.
Suprantu, jog ši riba gali būti sunkiai apčiuopiama. Nesikoncentruokime į šį skirtumą. Žvelkime į jausmų ir emocijų pasaulį bendrai. Užteks, jog būsime susipažinę su šiuo skirtumu, kai reikės – tai prisiminsime.
Atspindėkime vaiko jausmus
Matydami ar girdėdami vaiką tam tikroje situacijoje, įvardykime jo patiriamą jausmą ar jausmus. Tai verta daryti jau nuo kūdikystės, o juo labiau vaikams nuo 1 metų ir vyresniems. Gali atrodyti: kam čia kalbėti apie jausmus, kai vaikas dar nemoka paprasčiausių savo aplinkos daiktų pavadinimų?
Nors vaikas sąmoningai apdoroti šios informacijos dar negali, šiuo atveju tai svarbu, nes ji įstringa vaiko pasąmonėje ir daro įtaką jo savijautai ir emocinei raidai dabar ir darys ateityje. Ne mažiau svarbu ir tai, jog mokydami bet kurių kitų žodžių ir sąvokų iš pradžių turime daug kartų tai parodyti ir pasakyti. Kaip matome, iki tol, kol vaikas ima taisyklingai vartoti tam tikrus žodžius ir sąvokas, nueinamas nemažas kelias. Tad kuo anksčiau imsime dėti emocinio pažinimo pagrindus, – tuo bus geriau. Kai vaikas žodį ir sąvoką jau supranta (tačiau dar pats kalbėdamas nevartoja) – tai vadinama pasyviąja kalba; kai vaikas jau įterpia juos į savo kalbą, tai – ekspresyvioji kalba. Ankstyvame amžiuje vaikų pasyvioji kalba yra kur kas labiau išlavėjusi negu ekspresyvioji.
Tad gana dažnai neįvertiname vaiko gebėjimo suprasti, kol šis dar nešneka arba mažai šneka.
PASTABA. Mažam vaikui įvardykime kelias pagrindines emocijas ir palaipsniui išmokykime daugiau emocijų pavadinimų. Priešingu atveju, jei pradėsime nuo ilgo išplėstinio emocijų sąrašo, veikiausiai mažajam informacija susipainios ir liks per daug neaiškumų.
Jausmų atspindėjimo pavyzdžiai
- Vaikas paprašė mamos saldainio, tačiau tuo metu, pagal jų namų taisykles, saldainio gauti negalėjo. Vaikas (pradeda verkti ir garsiai rėkti). Kas čia per nesąmonė! Čia kaip kalėjimas, nieko negalima, nieko jūs man niekada neduodat! Jūs patys blogiausi tėvai! (toliau verkia ar rėkia) Mama / tėtis (ramiu tonu). Aš matau, kad tau labai pikta, jog dabar negalėjai gauti saldainio.
- Vaikas grįžo iš darželio (mokyklos). Tėvai mato, jog jis jaučiasi kaip nesavas.
Mama / tėtis. Jonai, matau, jog esi sutrikęs / nusiminęs / sunerimęs. Jonas. Ne, man viskas gerai. Mama / tėtis. Mhm… Girdžiu, ką sakai. Vis dėlto, jei persigalvosi ir norėsi pasikalbėti, – žinai, jog esi man labai svarbus, ir džiaugsiuosi, jei galėsi su manimi pasidalyti tuo, kas tau rūpi.
Jonas (po pertraukos). Tai ten daržely tokia visiška nesąmonė, visi žaidžia tik tą kvailą žaidimą, kurio aš nemoku. Ir manęs net nekviečia. Bet kodėl jie visada tik kartu draugauja ir žaidžia, kas man nepatinka??? O man tada nėra su kuo draugauti.
Mama / tėtis. Taip… suprantu, esi nuliūdęs, nes darželyje šiuo metu neturi draugų. - Tėvai su vaiku žaidžia kamuoliu lauke. Iš kūno kalbos matyti, jog vaikas džiūgauja. Mama / tėtis. Marija, aš matau, kaip tau dabar linksma.
Noriu atkreipti dėmesį, jog vaiko jausmų atspindėjimas yra labai svarbus ne tik tada, kai mažylis mokosi pažinti emocijas, tačiau visąlaik su juo bendraujant, kad ir kiek metų jam būtų. Emocijų atspindėjimas ir tuomet, kai vaikas jau pažįsta emocijas, leidžia jam geriau suprasti save tam tikromis situacijomis, vaikas jaučiasi suprastas tėvų ir kitų suaugusiųjų, greičiau atsipalaiduoja ir įveikia nemalonią būseną.
Formuojasi tvirtesnis, pasitikėjimu grįstas ryšys su taip besielgiančiu žmogumi. Siekiant auginti fiziškai ir emociškai sveiką vaiką, itin svarbu, jog tėvai priimtų visus jo jausmus. Tik taip vaikas mokosi suvokti, kad visus jausmus jausti yra normalu ir sveika. Tuomet ir suaugęs jis leidžia sau jausti, priima savo jausmus ir kur kas efektyviau su jais tvarkosi negu toks vaikas, kurio tėvai negebėjo ar nenorėjo priimti jo jausmų. Tėvai savo reakcijomis (verbalinėmis ir neverbalinėmis) įprasmina vaikams patirtas situacijas ir jausmus. Tad vaikas, matydamas tėvų atstūmimą, agresiją, žeminimą, kritikavimą už vienus ar kitus jausmus, nesąmoningai mokosi juos užšaldyti arba ima pats pykti ant savęs, sąmoningai ar nesąmoningai bausti save už kilusius jausmus. O jei tėvai itin nerimauja ir bijo vaiko jausmų, – šis tai priima kaip kažką labai blogo, taip pat vertina ir situaciją, kuri sukėlė
jausmus.
Tad jeigu tėvai negali ramiai priimti vaikui kilusių jausmų, savo reakcija parodyti, jog tai yra natūralus dalykas, – pasekmės gali būti skaudžios, vedančios į psichologinės ir fizinės sveikatos, santykių problemas.
Kita svarbi jausmų priėmimo pusė – kai juos įvardijame ir leidžiame jausti, jausmai silpnėja, ne taip stipriai mus veikia. O kuo smarkiau stengiamės juos nutildyti, – tuo labiau mus veikia. Net jei sąmoningai to nejaučiame – užgniaužiame, jie niekur nedingsta, ima graužti mus iš vidaus.
Yra sakoma, jog psichoterapijos procese dažnai reikia išmokti nepykti ant savęs už pyktį ir nebijoti savo baimės. O šios savybės dažniausiai įgyjamos vaikystėje, jas lemia santykis su savo tėvais. Tai jokiu būdu neturėtų skambėti kaip kaltinimas mūsų tėvams. Natūralu, jog mus augindami jie turėjo visai kitokias žinias, emocines kompetencijas ir darė geriausia, ką tuo metu galėjo. Tačiau mūsų karta jau gauna kur kas daugiau žinių, informacijos, galimybių įgyti reikiamus įgūdžius, tad, manau, turėtume pasistengti tai išnaudoti ir išvengti tų sunkumų savo vaikų gyvenime.
