Kažkas pasakė, kad dabartinis gyvenimas karantino sąlygomis primena įjungtą rankinį stabdį. Lėkėme greitkeliu, tik štai – sankryža, raudona šviesa, privalome sustoti ir pagalvoti, kur suksime toliau?
Ši raudona šviesa yra ne tik tuščias laiko gaišinimas, ji yra ir galimybė apsižvalgyti aplink. Ką pamatome iš naujo savyje ir savo šeimoje?
Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, laimingasvaikas.lt
Kaip izoliacija veikia vaikų nuotaiką
Kiekviena šeima turi savo bendravimo kultūrą. Vienos šeimos ir iki karantino mieliau sėdėdavo socialiniuose tinkluose ir virtualiuose žaidimuose. Kitos bendraudavo gyvai ir pykdavo, jei vaikai per daug sėdi prie ekranų. Taigi dabar pastarosioms reikia truputį nuleisti kartelę ir pripažinti, kad virtualus vaikų bendravimas vis dėlto geriau nei jokio.
Pasaulinė sveikatos organizacija yra nustačiusi, kad augančiam vaikui būtina per dieną bent 60 minučių būti fiziškai aktyviam. Kiek jam bendrauti su kitais vaikais, tokių paskaičiavimų nėra, bet tai nepaprastai svarbu vaiko raidai. Nepakanka bendrauti tik su tėvais – būtent su bendraamžiais vaikas patiria ir išmoksta daugelio dalykų, kurie svarbūs asmenybės vystymuisi. Tėvų karta priekaištauja vaikams, sakydami, kad jie vaikystėje daugiau laiko praleisdavo kieme. Dabartinis gyvenimas pasikeitęs – kieme iki 11 vakaro būti dažniausiai nesaugu, o geriausi mokyklos draugai yra nebūtinai iš savo kiemo. Galbūt jie gyvena kitame miesto pakraštyje ar užmiestyje. Pasikeitusios išorinės gyvenimo sąlygos diktuoja, kad vaikams kartais būtina bendrauti virtualiai.
Karantinas ir vaiko temperamentas
Yra vaikų vienišių, intravertų, kuriems karantino sąlygos beveik nepakeitė gyvenimo. Jiems ir dabar gerai, nes visada mieliausia laiką leisti namuose, vienumoje.
Kita pusė – labai aktyvūs, socialūs vaikai, kuriems bendravimas yra tarsi oras, jiems šiuo metu sunku. Nors dauguma vaiko raidos tyrėjų sako, kad vaikui socializuotis svarbu tik nuo trejų metų, bet tokių aktyvių vaikučių tėvai dažnai į darželį juos išleidžia kur kas anksčiau. Ir turbūt yra teisūs, nes išimtiniais atvejais vaikų poreikis draugauti būna didesnis, jis pasireiškia anksčiau. Tokie vaikai mėgaujasi kompanija, o be veiksmo, be draugų jaučiasi blogai. Pradinėse klasėse poreikis bendrauti su bendraamžiais išauga dar labiau, o paauglystėje jis pasidaro bene svarbiausiu poreikiu.
Taigi, atsižvelgdami į vaiko temperamentą, bandykime suprasti, kaip jis šiuo metu jaučiasi. Galbūt daugiau negu įprastai, „sėdi“ socialiniuose tinkluose? Galbūt žaidžia, internetu susijungęs su kitais draugais? Galbūt tiesiogiai prisijungęs su bendraklasiais ruošia pamokas? Daugeliu atvejų susirašinėjimas, pokalbiai ar kitoks virtualus bendravimas užpildo gyvo bendravimo spragą. Tik svarbu žinoti, ar vaiko internetinis bendravimas yra saugus. Čia kalbėjome apie bendravimą su pažįstamais, artimais žmonėmis.
Jei vaikas bendrauja su realiai nepažįstamais asmenimis, būtina aptarti internetinį saugumą. Reikia pakalbėti apie grėsmę atskleisti asmeninius duomenis, įtraukti į pavojingą veiklą, susitikinėti. Kuo mažesnis vaikas, tuo jo gyvenimiška patirtis menkesnė, jo požiūris naivesnis. Jis gali daugelio dalykų nesuprasti, ir kiti tuo pasinaudos.
Kyla grėsmė ir vaiko psichologijai. Jei vaikas nesugeba kurti realių ilgalaikių santykių su bendraamžiais, virtualus bendravimas gali pasirodyti kaip lengvesnė draugystės forma. Bendravimas su virtualiu žmogumi gali sukurti labai daug iliuzijų. Jos gali būti nutolusios nuo tikrojo santykio, gali labai stipriai įtraukti. Taip bendrauti paprasčiau negu su tikru žmogumi, kuris turi savo pliusų, savo minusų, prie kurio reikia prisitaikyti, su kuriuo tenka spręsti iškilusius konfliktus.
Virtualūs santykiai gali būti lengvesni, bet akivaizdu, kad jie neveda į niekur. Todėl jie neturėtų tapti realaus, gyvo ryšio pakaitalu.
Ar pakanka bendravimo šeimoje
Jei vaikai nori daug bendravimo su bendraamžiais, nereikėtų galvoti: gal mes esame blogi tėvai, kad vaikas taip veržiasi iš mūsų glėbio? Net jei ir stengiamės atliepti visus vaiko poreikius, tai, kad jam reikia bendraamžių, yra visiškai normalu. Tėvams patarčiau net ir nesilyginti su draugais, bendraamžiai vaikui svarbūs psichologinei raidai ir bendrai savijautai. Kad ir kokie mes būtume nuostabūs tėvai, vaikams vis tiek reikia draugų.
