Konsultuoja Erika Jasinauskaitė, kineziterapeutė, kineziologė
Dauguma žmonių galvoja, kad stuburas formuoja mūsų laikyseną. Tačiau iš tiesų stuburas – tai protingai lankstus mechanizmas, kuris bando tiesiog prisitaikyti prie veikiančių išorinių ar vidinių veiksnių. Reikės – susisuks aplink savo ašį, reikės – susilenks kaip C raidė arba išsirangys kaip gyvatė.
Kitam įtaisys gražią kuprą ar išsities kaip pagalys. Bet visa tai ne stuburo kaltė. Tai jo reakcija, atsakas į veiksnius. Jis padarys viską, kad vizualiai žmogus liktų tiesioje ašyje, kad galva liktų stovėti tiesi, žvelgtų pirmyn.
Kas tie veiksniai? Dažniausiai galvojama, kad tai pėdos skliauto problemos, dubens kaulų padėtis, raumenų disbalansas, mažas fizinis aktyvumas, netinkama sėdėsena. Ir visa tai tiesa. Bet retai kas pagalvoja, kad tai gali vykti dėl virškinimo problemų, maisto netoleravimo ar alergijos, prasirgtos ligos, gimdymo pasekmės ar net emocijų! Žmogaus kūnas tiesiog unikalus, jis visus savo patyrimus užsirašo ir išsaugoja, tik reikia jo mokėti paklausti, jį išgirsti, į jį įsiklausyti. Svarbu neignoruoti. O vaikai – kaip sugertukai, jie visą informaciją gerte geria, kopijuoja suaugusiuosius – kaip sėdime, kaip kalbame, ar esame aktyvūs, ir taip kaupia patyrimus. Pastabus specialistas kiekvieno vaiko kūną gali perskaityti ir įvardinti problemas. Tačiau būtų puiku, kad patys artimiausi žmonės, tėvai, galėtų bent minimaliai įvertinti savo atžalų fizinį išsivystymą.
Atsakysiu į dažniausiai tėvų pateikiamus klausimus
Kaip dažnai reikėtų tikrinti, ar vaiko stuburas tiesus? Kas pusmetį? Kas mėnesį?
Kad ir kaip keistai skambėtų, vaikų laikyseną turėtų stebėti pirmiausia tėvai, jie vaiką mato nuo pat gimimo. Tačiau faktas tas, kad reikia šiek tiek žinių, nors minimalių. Iš mano asmeninės praktikos, ne visi šeimos gydytojai vaikus apžiūri kruopščiai arba neretai pražiūri, atrodytų, akivaizdžius laikysenos pokyčius. Vaiko laikyseną geriausia vertinti kas pusmetį, nes metai – jau gana ilgas laikas įsisenėti problemai, kurią tiesiog ilgiau užtruks taisyti.
Kokiame amžiuje laikysenos problemų ir stuburo krypimų pasitaiko dažniausiai?
Laikysenos problemų gali atsirasti bet kuriuo žmogaus gyvenimo tarpsniu. Senas žmogus daugiau turės sustabarėjusį ir su kupra stuburą, mažas vaikas – išpūstą pilvą ir išlenktą juosmenį, o skoliozinio tipo stuburo iškrypimai daugiausiai pastebimi paauglystės metu. Tuo metu vyksta daug procesų paauglio kūne – hormonų pokyčiai, greitas kūno augimas, emocijų kaita.
Kiekvienas žmogaus tarpsnis yra veikiamas skirtingų veiksnių, todėl kūno laikysena kinta nuolatos, tas kitimas – tai tik prisitaikymas prie aplinkos.
Ar tėvai patys gali nustatyti, ar vaikas tiesus?
Taip, ne tik gali, bet ir turėtų tai daryti. Bet ne tiesume esmė. Turiu vaikų, kurių stuburas tiesus kaip lazda, bet tai nereiškia, kad yra gerai. Jie jaučia skausmus. Jeigu kalbama apie tiesumą iš šono. Žiūrint iš nugaros – taip, turi būti tiesus. Tačiau esmė yra funkcijoje ir fiziologijoje, ar stuburas veikia taip, kaip sukurtas fiziologiškai, ar yra lankstus, bet tvirtas, amortizuojantis, ar veikia kaip kompensatorius? Tai labai svarbu. Jei kaklą sukinėjame ne viršutiniais segmentais, o apatiniais – kaklo skausmų ar rankos skausmų ilgai laukti nereikės. O vaikams ypač pavojingas kaklo linkio formavimasis į priešingą pusę, todėl čia tėvai turi būti ypač dėmesingi.
Ar yra kokia metodika, kaip tėvams nustatyti, ar stuburas sveikas?
