Pirmiausia, ką padaro gimęs kūdikis, – tai įkvepia. Kvėpavimas yra gyvenimas. Kaip sėkmingai ir sklandžiai kvėpuojame, tokia ir gyvenimo kokybė.
Konsultuoja kineziterapeutė Erika Jasinauskaitė
Dauguma galvojame, kad kvėpuojame plaučiais. Patys plaučiai neturi raumenų. Kvėpavimo procesas vyksta dėl kvėpavimo raumenų ir, žinoma, dėl nervų sistemos reguliacijos. Didžiausią įtaką čia turi raumuo – diafragma. Taip pat tarpšonkauliniai raumenys ir kaklo raumenys. Tačiau čia ir slypi paslaptis. Vieni raumenys yra pagrindiniai, kiti – pagalbiniai. Viskas gerai, kai šį darbą atlieka pagrindiniai raumenys (pvz., diafragma), bet prasideda bėdos, kai dėl tam tikrų priežasčių pradeda dirbti ilgą laiką buvę pagalbiniai raumenys (pvz., kaklo).
Kada kvėpuojame teisingai
Iš praktikos pastebiu, kad sveiki kūdikiai kvėpuoja teisingai, o moksleiviai – jau nebe. Teisingai kvėpuojančių suaugusiųjų sutinku vienetus. Vadinasi, kažkuriuo metu vaikai „pameta“ savo prigimtinį kvėpavimo procesą, ir lieka tame kompensaciniame. Įsivaizduokite, jog apytiksliai yra paskaičiuota, kad suaugęs žmogus per minutę atlieka apie 12–20 įkvėpimų, tai per metus būtų daugiau negu 6 000 000 judesių! O vaikai yra fiziškai aktyvesni, todėl kvėpuoja dažniau. Ir tiek daug judesių atliekame neteisingai. Kas vyksta? Formuojasi blogas kvėpavimo stereotipas, kuris pirmiausia keičia laikyseną, daro įtaką vidaus organų darbui, veikia emocinę būklę.
Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų paprašiusi giliai įkvėpti, matau tokį vaizdą: pečiai kyla aukštyn, krūtinkaulis kyla aukštyn, pilvas įdumba, šonkauliai nejuda arba eina į vidų, kaklo raumenys įsitempia kaip stygos, kartais įkvepiama per burną, netgi daromi papildomi judesiai, kaip galvos atlošimas ar nugaros rietimas. Visa tai nėra norma. Ir visi šie judesiai iš tikrųjų daro didelę žalą tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Tai ką daryti?
Pirmiausia atidžiai įvertinti visus kvėpavimo etapus. Nieko nepraleidžiant, neskubant.
Antra, atlikti specialias kvėpavimo metodikas ir technikas, kad perprogramuotume nervų sistemos ir raumenų darbą ir leistume kūnui prisiminti natūralų teisingą kvėpavimą. Trečia, kartkartėmis iš naujo įvertinti šį procesą, t.y. atlikti profilaktinį patikrinimą. Kaip dažnai? Mažiausiai kartą per metus kai vedate vaiką gauti sveikatos pažymos, bet siūlyčiau bent du kartus per metus arba po ligų sezono.
Taisyklingo kvėpavimo testas
Koks tas taisyklingas kvėpavimas? Negaliu nepapasakoti smulkiai, nes tai labai svarbu. Skaitykite atidžiai, įsidėmėkite ir praktikuokite. Būkite kritiški – pritempti į geresnę pusę – meškos paslauga. Pradedame. Paprašykite vaiko (nieko daugiau papildomai nekomentuodami) labai giliai įkvėpti. Viskas. Toliau – jau jūsų vertinimas, kas vyksta.
Pirma. Turime kvėpuoti tik per nosį. Kai vaikai laksto išsižioję, rėkauja su draugais, – tikėtis to nereikėtų, tačiau jau vyresni vaikai sporto būreliuose ir suaugę žmonės sporto metu, turi ĮKVĖPTI tik per NOSĮ. O ramybės būsenoje VISI turime kvėpuoti TIK per nosį. Ir ne kitaip. Jokios praviros burnos. Iškvėpimas ramybėje turi vykti per nosį, sporto metu galima ir per burną.
Antra. Jokių kylančių pečių į viršų. Pečiai neturi judėti. Galima dar įsitikinti, ar nedaromas judesys galva atgal, tarsi atlošimo. Lengviau matyti žiūrint iš šono. Ir neturi būti juosmens judesio – t.y. vaikas neturėtų išriesti nugaros įkvėpdamas. Taigi pečiai, galva ir juosmuo – ramūs.
Trečia. Kaklo raumenys neturi įsitempti. Įkvėpimo metu kaklas turėtų būti laisvas, be matomo raumenų įsitempimo. Jeigu taip nėra, – jau blogai. Kartu stebime ir krūtinkaulį – jis neturėtų kiti į viršų. Savo praktikoje pastebiu, kad kaklo raumenų dalyvavimas kvėpavimo procese yra vienas dažniausių reiškinių.
Ketvirta. Įkvepiant pilvas turi išsipūsti, t.y. judėti į išorę, jokiu būdu ne į vidų.
Penkta. Apatiniai šonkauliai turi plėstis į šonus. Negali nejudėti, negali eiti į vidų ir neturėtų judėti skirtingai.
Yra dar ir smulkesnių niuansų, bet čia pagrindiniai ir esminiai, kuriuos turime įvertinti savo vaikams ir net sau pačiam.
Kas vyksta, jeigu vis dėl to kvėpuojame netaisyklingai?