Kartais manoma, kad tiems vaikams, kurie turi brolių ir seserų, šiuo metu lengviau, nes jie gali draugauti namuose. Tačiau praktika rodo, kad vienturčiams, ko gero, net lengviau, ypač, jei tėvai dirba iš namų. Jie daugiau mato vieni kitus, tėvai gali padalinti dėmesį vaikui.
Šeimoje, kurioje auga keli panašaus amžiaus vaikai, kyla daugiau konfliktų ir trinties, ypač, jei vaikai konfliktuodavo ir iki karantino. Karantino metu tarpusavio santykiai ne palengvėja, o paaštrėja, nes tenka dalintis tomis pačiomis erdvėmis, kur kas daugiau laiko praleisti kartu. Vienam reikia dainuoti, kitam tyliai ruošti pamokas; vienas nori žaisti kartu, kitas nori pabūti vienas, prasideda pykčiai ir peštynės. Ir tėvai tokiomis aplinkybėmis jaučiasi sutrikę. Buvimas visai šeimai namuose kasdien dažnai yra iššūkis.
Geroji žinia – nors dabar ir nėra lengva, daug kas mūsų rankose. Kaip mes šitas gyvenimiškas pamokas priimsime ir kaip jas išnaudosime, tokia bus mūsų ateitis. Galbūt priimsime iššūkį geriau vienas kitą pažinti, pamatyti vienas kito silpnąsias vietas, pradėti tas vietas stiprinti, spręsti įsisenėjusias problemas; džiaugtis ir pamatyti stipriąsias.
Iš profesinės pusės smagu stebėti, kad žmonės, kurie ilgesnį laiką lanko konsultacijas, kurie stengiasi sąmoningai puoselėti šeimos santykius, daug stabiliau atlaiko karantiną. Kai kurios šeimos net džiaugiasi karantinu, sako, mums viskas gerai, svarbu, kad nesusirgtume.
Ko mus gali išmokyti ši situacija
Dabar mes visi kažko netenkame. Visiems nelengva. Sunkiausia tiems, kurie gedi netekčių, iškeliavusių artimųjų, tai jau visiškai kitokios gyvenimo pamokos, jos labai liūdnos.
Visiems kitiems ši situacija gali kažko ir duoti. Mes galime išmokti įveikti nuobodulį, tapti kūrybingesni, užpildydami kasdienybę naujais žaidimais, rankdarbiais, knygomis, buities darbais – iš to, kas yra šalia. Gal net atrasime naują hobį.
Galime išmokti įveikti liūdesį ar nerimą daug vaikščiodami gryname ore, judėdami, kalbėdamiesi, atrasdami mums tinkančių veikos būdų. Mokytis spręsti konfliktus – skaitydami knygas, klausydami seminarų ar tiesiog nuoširdžiai išsikalbėdami.
Vaikai gali išmokti būti savarankiškesni. Nuotolinės pamokos jau išmokė juos daugelio technologinių dalykų, jie tapo atsakingi už laiku atliktas ir nusiųstas užduotis. Išmoko geriau organizuoti savo darbą, savarankiškai kreiptis į mokytoją iškilus problemoms. Kai kurie galbūt išmoko kažką pasigaminti valgyti, atlikti vieną ar kitą buities darbą.
Šis laikas mums padovanojo daugybę nuotolinio tobulėjimo galimybių. Pati turiu kolegę, kuri kelerius metus svajojo ir taupė profesiniams mokymams Amerikoje. Karantino metu atsirado galimybė šiuos kursus išklausyti nuotoliniu būdu, ir už kur kas mažesnę kainą. Dabar galime nusipirkti ir pažiūrėti reikalingą informaciją, kada mums patogu. Su šeima galime leistis į virtualias ekskursijas po visą pasaulį, lankyti garsiausius muziejus, teatrus, koncertus. Galimybių labai daug.
Viena svarbiausių pamokų – mes visi išmokome vertinti dalykus, kuriuos turėjome ir kurių netekome. Kai anksčiau kalbėdavome vaikais, apie ką jie svajoja, daugelis sakydavo, kad apie šiltus kraštus, kitas keliones, penkių žvaigždučių viešbutį, atostogas prie baseino su daug skanumynų, brangią techniką, didelius laimėjimus sporte ar darbe. Dabar paaugliai sako: „Kaip norėčiau nuvažiuoti į miestą su draugais!“ Tai jau atrodo kažkas nuostabaus.
Jei po karantino mums pavyks išmokti šias pamokas, mes galime išeiti kur kas stipresni, aukštesnio emocinio intelekto, savarankiškesni, vertinantys dalykus, kuriuos jau turime. Galbūt ir šeimoje santykiai taps brandesni, nes būsime daugiau laiko praleidę kartu ir geriau vieni kitus pažinę. Kai mes esame kartu, nors ir pasipykdami, mes geriau suprantame vienas kitą. Kartais žmonės bijo konfliktų kaip kažko negatyvaus, bet iš tiesų tai natūrali mūsų gyvenimo dalis, tik svarbu, kaip į juos reaguojame. Svarbu daugiau kalbėtis, daugiau vienas kitą stebėti. Tėvai prisipažįsta: „Dabar aš supratau, ką mokytoja mums sakė“. Pasėdėjus su vaiku pamokose, pamačius, kaip jis suvokia tam tikrą informaciją, tėvams kartais atsiveria akys.
Manau, negali būti geresnio dalyko, kaip pažinti savo vaiką. Pasaulis įjungė rankinį stabdį, kad pamatytume ne tik kelią, kuriuo važiuojame, bet ir keleivius, sėdinčius šalia.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