Metodika visiškai nesudėtinga. Pasakysiu pagrindinius punktus, kaip įvertinti vaiko laikyseną. Ją vertiname atsistojus, iš nugaros ir iš šono. Žiūrint iš nugaros, stuburas turi būti tiesus, dedame savo rankas ant klubakaulių viršaus, jos turėtų būti vienodame aukštyje, tada žiūrime į talijos trikampius (į tarpus tarp liemens ir rankos), jie irgi turėtų būti vienodo dydžio, simetriški. Tada žiūrime į menčių apatinius kampus, kurie irgi turėtų būti vienodame aukštyje.
Tačiau kartais mentės gali būti skirtingame aukštyje, o stuburas tiesus, todėl vertinti tik menčių negalime, vertiname visumą. Toliau žiūrime pečius – jie turėtų būti vienodame aukštyje, galų gale pasižiūrime į ausis, galima pridėti savo rodomuosius pirštus prie ausų landų ir žiūrėti, ar jos vienodame aukštyje.
Tai ne visi parametrai, kuriuos vertina specialistai, bet tėvams turėtų užtekti.
Tada vertiname laikyseną iš šono. Įsivaizduokime, kad brėžiame liniją nuo viršaus i apačią. Į tą liniją turi papulti ausies landa, peties sąnario centras, klubo sąnario centras, čiurna. Toliau žiūrime, ar yra stuburo linkiai ir kokie jie. Kaklo ir juosmens linkis turi būti pirmyn, o krūtininis linkis – atgal. Neturėtų būti stuburas beveik be linkių – tada neamortizuoja, greitai dėvisi tarpslanksteliniai diskai, ir neturėtų būti stuburo linkiai per dideli.
Kas labiausiai lemia stuburo krypimą? Gyvenimo būdas ar kitos sveikatos problemos, tokios kaip blogas regėjimas, pilnapadystė…
Stuburo krypimą lemia daug kas. Pavyzdžiui, fizinio aktyvumo nebuvimas ar labai mažas fizinis aktyvumas. Taip pat ilgas netaisyklingas sėdėjimas, ypač vaikams prie išmaniųjų telefonų ar planšečių. Vaikų laikysenos pokyčius šios priemonės veikia labiau nei suaugusiuosius, ypač kaklo dalį, sukelia pečių įtampą ir galvos skausmus. Blogas regėjimas irgi turi įtakos laikysenai, bet, turint silpnas akis, būtina kuo daugiau eiti į lauką, gamtą, kad treniruotume akis, aktyvuotume nervų sistemą per regėjimą. Tokiems vaikams patariama kuo mažiau leisti laiko prie išmaniųjų priemonių, apsiriboti tik tiek, kiek reikia.
Pėdos – dar viena fizinė struktūra, turinti įtakos stuburui. Jeigu padas plokštėja, čiurna krypsta į vidų, koja sukasi, dubuo tampa ne tiesus pagrindas stuburui, tai gali lemti stuburo iškrypimą. Tik norėčiau paminėti, kad pėdos plokštėjimas irgi dažniausiai yra kompensacinis – kai vaikas netaisyklingai kvėpuoja, turi šlapimo pūslės problemų, jo netaisyklingas sąkandis ir t.t. Labai įdomus ryšys tarp virškinimo sistemos ir stuburo padėties. Jeigu vaikas netoleruoja tam tikrų maisto produktų, yra jiems alergiškas arba valgo labai nederančius tarpusavyje maisto produktus, – pilvo raumenys tarsi „išsijungia“. Tai galioja ir suaugusiesiems. Kai pilvo raumenys neturi tonuso, pilvas atsikiša, išsipučia, o juosmens linkis kur kas padidėja, tada įsitempia juosmens raumenys. Ir taip pradeda formuotis netaisyklinga laikysena.
Ar gali netinkama avalynė pakenkti stuburui?
Netinkama avalynė daugiausia daro įtakos pėdai, jeigu kalbame ne apie aukštakulnius. Vaikams svarbu, kad batų būtų lankstus, bet tvirtas padas, netinka minkšti padai, nes dažnai vaikai numindo padą ir dar tokius batus gana ilgai nešioja. Kas ypač blogai – tai formuoja kitokią kulno padėtį, čiurna pakrypsta, tada perkrova tenka kelio sąnariui, klubo sąnariui, todėl dubens padėtis kinta, tai turi įtakos stuburui. Antra – apskritai kvaila mada yra siauri batai, konkrečiau, batų priekis. Pirštai turi būti laisvi, žmonių pėda nuo kulno link pirštų platėja, o daugumos batų pirštų zona susiaurinama. Tai labai blogai.
Todėl perkant vaikams batus, reikėtų ypač atkreipti dėmesį į batų plotį.
Anksčiau laikysenai koreguoti gydytojai liepdavo keletą minučių per dieną stovėti prie sienos. Ar dabar toks patarimas dar galioja?