Vaikams daugiausia problemų kelia kvėpavimas per burną. Burninis kvėpavimas skatina krūtininį kvėpavimą (netinkamą), o nosinis kvėpavimas skatina pilvinį kvėpavimą (tinkamą). Kvėpuojant ilgesnį laiką per burną, net ir vos pražiotą, oras patenka ne per nosiaryklę. Oras nėra sušildomas ir išvalomas. Be to, dėl to gali pradėti augti adenoidai. Ne visada adenoidų priežastis yra kvėpavimas išsižiojus, bet kvėpavimas išsižiojus smarkiai didina adenoidų riziką. Kartais užtenka prasirgti ilgesnį laiką sloga, ir – žiūrėk – jau vaikas kvėpuoja netisyklingai.
Adenoidai yra limfoidinis audinys, susijęs su tonzilėmis. Tai mūsų patogenų gaudyklė. Kai kvėpuojame per nosį, oras eina per adenoidus, jie dirba savo darbą. Tačiau kai kvėpuojame per burną, adenoidams siunčiamas signalas „auginti“ audinį, kad padidinti patogenų gaudymą. Todėl nosiaryklės landa mažėja, vaikui darosi vis sunkiau kvėpuoti, išsižiojęs būna dar dažniau. Ir labai sėkmingas čia yra Buteiko metodas, kvėpavimo pratimai. Savo vaikui 3 stadijos adenoidus, be lašiukų į nosį, sutvarkėme būtent kvėpavimo metodais ir keisdami mitybą. Mityba prie adenoidų irgi vaidina svarbų vaidmenį.
Netaisyklingas kvėpavimas ir netaisyklingas sąkandis
Kvėpavimas per burną skatina siaurėti gomurį, taip viršutinis žandikaulis tampa ankštas dantims. Nes, kai kvėpuojame per nosį, liežuvis guli ant gomurio, taip jį stimuliuodamas, ir gomurys plečiasi. Kai tik esame prasižioję, liežuvis šio veiksmo neatlieka, gomurys siaurėja, dantims vietos mažėja ir atsiranda sąkandžio problemų. Siaurėjantis gomurys mažina nosiaryklės ertmes, o tai sunkina kvėpavimą per nosį ir patogiau tampa kvėpuoti per burną. Taigi papuolame į uždarą ratą.
Ir toks, atrodytų, nekaltas dalykas, kaip pražiota burna, sukelia tiek daug problemų.
Nuovargis ir skausmas
Vyresnio amžiaus vaikai arba suaugusieji dėl netaisyklingo kvėpavimo patiria kaklo skausmus, pečių įtampą, galvos skausmus, svaigimus, taip sukeliamas nuovargis, pradedami vartoti nuskausminamieji vaistai. Kaip tai nutinka? Kaip jau minėjau, įkvepiant turėtų plėstis apatiniai šonkauliai, diafragma leistis žemyn ir pilvas išsipūsti, taip keičiasi slėgis plaučiuose ir ateina oras. Tačiau organizmas protingas, jis žino, kad gyvenimas būna visoks, ir kartais nutinka, kad negali kvėpuoti pilvu. Pavyzdžiui nėštumas, lūžęs šonkaulis, plaučių uždegimas ir kt. Arba dėl nuolatinės slogos atsiradęs kvėpavimas per burną. Todėl kūnas ir turi kitus kelius, kaip kvėpuoti.
Štai tada ir įjungiami pagalbiniai kvėpavimo raumenys. Aš pacientams trumpai sakau – vyksta kvėpavimas kaklu. Bet tai turi baigtis pasibaigus veiksniui, dėl kurio tai įvyko. Kai diafragma nenusileidžia žemyn ir nėra šonkaulių judėjimo, oras eina į plaučių viršūnes, įsijungia kaklo raumenys, kurie kelia raktikaulį, viršutinius šonkaulius. Tada raumenys ir raiščiai trumpėja, atsiranda spazmų, įsitempia fascijos. Kaklo raumenys jungiasi ir prie galvos. Ir visa ši įtampa, raumenų spazmai, kraujotakos sumažėjimas kelia skausmus. O kur dar šalia einantys nervai, įnervuojantys ir ranką, ir diafragmą. Viskas kenčia. Trumpai tariant, ten, kur spazmas, ten judėjimo nėra. O gyva struktūra sukurta judėti!
Kvėpavimas ir vidaus organai
Kvėpavimas pilvu dar atlieka ir kitą svarbią funkciją – masažuoja vidaus organus! Kiekvienas organas turi savo judėjimo trajektoriją, kai diafrgama leidžiasi žemyn ar kyla aukštyn. Organų judėjimas yra labai svarbus, net būtinas! Judėdamas organas gerina savo kraujotaką, limfotaką ir, žinoma, savo funkciją, geriau dirba. O žarnynas apskritai džiaugiasi! Jam judėjimas būtinas!
Kvėpavimas reguliuoja mūsų nervų sistemą, kvėpuodami mes galime nurimti, geriau susitvarkyti su stresu ar iššūkiais, įjungdami parasimpatinės nervų sistemos aktyvaciją, t.y. kvėpuodami giliai ir lėtai. Kvėpuodami galime keisti rūgščių ir šarmų balansą. Ir, žinoma, kvėpuodami galime padėti valdyti savo emocijas. Ir dar labai svarbu, kad dėl taisyklingo kvėpavimo ir specialių kvėpavimo technikų ir mankštų mes aktyviname savo imuninę sistemą, ją stimuliuojame ir stipriname.
Būtų šaunu, jei vaikams jau nuo darželio ar mokyklos atsirastų kvėpavimo mankštos ir žinios, kodėl ai reikia daryti, nes vaikystėje formuojami įpročiai ir praktika daug geriau įsirašo į atmintį.
Štai koks galingas yra kvėpavimas! Linkiu visiems susigrąžinti šią gamtos dovaną į mūsų kasdienybę.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
