Vis dažniau pastebite, kad vaikas kvėpuoja ne pro nosį, o pro burną? Gal tai nieko blogo? O galbūt verta kreiptis į miofunkcinės terapijos specialistą?
Pakalbėsime apie tai plačiau. Konsultuoja kineziterapeutė Gabija Zotikovienė.
Kokiame amžiuje tėvai dažniausiai pastebi, kad vaikas kvėpuoja išsižiojęs?
Dažniausiai trečiais–penktais metais, nes būtent tada linkęs išvešėti limfoidinis audinys, kuris trukdo laisvai kvėpuoti per nosį. Būtent tuo laikotarpiu padažnėja ir viršutinių kvėpavimo takų ligos, nes vaikutis pradeda lankyti darželį. Tačiau pasitaiko atvejų, kai tėveliai savo vaikutį apibūdina kaip linkusį būti išsižiojusį ir kvėpuoti per burną nuo pat mažumės. Tai gali būti dėl įgimtų patologijų, raidos sutrikimų, mažo veido ir burnos minkštųjų audinių tonuso ir kt.
Ar to priežastis dažniau fiziologinė – adenoidai, siauros nosies landos, ar vis dėlto įpročiai?
Ankstyvame amžiuje (3–5 metais) dažniau pasitaiko fiziologinių priežasčių, vėlesniame amžiuje, jei jos nepašalinamos, atsiranda įpročio problemų. Ilgalaikis kvėpavimas per burną veda prie kitų problemų, tokių kaip netaisyklingas sąkandis, būdingas siauras, pailgas veidas, pajuodę paakiai, netaisyklinga liežuvio padėtis, kalba neraiški, laikysenos problemos (keičiasi galvos padėtis), keičiasi veido raumenų tonusas, dažnesnės viršutinių kvėpavimo takų ligos, gali sutrikti virškinimas, blogesnis deguonies pasisavinimas, greitesnis nuovargis, vaikams būdinga blogesnė koncentracija į reikalingas veiklas.
Ką daryti, jei gydytojas sako, kad ,,neturi prie ko prikibti“, o vaikas vis tiek būna išsižiojęs?
Tada reiškia, kad tai įpročio problema, kurią būtina spręsti. Iš asmeninės praktikos labiausiai pasiteisinęs metodas yra miofunkcinė terapija, kurios metu vaikas turi daryti pratimus. Taip koreguojamas įprotis kvėpuoti per burną, stiprinami lūpų ir kiti veido raumenys, koreguojama netaisyklinga liežuvio padėtis, kuri gali lemti netaisyklingo sąkandžio atsiradimą.
Ar turi įtakos kieto maisto kramtymas? Kokie nors pratimai, stiprinantys veido raumenis?
Tėvams patariu visų pirma kuo greičiau kreiptis į LOR gydytoją, kad būtų sprendžiamos fiziologinės problemos, trukdančios laisvai kvėpuoti per nosį. Auginant alergiškus vaikus, reikėtų periodiškai konsultuotis su alergologu, kad būtų valdomos alerginės slogos ir reakcijos į įkvepiamus alergenus. Jeigu LOR ir alerginių problemų nėra, patariu kreiptis į miofunkcinės terapijos specialistą, jis padės įveikti įprotį kvėpuoti per burną. Miofunkcinė terapija taikoma vaikams nuo 5–6 metų amžiaus. Kalbant apie profilaktines priemones, rekomenduočiau nuo mažens skatinti vaiką kramtyti kietą maistą, kad žandikaulis gautų apkrovas ir galėtų tinkamai vystytis, mažiems vaikučiams nerekomenduočiau gertuvių su snapeliu, čiulptuko atsisakyti būtina iki 2–2,5 metukų, atsiradus įpročiui čiulpti pirštą, turi būti dedamos visos pastangos kuo greičiau šitą įprotį pašalinti.
Į kokius žalingus vaiko įpročius reikėtų itin kreipti dėmesį?
Kai kurie įpročiai turi žalingos įtakos veido ir žandikaulio sistemai. Tai yra: kvėpavimas per burną, nykščio čiulpimas, lūpos čiulpimas, dažnas apatinės lūpos kišimas po viršutiniais kandžiais, nagų kramtymas, pieštukų kramtymas.
Kiek laiko trunka korekcija, ar visiems vaikams pavyksta pasiekti rezultatą – kvėpuoti pro nosį?
Įpročio kvėpuoti per burną korekcija gali trukti apie 1 metus. Taikydama miofunkcinę terapiją pastebiu, kad suaugę pacientai turi daugiau motyvacijos ir puikius rezultatus pasiekia ir per pusę metų. Jie suinteresuoti spręsti savo sąkandžio problemas, todėl sistemingai dirba pagal miofunkcinės terapijos metodiką. Kaip greitai vaikas pasieks teigiamų rezultatų, nemažai priklauso nuo tėvų priežiūros, gebėjimo motyvuoti, nes korekcija pratimais gali trukti apie metus. Yra atvejų, kai vien miofunkcinės terapijos neužtenka, lygiagrečiai turi būti sprendžiamos ir atsiradusios ortodontinės problemos. Pavyzdžiui, labai gilus sąkandis ar aukštas, siauras gomurys gali fiziologiškai trukdyti patogiai užčiaupti lūpas ir patogiai laikyti liežuvį teisingoje padėtyje. Taigi dažnai tik komandinis darbas su ortodontu gali visiškai išspręsti problemą.
Ar pastebimas ryšys tarp kvėpavimo išsižiojus ir dažnesnių susirgimų sloga, kosuliu?
Taip, tyrimais jau senokai nustatyta, kad kvėpavimas per burną turi ryšį su dažnesnėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis.
Kvėpuojant per nosį, nosies gleivinė sulaiko virusus, grybelius, bakterijas ar kitus svetimkūnius. Be to, nosis sušildo ir sudrėkina įkvepiamą orą, tai ypač svarbu šaltuoju metų periodu. Dažnos viršutinių kvėpavimo takų ligos gali sukelti tonzilių ir adenoidų padidėjimą, taip atsiranda jau fiziologinis barjeras, trukdantis laisvai orui patekti per nosį, ir vaikas, norėdamas gauti pakankamai deguonies, yra priverstas kvėpuoti per burną.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