Tokį pratimą atlikti visada galima, bet kiek jis efektyvus? Jeigu praleidžiame keletą valandų per dieną blogoje kūno padėtyje, ar gali kelios minutės išspręsti problemą? Mano nuomone, ne. Šį pratimą skiriu suvokimui ir pajautimui, kaip turėtume stovėti ir ar tokioje padėtyje mes komfortiškai jaučiamės. Vieniems būna visai patogu, tačiau daugumai taip išstovėti yra sunku, nepatogu, norisi stiebtis, užlaužti galvą. Tačiau tikrai nieko tokio, jeigu žmogus pakils nuo kėdės ir padarys šį pratimą. Vaikams toks pratimas apskritai nesuvokiamas – jiems išbūti statiškoje padėtyje ypač sunku. Juk kūnas pritaikytas judėti. Pratimus aš skiriu tikslingai, korekcinius, tačiau labai svarbu, kad vaikas ar suaugęs žmogus darytų juos taisyklingai ir žinotų, kodėl tai daro. Vaikams šiuo atveju reikia ieškoti papildomos motyvacijos, nes jų laikysenos sutrikimai dažnai būna besimptomiai, ir iš esmės vaikai ateina, nes tėvai atvedė, tėvai nori. Todėl vaikus motyvuoti yra iššūkis. Bet esu įsitikinusi, kad geriausias motyvatorius yra tėvai ir jų rodomas pavyzdys.
Ar reikia vaikui vis priminti, kad išsitiestų, nebūtų susikūprinęs?
Taip, tam tikrais atvejais tikrai reikia. Duosiu pavydį iš savo vaiko gyvenimo. Jam bus 7-eri. Per Kalėdas gavo žaidimų kompiuterį. Ir matau, kaip jis jį kartais laiko – nunarinęs galvą, susirietęs. Šiuo atveju aš jam paaiškinau, kodėl reikia laikyti kompiuterį taip, o ne kitaip, kaip turi būti galva, kaip rankos, galima pasinaudoti pagalvėle ar laikikliu ir t.t. Ir būtinai įspėju, kad po antro priminimo kompiuteris bus paimtas. Taip auklėju ir savistabą, ir sąmoningumą, pasirenkant darbinę ar žaidybinę padėtį. Tad jeigu nori žaisti ilgiau, turi prieš paimdamas pagalvoti, kaip jis sėdi. Iš pradžių priminimų buvo daugiau, paėmimų irgi buvo, ir ne taip ilgai trukus, jau matau, kaip ieško pagalvės, kaip pakelia rankas ir tada kaklas išsitiesia. Visi žinome, kaip sunku save kontroliuoti, kai dėmesys ir mintys yra visai kitur. Ir dabartiniams „išmaniems“ vaikams papildomai kasdien rekomenduoju atlikti raumenų – liemens tiesėjų (ekstenzorių) – pratimus. Jeigu matome, kad vaikas nuolatos yra blogoje padėtyje, reikėtų geriau ne nuolat priminti „išsitiesk, nesikūprink“, o ieškoti pradinės priežasties – kodėl kūnas, stuburas nori eiti į tokią padėtį?
Ar rekomenduotumėte laikyseną koreguojančias liemenes, korsetus, jei gydytojai jų dar neskyrė?
Tokias priemones rekomenduoju tik kraštutiniais atvejais. Mano patirtimi, tai nėra efektyvios priemonės. Kūnas sukurtas būti stiprus, tvirtas, bet kartu ir atsipalaidavęs, stabilus, bet ir lankstus, visur jame veikia įvairiausi mechanizmai ir sistemos, kurios nuolatos komunikuoja tarpusavyje. Todėl pagadintą laikyseną formuoti ar grąžinti į prigimtinę padėti geriausia išnaudojant paties kūno sveikimo galimybes, o ne formuojant dirbtinai.
Ar turi įtakos laikysenai vieta, kur vaikas miega?
Negaliu atsakyti, ar tai laikysenai daro įtaką, tokio fakto nežinau. Vieta labiau daro įtaką miego kokybei. Tačiau stuburui daugiausia įtakos turi miegojimo poza. Blogiausia padėtimi laikoma miegojimas ant pilvo. Taip miegant, parsisuka kaklas.
Sveikiausia miegoti ant šono. Bet tam labai svarbus pagalvės aukštis. Miegant ant šono, pagalvė turi būti aukštesnė, ant nugaros – žemesnė, o miegoti ant pilvo reikia be pagalvės. Manyčiau, sveikas kūnas miega taip, kaip jam norisi ir patogu, jis pats randa padėtį, kuri padeda ilsėtis geriausiai. Tačiau kai yra laikysenos pokyčių, tai miego padėtis gali turėti įtakos simptomatikai.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
